Šiame straipsnyje nagrinėjamas asmenybės raidos vertinimas analitinės psichologijos teorijoje, remiantis C. G. Jungo ir jo pasekėjų darbais. Straipsnyje siekiama atskleisti, kaip analitinė psichologija supranta asmenybės raidą, kokie veiksniai jai daro įtaką ir kokie metodai gali būti naudojami asmenybės tipui nustatyti.

Psichologinės antropologijos kontekstas

Psichologinė antropologija tiria psichologinius ir kultūrinius veiksnius, kurie formuoja žmogaus patirtį ir elgesį. Šios srities tyrimai apima tarpkultūrinius lyčių ir gyvenimo ciklo tyrimus, taip pat psichologinės traumos ir trauminės atminties kultūrines perspektyvas. Psichologinė antropologija remiasi įvairiais tyrimo metodais, siekdama suprasti asmenybės ir kultūros sąveiką, socializaciją ir įkultūrinimą.

Svarbūs psichologinės antropologijos aspektai:

Psichoanalizės įtaka: S. Froido psichoanalizės teorija turėjo didelę įtaką "Kultūros ir asmenybės" mokyklai.
Analitinės psichologijos įtaka: C. Jungo analitinė psichologija taip pat paveikė psichologinę antropologiją.
Asmenybės raidos teorijos: Asmenybės psichosocialinės raidos teorija, bazinės ir modalinės asmenybės struktūros koncepcijos yra svarbios šioje srityje.
Tarpkultūriniai tyrimai: M. Mead tarpkultūriniai lyčių tyrimai ir R. Benedict "Kultūros modeliai" yra reikšmingi nacionalinio charakterio tyrinėjimai.
Gyvenimo ciklo etapai: Asmenybės raida kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje, brandos ir senatvės laikotarpiuose yra svarbi tyrimų sritis.
Vaikystės etnologija: Etologinis požiūris vaikystės tyrinėjimuose padeda suprasti vaiko elgesį kultūriniame kontekste.
Seksualinė įvairovė: Žmonių seksualinė įvairovė, norma ir patologija įvairiose kultūrose yra svarbus tyrimo objektas.
Mirtis ir netektis: Mirties, laidotuvių ir netekties kultūrinės perspektyvos padeda suprasti, kaip skirtingos kultūros susiduria su šiais reiškiniais.
Psichologinė trauma: Psichologinė trauma ir trauminė atmintis yra svarbios šiuolaikiniuose psichologinės antropologijos tyrimuose.

Analitinės psichologijos pagrindai

Analitinė psichologija, sukurta Carlo Gustavo Jungo, yra gili psichologijos teorija ir terapijos metodas, akcentuojantis individualios psichikos tyrinėjimą, pasąmonės svarbą ir individo kelionę į visapusišką savęs pažinimą, vadinamą individuacija.

Pagrindiniai analitinės psichologijos principai:

Kolektyvinė pasąmonė: Jungas teigė, kad egzistuoja ne tik asmeninė pasąmonė, bet ir kolektyvinė pasąmonė, kurią sudaro universalūs, paveldėti vaizdiniai ir simboliai, vadinami archetipais.
Archetipai: Tai universalūs modeliai ar vaizdiniai, esantys kolektyvinėje pasąmonėje, tokie kaip Motina, Tėvas, Šešėlis, Anima ir Animus. Archetipai veikia mūsų suvokimą, jausmus ir elgesį.
Individuacija: Tai visą gyvenimą trunkantis procesas, kurio metu individas integruoja sąmoningus ir pasąmoningus psichikos aspektus, siekdamas tapti visaverčiu ir unikaliu asmeniu.
Psichikos funkcijos: Jungas išskyrė keturias pagrindines psichikos funkcijas: mąstymą, jausmus, pojūčius ir intuiciją. Kiekviena funkcija gali būti nukreipta į išorę (ekstraversija) arba į vidų (introversija).
Simboliai: Analitinėje psichologijoje simboliai yra svarbūs, nes jie atspindi pasąmonės turinį ir gali padėti individui geriau suprasti save.

Analitinė psichologija ir neuromokslas

Margaret Wilkinson teigimu, šiuolaikiniai neuromoksliniai atradimai leidžia ne tik praplėsti, bet ir patvirtinti analitinės psichologijos teiginius, padeda suvokti, kodėl naudojami terapijos metodai padeda žmonėms įveikti traumas. Jungo teorijos rėmuose į individą galima žiūrėti kaip į proto-smegenų-kūno būtybę, kuri atsiranda patirdama artimą santykį su kitais žmonėmis. Jungo žodžiais, žmogus yra psichinis procesas, kurio mes nevaldome arba valdome tik iš dalies, - kitaip tariant tai, ką galime suvokti sąmoningai tėra nedidelė dalelė ypač sudėtingos būtybės, kurią vadiname žmogumi.

Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai

Žmogaus raida, tokia kaip ji aprašyta psichodinaminėse teorijose, vėliau atsiskleidė tyrinėjant smegenų augimą. Sužinota, kad vaikai patiria dvi greito smegenų neuronų augimo bangas - pirmoji, iki trejų metų, tad sutampa su Edipo komplekso formavimusi, o antroji paauglystėje, tad sutampa su genitaline raidos stadija. Bene kiekviena psichodinaminė paradigma pabrėžia ankstyvų išgyvenimų įtaka individo raidai, nors empirinis mokslas ilgą laiką buvo nukreiptas į paveldimų faktorių ieškojimą, dabartiniai tyrimai išsiplėtė ir į santykių sferą. Būtent pirmaisiais gyvenimo metais, kai dešinysis, už emocijas atsakingas, smegenų pusrutulis dominuoja smegenų veikloje, gali atsirasti didžiausios traumos, psichiniai sutrikimai. Galima savotiškai teigti, kad tai, ką Jungas įvardijo kaip pasąmonę, galime lokalizuoti dešiniojoje smegenų srityje. Funkciniai neurovaizdavimo tyrimai parodė psichoterapijos poveikį keičiasi prieškaktinės skilties smegenų žievei (Solms ir Turnbull 2002). Tai neabejotinai galima sieti su ego didėjimo, sąmonėjimo procesu, mat šioje srityje lokalizuojamos vykdomoji, problemų sprendimo, emocijų kontrolės funkcijos.

Sapnai analitinėje psichologijoje

Sapnus galima nagrinėti kaip objektyvų faktą, kaip patyrimą ir kaip terapijos metodą. Jungo teorijoje subjektyviai sapnai palaiko pusiausvyrą. To, ko neleidžiame sau išgyventi sąmoningai, darome sapne. Asmuo, kuris pabudęs sąmoningai nustumia savo šešėlinę pusę, sapno metu subjektyviai ją patiria per įvairius sapno simbolius. Terapijos metu kartu su klientu galima atskleisti šiuos simbolius, taip atkurti individo vientisumą. Be to, sapnai yra archetipų pasireiškimo tiesioginė forma, iš esmės galima sakyti, kad sapnuojant archetipas pasireiškia lygiai taip pat stipriai kaip psichozės metu, tačiau niekas to nemato.

Psichoanalitinį požiūrį pakeitęs neurobiologinis požiūris, leido detaliau apžvelgti sapnavimo mechanizmus. Sapno kūrimui svarbūs tokie dariniai: smegenų kamienas, gumburas, pamatinė kaktos skiltis ir migdolas, o vykdomosios funkcijos sutrikimai sapnavimo metu siejami su prieškaktinės srities deaktyvacija. Kadangi ego įtaka sapne gerokai susilpnėja, jis tampa naratyvo dalimi, prisimindami sapną galime suprasti procesus, kurie vyksta smegenų dalyse, kurias sietume su pasąmone. Jungo žodžiais: “energija, aktyvuojanti sąmoningą sielos gyvenimą, yra pirmesnė už jį, todėl pradžioje yra nesąmoninga”.

Anot Panksepp, mūsų smegenys panašios į seną muziejų, kuriame pilna archeatipinių mūsų evoliucinės praeities eksponatų. Protėvių atsiminimai ir mąstymo procesai neretai valdo žmogaus veiksmus ir sapnus, tačiau nepasirodo nepakitę kasdienybėje. Iš esmės, toks požiūris labai panašus į tai, ką Jungas vadino žmogaus vidiniu demonu. Šis demonas - tai autonomiška, sąmoningai nevaldoma psichės dalis, kuri gali prasiveržti kiekvienu momentu, o sapnuose pasireiškia įvairiausiomis siaubūnų formomis. Jungo nuomone dauguma žmonių nesupranta pasąmonės gyvenimo. Šis gyvenimas yra labai tolimas, nepanašus į tai, ką asmuo patiria realybėje.

Sapnas yra giliai asmeniškas patyrimas, kita vertus jis yra ir kolektyvinė problema, anot Jungo, neįsisąmoninta problema kai kuriais atvejais sužadina iliuziją, kad kažkas negerai darosi su žmogaus asmenine psichika. Šis teiginys labai gerai išskleidžia kolektyvinės pasąmonės problemą dabartiniame moksle - tai, ką archajiškos mūsų psichikos dalys pateikia mūsų sąmonei, neretai turi apgaulingą asmeniškumo bruožą.

Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė

Sapnuojant mūsų psichika neretai funkcionuoja nepaklusdama priežastiniams, fizikos, laiko dėsniams. Objektyviai tai galima paaškinti kognityvinių funkcijų susilpnėjimu miego metu, kita vertus labai svarbus aspektas, kad savęs, kaip racionalios būtybės patyrimas nėra išsamus. Neuromokslo/kognityviniai tyrimai jau seniai parodė, kad žmogaus protas apdirba daug didesnius kiekius informacijos negu pats gali sąmoningai suvokti.

Rašydamas apie pasąmonę Jungas sako: “pasąmonės figūros būna “neapsišvietusios””, kitaip tariant šioms figūroms reikia ryšio su sąmone, šios figūros kaip ir aprašoma implicitinė atmintis turi ribotą prieinamą psichikos turinį. Dirbant su sapnais labai svarbu suprasti, kad archajiška psichika savyje slepia labai daug žinių, bet sąmonė jas gali įsisąvinti tik tam tikru metu. Anot Jungo, galbūt žmogus daugelį metų kažką nujaučia, bet ką konkrečiai - tą jis sužino tik tam tikru vėlesniu momentu. Todėl Wilkinson rašo, kad sapnai psichoanalizėje yra tarsi preliudas prieš pradedant galvoti apie tai, kas ilgai pacientui buvo negalvotina. Tai, kad klientas terapijoje gali atsiminti savo sapną, jį atpasakoja ir suvokia susapnuotus simbolius, reiškia, jog jo psichika yra pasirengus priimti šį turinį.

Jungas yra aprašęs žmogaus racionalumą kaip absioliutų valdovą, kuriam pradėjus dominuoti jo valdoma valstybė gali nuskursti ir iširti. Neuromokslui tikrai sunkiai pritaikomas sapno tikslingumas, jo pusiausvyros palaikymo funkcija, kaip teikianti tam tikrą informaciją, kita vertus dabar pripažįstama, kad sapno metu žmogus apdorodamas atminį daro labai tolimas asocijacijas - su visose smegenyse esančia informacija. Pats Jungas štai taip aiškina išliekantį archajiškos psichikos gebėjimą aiškinti mūsų šiuolaikinį pasaulį: “ esama matematinių lygčių, apie kurias nežinome, kokią fizinę tikrovę jos atitinka. Lygiai taip pat esama mintinės tikrovės, apie kurią pradžioje nežinome, su kokia psichine tikrove ji siejasi.

Nuo psichoterapijos pradžios žinoma, kad terapija turi vykti tam tikrame patiriamos įtampos lygyje, kitaip tariant tiek terapiautas, tiek klientas turi išgyventi nerimo jausmą, kad pasiektų terapinį progresą. Anot Wilkinson, priešingai nei pabudus, sapnavimo metu dopamino ir seratonino neuromodliatoriai nėra išskiriami smegenyse, o Ach padaugėja - būtent šis neuromoduliaturius ir yra atsakingas už traumas. Susidūrime su savo pasąmone apskritai ypač svarbus streso išgyvenimas, realaus psichinio gyvenimo brutalumas ir tikrumas neretai yra sunkiai pakeliamas klientui, jis yra linkęs kartoti šio brutalumo išgyvenimą ir jo supresiją, tad ir terapeutui dera priimti šiuos jausmus. Girdėdamas sapno turinį terapeutas turi patirti sapną, matyti tai, ko pacientas galbūt dar nemato - archajišką, griaunantį turinį, kuris slepiasi kaip sapno simbolis. Sapnai yra ne tik tiesioginė žinutė apie simbolinį kliento pasaulį, jo pasąmoningą turį. Taip pat sapnai yra ir realus esamo perkėlimo ir kontrperkėlimo atspindys. Dirbdami su sapnu tiek terapeutas, tiek pacientas gali objektyviai vertinti pasąmoningus jų santykio simbolius, kuriems sapnas suteikė formą. Šiame darbe nėra būtina sąmoningi paciento atsiminimai apie santykius, kuriuos jis kažkada išgyveno ir dabar kartoja terapijos procese, šie atsiminimai jauyra įsisąmoninti tiek kliento, tiek terapeuto per sapno simboliką. Terapinis darbas koncentruojasi ne ties konstravimu, o ties sapno simbolio dekonstravimu - taigi emociniu jo išgyvenimu. Pasakojant sapną sužadinami tie patys emociniai centrai, sistemos ar, Jungo teorijos rėmuose, kompleksai, kurie veikė sapno formavimosi metu. Terapeutas padeda užpildyti susidariusią spragą tarp emocinio turinio ir jo formuluotės, jis laikiškai susieja šiuos du patyrimus savo kabinete.

Jungo sapnas, kuris glaudžiai siejasi su traumos įveikimu. Po jo žmonos mirties jis sapnavo, kad jo žmona stovėjo netoliese ir žvėlgė su veido išraiška, kuri buvo nei džiaugsminga, nei liūdna, o objektyviai žinanti ir pripažįstanti, be menkiausios emocijos, lyg ji gyventų anapus afektų miglos. Autorius tuo metu žinojo, kad tai ne jo žmona, o portretas, kurį jam ji nupiešė ar užsakė. Portrete glūdėjo jų santykių pradžia, visi įvykiai, nutikę per penkiasdešimt trejus santuokos metus, o taip pat žmonos gyvenimo pabaiga. Jungas pats komentavo, kad objektyvumas, kurį jis patyrė šiame sapne yra užbaigtos individuacijos dalis. Jis reiškia atsiskyrimą nuo vertinimo ir nuo to, ką vadiname emociniais ryšiais. Anot autoriaus, nors žmonės labai brangina emocinius ryšius objektyvus pažinimas slypi giliau, būtent jis yra didžiausia paslaptis. Tai neabejotinai siejasi su neuromokslo požiūriu į sapną - tik sapno metu mes atliekame savo ego neribotas asociacijas - sapnus galima apibūdinti kaip hyperasociatyvius fragmentuotus atsiminimus, kurie simuliuoja praeitį ir ateitį.

Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas

Asmenybės tipologija pagal C. G. Jungą

Žmogui knieti kuo daugiau žinoti apie save ir kitus. Mes nuolat ieškome tapatumo ir jį konstruojame, priskirdami save kokiai nors grupei ar tipui. Jungo tipologija padeda atpažinti stipriąsias, įsisąmonintas, gerai išvystytas psichikos funkcijas bei nusistatyti tas, kurios yra menkai kontroliuojamos, archajiškos ir primityvios.

Sąmonės funkcijos

Analitinės psichoterapijos pradininkas C.G. Jung išskyrė keturias sąmonės funkcijas, kuriomis remdamasis žmogus pažįsta save ir pasaulį:

Mąstymas: racionali funkcija, leidžianti analizuoti, vertinti ir daryti išvadas.
Jausmai: racionali funkcija, leidžianti vertinti objektus ir patirtis, priskiriant jiems tam tikrą vertę.
Pojūčiai: iracionali funkcija, priimanti informaciją per jusles, fiksuojant konkrečius faktus ir detales.
Intuicija: iracionali funkcija, leidžianti suvokti paslėptas galimybes ir numatyti ateitį.

Kiekviena iš šių funkcijų gali būti ekstraversinė (nukreipta į išorę) arba intraversinė (nukreipta į vidų).

Funkcijų hierarchija

Visos šios funkcijos būdingos kiekvienam iš mūsų, tačiau jos labai skirtingai išvystytos. Kiekvieno mūsų sąmonė yra racionalių, ir iracionalių, ekstraversinių ir intraversinių procesų rezultatas.

Dominuojanti funkcija: labiausiai išvystyta, sąmoninga, dažniausiai naudojama.
Pagalbinė funkcija: antroji pagal stiprumą, blogiau įsisąmoninta, automatiškesnė, bet taip pat gerai išvystyta. Pagalbinės funkcijos veikla jokiu būdu negali prieštarauti dominuojančios funkcijos veiklai. Jei dominuoja viena iš racionalių, ekstraversinių funkcijų, jos pagalbinė funkcija bus iracionali, intraversinė. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, jei dominuojanti funkcija - ekstraversinis mąstymas, pagalbinė funkcija bus - intraversinė intuicija arba intravesiniai pojūčiai; jei dominuoja intraversiniai pojūčiai, pagalbinė - ekstraversinė logika arba ekstraversiniai jausmai; dominuojanti funkcija - ekstraversiniai jausmai, pagalbinė - intraversiniai pojūčiai arba intraversinė intuicija.
Tretinė funkcija: antroji padedančioji. Ją galima palyginti su kairiąja dešiniarankio ranka - mažiau išvystyta, blogiau valdoma.
Nuslopinta funkcija: mažiausiai diferencijuota, prastai valdoma, primityvi ir archajiška. Jos kryptis yra priešinga nei dominuojančios funkcijos, bet ji sutampa su dominuojančia funkcija racionalumo/ iracionalumo lygmeniu.

Asmenybės tipo nustatymas

Norint nusistatyti savo dominuojančią funkciją, rekomenduojama prisiminti, koks buvote vaikystėje: kokiai veiklai teikdavote pirmenybę, o kokios vengdavote? Kas labiausiai patikdavo, kuo būdavote susidomėjęs? Ekstraversija ar intraversija atskleidžia tai, kaip mus veikia bendravimas: išvargina ar įkvepia? Dominuojančią funkciją padės aptikti ir atvirkštinis ėjimas - savo pažeidžiamumo pažinimas. Paklauskite savęs: kokia iš pagrindinių keturių funkcijų manyje silpniausia? Kur aš lėčiausias ir nepaslankiausias? M.L.Franz pabrėžia, kad nuslopintosios funkcijos reakcija dažniausiai yra vėluojanti. Dominuojanti funkcija veikia greitai, beveik automatiškai. Tuo tarpu norint įsiklausyti į nuslopintą funkciją, reikia laiko.

Atskirų funkcijų apibūdinimas

Jausmai: Remiantis šia funkcija remiantis vyksta vertinimas nuolatinis reiškinių ir dalykų vertinimas. Ji yra atsakinga už vertybių atpažinimą, nustatymą, integraciją ir realizaciją. Jausmai, kaip ir kitos funkcijos, gali būti ekstraversiniai arba intraversiniai. Dominuojant jausmams, mąstymo funkcija yra blogiausiai išvystyta. Jausminio tipo žmonių mintys gali būti labai įdomios, gilios, originalios, tačiau jas sunku suvaldyti, jos išsakomos chaotiškai. Ypač tai akivaizdu streso situacijose - pvz., per egzaminus, kai atrodo, kad dingo gebėjimas mąstyti. Jausminį ekstravertą galima pažinti iš gebėjimo perprasti, priimti ir išreikšti grupės vertybes. Šio sąmonės tipo asmenys lengvai užmezga pažintis, susiranda draugų. Jie neturi didelių iliuzijų ir lūkesčių, tiksliai įvertina santykių privalumus ir trūkumus, lengvai prisitaiko prie aplinkos, pasižymi sveika nuovoka, atspėja kitų žmonių elgesio motyvus, pelno pasitikėjimą ir pasiekia savo tikslų. Intraversinis jausminis tipas viską matuoja vidinės vertybių sistemos matais. Šie žmonės turi puikiai išvystytą vidinę vertybių sistemą, kurios išoriškai nedemonstruoja, kitiems neprimeta, bet labai dažnai tampa moraliniais autoritetais ir pozityviai įtakoja aplinkinius, elgdamiesi ir liudydami aukštus dorovinius principus.
Mąstymas: Mąstymas ieško atsakymo į klausimą, „kas tai yra?“ Dominuojant mąstymo funkcijai, į pasaulį ir gyvenimą žiūrima iš proto ir logikos pozicijų. Ekstraversinio mąstymo tipo žmonės dažnai tampa vadovais, administratoriais, mokslininkais ar teisininkais. Jie pasižymi enciklopediniu apsiskaitymu, jiems lengvai paklūsta įvairūs organizaciniai procesai. Jie nepavargsta nuosekliai ir sistemingai gilintis į išorines problemas ir jas spręsti. Klausydami ginčų ir diskusijų šie žmonės lengvai nustato konflikto šaltinį ir nesusipratimų pasekmes. Šių žmonių pagrindinė veikla mažai susijusi su išorinio gyvenimo tvarka. Daug labiau juos domina idėjos. Jie dažniausiai laikosi pozicijos, kad veikla turi prasidėti ne nuo faktų nustatymo, bet idėjų išgryninimo. Jiems svarbiausia nustatyti, kokios idėjomis seksime, iš kur jos kilę. Moksle tokie žmonės stengiasi apsaugoti kitus nuo beprasmiškų eksperimentų, vietoj to grįžtant prie esminių koncepsijų. Intravertiški mąstytojai dažnai sudaro kritiškų, reiklių žmonių įspūdį, nes dažnai pasineria į save, atsitraukia nuo objekto, netgi siekia nuo jo atsiriboti.
Pojūčiai: Žmonės su dominuojančia pojūčių funkcija yra labai jautrūs išoriniams arba vidiniams faktams ir procesams. Šiuos žmones pasiglemžia realybė, jie stringa dabartyje. Žmonės su dominuojančia pojūčių funkcija turi išvystytus pojūčius, lengvai fiksuoja detales, atkreipia dėmesį net į mažiausias smulkmenas, greitai ir objektyviai fiksuoja tai, kas vyksta, vertina stebėjimą ir aktyvią veiklą. Ekstraversinio pojūčių tipo žmogus geba jausti išorinio pasaulio objektus ir reiškinius bei konkrečiai ir praktiškai su jais tvarkytis. Jie viską pastebi, į viską atkreipia dėmesį. Šio tipo žmonės - puikūs architektai, dizaineriai, virėjai, švenčių planuotojai, gamtininkai ir orientacinio sporto megėjai. Jie fotografiškai tiksliai fiksuoja daugybę detalių, turi nepriekaištingai išvystytą skonį. Intraversinis pojūčių tipas pastebi viską: rūbus, išraišką, šukuoseną, stilių - kiekviena detalė fiksuojama. Taip formuojamas įspūdis, kurį išreikšti padeda pagalbinė funkcija - t.y. ekstraversinis mąstymas arba jausmai. Toks žmogus gali sudaryti labai lėto, nesugebančio veikti, pasyvaus ar net kvailoko asmens įspūdį.
Intuicija: Intuicija - tai visuminis žinojimas iš niekur, tam tikras ateities numatymas, gebėjimas įžvelgti tai, kas dar tik bus. Intuicija - tai funkcija, padedanti numatyti galimybes. Šio tipo žmonėms kiekvienas daiktas - tai daugybė galimybių jam tapti kažkuo kitu. Jei ši funkcija stipriai išreikšta, žmogus trykšta kūrybiškumu ir naujų galimybių įžvalgomis. Ekstraversinės intuicijos tipas itin gerai numato išorinių įvykių raidą. Ekstravesinės intuicijos žmonių gausu tarp verslininkų, žurnalistų, leidėjų, nekilnojamojo turto agentų, biržos brokerių. Tai sąmonės tipas, kuris tiksliai suvokia iš pasąmonės kylančius vaizdinius. Vietoj to, kad galvotų apie objektą, ieškodami atitikmenų savo patirtyje, šio sąmonės tipo žmonės pasitelkia archetipą - pirmykštį vaizdinį.

Asmenybės raidos teorijos

Asmenybės raidos teorijos nagrinėja, kaip žmogus keičiasi ir bręsta per visą savo gyvenimą. Šios teorijos apima įvairius aspektus, tokius kaip psichoseksualinė raida, psichosocialinė raida ir kognityvinė raida.

Psichodinaminės teorijos

Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y. sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai. Ši kryptis vadinama psichodinamine, nes nagrinėja asmenybės raidą ilgesnį laiko tarpą - nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia asmenybe.

Z. Froido teorija

Z. Froidas buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir pataloginei asmenybės raidai. Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio.

Id: seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės normas.
Ego: sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka.
Superego: viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka.

Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

K. G. Jungo teorija

K. G. Jungas buvo Friodo mokinys ir bendradarbis. Jis tyrinėjo neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei seksualumo ir agresijos potraukiai. jis buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Jie yra įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinęs pasąmonės terminą.

Asmenybėje Jungas išskyrė tris, iš dalies susijusias sistemas: Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę.

Ego: tai sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save kaip žmogų, kaip visumą.
Asmeninė pasąmonė: Ją sudaro aukščiau įsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti.
Kolektyvinė pasąmonė: atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Svarbiausi jos komponentai ra archetipai - universalios minties forma, idėja, turinti savyje emocinę galią.

A. Adlerio teorija

Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu. Jis labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą, siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Jo nuomone asmenybės veiklos motyvu ir varomąją jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu.

K. Horni teorija

Horni nesutiko, kad moters psichinė raida priklauso nuo lytinių organų anatomijos. Taip pat ji nesutiko su teiginiu, kad egzistuoja universalios psichoseksualinio vystimosi stadijos, kurios nulemia asmenybės raidos kryptingumą. Jos nuomone, normaliam vaiko vystimuisi svarbiausia yra patenkinti jo saugumo poreikį. Horni įveda bazinio nerimo sąvoką. Bazinį nerimą ji apibūdina kaip asmens nereikšmingumo, pasimetimo, bejėgiškumo pavojingame pasaulyje jausmą.

Humanistinė psichologija

Humanistinės krypties psichologai sutelkė dėmesį į „sveikų“ žmonių siekius būti savarankiškiems ir įgyvendinti savo galimybes. Humanistinė psichologija nesudarinėja bendrų receptų. Labiausiai jai rūpi kasdieninė žmogaus egzistencija, kurią suponuoja susvetimėjimas (aplinkai, aplinkiniams, gamtai). Humanistinei psichologijai svarbiausia atskiro žmogaus formavimasis ir realizavimasis, kuris turi vykti neatsiejamai nuo aplinkos. Žmogus laikomas vientisu organizmu, jis tyrinėjamas įvairiais metodais. Humanistinės krypties atstovams svarbu kaip žmogus geba pasirinkti savo gyvenimo modelius ir nebūti valdomi tik pasąmonės ir aplinkos jėgų.

#

tags: #asmenybes #raidos #vertinimasanalitines #teorijos #kontekste