Įvadas
Šiuolaikinėje visuomenėje ir mokykloje nuolat ieškoma naujų būdų švietimo reformoms įgyvendinti. Šių reformų tikslas - ugdyti savarankišką, kūrybingą asmenybę, kuri turėtų nuostatą mokytis visą gyvenimą. Gebėjimas ir motyvacija nuolat tobulėti turėtų būti pagrindinis kiekvieno jaunuolio siekis. Mokymosi motyvacija yra svarbus veiksnys, nulemiantis moksleivio mokymosi sėkmę. Kiekvienas moksleivis turi potencialą būti motyvuota asmenybe, kurią veikia vidiniai ir išoriniai motyvai. Tačiau šiuolaikinis moksleivis, gyvendamas sudėtingame kintančios visuomenės laikmetyje, patiria didelį spaudimą dėl aukštų reikalavimų ir atsiduria nepalankioje aplinkoje. Tyrimai rodo, kad nemažos dalies mokinių mokymosi motyvacija silpnėja dėl įvairių socialinių ir psichologinių priežasčių. Dėl to jie pradeda praleidinėti pamokas, nelankyti mokyklos ir galiausiai visiškai pasitraukia iš švietimo sistemos. Tai apsunkina jų tolimesnį gyvenimą, kuriame šiuolaikinis pasaulis kelia žinių ir mokymosi visą gyvenimą iššūkius. Vis dažniau kalbama apie vieną aktualiausių mokyklos problemų - moksleivių mokymosi motyvacijos silpnėjimą, kuris pasireiškia nenoru mokytis, prastu lankomumu, domėjimosi stoka, užduočių neatlikimu ar net visišku pasitraukimu iš mokyklos. Ši problema paplitusi ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ji tampa ypač aktuali įgyvendinant privalomojo pagrindinio mokymo politiką iki tam tikro amžiaus, nes nemaža dalis moksleivių, neturinčių mokymosi motyvacijos, nenori įgyti pagrindinio išsilavinimo ir taip papildo nekvalifikuotos darbo jėgos, bedarbių ar net nusikaltėlių gretas. Kiekvienos veiklos pradžia, vyksmas ir sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo motyvo, todėl labai svarbu tirti mokymosi motyvaciją. Moksleivių poreikiai ir siekiai yra jų veiklos motyvacijos šaltinis. Vaikai dažniausiai pasirenka veiklą, atitinkančią jų interesus, vertybes ir nuostatas. Jų elgesiui įtakos turi siekiai ir polinkiai, todėl turime tirti moksleivių polinkius bei jų poreikius ir veiklos motyvus. Svarbu tirti, kaip moksleivių motyvacija veikia elgesį ir išmokimą, kas daro poveikį motyvacijai ir kt.
Šio referato tikslas - atsakyti į šiuos klausimus:
- Kaip apibūdinama motyvacija didaktinėje literatūroje ir kodėl šios teorijos svarbios asmenybės ugdymui?
- Kokią vietą skiria valstybė mokinių motyvacijos ir požiūrio į mokymąsi problemai pagrindiniuose strateginiuose dokumentuose?
- Kokie mokymosi motyvacijos stiprinimo ir teigiamo požiūrio į mokymąsi formavimo būdai ir strategijos laikomos veiksmigiausiomis?
Problema: silpnėjančios mokymosi motyvacijos ir mokinių neigiamo požiūrio į mokymąsi problema nuolatinės kaitos sąlygomis ir nenutrūkstamo mokymosi visą gyvenimą kontekste bei jos įveikimo būdai
Objektas - mokymosi motyvacija ir teigimas požiūris į mokymąsi.
Tikslas - įvertinti mokymosi motyvacijos ir mokinių požiūrio į mokymąsi problemą bei jos galimus įveikimo būdus.
Taip pat skaitykite: Jovaiso asmenybės ugdymo teorija
Šiame darbe sprendžiami tokie uždaviniai:
- Išanalizuoti termino „motyvacija“ sampratą.
- Ištirti motyvacijos teorijų reikšmę asmenybės ugdymui.
- Išanalizuoti, kokią vietą skiria valstybė mokinių motyvacijos ir požiūrio į mokymąsi problemai pagrindiniuose strateginiuose dokumentuose.
- Apžvelgti motyvacijos stiprinimo būdus ir metodus.
Metodai:
- Teoriniai: pedagoginės, psichologinės, sociologinės, metodinės literatūros studijavimas ir analizė; asmeninių žinių nagrinėjama tema įsivertinimas ir palyginimas su literatūroje pateikta medžiaga; išvadų ir pasiūlymų pateikimas.
1. Mokymosi motyvacijos kaip nuolatinio mokymosi prielaidos teoriniai pagrindai
1.1. Motyvo ir motyvacijos apibrėžtys
Žmogaus sąmoninga veikla yra motyvuota. Šioje veikloje reikšmingi motyvai, motyvacija ir motyvavimas. Mokslinėje literatūroje pateikiama daug įvairių motyvo ir motyvacijos apibrėžimų. Motyvai (lot. movere - judinti) - tai veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia (Psichologijos žodynas, 1993, p. 177). L. Jovaiša (1993, p. 135) motyvą apibūdina trumpai, bet, manyčiau, labia tiksliai; autorius nurodo, kad motyvas - veiksmo ir jo krypties priežastis. Palmira Jucevičienė (1996, p. 97) motyvą apibrėžia kiek detaliau:
- motyvas - tai veiksmo priežastis, kylanti dėl asmenybės ir objekto, patenkinančio jos poreikius, interesus, vertybes tikslus sąveikas.
- motyvas - tai asmens poreikių siekio išraiška, kai žmogus suvokia savo elgesio, veiklos prasmę.
Šiuo metu visuotinai pripažįstama, kad motyvas - elgsenos (veiklos ir elgesio) priežastis. Jis skatina žmogų per veiklą siekti tikslo. Tačiau tiksliai nustatyti, kas yra motyvas - išorinis objektas, kuriame „kristalizuotas“ poreikis, ar vidinė paskata - poreikis - sudėtinga. Taigi motyvo struktūra yra tokia:
- signalo priėmimas;
- įvertinimas;
- programa;
- paskata;
- tikslas;
- veiksmas (Jovaiša, 1999, p.47).
Pagrindiniai motyvų šaltiniai yra šie:
Taip pat skaitykite: Moralinio išsivystymo teorijos
- vidiniai;
- išoriniai;
- vidinių ir išorinių šaltinių derinys. (Bieliauskaitė, 1993, p.15).
Kai aiškinamės, kodėl žmogus pasielgė taip ar anaip, kalbame apie motyvaciją. Man patiko G.Butkienės ir A.Kepalaitės motyvacijos vaizdingas apibrėžimas: tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vyklstantis žmogaus psichikoje, visa tai, kas perkelia žmogų iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme (Butkienė, 1996, p. 226). Pedagoginėje psicholgijoje motyvai apibrėžiami kaip numatomi (hipotetiniai) procesai, kurie suteikia žmogui energijos, noro veikti, kreipia jo veiksmus, elgesį viena ar kita linkme (Gage, Berliner, 1994, p. 589). Mokymosi motyvai būna labia įvairūs. Pavyzdžiui, G. Butkienė ir A. Kepalaitė (1996, p. 232) išskyrė vidinius, kylančius iš paties subjekto, motyvus (pavyzdžiui, smalsumas, augimo poreikiai, išmokimo džiaugsmas, savigarba, laimėjimai, ateities tikslai, kompetencija) ir išorinius, kylančius iš aplinkos veiksnių, motyvus: tolimos motyvacijos motyvus (ateities, gyvenimo prasmės ir perspektyvos įsisąmoninimas, kas skatina džiaugsminagai mokytis, tapti harmoninga, kūrybinga asmenybe) ir motyvus, slypinačius mokymesi ir apimantys mokymosi tikslus, rezultatus ir procesą. L.Jovaiša (1996, p. 176) skiria piminius arba tiesioginius mokymosi motyvus (kai mokomasi dėl įdomumo, džiaugiamasi sėkme) ir antrinius arba netiesioginius (kai skatina veikti pašaliniai dalykai, pvz., noras kam nors įtikti). Kaip įsitikinau, motyvacijos sąvoka gana abstrakti, ir ją apibrėžti nėra lengva. Tačiau aš sutinku su Arends, kuris teigia, jog motyvacija - tai asmens vidinis procesas, todėl negali būti stebinys. Nepaisant to, tai vienas iš svarbesnių mokinio elgesį lemiančių veiksnių (Arends, 1998, p. 125). Apie mokymosi motyvaciją galima spręsti pagal mokinių aktyvumą mokymosi procese (pasirengimas atlikti užduotis, siekimas veikti savarankiškai, sąmoningas užduočių atlikimas).
Mokymosi motyvacija priklauso nuo požiūrio į mokymąsi. L.Rupšienė (2000, p. 32) pateikia tokį mokinių požiūrio į mokymąsi skirstymą:
- neigiamas, abejingas ar neutralus (skurdūs motyvai, silpnas susidomėjimas, orientacija į pažymį, nenoras mokytis, neigiami santykiai su mokykla ir pan.);
- trys teigimo požiūrio lygmenys (nuo amorfiškų iki stiprių ir įsisąmonintų motyvų, mokėjimo iškelti perspektyvius tikslus, įveikti mokymosi klūtis).
Autorė teigia, jog motyvai keičiasi ir priklausomai nuo mokyklinio amžiaus. Pradinėse klasėse dominuoja socialiniai motyvai, susiję su naujo - mokinio - statuso įgyjimu. Stiprūs pažintiniai interesai. Šie motyvai lemia teigiamą požiūrį į mokymąsi. Ankstyvoje paauglystėje prasideda domėjimasis mokyklinėmis pareigomis, krenta mokytojo autoritetas, vyresnėje pauuglystėje dominuoja įsitvirtinimo kolektyve poreikis, formuojasi bendravimo poreikiai. Vyresnių moksleivių mokymąsi labiausiai veikia poreikiai, susiję su praktiniais gyvenimo tikslais, profesijos pasirinkimu (Rupšienė, 2000,p. 22). Aš manau, kad požiūris į mokymąsi apskritai nulemia mokymosi rezultatyvumą ir sėkmę. Tačiau neigiamas požiūris į mokymąsi, nenoras mokytis gali pasirekšti įvairiai: vienas mkinys, nor sir nenori mokytis, bet mokosi ir stropiai lanko mokyklą, kovodamas su savo nenoru; kitas, tik pajutęs, kad nenori mokytis, išsyk ima praleidinėti pamokas, neatlikinėti namų darbų, neapisyti mokytojo užduočių. Nesėkmės mokymesi ir mokymosi motyvacija abipusiai įtakojantis vienas kitą veiksniai. Kuo silpnesnė motyvacija, tuo sunkaiu sekasi mokytis; kuo sunkaius sekasi mokymasis, tuo silnpnesnė motyvacija. Mano išvada patvirtina nesėkmingo mokymosi mastų ir priežasčių tyrimo, atlikto 2003 m., duomenys (Barkauskaitė, 2003): pvz., viena iš išvadų teigia, jog moksleiviai dažniausiai įvardija mokyklos nelankymo priežastis, susijusias su individualiomis asmenybės savybėmis (kontrolinių darbų, blogo įvertinimo baimė, nepasirengimas pamokoms); ir atvirkščiai, patyrus dėl įvairių priežasčių nesėkmių grandinę, stiprėja nenoras lankyti mokyklą, tai yra silpnėja motyvacija. Taigi, mokymosi motyvacija - sudėtingas reiškinys. Norint valdyti ir skatinti mokymosi motyvaciją būtinos gilios teorinės žinios. Motyvacijos teorijų reikšmę aptariu kitame skyriuje.
1.2. Motyvacijos teorijos ir jų reikšmė asmenybės ugdymui
Pastaruoju metu pripažįstama, jog neįmanoma sukurti universalios motyvacijos teorijos, kuri galėtų paaiškinti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgseną, todėl šiuolaikiniame moksle egzistuoja įvairios teorijos, aiškinančios motyvacijos problemas. Mokslininkų darbuose galima išskirti daug motyvacijos teorijų, tačiau pagal žmogaus elgsenos priežasčių aiškinimą visas jas sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes. Rupšienė (2000, p. 34) pateikia tokį teorijų skirstymą:
- Teorijos, žmogaus elgsenoje itin pabrėžiančios reakciją į tam tikrą spaudimą. Šis spaudimas gali būti tiek išorinis (paskatinimai, bausmės ir kt.), tiek vidinis - žmogaus poreikiai.
- Jos pabrėžia, kad žmogus jau prieš veikdamas turi tam tikras dispozicijas, kurios nukreipia jo veiklą ir netgi lemia tai, ko jis norėtų ir kodėl būtent to norėtų. Šiai grupei priklauso tikslų teorija (atstovas M.Ford). Šios teorijos daugiau kalba apie tikslus, o ne apie mokymosi poreikius ar paskatinimus).
- Teorijos, elgseną aiškinančios vidinėmis dispozicijomis. Apsisprendimo teorijoje (E.Deci, R.Ryan) akcentuojama vidinė motyvacija, paremta tinkamu socialinės aplinkos organizavimu, kurioje žmogus jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais.
Remindamasi G.Butkienės, A.Kepalaitės (1996,p. 228), L.Rupšienės (2000,p. 45) ir kt. literatūroje pateiktomis mintimis, įžvelgiau bihevioristinio operantinio determinavimo teorijos praktinio pritaikymo vietą šiuolaikinėje pedagogikoje. Ši teorija daug reikšmės teikia paskatinimui: kiekvieno poelgio dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo išorinio (teigiamo ar neigiamo pastiprinimo) paskatinimo, kurio pasekmė yra išmokimas. Įprastitnis mokymo metodas pagal šią teoriją atrodo taip: apibrėžiamas pageidaujamas mokinio elgesys; elgesys įtvirtinamas; paskatinama už teigiamą elgesį; baudžiamą už neigiamą. Ši teorija neakcentuoja pažintinio individualaus mokymosi aspekto, neskatinamas jo kritinis mąstymas, saviraiška. Drįstu teigti, jog daugelis mūsų mokytojų, savo darbe vadovaujasi būtent šia teoriją ir todėl galutiniame reltate gauna mokinį patiriantį nesėkmę, nenorintį mokytis ir nelankantį mokyklos. Poreikių teorijos atsirado kaip alternatyva bihevioristinei teorijai, bet jos žmogaus elgesio priežastį traktuoja kaip tam tikrą spaudimą, tik šiuo atveju - vidinį. Žmogus ima veikti, nes jo organizme atsiranda poreikis, t.y. įtampa, kylanti dėl kokios nors pusiausvyros netekimo. Minėti poreikiai atsiranda palaipsniui: kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo poreikiai, patenkinus šiuos poreikius atsiranda socialiniai ir t.t. Todėl Maslow sudarė poreikių hierarchiją. Aukštesnieji poreikiai pradeda reikštis tik patenkinus žemesniuosius. Maslow teorija paaiškina daugelį mokyklinių nesėkmių nepatenkintais vaikų poreikiais ir nubrėžia aiškias gaires, skatinant moksleivių mokymosi motyvaciją - mokykloje ugdytiniai turi jaustis saugūs, mylimi ir vertinami. Tik tuomet mokymosi veikloje jie gali išreikšti save kaip visavertės asmenybės (Rupšienė, 2000, p. 37).
Taip pat skaitykite: Motyvacijos Lektorių Kursų Programos
Tikslo teorija yra tarsi priešprieša pirmosios grupės teorijoms, tačiau ji nėra vien tik vidinės motyvacijos teorija. Kaip nurodo Rupšienė (2000, p. 46), šia teorija teigiama, kad individo elgesį determinuoja išankstinis apsisprendimas vienaip ar kitaip veikti tam tikroje situacijoje. Šios teorijos šalininkų manymu, individo elgesį lemia įvairių tikslų siekimas: emocinių, pažintinių, subjektyvių, organizacinių, save įtvirtinančių socialinių santykių, integruotų socialinių santykių ir darbo. Mokymosi veikloje moksleivius motyvuoja trijų tipų tikslai: į darbą, užduotį įtraukiantys tikslai, įvykdymo tikslai ir darbo vengimo tikslai. Efektyviausi motyvacine prasme yra į užduotį įtraukiantys mokymo tikslai. Būtent pastarieji labiausiai skatina moksleivio mokymosi pastangas. Todėl pedagogams turėtų labiausia rūpėti tai, kad moksleiviai išsikeltų sau būtent šiuos tikslus. To siekiant, efektyviausiai pasitarnauja bendradarbiavimo aplinka ir demokratinis ugdymo stilius. Vidinės motyvacijos teorijos labiau pabrėžia vidinius žmogaus motyvacijos veiksnius. Apsisprendimo teorijoje itin pabrėžiama laisva individo valia apsisprendimo situacijose. Šitokia vidinė motyvacija nėra visiškai nepriklausoma, ji veikiama socialinės aplinkos, kuri turi tenkinti tris įgimtus psichologinius poreikius: kompetencijos, autonomiškumo, santykių. Ši teorija reikšminga tuo, kad paaiškina, jog vidinė mokymosi motyvacija pasireiškia tuomet, kai klasėje moksleivis jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais ugdymo proceso dalyviais. Priešingu atveju labiau motyvuoja išoriniai, o ne vidiniai veiksniai ir vyrauja nenoras mokytis (Rupšienė, 2000, p. 46).
1.3. Teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymo ir motyvacijos kelimo akcentavimas strateginiuose švietimo dokumentuose
2. Motyvacijos ir teigiamo požiūrio į mokymąsi skatinimo praktiniai aspektai
2.1. Šeima ir mokykla kaip moksleivio mokymosi motyvaciją formuojanti mikroaplinka pedagogo darbo požiūriu
2.2. Naujasis požiūris į mokymąsi, skatinantis motyvaciją
2.3. Naujieji mokymosi metodai
2.4. Patarimai mokytojui
Išvados
tags: #jovaisos #motyvacijos #apibrezimas