Įvadas
Asmenybė yra sudėtingas ir daugiabriaunis fenomenas, kurį bandoma suprasti įvairiais aspektais. Šiame straipsnyje nagrinėjama asmenybės samprata, tipologija, individualūs skirtumai ir darbo motyvacija, remiantis įvairių autorių įžvalgomis ir teorijomis. Straipsnio tikslas - išanalizuoti asmenybės valdymą darbe, atskleidžiant asmenybės sampratą, tipologiją, individualius skirtumus bei išanalizuojant asmenybės darbo motyvaciją ir ją lemiančius veiksnius.
Asmenybės Samprata ir Individualūs Skirtumai
Asmenybės Samprata
Asmenybė yra pernelyg sudėtinga, kad ją būtų galima paaiškinti vienu teoriniu modeliu. Nėra netgi vieningo asmenybės apibrėžimo - jų priskaičiuojama beveik 80, ir tarp jų nėra nė vieno, kurį būtų galima visiškai paneigti. Vieni apibrėžimų autoriai akcentuoja asmenybės santykį su aplinka, kiti - psichinių procesų visumą, dar kiti - asmenybės bruožų unikalumą. Tačiau tik asmenybės mokslas ir asmenybės teorijos parodo, kuo skiriasi žmonės, atskleidžia jų elgesį įtakojančius veiksnius ir tuo pačiu sudaro galimybę apibūdinti konkrečią asmenybę bei prognozuoti jos veiksmus.
Jacikevičius A. (1994), pateikdamas asmenybės sampratą, pabrėžia, kad žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvieno žmogaus visos tos savybės sudaro skirtingą visumą, savitai kontaktuojančią su gamtine ir visuomenine aplinka. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.
Anot minėto autoriaus, taip suprasdami asmenybę, jai galime priskirti tokius požymius:
- Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, yra unikali, nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų.
- Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos - procesų, būsenų, savybių - integratorius, sąlygojantis žmogaus savo „aš“ supratimą, savireguliavimą ir adaptaciją prie aplinkos.
- Asmenybė visada turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje erdvėje.
- Asmenybė yra kiekvienas žmogus. Kai augantis vaikas pradeda bendrauti su mama ar kitais asmenimis, mes jį vadiname „besiformuojančia asmenybe“, alkoholiką laikysime „asmenybe su patologiniais pakitimais“ ir pan.
Anot Suslavičiaus A. (1995), asmenybe negimstama. Ja tampama. Asmenybė yra vystymosi rezultatas. O lemiamą įtaką jos vystymuisi daro du pagrindiniai veiksniai: paveldėjimas ir aplinka. Nūdienos mokslas svarbesniais laiko aplinkos veiksnius, tiesa, su tam tikromis išlygomis. Jau vien tas faktas, kad asmenybė yra vystymosi rezultatas, pasak autoriaus, daug ką paaiškina jos elgesyje. Juk kiekviena asmenybė būna nuėjusi skirtingą, unikalų kelią. Minėto autoriaus teigimu, asmenybė pirmiausia reiškia atskirumą, individualumą, unikalumą, tai originali tam tikrų savybių, procesų, reagavimo būdo visuma.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie Jovaišo teoriją
Asmenybė yra organizuota visuma. Tuo, pasak Suslavičiaus A. (1995), išsakoma viena pagrindinių asmenybės charakteristikų - jos integruotumas. Asmenybė kaip visuma, kaip vienetas turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos, adaptuojasi. Reagavimo į aplinką būdai yra individualūs, nevienodai veiksmingi ir atitinkantys situaciją.
Asmenybės Tipologija
„Vadovas yra suinteresuotas, kad bendradarbiai dirbtų gerai, todėl būtina juos gerai pažinti; žinoti kiekvieno potencialą ir darbo motyvus. Kadangi kiekvienas žmogus skiriasi savo temperamentu, norais, elgsena, prie kiekvieno reikia individualiai prieiti. Visada siekiama priskirti asmenį tam tikrai grupei ir nustatyti tipišką grupės elgseną. Tai palengvina vadovo darbą. Žinoma, visada kyla abejonė, ar kiekvieno individo elgsena bus „tipiška“ konkrečioje situacijoje“ (Sakalas A., 1998, p.226).
Barvydienės V. ir Kasiulio J. (1998) teigimu, sąvoka „asmenybės tipas“ nėra nauja. Jau Antikos laikais pastebėta, kad tarp atskirų žmonių egzistuoja tam tikri panašumai ir skirtumai. Bandant suprasti ir suklasifikuoti šiuos skirtumus, buvo sukurta daugybė sistemų ir modelių. Tokios tipologijos, pasak autorių, buvo (ir yra) praktiškai naudingos, nes jomis galima numatyti atitinkamo tipo žmonių elgesį konkrečiose gyvenimo situacijose. Be to, jos padeda geriau suprasti plačią asmenybių įvairovę. Asmenybės tipai skiriami pagal pastoviąsias esmines asmenybės savybes. Jų klasifikacijų yra labai įvairių.
Viena iš seniausių teorijų yra žmonių skirstymas į 4 tipus: cholerikus, sangvinikus, flegmatikus ir melancholikus. apvalusis tipas (viscera - žarnynas) - džiaugimasis „pasitikėjimu“, atsipalaidavimas, poreikis bendrauti, supratimo siekimas; į plotį linkęs - atletinis tipas (soma - kūnas) - judėjimo ir įtampos poreikis, energija, valdžios siekimas, siekimas nuolat veikti; linijinis tipas (cerebrium - smegenys) - poreikis viską žinoti, užsisklendimas, paslaptingumas, tačiau ir greitas reagavimas, sugebėjimas tobulinti. Tačiau reikia įsidėmėti, kad tai neliečia tarp ligonių, jaunimo ir senų žmonių dažnai pasitaikančių nukrypimų, tai galima sieti tik subrandžiais profesinėje veikloje užimtais žmonėmis. Liaudyje paplitusi nuomonė, kad apkūnus žmogus nerūpestingas, jam trūksta atsakomybės, jis gana tingus, o atletiškiems žmonėms dažnai trūksta protinių sugebėjimų. Žinoma, išimčių yra tikrai daug, tačiau šie teiginiai dažnai pasiteisina. Iš tikrųjų, jei žmogus nesirūpina savimi, turi didelį viršsvorį, tikriausiai supranta, kad jo gyvenimas bus trumpesnis. Vadinasi, jam tikrai trūksta atsakomybės už savo gyvenimo būdą pirmiausia šeimai ir galiausiai kolektyvui. (…( E.Spranger skiria teoretinį, ekonominį, estetinį, socialinį, valdžios ir religinį tipą. Kiekvieno tipo žmogui galima surasti tinkamą darbą, kuriame geriausiai atsiskleistų jo savybės. Žinoma, kiekvienas tipas turi ir tam tikrų trūkumų. Pavyzdžiui, mokslinis tipas dažnai nemoka įgyvendinti savo idėjų, religinis - yra pavojingas savo fanatizmu, nesiskaitymu su realiomis sąlygomis“ (Sakalas A., 1998, p.226-227). Prie tipologijų, kurios galėtų padėti vadovui praktiškai dirbti, priskirtina H.Dirks sukurta tipologija (Sakalas A., 1998).
Žymus C.G.Jung indėlis į psichologiją yra asmenybės tipologijos sukūrimas. Jis išskyrė dvi esmines asmenybės nuostatas: intraversiją (orientaciją į savo vidinį pasaulį) ir ekstraversiją (orientaciją į išorinį pasaulį). Abi šios nuostatos glūdi kiekvienoje asmenybėje, bet viena iš jų yra dominuojanti. Pagal dominuojančią nuostatą žmonės skirstomi į intravertus ir ekstravertus.
Taip pat skaitykite: Jovaiso asmenybės ugdymo teorija
Ekstravertas judrus, gyvai reaguoja į aplinką, greitai užmezga kontaktus su kitais žmonėmis. Intravertas užsisklendęs savyje, jautriai reaguoja, korektiškas, stengiasi būti vienas.
Be šių nuostatų, Jung išskyrė keturias psichikos funkcijas: mąstymą ir jautimą, pojūčius ir intuiciją. Mąstantis tipas apie objektus sprendžia vadovaudamasis logika ir argumentais. Jaučiantis tipas labiau vadovaujasi emocijomis ir objektus vertina tokiomis kategorijomis: malonus arba nemalonus, geras arba blogas ir kreipia dėmesį į tarpasmeninius santykius. Juntantis (sensorinis) tipas tikrovę suvokia realiai ir vengia vertinimų. Objektus mato tokius, kokie jie yra. Kreipia dėmesį į detales ir tikslumą. Intuityvus tipas tikrovę suvokia nuojautos ir betarpiškos įžvalgos dėka, naudojasi tuo, ką jam sako jo vidinis balsas. Turi lakią vaizduotę ir ieško naujų galimybių.
Sujungęs dominuojančią nuostatą su tipais pagal vyraujančią funkciją, Jungas gavo aštuonis pagrindinius asmenybės tipus, tai: 1) mąstantis ekstravertas, 2) mąstantis intravertas, 3) jaučiantis ekstravertas, 4) jaučiantis intravertas, 5) juntantis ekstravertas, 6) juntantis intravertas, 7) intuityvus ekstravertas, 8) intuityvus intravertas.
JAV psichologė Myers Briggs, pasinaudodama Jung asmenybės tipologija, sukūrė klausimyną, kurio pagalba galima nustatyti asmenybės tipą (16 asmenybės tipų). Šis klausimynas „Myers Briggs Type Indicator“ plačiai taikomas Vakaruose, parenkant personalą organizacijoms bei formuojant darbo komandas“ (Psichologija studentui, 2000, p.147).
Barvydienės V. ir Kasiulio J. (1998) teigimu, asmenybės tipologizavimas arba grupavimas tipais nereiškia atskiro žmogaus unikalumo paneigimo. Jei pavyktų surinkti į vieną kambarį šimtą to paties asmenybės tipo žmonių, tai tarp jų būtų neįmanoma rasti dviejų vienodų. Visi jie turi įvairių genų, jų patirtis, interesai nevienodi ir t.t. Bet kartu galima būtų aptikti, kad tarp šių žmonių yra daug bendro. Asmenybės tipo nustatymas ir padeda išryškinti tą bendrumą. Nors, pasak autorių, visas tipologijas galima kritikuoti, tačiau kiekvienoje iš jų randame raktą asmenybei pažinti, kartu ir tinkamam elgesio būdui su ja pasirinkti.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Asmenybės Darbo Motyvacija ir ją Lemianys Veiksniai
Motyvacija - psichologinė savybė, lemianti asmens įsipareigojimo laipsnį, į kurią įeina veiksniai, sukeliantys, nukreipiantys ir palaikantys žmogaus elgesį tam tikra įsipareigojimo kryptimi(Stoner J.A.F., Freeman R.E., Gilbert D.R., Jr., 1999). Motyvavimas - valdymo proceso dalis, reiškianti poveikį darbuotojų elgsenai siekiant organizacijos tikslų (Česynienė R., Diskienė D., Kulvinskienė V.R., Marčinskas A., Tamaševičius V., 2002).
Pačią motyvaciją, kaip asmenybės fenomeną, įvairūs autoriai apibrėžia skirtingai. Tačiau, kaip teisingai pastebi R.M.Steersas ir L.W.Porteris, šie apibūdinimai turi tris dominuojančius dalykus, kurie apibūdina motyvacijos reiškinį (Česynienė R. ir kt., 2002):
- tai, kas sužadina žmonių elgesį, t.y. skatina elgtis vienaip ar kitaip;
- tai, kas nukreipia šį elgesį (šiuo skatinimu siekiama kažkokio konkretaus tikslo);
- tai, kaip šis elgesys yra palaikomas.
Aišku, motyvacijos esmė ir stiprumas negali būti matomi tiesiogiai. Ji reiškiasi per elgesį, kuris yra matomas. Taigi motyvacija nulemia vienokią ar kitokią asmenybės elgseną darbe.
Sakalo A. (1998) teigimu, kad elgsena būtų tinkamai stimuliuojama:
- tikslas turi būti vertas dėmesio (motyvavimo stiprumas);
- turi būti stimulas tikslui siekti (atlyginimas);
- tikslas turi būti realus (realizavimo galimybė).
Štai Robbins S.P. (2003) teigia, kad žmogus ateina į organizaciją su palyginti tvirtai nusistovėjusiomis vertybėmis, nuostatomis ir pakankamai susiformavusia asmenybe. Darbuotojo vertybės, nuostatos ir asmenybė, nors ir nėra visam laikui fiksuoti dalykai, iš esmės yra tai, kas „duota“ atėjimo į organizaciją momentu. Tai, kaip darbuotojai interpretuos savo darbo aplinką (suvokimas), turės įtakos jų motyvacijos lygiui, taip pat tam, ką jie išmoks darbe (išmokimas), ir galiausiai jų individualiam elgesiui darbe. Į šį modelį įtrauktas ir gebėjimas, atsižvelgiant į tai, kad individualaus žmogaus elgesį veikia gebėjimai ir įgūdžiai, kuriuos jis turi atėjimo į organizaciją momentu. Suprantama, jog ilgainiui mokymasis sukels gebėjimų pokyčius.
Pasak Barvydienės V. ir Kasiulio J. (1998), žmogaus elgesį darbe lemia įvairiausi vidiniai ir išoriniai prieštaringi, kartais sunkiai paaiškinami veiksniai, kuriuos apskritai galima sugrupuoti taip:
- pats individas, jo amžius, darbo stažas, paveldėtos savybės, gyvenimiška patirtis, profesinis pasirengimas, gabumai, sugebėjimai, auklėjimas ir pan.;
- darbo grupė: grupės normos, tarpasmeniniai santykiai, konfliktiškumo lygis;
- organizacija: kultūra, tikslai, veiklos pobūdis;
- visuomenė arba socialinė, ekonominė, technologinė ir ekologinė aplinka, kuri veikia šiuos anksčiau minėtus lygius.
Anot Jucevičienės P. (1996), žmonės turi savo poreikius, žino, ko jie trokšta iš savo darbo. Jie veikia įgyvendindami šiuos poreikius ir idėjas, priimdami sprendimus, kokiose organizacijose dirbti ir kaip sunkiai dirbti.
Česynienė R. ir kt. (2002) nurodo, kad asmenybės darbinės veiklos motyvaciją lemia trys pagrindiniai veiksniai: 1) individualūs asmenybių skirtumai; 2) darbuotojo atliekamo darbo charakteristikos; 3) organizacijos aplinka. Visi veiksniai daro įtaką darbuotojų motyvacijai.
Individualūs Skirtumai
Kiekvienas žmogus yra savitas, turi skirtingus poreikius, vertybes, nuostatas į įvairius dalykus, pomėgius ir pan. Kadangi kiekvienos asmenybės šios savybės yra skirtingos, skiriasi ir dalykai, kurie motyvuoja žmones, jų elgesį darbe.
Poreikiai ir interesai. Anot Česynienės R. ir kt. (2002), poreikis - tai stiprus fiziologinis arba psichologinis ko nors trūkumo jausmas žmogaus gyvenime. Šis jausmas sukuria nemalonią įtampą, kurią individas siekia sumažinti paprastai imdamasis tam tikrų veiksmų patenkinti tą poreikį. Taigi motyvacija kyla iš noro patenkinti poreikį. Jų pagrindinės išvados būtų šios (Česynienė R. ir kt., 2002):
- Patenkintas poreikis nėra motyvatorius. Patenkinus vieną poreikį, vietoje jo atsiranda kitas poreikis. Žmonės nuolat siekia patenkinti tam tikrą poreikį.
- Poreikių kompleksas yra labai sudėtingas, t.y. asmenybės elgesį vienu metu lemia daugybė įvairiausių poreikių.
- Konkrečių asmenų poreikiai gali skirtis savo intensyvumu. Kuo intensyvesni darbuotojo poreikiai, tuo sudėtingesnis yra jo motyvavimo mechanizmas.
- Pirma reikia patenkinti žemesnio lygio poreikius iki to momento, kai aukštesnio lygio poreikiai tampa pakankamai stiprūs elgesio stimuliatoriai.
- Aukštesnio lygio (antriniai) poreikiai yra įvairesni nei žemesnio lygio (pirminiai) poreikiai, ir egzistuoja daugiau būdų patenkinti aukštesnio lygio poreikius nei žemesnio.
Pasak Česynienės R. ir kt. (2002), skirtingi ir įvairaus intensyvumo poreikiai taip veikia vienas kitą, kad asmenybės motyvacija visada yra sąlygota daugelio skirtingų jėgų. Maža to, kai kurie poreikiai yra taip užslaptinti, kad pats individas negali jų suvokti. Visa tai daro motyvaciją labai komplikuotą.
Poreikių ir interesų pagrindu formuojasi vertybės ir vertybinės orientacijos, kurios turi itin svarbią reikšmę darbinės elgsenos motyvacijos procese.
Vertybės ir vertybinės orientacijos. Vertybės - tai asmenybės svarbiausių darbo ir gyvenimo tikslų, šių tikslų siekimo priemonių samprata. Pasak Česynienės R. ir kt. (2002), vertybėms priskiriami daiktai ir reiškiniai, turintys teigiamą reikšmę asmenybės požiūriu. Minėta autorė nurodo vertybių klasifikaciją, pasiūlytą G.Allporto, Ph.Vernono ir G.Lindzey:
- Teorinės vertybės. Asmenybės, kurių stiprios teorinės …
Darbo Charakteristikos
Nagrinėjant asmenybės motyvaciją darbe, svarbu atsižvelgti į darbo charakteristikas, kurios tiesiogiai veikia darbuotojo požiūrį į darbą ir jo norą siekti rezultatų. Darbo pobūdis, atsakomybės lygis, galimybės tobulėti ir panaudoti savo įgūdžius - visa tai turi įtakos darbuotojo pasitenkinimui ir motyvacijai.
#
tags: #a #jovaisos #asmenybes #moralinio #issivystymo #lygiai