Psichologijos mokslas, toli gražu, nėra vientisa sritis. Jame gausu susiskaldžiusių mokyklų, kurios žvelgia į žmogaus psichiką iš skirtingų perspektyvų ir propaguoja savas tiesas. Viena iš tokių krypčių - gelmių psichologija, kuri atsižvelgia į pasąmonę ir joje slypinčius procesus. Šiame straipsnyje ne tik detaliau paaiškinsime, kuo gelmių psichologijos perspektyva yra unikali, bet ir trumpai papasakosime apie Z. Froidą, A. Adlerį ir K. G. Jungą - gelmių psichologijos „tėvus“.
Kas yra gelmių psichologija?
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje gelmių psichologija (dar vadinama gilumine psichologija) apibūdinama kaip „psichologijos ir psichoterapijos kryptis, tirianti nesąmoningus potraukius ir galias, pasąmonėje vykstančius psichikos procesus, lemiančius pagrindinius emocijų sutrikimus, asmenybės raidą bei raišką. Pabrėžia nesąmoningų motyvacijų įtaką žmogaus elgesiui, savojo Aš vaidmenį iškilus kokiam nors pavojui. Psichikos sutrikimus priskiria prie asmenybės ligų ir juos aiškina ne tiek pasąmonės konfliktais, kiek psichosomatiniais veiksniais.“
Kitaip tariant, gelmių psichologija yra skėtinis terminas, apimantis visas psichologijos rūšis, kurios atsižvelgia į žmogaus pasąmonę (pavyzdžiui, psichodinaminė paradigma ar analitinė psichologija). Gelmių psichologijos paradigmos reikšmingos ne tik klinikinėje srityje (psichoterapija). Jos taip pat gali būti naudojamos kaip perspektyvos, per kurias galima analizuoti įvairius politinius, socialinius reiškinius, literatūrą, istoriją, filosofiją ar bet kokį kitą realybės aspektą.
Taip yra todėl, kad realybę patiriame per savo psichiką. Tad bet kokia išsami kokio nors dalyko analizė gali būti pilna tik pridėjus psichikos dimensiją (pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo analizė gali būti gilesnė, analizuojant ne tik istorinius, socialinius ar ekonominius veiksnius, bet ir pridedant kolektyvinės pasąmonės lygmenį).
Iš kur kilo terminas?
Nors pats konceptas buvo sugalvotas E. Bleulerio, gelmių psichologijos „tėvais“ yra laikomi Z. Froidas, A. Adleris ir K. G. Jungas. Visos gelmių psichologijos mokyklos yra „pastatytos“ ant Froido, Adlerio arba Jungo idėjų (arba visų trijų). Pavyzdžiui, paties Jungo idėjos inkorporuoja tam tikras Froido arba Adlerio idėjas. Nors tarp skirtingų gelmių psichologijos paradigmų yra nemažai nesutarimų, o ypač metodų aplikacijos srityje (pavyzdžiui, techniškai, Froido metodas skiriasi nuo Jungo metodo), fundamentaliai, visos paradigmos turi vieną tikslą - analizuoti sąmonės ir pasąmonės sąveiką.
Taip pat skaitykite: Jungo terminai
Gelmių psichologijos pradininkai
Z. Froido idėjos ir psichoanalizė
Z. Froidas išvystė pokalbio terapiją ir išplatino idėją, kad mes pažįstame tik mažą savęs dalį. Mat didžioji mūsų psichikos dalis yra pasąmonė, kurioje slypi nesuvaldomi instinktai (angl. drives). Garsusis ledkalnio vaizdinys taip pat kilo iš Froido, kai vienoje iš savo knygų jis palygino skirtingus psichikos sluoksnius su ledkalniu.
Bazinė Froido idėja buvo ta, kad libido yra seksualinės prigimties energija, kuri tiesiogiai valdo visą žmogaus psichiką. Anot Froido (ir kitų po jo sekusių gelmių psichologijos šalininkų), pasąmonė gali būti vadinama pagrindiniu žmogaus elgesio šaltiniu. Froido krypties analizė vadinama psichoanalize, iš kurios kilo ir kitos psichoterapijos rūšys, kaip pavyzdžiui, psichodinaminė (psichoanalitinė) psichoterapija. Froido pakraipos psichoterapija labiausiai koncentruojasi į vaikystės patyrimus ir santykius su tėvais. Nors Froidas populiariojoje medijoje neretai yra pašiepiamas ar net kritikuojamas dėl pernelyg seksualizuojančio požiūrio į žmogaus psichiką, jo indėlis žmonijai - neįkainojamas. Tiek teorinė idėjų dalis (gelmių psichologijos pagrindai), tiek praktinė (pokalbio terapijos idėjos išpopuliarinimas, laisvos asociacijos testas) iki šiol yra kasdien naudojamos psichologijoje ir psichoterapijoje.
A. Adlerio idėjos ir individualioji psichologija
A. Adleris buvo vienas iš Froido kolegų, prisidėjęs prie psichoanalitinio judėjimo kūrimo. Taip pat jis buvo vienas iš pirmųjų išdrįsęs atsiskirti nuo psichoanalizės ir įkurti individualiosios psichologijos paradigmą. Individualioji psichologija yra socialinė psichologija. Tai reiškia, kad jos dėmesio centre yra individo sąveika su visuomene ir kitais jį supančiais individais. Anot Adlerio, mus gyvenime veda tikslai ir esame orientuoti į ateitį.
Individualioji psichologija ieško elgesio (mąstymo, jausmų ir viso kito, ką mes darome) tikslų - anot Adlerio, bet koks mumyse iškilęs veiksnys turi tikslą ar paskirtį. Ir tik sužinojus tą tikslą galima pašalinti tikrąją problemą iš pamatų. Po Froido, Adlerio pakraipos psichologiją galima matyti kaip antrą žingsnį žmogaus brendimo, kaip asmenybės, raidoje.
K. G. Jungas ir Analitinė Psichologija
K. G. Jungas buvo trečiasis iš gelmių psichologijos „tėvų“. Jis, pradžioje dirbęs kartu su Froidu, po tam tikro laiko nusprendė atsitraukti, nes nepritarė kai kurioms Froido teorijos dalims (pavyzdžiui, Froidui libido buvo seksualinė energija - Jungas libido matė kaip gyvenimo energiją, o seksualinę energiją tik kaip vieną iš daugelio libido manifestacijos būdų).
Taip pat skaitykite: Psichikos funkcijų hierarchija
Jungas, praleidęs ne vienus metus savianalizėje, integruodamas savo pasąmonę, nusprendė įkurti analitinės psichologijos mokyklą. Analitinė psichologija yra tarsi trečias, žymiai giliau siekiantis sluoksnis gelmių psichologijoje po Froido ir Adlerio teorijų.
Anot Jungo, Froido ir Adlerio teorijos yra vienašališkos ir nepakankamos, Pagrindinė to priežastis yra tai, kad jų pagrindas yra instinktai (angl. drives), ir tokiu būdu jos palieka visą psichinę prasmę už borto. Jungas tvirtai įsitikinęs, kad šių teorijų užtenka tiems, kas tiki, jog jie neturi jokių dvasinių siekių ar poreikių. Trumpai tariant, Froido ir Adlerio teorijos, nors turinčios nemažai veiksmingų idėjų ir svarbių metodų, yra limituojančios, nes nesuteikia pakankamai prasmės gyvenimui. Viena iš Jungo pagrindinių idėjų yra tai, kad išlaisvinti gali tik prasmingi dalykai (prasmė).
Pagrindiniai Jungo atradimai yra: kolektyvinės pasąmonės idėja ir joje slypintys archetipai, kompleksų autonomija, individuacijos procesas, žmogaus asmenybės tipai. Analitinė psichologija, turbūt, yra viena iš universaliausių mokslo šakų, kurią galima pritaikyti daugelyje kitų, iš pirmo žvilgsnio su psichologija nesusijusių sričių. Jungas naudojo analitinės psichologijos perspektyvą kaip įrankį, su kuriuo analizavo politiką, literatūrą, religiją, istoriją, filosofiją, meną ir kita.
Kaip matome, tai, ką Froidas vadino pasąmone, Jungas vadina asmenine pasąmone. Anot Jungo, tai tik labai maža visos pasąmonės dalis. Didžioji Jungo teorijos dalis yra apie kolektyvinę pasąmonę ir joje slypinčius archetipus, instinktus ir savasties siekimą.
Jungo analitinė psichologija: gilinimasis į kolektyvinę pasąmonę
Karlas Gustavas Jungas, šveicarų gelmių psichologijos pradininkas, vienu metu buvęs Sigmundo Freudo draugas, mirė 1961 metais, tačiau jo idėjos nemiršta. Daugybė žmonių atsiskyrę nuo pasaulio studijuoja Jungą ar sako kalbas jungizmui skirtose konferencijose. Pats Jungas nėra iš tų mąstytojų, kurį būtų galima apibūdinti dviem žodžiais. Jo rinktiniai raštai sudaro 18 tomų, o jo idėjas dažnai sunku aiškiai išdėstyti.
Taip pat skaitykite: Jungo analizė
Pasąmonė
Pasąmonei paties Jungo mąstyme skiriamas didžiausias dėmesys. Jungas manė pasąmonę esant gyvybės, gydomųjų simbolių saugykla. Anot Jungo, didžioji pasąmonės dalis susideda ne iš individo prisiminimų ir potroškių, o iš instinktų ir vaizdinių, bendrų visai žmonijai. Todėl Jungas teigė, kad ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į pasąmonės indikatorius, tokius kaip sapnai ir fantazijos.
Archetipai
Jungas teigė atradęs žmogaus mąstyme pasąmonės struktūras, kurios sukelia tam tikrus vaizdinius. Jis juos pavadino archetipais. Pavyzdžiui, jis teigė, kad kiekviename vyre užslėptas moteriškasis pradas (anima); kiekvienoje moteryje glūdi vyriškasis pradas (animus). Kiekviename žmoguje yra tamsioji pusė (šešėlis) ir pilnatvės bei vientisumo vaizdinys (Dievas).
Individualizacija
Būtiną kelią į Savastį Jungas vadina Individualizacija, kuri yra savimonės aktas.
Žmogaus sąmoningumo reiškinys labai domino Jungą. žmogui, nes per ją Kosmosas realizuoja savąją sąmonę, suvokia tikslus ir savo paties galimybes.
Jogos ir psichologijos sąsajos
Šiuolaikinė psichologija gimė prieš gerą šimtmetį, ir nuo to laiko požiūris į žmogaus prigimtį ėmė keistis, plečiant jos pažinimo ribas. Tai atsitiko tada, kai mokslininkai žmogų ėmė laikyti nors ir gyvulišku organizmu, tačiau apdovanotu tam tikromis aukštesnėmis psichikos funkcijomis, dažniausiai vadinamomis „protu“. Vėliau šį požiūrį praplėtė gelmių psichologijos specialistai, atradę pasąmonę, kuriai priskyrė pagrindinį vaidmenį, sąlygojant žmogaus elgesį. Vėliau, tyrinėjant sąmonės aukštumų išgyvenimus, išsirutuliojo transpersonalinė psichologija.
Kuo lanksčiau buvo žvelgiama į žmogaus sąrangą, tuo labiau žmogaus psichikos suvokimas artėjo prie daugiamatės sampratos, įprastos ir jogai. Jogą - trumpai vadinamą sąmonės disciplina - galima būtų suprasti, kaip psichiką transformuojančią sistemą, kurios dėka pasiekiamas aukštesnis sąmonės būvis.
Psichologijos mokslų daktaras, daugelio mokslinių darbų, straipsnių ir populiarių knygų apie psichologiją autorius A. S. Dalal, siekdamas išryškint jogos ir psichologijos panašumus bei skirtumus, yra parašęs lyginamąją studiją „Psychology, Mental Health and Yoga“.
Sri Aurobindo žmogaus samprata
Bendrais bruožais žmogų galima apibūdinti kaip visumą, susidedančią iš keturių dalių:
- Paviršinė esybė (surface being);
- Pasąmonė (subconscient);
- Paribio sąmonė (subliminal);
- Antsąmonė (superconscient).
Geresniam keturlypės žmogaus sampratos išskleidimui svarbu paminėti kelis fundamentalius Sri Aurobindo filosofijos principus. Žmogus yra visatos dalis, kitaip tariant, jis yra mikrokosmas, pereinąs į makrokosmą, todėl psichinė žmogaus prigimtis glaudžiai siejasi su visatos prigimtimi. Pati visata yra sąmonės pasireiškimas, kuri iš žemiausio nesąmonybės (inconscient) lygmens išauga iki aukščiausių antsąmonės (superconscient) lygmenų. Sąmonės gimimas ir augimas yra pagrindinė evoliucijos paskata ir raktas į jos slaptą tikslą. Pirmiausia sąmonės evoliucijos vyko jos involiucija, kitaip tariant, nesąmonybė yra užsislėpusi sąmonė arba tiesiog atvirkščias galutinės antsąmonybės atkūrimas, todėl evoliucija yra grįžimas į pirminę antsąmonės būseną.
Paviršinė esybė susideda iš kūno, gyvybės ir proto sąmonės. Gyvybė, kaip jau buvo aptarta, yra Gyvenimo Prigimtis, sulipdyta iš jutimų, instinktų, paskatų, troškimų, įspūdžių ir jausmų. Protas yra kogintyviniai gebėjimai. Kūnas turi savo paslėptą nuo išorinio žvilgsnio sąmonę, tai gyvybinės kūno funkcijos, fizinės gyvybės dalys, kurios veikia savarankiškai, kaip pavyzdžiui širdies plakimas, skrandžio virškinimas, kūno augimas ir t.t.
Pasąmonė apibrėžiama kaip mūsų esybės dalis kurioje neegzistuoja jokia aiški mintis, valia, jausmas ar kryptingas atoveikis, tačiau ji sugeria ir saugo visokius įspūdžius, kurie dažnai visokiais netikėtais būdais atsigamina sapnuose. Būdraujant jie pasireiškia kaip senų įpročių automatinis pasikartojimas arba miglotai skatina jususti, jausti, veikti. Tokie jutimai, jausmai ir veiksmai dažniausiai nepaklūsta valingam suvokimui, pasirinkimui ar proto įsakymams, tai tamsus pasąmonės protas knibždantis saṃskāromis (sanskrito žodis reiškiantis esminius polinkius, senas asociacijas, susiformavusius įpročius), įspūdžiais, sustabarėjusiais įsitikinimais, nusistovėjusiais atsako įgūdžiais. Pasąmonės veikla itin smarkiai atsiliepia sveikatai,; chroniški negalavimai dažniausiai susiję su pasąmone. Pasąmonė susisiekia su nesąmonybe, tai sritis, kur nesąmonybė virsta pusiau sąmone, kitaip sakant tai žemutinė dalis, kurią galima apibūdinti kaip nesąmonybės prieigas.
Paribio sąmonė pažodžiui reiškia prieslenkstį arba paribį ir dažniausiai yra vartojama nurodant jaudiklių būklę iki jų pajautimo slenksčio. F.W.H. Myersas laikomas paribio sąmonės atradėju, šią sąvoką vartojo norėdamas apibrėžti tam tikrus psichikos procesus, vykstančius žemiau pažinimo lygmens. Sri Aurobindo paribio sąmonę apibrėžia kaip tas sritis, kurios neįeina į būdraujančios sąmonės sferą. Paribio sąmonė apima tiek žemesnę pasąmonę, tiek aukštesnę antsąmonę kartu paėmus, ji atskiria nuo sąmonės tas sritis, neįeinančias į sąmonės valdas.
Antsąmonė yra sąmonės evoliucijos išeities taškas ir sykiu jos galutinis tikslas, kaip jau buvo minėta. Jei paribio sąmonė yra nelyginant jūra, o išorės protinė būtis - bangos, tai antsąmonė panaši į eterio substanciją - tai, iš ko jūra sudaryta ir katu tai, kame ji esti, tai, kas banguoja, ir tai, kas sukelia bangas. Pasinėrę į antsąmonės sritį galime pakilti iki aukščiausio statuso, žinojimo, patyrimo.
tags: #jungo #gelmiu #psichologija