Ar kada susimąstėte, jog tam tikrose gyvenimo situacijose jaučiatės nepakankamai moteriška ar vyriška? Ar aplink jus yra daug tikrų vyrų ir moterų? O gal jaučiatės spaudžiami į bandos rėmus ir įtariate, kad niekas nežino, kaip turi būti iš tiesų? Šiandien akivaizdu, kad moterys įgyja daug vyriškų bruožų, o vyrai tampa moteriškesni. Moterys skuba į moteriškumo mokyklas, tikėdamiesi išsiskleisti ir pagerinti santykius su vyrais. Šiame straipsnyje panagrinėsime lyčių vienodėjimo klausimus, remiantis Karlo Gustavo Jungo giluminės psichologijos įžvalgomis ir šiuolaikiniais moksliniais tyrimais. Aptarsime, ar tai yra bėda, nes prarandama prigimtimi ir dvasiniais mokymais pagrįsta tvarka, ar progresas, kai nei savęs, nei kitų nebegrūdame į klišes.
Lyčių vaidmenų kaita: bėda ar progresas?
Lyčių vienodėjimas kelia daug klausimų. Ar tai yra bėda, nes prarandama šimtmečius galiojusi prigimtimi ir dvasiniais mokymais pagrįsta tvarka? Ar progresas, kai nei savęs, nei kitų nebegrūdame į klišes? Kaip vaidmenų pasikeitimas veikia vyrų ir moterų santykius? Ko galime laukti ateityje, kai vaidmenys suvienodės?
Anot kūno psichoterapijos pradininko Theodoro Reiko, „mūsų kultūroje vyrai bijo, kad bus nepakankamai vyriški, o moterys bijo būti tik moterimis“. Tai rodo, kad visuomenėje egzistuoja didelis spaudimas atitikti tam tikrus lyčių stereotipus.
Moksliniai tyrimai apie lyčių skirtumus
Ar moksliniai tyrimai randa bazinius skirtumus tarp lyčių? Daugelis lyčių skirtumų nėra įgimti, o išmokti. Pavyzdžiui, dažnai mergaitės sau tiesiog leidžia nesigilinti į matematiką ir jos nesuprasti. Tačiau ar yra kas nors prigimtinio, o ne įdiegto visuomenės?
Anot amerikiečių tyrimų, statistinė moteris ir vyras psichologiškai skiriasi mažiau nei du vyrai. Profesorius Harry Reisas išanalizavo 13301 žmogų pagal 122 psichologines charakteristikas ir skirtumų tarp vyrų ir moterų nerado, lytys siejosi nebent konkrečiomis veiklomis - pavyzdžiui, boksu ar siuvinėjimu. Psichologei Lauren S. Ferro sudarant „Didžiųjų penkių“ asmenybės bruožų teoriją, moteriškumas ir vyriškumas statistiškai neišsiskyrė - jis tėra kitų bruožų darinys. Vienodi yra vyrų ir moterų moralės rodikliai, jautrumas.
Taip pat skaitykite: Jungo terminai
Daug tyrimų duomenų prieštaringi - vieni sako, kad vyrų savivertė aukštesnė ir geresnis vizualinis, o moterų - kalbinis mąstymas, kiti tuos duomenis paneigia. Kai kur mokslininkai sutaria: vyrų didesnė agresija, jie mikliau juda, o moterų smegenyse daugiau jungčių tarp pusrutulių, jos labiau nerimauja ir dažniau panyra į depresiją.
Lyčių stereotipai: trukdo ar palengvina gyvenimą?
Ar lyčių stereotipai mums trukdo ar atvirkščiai - palengvina gyvenimą? Supaprastintos taisyklės labai varžo sudėtingus žmones. Pavyzdžiui, požiūris, jog vyrai turi neverkti ir nesiskųsti, vainikuojamas tūkstančiais savižudybių - 80 proc. nusižudžiusiųjų Lietuvoje yra vyresni, tradicinių stereotipų veikiami vyrai.
Mokslininkai nustatė, kad vaikai daug laisviau linkę suprasti, kas yra berniukiška, o kas mergaitiška, nors dalis tėvų ir bijo, jog jų berniukiška mergaitė ar mergaitiškas berniukas taps homoseksualiu. Gal svarbiau atrasti skirtumus tarp žmonių, o ne dėlioti etiketes: štai Ieva plepesnė, Ugnė meistriškesnė, o Jonui patinka dainuoti? Kita vertus, pasirodo per daug galimybių vaikui nesveika. Jau psichologas K.G.Jungas kalbėjo, kad negerai, kai vaikas neturi išreikšto charakterio tipo - auga bestuburė vidutinybė be nuomonės. Tyrimai rodo, kad aiškaus lytinio, tautinio ir kitokio identiškumo jauni žmonės realizuojasi geriau. Rolės lengvina ir gyvenimą šeimoj - mažiau ginčijamasi, kas už ką atsako.
Lyčių vaidmenų suvienodėjimas ir santykiai
Kaip vyrų atžvilgiu nusiteikusios daugelis moterų? Tradiciškesnės dar tebelaiko vyrą vertingesniu, veržiasi jį turėti, tarnauja, kenčia net visišką blogį, nes vienos tokios moterys jaučiasi silpnos ir bevertės. Labiau prakutusios vyrą sugundo, jį užkariauja ir naudojasi jo pinigais - meilės mažai, bet teisės lygesnės. Na, ir naujosios karjeristės ne tik vyrui prilygsta, bet dar ir augina vaikus. Kai susivokia, kad toks vyras mažai teduoda, meta jį lauk - Lietuvoje 80 procentų skyrybų iniciatorių yra moterys. Tokia moteris bando būti ir vyru ir moterimi, o ką veikti vyrui? Tikrai nebeaišku. Vis daugiau vyrų ieško mamos. Na, ir nebesitikėdami ką nors išspręsti, vis daugiau vyrų ir moterų ima branginti savo laisvę, karjerą, nenori nei įsipareigoti, nei vaikų. Taip, šiuo metu mamos išlepina sūnus, po to juos išlepina ir nuvertina žmonos, lytys sutaria prastai.
Kaip vienas kitą trauks ir bendraus vyrai ir moterys, kai lyčių vaidmenys suvienodės? Anot porų mokytojo Marko Gungoro, moterys skundžiasi, kad vyrai nejautrūs ir jų nesupranta, tarsi šalia savęs norėtų matyti ne vyrą, o kitą moterį. Bet moteriškas vyras moterims nepatrauklu, o kitoks, netgi „blogiukas“, jas traukia. Kam gamtai lytiškumas, kam In ir Jan, priešybių vienybės dialektika? O gal šiems laikams reikia kitokio vyriškumo ir moteriškumo? Ieškodami šiuolaikiniame žmoguje graikų dievų, dabar vyruose rasime ne dzeusus ar hefaistus, o hermius, o moteryse - ne afrodites ar heras, o atėnes ir artemides; o ateityje žmones trauks ne priešinga lytis, o priešingos asmenybės. Juk ir dabar, jei mergaitė auga valdinga, panaši į valdingą tėvą, ją traukia ne kiti valdingi vyrai, o nuolankūs, kaip jos mama.
Taip pat skaitykite: Psichikos funkcijų hierarchija
K.G. Jungo įžvalgos: Anima ir Animus
Prisiminkime senelį Jungą ir „animus ir anima“ idėją, kai moteris įsisavina joje glūdintį vyriškumą, o vyras - jame glūdintį moteriškumą, įvyksta individuacija - žmogus pasiekia pilnatvę. Vyras ir moteris jau susitinka ne tam, kad papildytų tai, ko kitas neturi, o didesniam tikslui - kad taptų iš tikro artimi.
Savęs pažinimas ir autentiškumas
Dabar vėl grįžtu prie įsitikinimo: kai moteris ar vyras būna savimi, jie būna vyriški ir moteriški unikaliu ir nuoširdžiu savo būdu. Dalis vyrų ir moterų jaučiasi nevyriški ir nemoteriškos, kaltina savo partnerius nemoteriškumu ar nevyriškumu. Tačiau svarbiausia yra būti savimi, o ne atitikti kažkieno primestus standartus.
Giluminės psichologijos perspektyva
Filosofijai įprasta skirstyti žmogaus erdvę į dvi sritis: išorinę ir vidinę. Išorinė erdvė dažniausiai yra vadinama realiu pasauliu, arba tiesiog realybe. Vidinė erdvė paprastai vadinama vidiniu, arba subjektyviu, pasauliu. Mokslo požiūriu, makrokosmosas yra žmogaus aplinka, o mikrokosmosas - tai makrokosmoso projekcija žmogaus sąmonėje.
Ilgą laiką humanitariniai mokslai rėmėsi tik objektyvistine gamtos mokslų metodologija ir jos pagalba bandė tirti žmogaus vidinę erdvę. Tačiau žmogaus mikrokosmosas gali įgyti pačias fantastiškiausias formas, o jų dinamika dažnai nėra pagrįsta mokslui įprastu priežasties - pasekmės (kauzaliniu) principu. Todėl konkretaus žmogaus psichikos ypatumus sunku paaiškinti, pasitelkus tik universalius, visiems žmonėms nustatytus ir tarytum visiems tinkančius dėsnius.
Viena iš pagrindinių alternatyvų gamtamokslinei pasaulėžiūrai tapo iš filosofijos atėjęs ir psichologijoje susiformavęs fenomenologinis požiūris į žmogaus vidinį pasaulį, išskiriantis subjektyvių išgyvenimų ir patyrimo reikšmę. Įvedusi subjektyvumo kategoriją, psichologija galėjo pažinti ne tik žmogaus mikrokosmoso individualizuotą turinį, bet ir pačios sąmonės įvairiapuses formas, besiskiriančias ne tik kiekybe, bet ir kokybe.
Taip pat skaitykite: Jungo analizė
Šis fenomenologinis požiūris taikomaisiais sumetimais paskatino atsirasti naujas psichologijos kryptis, žvelgiančias į žmogaus sąmonę kaip į turinčią nevieną savo erdvės lygį - individualią ir kolektyvinę pasąmonę, viršsąmonę ir kt. Šių sąmonės vidinių struktūrų tyrimas ir jos turinio analizė tapo orientuotos giluminės psichoterapijos objektu.
Socialinės pakraipos giluminės psichologijos autoriai žmogaus vidinės erdvės studijoms suteikė socialinį - kultūrinį kontekstą, taip tikėdamiesi išsiaiškinti giluminių struktūrų socialines ištakas ir determinantes. Tik kultūrinės pakraipos transpersonalinės psichologija, tirianti archainių tradicijų paveldo reikšmę šiuolaikiniam žmogui, laikosi nuostatos, kad išorinė ir vidinė erdvės yra betarpiškai susijusios.
Išorinės erdvės patyrimas: sakralinė ir profaninė erdvės
Pagal erdvės patyrimo kokybinius skirtumus, rumunų religijotyrininkas Mircea Eliade padalino žmogaus išorinę erdvę į profaninę (pasaulietinę) ir sakralinę (šventą). Sakralinė erdvė, pasak jo, yra ta, kurią žmogus patiria kaip ypatingą, kurioje reiškiasi nežemiškos, dieviškos ar antgamtiškos galios. Profaninėje erdvėje sakralumo nebelieka, nes ji yra sužmoginta ir antromorfizuota.
Archainis žmogus erdvę suvokė vien kaip sakralinę. Tuomet jis net neskaidė erdvės į vidinę ir išorinę, o gyveno pasinėręs į cikliškai pasikartojančias ir kaskart pasaulį atkuriančias mitologijas. Jis jautėsi esąs neatsiejama pasaulio dalis ir betarpiškas mitų dalyvis.
Prieš keletą tūkstantmečių prasidėjusi istorinė epocha išsiskyrė tuo, jog žmogus pradėjo pasaulio desakralizavimą ir antropomorfizavimą. Žmogus pradėjo tolti nuo gamtos ciklų ir nuo besąlygiško atkartojimo savo veikloje privalomų gamtos ciklams tradicinių ritualų.
Analitinės psichologijos pradininkas Carlas Gustavas Jungas kolektyvinės pasąmonės teoriją grindė tuo metu įvykusiu žmogaus vidinės erdvės skilimu. Pasak jo, tai, kas anksčiau žmogų jungė su aplinka (archetipiniai patirties modeliai), nusėdo į giluminius sąmonės klodus. Drauge paviršinėje sąmonės struktūroje vyko savojo “Aš” gimimas, formavosi savęs, kaip asmens, suvokimas.
Šiuolaikiniam žmogui beveik visas aplinkinis pasaulis yra tapęs desakralizuota egzistencine erdve, nors dar išliko sakralių vietų. Tai ne tik ir ne tiek tradiciškai šventos vietos, bet dažniausia gimtinė, civilizacijos nepaliestas gamtos kampelis ar vieta, susijusi su svarbiais asmeniniais prisiminimais.
Giluminė psichoterapija: kelias į savęs pažinimą
Giluminė psichoterapija yra psichoterapijos kryptis, tirianti nesąmoningus potraukius ir galias, pasąmonėje vykstančius psichikos procesus, lemiančius pagrindinius emocijų sutrikimus, asmenybės problemas ir tarpasmeninius konfliktus.
Pagrindiniai giluminės psichoterapijos aspektai:
- Koncentravimasis į emocines reakcijas.
- Gynybos mechanizmų ir pasipriešinimo tyrinėjimas.
- Pasikartojantys modeliai, temos ir šablonai.
- Praeities patirčių analizė.
- Tarpasmeniniai santykiai.
- Psichoterapinis santykis.
- Fantazijų, sapnų ir kitų vaizduotės reiškinių tyrinėjimas.
Anot Jungo, psichika yra savireguliuojanti sistema. Sąmonė yra pasąmonės priešingybė - sąmonė mums gerai pažįstama, o pasąmonė - svetima. Vykstant pokalbio terapijai, psichikos lygmenyje ilgainiui įvairus pasąmonės turinys yra po truputį paverčiamas į sąmonę, t. y., įsisamoninimas. Taip ji prisideda prie psichinės energijos išlaisvinimo, asmenybės tobulėjimo link.
tags: #jungo #gilumine #psichologija