Sąmonė ir pasąmonė, tarsi dvi paslaptingos jūros, kuriose plaukioja mūsų psichikos laivas, yra neatsiejamos nuo žmogiškosios egzistencijos. Jos formuoja mūsų mintis, elgesį ir savęs suvokimą, tai tarsi nepertraukiamas dialogas tarp vidinio „aš“ ir išorinio pasaulio. Ši dviejų protinių sričių sinergija leidžia mums pažinti save giliau, atverianti duris į platų žmogiškųjų patirčių spektrą. Sąmonė, veikdama kaip šviesos srautas, nušviečia mūsų kasdienes patirtis, o pasąmonė, tarsi gilus vandenynas, saugo mūsų giliausius impulsus ir neišreikštus jausmus. Sąmonės ir pasąmonės sąveika yra tikra mūsų psichikos audra: neaprėpiama, neprognozuojama ir neišsenkanti. Sąmoningai mes dirbame kaip orkestro dirigentai, reguliuodami mūsų elgesio simfoniją, o pasąmonė veikia kaip nežinomas kompozitorius, nutapantis mūsų vidinius peizažus intuicijos ir kūrybiškumo spalvomis. Transo būsenoje, meditacijoje, ar gilios relaksacijos akimirkomis, sąmonė prisitaiko ir pasiduoda, tarsi šokis prie pasąmonės melodijos, atverdama paslėptus proto kambarius. Supratimas apie sąmonės ir pasąmonės subtilybes yra gyvybiškai svarbus mūsų psichinės raidos ir gerovės pagrindas. Jis įgalina mus kritiškai įvertinti savo elgesio modelius, suteikia mums įrankius neigiamų įpročių atsisakymui ir teigiamų įpročių skatinimui, taip pat yra būtinas emocinių ir psichologinių iššūkių identifikavimui ir jų sprendimui. Gili sąmonės ir pasąmonės pažinimo kelionė yra kertinis mūsų asmeninės raidos ir psichologinės sveikatos akmuo. Išmokstant suvokti ir harmonizuoti šias dvi mūsų būties sritis, mes atrandame raktą į turtingesnį ir sąmoningesnį buvimą. Tyrinėjimas, kaip sąmonė ir pasąmonė veikia sinergijoje, gali atidaryti naujas pažinimo duris, leidžiančias mums patirti gyvenimo gylį ir pilnatvę. Transo būsenos, kaip psichologinis įrankis, suteikia unikalią galimybę pasiekti ir efektyviai panaudoti mūsų pasąmonėje slypinčias galias, kad kasdienės problemos būtų sprendžiamos su didesniu įžvalgumu ir kūrybiškumu.
Šiame straipsnyje panagrinėsime kolektyvinės pasąmonės sampratą, remiantis Carlo Gustavo Jungo teorijomis. Šios teorijos padėjo pagrindus gilesniam žmogaus psichikos supratimui, atskleidžiant pasąmonės svarbą ir jos įtaką mūsų elgesiui, jausmams bei mąstymui. Straipsnyje pristatoma C. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės koncepcija. Naujumas ir svarba Jungo idėjų matoma kuriant išsamesnį žmogaus fenomenologinio pasaulio supratimą. Archetipinė psichologija laikoma nauja postmodernistine Jungo psichologijos šaka. Pagrindinis kolektyvinės pasąmonės koncepcijos indėlis susideda iš trijų aspektų: psichologinio, filosofinio ir metodologinio. Straipsnyje pateikiamos ir kai kurios kritinės pastabos apie C. G. Jungo kolektyvinės pasąmonės koncepciją.
Kas yra sąmonė?
Sąmonė - tai mūsų gebėjimas suvokti ir reaguoti į aplinką. Tai mūsų mintys, pojūčiai, suvokimas ir mūsų sąveika su išoriniu pasauliu. Tai būsena, kurioje mes esame budrūs, sąmoningi, galime analizuoti informaciją, priimti sprendimus ir sąmoningai veikti. Sąmonė yra vienas iš sudėtingiausių ir labiausiai mįslingų reiškinių, tyrinėjamų filosofijoje, psichologijoje ir neurologijoje.
Sąmonės tema filosofijoje yra gilios ir daugiamatės diskusijos objektas. Šios diskusijos šaknys siekia senovės Graikijos mąstytojų darbus, kurie kėlė klausimus apie proto ir materijos santykį, sąmoningą patirtį ir asmeninę tapatybę. Moderniojoje filosofijoje sąmonė dažniausiai nagrinėjama sąmoningumo, subjektyvios patirties ir sąmonės turinio kontekste. René Descartes, su savo garsiuoju posakiu "Cogito, ergo sum" (liet. „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“), pabrėžė sąmoningą mąstymą kaip esminę būties dalį. Kartu su dualizmu atsirado monistinės teorijos, kurios sąmonę laikė materialiosios realybės aspektu. Tokiais mąstytojai buvo Baruchas Spinoza ar vėlesni materializmo šalininkai. Fenomenologija, kurios pradininkas buvo Edmundas Husserlis, gręžėsi į paties sąmoningumo aktą ir patirtį, o ne į jo turinį ar objektą. XX amžiuje egzistencialistai, tokie kaip Jeanas-Paulas Sartre'as, kėlė sąmonės laisvės ir pasirinkimo temą, pabrėždami asmens atsakomybę už savo veiksmus ir sprendimus. Sąmonės problema filosofijoje ir toliau yra diskutuotina, nes tai yra mūsų patirties, savęs suvokimo ir pasaulio pažinimo pagrindas.
Sąmonė psichologijoje yra vienas iš centrinių tyrimo objektų, apimantis žmogaus gebėjimą suvokti, jausti, mąstyti ir atpažinti savo egzistenciją. Psichologinėje literatūroje sąmonės fenomenas dažnai yra tyrinėjamas per kognityvinius procesus, įskaitant suvokimą, atmintį, mąstymą ir dėmesio sutelkimą. Sąmonė yra ne tik pasyvi patirtis, bet ir aktyvus mūsų sąveikos su pasauliu procesas. Ji yra tai, kas leidžia mums patirti skausmą ir malonumą, atsiminti praeities įvykius ir planuoti ateitį, bei tai, kas suteikia mūsų patirtims asmeninį atspalvį. Williamas Jamesas, vienas iš pirmaujančių psichologų, aprašė sąmonę kaip "srautą", kuris yra nuolat besikeičiantis ir savaime susietas.
Taip pat skaitykite: Jungo terminai
Sąmonės tyrimai yra glaudžiai susiję su smegenų veikla ir yra neatsiejami nuo neurologijos. Sąmonė neurologijoje yra tyrinėjama kaip sudėtinga smegenų veiklos sritis, kuri apibrėžia mūsų budrumo lygį ir gebėjimą suvokti, mąstyti bei reaguoti į aplinką. Neurologijoje sąmonės fenomenas yra glaudžiai siejamas su tam tikromis smegenų dalimis ir jų funkcijomis. Neurologiniai tyrimai apima EEG ir fMRI skenavimus, kurie padeda matyti smegenų veiklą realiuoju laiku ir nustatyti, kaip skirtingi smegenų regionai dalyvauja kuriant mūsų sąmoningą patirtį. Sąmonė neurologijoje yra neatsiejama nuo smegenų fiziologijos ir yra svarbus žmogaus funkcionalumo ir sveikatos aspektas.
Vediškoje filosofijoje sąmonės samprata yra neatskiriama nuo dvasinio supratimo ir pasaulėžiūros. Čia sąmonė nėra vien minties ar proto veikla, bet visų pirma sielos, atmano, būtis. Pagal Vediškąją filosofiją, sąmonė arba Brahmanas yra amžinas, nekintantis ir transcendentinis. Jis nepriklauso nuo laikinos materialios patirties, o yra jos stebėtojas. Vedų tekstuose aprašomas sąmonės pasireiškimas kaip „sat-chit-ananda“ - būtis, sąmoningumas ir palaima. Sąmonė Vediškoje filosofijoje taip pat yra susijusi su karma ir dharmos sąvokomis, kurios reglamentuoja asmeninių veiksmų pasekmes ir gyvenimo tikslą. Vediškoje filosofijoje sąmonė yra visų formų ir reiškinių substratas, amžina ir nepakeičiama sielos esmė, kuri yra aukštesnė už fizinius ir mentalinius procesus.
Apibendrinant galima pasakyti, kad viena iš didžiausių sąmonės mįslių yra sąmoningumo kilmė ir jo santykis su fizine realybe. Kiekviena iš šių perspektyvų teikia unikalių įžvalgų ir kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Sąmonės mokslas tebėra jaunas ir sparčiai besivystantis laukas, kuriame kiekvienas atradimas atveria naujas diskusijas ir teorijas. Tai yra sritis, kurioje mokslas susitinka su giliausiomis filosofinėmis pažiūromis apie žmogaus būtį ir mūsų vietą pasaulyje.
Kas yra pasąmonė?
Pasąmonė yra kitas mūsų protinis lygmuo, kuris veikia už sąmoningumo ribų. Tai mūsų instinktai, įpročiai, automatiškos reakcijos, užslėpti jausmai ir mintys. Pasąmonė yra kaip didžiulė atminties saugykla, kuri kaupia mūsų gyvenimo patirtis, įsitikinimus ir mokymosi rezultatus. Pasąmonė yra psichologijos konceptas, apibūdinantis žemiau sąmonės veikiančius protinius procesus. Tai yra proto sritis, kurioje saugomi primiršti prisiminimai, instinktai, potraukiai ir net suvoktos patirtys, kurios nėra lengvai pasiekiamos sąmoningam mąstymui.
Pasąmonė filosofijoje yra tyrinėjama kaip giluminė žmogaus proto dalis, kuri yra nepasiekiama tiesioginiam sąmoningam suvokimui. Filosofinės pasąmonės sampratos prasideda nuo Platono idėjos apie tikrovės šešėlius mūsų suvokimo urvo sienose, kurios simbolizuoja mūsų ribotą suvokimą apie tikrovę. Pasąmonė filosofijoje dažnai susijusi su kūrybiškumo, intuicijos ir gilesnio savęs pažinimo šaltiniu.
Taip pat skaitykite: Psichikos funkcijų hierarchija
Pasąmonė psichologijoje yra giluminis mūsų proto sluoksnis, veikiantis už sąmoningo suvokimo ribų. Tai sąvoka, apibrėžianti mūsų mintis, jausmus, impulsus ir atsiminimus, kurie nepasiekiami tiesiogiai, bet kurie daro įtaką mūsų elgesiui ir psichologinei būklei. Freudo psichoanalizės teorija pasąmonę laiko esminiu aspektu, lemiančiu individų elgesį ir emocines reakcijas, dažnai per paslėptus norus ir potraukius. Jungas pasiūlė dar gilesnę pasąmonės koncepciją, pristatydama kolektyvinės pasąmonės idėją, kuri apima bendrus žmoniškosios patirties simbolius ir archetipus.
Pasąmonė neurologijoje yra sudėtingas reiškinys, susijęs su smegenų veikla, kurią galima matuoti, bet sunku aiškiai apibrėžti. Neurologijoje pasąmonės funkcijos yra tiriamos per smegenų struktūras ir aktyvumą, kuris nėra sąmoningai kontroliuojamas. Tai apima instinktyvius atsakus, refleksus ir nevalingus procesus, tokie kaip širdies plakimas ar kvėpavimas. Mokslininkai taip pat tyrinėja, kaip smegenys apdoroja informaciją ne sąmoningai, pavyzdžiui, miego metu ar dėl smegenų sužalojimų.
Pasąmonė vediškoje filosofijoje yra giliai įsišaknijusi sąvoka, kurioje pasąmonės sritis yra traktuojama kaip žmogaus proto ir sielos gelmės, glaudžiai susijusios su dvasine evoliucija. Šioje tradicijoje, pasąmonė apima ne tik asmenines patirtis, bet ir kolektyvinius žmogaus sąmonės aspektus, kurie siejasi su universaliosiomis gyvenimo tiesomis.
Kaip matote - pasąmonė yra įdomus ir sudėtingas reiškinys, kuris ir toliau yra tyrinėjamas psichologijoje, neurologijoje ir kitose su žmogaus elgesiu susijusiose mokslų srityse.
Kolektyvinė pasąmonė pagal C. G. Jungą
Kolektyvinė pasąmonė, analitinės psichologijos sąvoka - žmogaus paveldimų nesuvoktų universalių psichinių struktūrų ir mechanizmų, taip pat instinktų, impulsų, vaizdų, archetipų, simbolių visuma. Kolektyvinė pasąmonė perduodama iš kartos į kartą kaip psichinės būties vienumo pagrindas, kuriame užfiksuota visa psichinė žmonijos patirtis. Kolektyvinėje pasąmonėje glūdi protėvių protas, mąstysena, jausmai, pasaulio samprata. Kolektyvinė pasąmonė lemia nesąmoningą žmogaus požiūrį į save ir pasaulį, daro poveikį asmenybės struktūros susiklostymui nuo pat žmogaus gimimo.
Taip pat skaitykite: Jungo analizė
Visa asmenybė, arba psyche, kaip ją vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena į kitą:
- EGO. Tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi.
- INDIVIDUALI PASĄMONĖ (personal unconscious). Ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas - tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą - komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręstas, kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku - pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats nemano esąs karjeristas. Patys kompleksai atsiranda iš vaikystės, suaugusio žmogaus ir protėvių patyrimų.
- KOLEKTYVINĖ PASĄMONĖ. Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai psyche sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir ikižmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją, ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, sąlyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldėjama tiesiogiai. Greičiau paveldėjami tik tam tikri potencialumai ir predispozicijos patirti pasaulį šitokiu būdu. Mes turime predispoziciją (išankstinį pasiruošimą) elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi tokioje situacijoje visi žmonės. Ar ši predispozicija pasireikš, priklauso nuo konkretaus patyrimo, su kuriuo susiduria žmogus. Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus - visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios.
- ARCHETIPAI. Ši universali patirtis kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų fantazijose. Tokių patirčių - archetipų - būdingų visiems žmonėms yra ganėtinai daug. Pavyzdžiai jų būtų: herojus, žvaigždė, motina, vaikas, Dievas, mirtis, jėga ir t.t. Kai kurie archetipai yra išvystyti stipriau, todėl labiau įtakoja mūsų psyche.
- Persona - tai kauke, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra. Persona yra būtina, kadangi mes priversti vaidinti daugybę vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti. Tuo pačiu persona, nors ir būtina, gali būti ir žalinga žmogui. Žmogus gali susitapatinti su savo kauke tiek, kad manys, jog ji atspindi jo tikrąjį Aš. Tokiu atveju kauke užslopina kitus asmenybės aspektus ir neleidžia jiems vystytis. Ego susitapatina su persona, o ne su žmogaus tikrąją prigimtimi ir tai vadinasi kaukės išsiplėtimu (infliacija -inflation).
- Anima arba animus. Jungas pripažino žmogaus biseksualią prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad nuolatos gyvena kartu su priešinga lytimi. Todėl moters psyche turi maskulininių aspektų - animus archetipas, o vyro psyche - femininių - anima archetipas. Šios priešingos lyties savybės padeda žmogui geriau suprasti ir prisitaikyti prie priešingos lyties prigimties. Todėl mes mylime priešingos lyties bruožus ir elgiamės prisitaikydami prie jų.
- Šešėlis. Tai archetipas, kurį sudaro žmogaus ikižmogiškoji patirtis - būtent primityvūs gyvuliški instinktai. Viskas, ką paprastai visuomenė laiko blogiu ir nemoralumu, ir glūdi būtent šešėlyje, tamsiojoje žmogaus pusėje. Jei žmogus nenori, kad visuomenė jį nubaustų, jis turi sutramdyti šiuos primityvius impulsus. Tačiau šešėlis nėra tik tai, ką visuomenė laiko blogiu - jis pats yra ir gyvybiškumo, spontaniškumo, kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis. Todėl jei šešėlis yra visiškai suvaržomas, psyche tampa negyvybiška. Be to, jei šešėlis stipriai slopinamas, žmogus susiduria su didžiule jo tamsių prigimties pusių maišto galimybe. Blogis, gyvuliški instinktai neišnyksta, kada jie yra išstumiami. Greičiau jie stiprėja, laukdami ego krizės ar silpnumo momento, kad įgytų kontrolę.
- Savastis (self). Tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis bando suderinti ir palaikyti pusiausvyrą tarp visų asmenybės dalių. Sąmoningi ir pasąmoningi procesai asimiliuojami taip, kad asmenybės centras persikelia nuo ego į vidurį tarp sąmonės ir pasąmonės. Dėl to pasąmonė pradeda vaidinti didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime. Savastis yra pusiausvyros taškas, vidurys tarp sąmonės ir pasąmonės priešingybių. Bet tai tėra tikslas, kuris retai kada pasiekiamas. Savastis greičiau yra motyvuojanti jėga, kuri traukia žmogų link šio tikslo. Pats savasties archetipas negali pasireikšti kol kitos psyche sistemos nėra pilnai išvystytos, o taip atsitinka vidutiniame amžiuje, kada žmogus gali gerai pažinti savo prigimtį, nes be šio žinojimo savasties realizacija negalima.
- Ekstraversijos ir introversijos nuostatos. Dauguma mūsų suvokimo ir reakcijų į išorinį pasaulį yra nulemiami ekstraversijos arba introversijos nuostatos. Ekstraversija - tai libido arba psyche energijos sutelkimas ties išoriniu pasauliu, o introversija - ties vidiniu, t.y., ties savimi. Nors žmogus turi abi šias nuostatas, paprastai dominuoja vien kuri nors, kuri ir apsprendžia jo būdą. Introvertiški žmonės - užsidarę, dažnai drovūs, susitelkę ties savimi. Tačiau nedominuojanti nuostata neišnyksta. Tačiau šios nuostatos nepaaiškina visų skirtumų tarp žmonių. Tai yra susiję su psichologinių funkcijų išsivystymu. Psichologinė funkcija - tai būdas, kuriuo mes suprantame išorinį ar vidinį pasaulį. Mąstymas ir jausmai yra racionalios funkcijos, nes jos yra mūsų sprendimai apie patirtį, bei jos įvertinimai. Nors jausmai iš esmės skiriasi nuo mąstymo, tačiau jie abu yra susiję su sugebėjimu organizuoti ir kategorizuoti patyrimą. Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija yra iracionalios funkcijos, kadangi jie nevertina patirties, o tiesiog padeda patirti. Pojūčiai tiksliai atgamina patį patyrimą. Tuo tarpu intuicija yra patirtis, kuri nekyla tiesiogiai iš jutiminių duomenų. Žmogus turi visas šias funkcijas, tačiau dominuoja vėlgi tik viena jų. Kitos trys veikia individualioje pasąmonėje. Taip pat abiejose porose dominuoja viena kuri nors funkcijų - mąstymas arba jausmai; pojūčiai arba intuicija.
Tarp daugybės asmenybės dalių ir struktūrų vyksta nuolatinė sąveika. Opozicija egzistuoja visada ir yra psichinės energijos šaltinis. Įtampa, kuri sukuriama viena kitai priešingų jėgų, nors ir būdama pavojinga, vienok, yra reikalinga psyche vystymuisi. Tokie konfliktai egzistuoja tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp individualios ir kolektyvinės pasąmonės, ekstraversijos ir introversijos, racionalių ir iracionalių funkcijų, anima ir animus, ir t.t. Tačiau priešingybės gali susivienyti (unite) į visumą, kurioje jos papildo viena kitą. Kompensacija - tai sąveika tarp psyche struktūrų, kada viena struktūra padeda įveikti kitos struktūros silpnumą. Pvz.:, jei žmogus yra ekstravertas, jo pasąmonė gali išvystyti išstumtą introversiją, ir ji pasireikš sapnuose, bei tose situacijose, kada žmogus negali išreikšti savo ekstraversijos.
Žmogus vystosi visada, nepriklausomai nuo amžiaus:
- Vaikystė ir jaunystė. Apie vaikystę Jungas praktiškai nekalba ir nemano, kad būtent ji įtakotų asmenybės fiksuotą struktūrą. Iš esmės vaiką valdo fiziniai instinktai. Kūdikiai neturi psichologinių problemų, nes joms atsirasti reikalingas sąmoningas ego,kuris tuo metu dar nėra susiformavęs. Ego išsivysto vėliau ir daugiausiai yra primityvus, nes vaikas neturi ypatingo identiškumo jausmo. Vaiko asmenybė tėra tik jo tėvų atspindys tuo metu. Todėl tėvai didžia dalimi nulemia vaiko asmenybės formavimąsi. Jie gali skatinti arba stabdyti asmenybės vystymąsi tuo būdu, kaip jie elgiasi su vaiku. Pvz.:, tėvai gali primesti savo asmenybę vaikui, norėdami. Kad jis būtų jų pratęsimu. Bet jie gali ir tikėtis, kad vaikas bus visiškai kitoks nei jie tam, kad jis kompensuoti jų trūkumus. Pats vaiko ego iš esmės susiformuoja, kai vaikas pradeda skirti save nuo kitų pasaulio objektų. Tačiau tik paauglystės brendimo metu psyche įgyja tam tikrą formą ir turinį. Tai žmogaus psichinis gimimas, kuris sukelia daug problemų ir žmogui reikia prie to prisitaikyti. Vaikystės fantazijos turi baigtis, nes paauglys susiduria su realybės reikalavimais. Nuo to laiko iki jaunystės žmogus yra užsiėmęs paruošiamąja veikla - mokslų baigimas, karjeros pradėjimas, vedybos, šeimos sukūrimas. Todėl žmogus telkiasi ties išoriniu pasauliu, taigi, tuo metu vyrauja ekstravertiškoji orientacija. Tuo laiku dominuoja sąmonė ir gyvenimo tikslas yra užsitikrinti sau saugią ir tinkamą vietą pasaulyje.
- Vidutinis amžius ir senatvė. Patys didieji pokyčiai įvyksta vidutiniame amžiuje, kada prasideda antroji gyvenimo pusė, t.y., 35 - 40 metais. Tuo metu prisitaikymo prie gyvenimo problemos paprastai jau yra išspręstos. Tačiau daugelis žmonių tada pajunta neviltį, tuštumą ir bevertiškumą - gyvenimas netenka prasmės. Tai yra neišvengiama ir žmogus turi keistis. Pagrindinė priežastis pokyčiams yra ta, kad vidutinio amžiaus žmogus yra prisitaikęs prie gyvenimo. Visos problemos išspręstos, tačiau žmogus turi didelį energijos kiekį, kurio neturi kur padėti. Ši energija turi būti nukreipta kitur. Jie pirmoje gyvenimo pusėje žmogus telkiasi ties objektyvia realybe, tai dabar jis turi susitelkti ties vidiniu, subjektyviu pasauliu, kurio iki šiol jis nepaisė. Taigi, iš ekstraverto jis darosi introvertu. Nuo sąmoningų procesų pereinama prie pasąmoningų. Žmogaus interesai persikelia nuo materialaus pasaulio prie dvasinio, filosofinio ir intuityvaus. Taip pat žmogus turi pradėti matyti savyje ne vien tik sąmoningąją savo pusę - jis turi geriau subalansuoti visus asmenybės aspektus, kad pasietų pilnesnį savęs supratimą. Tam reikia išvystyti kiekvieną savo asmenybės aspektą. Toks procesas vadinasi individuacija - tai tapimas žmogumi, apimantis visų sąmoningų ir pasąmoningų asmenybės aspektų išvystymą. Ji yra visų žmogaus sugebėjimų realizacija. Tendencija link individuacijos yra įgimta ir neišvengiama,. Žmogus siekiantis individuacijos turi pradėti vertinti ir įsiklausyti į savo pasąmonę - savo sapnus, fantazijas, ir išnaudoti ‘kūrybinę vaizduotę’ - tapybą, rašymą ar kitą išraiškos formą. Tad vidutinio amžiaus žmogus turėtų leistis vadovaujamas ne tik racionalaus proto, bet ir pasąmonės spontaniškumo, nes tik taip ir atsiskleidžia jo savastis. Be to individuacijos proceso metu kinta archetipų pobūdis. Pirmiausia suvokiamas personos nebūtinumas. Nors žmogus vis dar vaidina įvairias socialines roles, tačiau jis supranta, kad tai nėra jo tikroji prigimtis. Be to žmogus supranta šešėlio tiek destruktyvias, tiek konstruktyvias puses ir nebeišstūminėja jų, o priima jas kaip savo gyvybingumą. Be to žmogus pripažįsta savo biseksualumą, kas leidžia atskleisti savo kitą pusę ir atpalaiduoja naujus kūrybiškumo šaltinius bei galutinai išlaisvina nuo tėvų įtakos. Įvykus individuacijai vystymosi eigoje atsiranda kitas žingsnis - transcendencija. Pilna individuacija baigiasi daugybės psyche aspektų pasireiškimu. Tuo tarpu transcendencija - šių aspektų sujungimas į vieną visumą. Tai taip pat įgimta tendencija. Pati vėliausia vystymosi fazė - senatvė, kuri ganėtinai panaši į pirmuosius gyvenimo metus, nes vėlgi čia dominuoja pasąmonė. Čia žmogui telieka laukti mirties, kuri turi būti laikoma tikslu pačiu savaime, ką sunku padaryti susilpnėjus religijos įtakai.
#
tags: #jungo #kolektyvine #pasamone