Vienatvės jausmas - pažįstamas kiekvienam. Ar kas nors nėra jo patyręs? Tai jausmas, kuris lydi mus augant, ir dažnai išgyvenamas skausmingai, todėl norime jį nuslopinti, pabėgti nuo jo. Nukreipiame dėmesį į kitus dalykus, užsiiminėjame įvairiausiais reikalais, žiūrime televizorių, naudojamės kompiuteriu, mobiliuoju telefonu, internetu, keliaujame, vartojame alkoholį, dirbame ar pasineriame į kitas priklausomybes. Visa tai padeda atsikratyti šio nemalonaus jausmo, nes vienatvėje susitinkame su pačiu savimi, liekame vieni, be santykių, be to, su kuriuo galėtume pasikalbėti. Vienatvė - tai santykių nebuvimo patirtis, ypatingai skaudžiai išgyvenama tada, kai mes kažko ilgimės.
Ilgesio ir vienatvės sąsajos
Ar pažįstate ilgesį? Jeigu myli, ilgiesi mylimojo, kai jo nėra šalia. Trūksta mylimo žmogaus, jautiesi susijęs su juo, artimas jam, bet negali jo pamatyti, negali susitikti. Širdis - drauge su juo, o be jo ar be jos širdis kažkuria prasme pasimetusi. Panašūs jausmai užklumpa, kai užlieja nostalgija gimtosioms vietoms. Prisimenu, kai buvau 11-12 metų amžiaus ir gyvenau internate, labai ilgėjausi savo namų. Tenai buvo šilta, malonu, tenai buvo santykiai, ten buvo draugai, o aš buvau toli nuo viso to. Visą mėnesį nebuvau namie. Jaučiausi tarytum būčiau gyvenęs kitame pasaulyje, kuris buvo ne mano. Jis buvo šaltas, o aš jaučiausi pasimetęs. Širdis buvo užpildyta namų ilgesiu. Visą tą laiką galvojau tik apie tai, kas dabar vyksta namie, kuo užsiėmę mano artimieji: štai dabar jie atsikėlė, dabar pietauja, dabar visa šeima susirinko vakarieniauti. Ir nuolat skaudėjo, nes jaučiausi atskirtas nuo tos gyvenimo dalies, kurioje man buvo šilta, kur aš gyvenau jausmu, kad esu šio pasaulio dalis.
Vienatvė skirtinguose gyvenimo etapuose
Vieniši galime jaustis ir darbe, kai mums keliami reikalavimai, kurių mes neatitinkame, iki kurių nepriaugome. Ten, kur jaučiame nepasitikėjimą savimi, ir jeigu mūsų niekas nepalaiko, jaučiamės vieniši. Jeigu žinai, kad viskas priklauso tik nuo tavęs, gali atsirasti baimė, kuri stiprins vienatvės jausmą. Tai baimė, kad pasirodysi silpnas, kad pajausi kaltę dėl to, jog nesusidoroji su užduotimi. Dar blogiau, jeigu darbe susiduriame su psichologiniu smurtu.
Vienatvė - labai gili tema vyresniame amžiuje, senatvėje, ir vaikystėje. Vaikai, kurių nepasitiko, vaikai, kuriuos paliko vienus, kurių tėvai nuolat užsiėmę kitais reikalais, gali jaustis bejėgiai savo vienatvėje. Vienatvė vaikus stipriai traumuoja, nes vaikai negeba vienatvėje vystyti savojo “AŠ”. Ilgos vienatvės valandos iškreipia vaikų vystymąsi. Iš kitos pusės, jeigu vaikas praleis kelias valandas vienatvėje - nieko baisaus, tai gali būti postūmis jo vystymuisi. Tai - vieno iš egzistencijos aspektų išgyvenimas.
Senatvėje vienatvė nebetraumuoja ir nestabdo vystymosi, tačiau apsunkina. Ji gali būti depresijos, paranojiškų minčių, nemigos, nuolatinių nusiskundimų priežastis. Gali būti netgi taip, kad nuo vienatvės žmogus liaujasi kalbėjęs. Juk anksčiau jis turėjo šeimą, galbūt ir vaikų, o dabar jis sėdi namie vienas. Ir todėl labai daug pagyvenusių žmonių ieško “paguodos” televizoriuje. Tačiau televizorius - vienpusė komunikacija, bet žmogus girdi kitų žmonių balsus ir jaučiasi ne toks vienišas.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Vienatvė tarp žmonių: paradoksas
Jaučiame vienatvę ne tik tada, kai mūsų gyvenime nėra santykių su žmonėmis. Tokiu atveju vienatvė mums atrodo suprantama. Bet aš galiu jaustis vienišas ir būdamas tarp žmonių: šventės metu, vakarėlyje, net savo gimtadienio šventėje, mokykloje, darbe, šeimoje. Būna, kad žmonės šalia, o man kažko trūksta. O kas tai - tas kažkas, ko trūksta? Susitikimas lyg ir vyksta, bet jo nėra, paviršutiniški pokalbiai, nėra mainų su kitu žmogumi. Mes bendraujame lyg “tarp kitko”, o aš turiu poreikį pasikalbėti iš tikrųjų. Mes kalbamės apie slidinėjimą, apie automobilius, bet nekalbam apie tave ir mane. O kada aš turėsiu tokią galimybę pasikalbėti apie save ir apie tave? Kaip dažnai tai vyksta? Ar tai vyksta šeimoje? Dažoje šeimoje kalbama apie įvairiausius reikalus, apie tai, ką reikia padaryti, kas ir ką turi nupirkti, kas paruoš maistą, bet apie mūsų santykius, apie tai, kas mus jaudina, neramina, tylima. Tuomet jaučiuosi vienišas šeimoje. Jeigu manęs niekas nemato (ypatingai stiprią įtaką tai daro vaikams), jaučiuosi vienišas. Dar blogiau - paliktas, nes žmonių aplink yra, bet jie neina pas mane, nesidomi manimi, nežiūri į mane, nežiūri į akis. Jie mato tik tai, ar aš gerai mokausi mokykloje, ar nepridirbau ko nors blogo. Ir taip mane auklėja. Taip aš augu vienatvėje ir kuo stebėtis, kad aš dabar jaučiu gilią vienatvę?
Taip pat vyksta ir tarp partnerių: mes drauge jau dvidešimt metų, bet jaučiamės visiškai vieniši. Seksualiniai santykiai funkcionuoja, daugiau ar mažiau malonūs, bet ar šiuose santykiuose esu aš? Ar mane supranta, ar mato? Ar kitas kalba apie mane - ar tik apie save? Ar kalbama tik apie tam tikrų funkcijų tenkinimą? Jeigu mes neskiriame laiko pasikalbėti vienas apie kitą - taip, kaip tada, kai buvome įsimylėję, pasikalbėti apie tai, kas vyksta mūsų širdyse, mes jausimės vieniši net išoriškai pačiuose teisingiausiuose santykiuose.
Tikėtina, kad tokie etapai, kai jaučiama vienatvė, būna visuose santykiuose. Juk santykiuose būna ir pakilimų, ir nuopolių. Mes negalime visada būti pasiruošę bendravimui su kitu žmogumi, visuomet būti atviri. Kartais mes panyrame į save, būname užsiėmę savom problemom, jausmais, mintimis apie praeitį, ir neturime laiko kitam, mes nežiūrime į jį. Bet taip gali nutikti būtent tada, kai jam labiausiai reikia mūsų. Ir tokiu momentu manęs nėra kitam, ir jis jaučiasi vienišas, paliktas su savo bėdomis. Tai nepakenks santykiams, jeigu vėliau mes pasikalbėsime apie tai ir iš naujo atrasime vienas kitą. Santykiai visuomet turi pradžią - tai tas momentas, kai mes pirmą kartą susitinkame. Bet santykiai neturi pabaigos. Visi santykiai, kuriuos aš turėjau su kitais žmonėmis (draugais, mylimaisiais) gyvi manyje. Jeigu aš savo buvusią draugę sutinku po 20 metų gatvėje, mano širdis ima plakti stipriau - juk kažkas buvo, ir visa tai dar gyvena manyje. Jeigu su tuo žmogumi aš patyriau kažką gero, tai bus mano laimės šaltinis kitame gyvenimo etape. Visada, kai aš tai prisimenu, mane užlieja geri jausmai. Kiek aš lieku susijęs su tuo žmogumi, su kuriuo yra ar buvo santykiai, tiek ilgai aš nebūsiu vienišas.
Kūno ir jausmų vienatvė
Jeigu mane įžeidė, sužeidė, nuvylė, apgavo, jeigu mane nuvertino, išjuokė - aš jaučiu skausmą, atsisukdamas į save. Natūralus žmogaus refleksas - nusisukti nuo to, kas skaudina ir kuria kančią. Kartais mes taip stipriai nuslopiname savo jausmus, kad gali atsirasti ir psichosomatiniai sutrikimai. Migrena, skrandžio opa, astma man praneša: tu nejauti kažko labai svarbaus. Jeigu aš nejaučiu pats savęs ar slopinu savo jausmus, tuomet aš esu vienišas su pačiu savimi. Jeigu aš nejaučiu savo kūno, savo kvėpavimo, savo nuotaikos, savijautos, savo žvalumo, savo nuovargio, motyvacijos ir savo džiaugsmo, savo kančios ir skausmo - aš neturiu jokių santykių su savimi. Dar blogiau - aš negaliu išgyventi ir santykių su kitais. Negaliu kažko jausti tau, negaliu jausti, kad tu man patinki, kad aš noriu būti su tavimi, kad man patinka su tavimi leisti laiką, aš noriu būti arčiau tavęs, atsiverti, kad pajausčiau tave. Aš negaliu patirti tikrų santykių su kitais, jeigu aš negebu reaguoti, jeigu manyje nėra jokio judesio, nes mano jausmai stipriai sužeisti, nes man labai sunku juos išgyventi. Jeigu mama manęs nepaimdavo ant rankų, nesodino ant kelių, nebučiavo, jeigu mano tėtis neturėjo man laiko, jeigu aš neturėjau tikrų draugų, kurie būtų tai padarę, tuomet mano jausmų pasaulis “atbukęs” - pasaulis, kuris negalėjo išsivystyti, negalėjo išsiskleisti.
Išeitis iš vienatvės labirinto: savęs ir kito pažinimas
Ar yra išeitis? Aš galiu kažką jausti, bet tai mano jausmai, o ne tavo. Aš galiu jaustis artimu tau, bet aš visuomet sugrįžtu pas save ir turiu būti pačiu savimi. Kitas žmogus gali jaustis taip pat, jis taip pat jaučia save. Ir jis yra savyje. Ir jeigu kiti žmonės pasižiūrės į mane, į mano pusę, aš suprasiu, ką jie nori pasakyti: “Aš matau tave. Filosofas Martin’as Buber’is sakė, kad “AŠ” tampa “AŠ” tik šalia “TU”. “AŠ” įgauna struktūrą, gebėjimą bendrauti su pačiu savimi - ir tada mokosi bendrauti su kitais. Mūsų viduje yra šaltinis ir jis pradeda kalbėti su mumis, bet tam turime išgirsti “AŠ”. Šiam “AŠ” reikalingas “TU” - tas, kuris išklausys. Taip susitikdami su kitais mes gauname galimybę susitikti su savimi. Susitikimas su kitu mane veda į susitikimą su savimi. Manimi teka gyvenimas.
Taip pat skaitykite: Tikėjimas, sąmonė ir kultūra
Konsteliacijos kaip pagalba pasąmonės labirintuose
Susidūrę su gyvenimiškais sunkumais, pradžioje mes bandome tvarkytis su jais sąmoningos racionalios analizės pagalba. Mes galvojame: kas vyksta? Ką galima su tuo padaryti? Kai kurias situacijas iš tiesų galima išspręsti tokiu būdu. Tačiau dalis mūsų problemų egzistuoja pasąmoniniame lygyje. Kaip pavyzdį galima paimti pasikartojančias gyvenimiškas situacijas - scenarijus. Moteris palieka savo mylimus vyrus, kai tik jie jai pasiperša - nors jai ir atrodo, kad ji nori ištekėti ir sukurti šeimą. Vyras išgyvena savo ketvirtojo verslo žlugimą - vis kažkas atsitinka, kai tik pasiekiamas tam tikras pelno lygis. Kitas situacijos pavyzdys, kai atsiduriama aklavietėje - nuolatiniai simptomai be matomos patologijos: „jau keletą metų mane vargina galvos skausmai, gydytojai viską ištyrė, tačiau nieko nerado“. Sąmoningos ir nesąmoningos psichikos dalių santykis metaforiškai vadinamas ledkalniu, kurio viršūnė, kurios ne daugiau kaip 1/10 dalies kyšo iš vandens (sąmonė), o visa kita yra paslėpta po vandeniu (pasąmonė). Konsteliacijos kreipiasi būtent į pasąmoninį lygį. Šio metodo pagalba mes galime apšviesti dalį tos tamsios srities, pamatyti mūsų reakcijų priežastis, įsisąmoninti paslėptas galimybes. Konsteliacijos gerai padeda tais atvejais, kai žmogui sunku aiškiai suformuluoti problemą. Konsteliacijos labiau dirba su jausmais ir vaizdiniais nei su žodžiais ir loginėmis konstrukcijomis. Tam, kad pradėti konsteliaciją neretai užtenka tik temos (pvz., „mano santykiai su vyru“, „mano galvos skausmai“, „aš ir mano verslas“). Konsteliacijų procese galime atrasti sprendimus, kurie yra nepasiekiami mūsų kasdieniniam sąmonės lygiui.
Antra svarbi konsteliacijų metodo ypatybė - galimybė pažiūrėti į problemą iš sisteminės pusės. Galima sakyti, kad kiekvienas žmogus yra visos savo šeimos sistemos atspindys: suvokiame sąmoningai mes tai ar ne, tačiau nešame savyje dalelę tėvų, senelių ir t.t. Mūsų protėvių gyvenimo įvykiai įtakoja ir mūsų gyvenimą, net jei nesame pažįstami su šiais žmonėmis ir nieko apie juos nesame girdėję. Daugumos mūsų sunkumų šaknys yra randamos šeimos istorijoje ir perduodamos iš kartos į kartą. Kažkokia konkreti situacija žmogaus gyvenime gali savyje vienu metu nešti tiek individualų, tiek sisteminį sluoksnį. Pvz., jaunas vyras kenčia nuo lošimų priklausomybės. Peržiūrėjus situaciją individualiame lygyje tampa aišku, kad tai yra jo būdas pabėgti ir pasislėpti nuo nesėkmių, su kuriomis jis susiduria darbe ir šeimyniniame gyvenime. Tačiau taip pat mes sužinome, kad jo tėvas kentėjo nuo priklausomybės alkoholiui, o tėvo brolis mirė nuo narkotikų perdozavimo. Konsteliacijoje galime pamatyti, koks ryšys yra tarp šių šeimos įvykių ir kur yra sprendimo resursas. Taigi, konsteliacijų metodas taikomas tais atvejais, kai norint išspręsti problemą, svarbu pamatyti situaciją nesąmoningų procesų lygmenyje ir/arba atpažinti sisteminę įtaką, t.y. . . Atlikti konsteliaciją yra prasminga, kai egzistuoja tokia situacija, kurią Jums norėtųsi pakeisti (arba ištyrinėti, arba giliau suprasti) ir kai yra pagrindo manyti, jog šios situacijos šaknys kyla iš Jūsų šeimos sistemos. Tai, kad situacija savyje talpina (neša) sisteminį charakterį, gali pajusti konsteliatorius (konsteliacijų metodo specialistas), į kurį Jūs kreipiatės konsultacijos. Tai galite pajusti ir Jūs, dalyvaudami seminare su konsteliacijomis - ne tam, jog išspręstumėte savo asmeninį klausimą/situaciją, o tam, jog gautumėte praktinį patyrimą ir pajustumėte, kaip vyksta konsteliacijos ir ar verta Jums atlikti savo asmeninę konsteliaciją. Kad situacija turi sisteminę priežastį galima įtarti, jei ta pati situacija kartojasi jau ne pirmą kartą. Arba jei panaši į situacija iškilo kažkuriam iš Jūsų artimųjų. Apskritai, jei situacija Jums yra svarbi, visuomet galima pabandyti ištirti ją konsteliacijos metodo pagalba. . Darbas vyksta 5-25 žmonių grupėje. kurių paprašo laikinai būti jo šeimos narių atstovais. atsiradusius pojūčius, emocijas. kliento šeimos nariai ir kas vyksta jų gyvenime. paslėpta, pamiršta. net jei konsteliacijoje dalyvauja tik vienas. vienas iš terapijos, pasikeitimų etapų. kelias sudėtines dalis, jo problema iš tiesų sprendžiasi. gali pasirodyti, kad „konsteliacija neveikia". Kazimieras D. . atrandant savyje dar nepanaudotus resursus, galimybes. einantiems savęs pažinimo, tobulėjimo keliais.
Vienatvė šiuolaikinėje visuomenėje: pasirinkimas ar būtinybė?
Sociologo E. XIX a. viduryje, kai Henry D. Thoreau savo knygoje „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ pasidalijo dvejus metus trukusio atsiskyrėliško gyvenimo patirtimi, sąmoningas pasirinkimas būti vienam atrodė kaip neregėtas socialinis eksperimentas. Mes ilgai maitinti mintimi, kad vienišas žmogus yra nelaimingas, o santuoka - privaloma ir visų geidžiama gyvenimo scenarijaus dalis. Graikų filosofas Aristotelis, teigdamas, kad vienas gali gyventi tik gyvulys arba Dievas, šiek tiek klydo - dauguma gyvūnų spiečiasi į bandas. „Vienišių akivaizdžiai daugėja, - pastebi psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. - Tai, manau, labiausiai susiję su pagerėjusia ekonomine padėtimi. Dabar, kai galima išgyventi vienam, nebėra tokios būtinybės poruotis. Ypač dažnai tokį gyvenimo būdą pasirenka išsiskyrę arba niekada nesituokę vyresni nei 40 metų žmonės, turintys savo būstus. Jei turi širdies draugą ar draugę, jie gyvena pasimatymų režimu - dažnai susitikinėja, bet gyventi kartu nepuola. Kitaip tariant, jei gali susimokėti komunalinius mokesčius, kam reikia partnerio? Tiesos yra. Finansinė nepriklausomybė leidžia mėgautis asmenine laisve - viena svarbiausių šiuolaikinio žmogaus vertybių - ir įgyvendinti vieną didžiausių tikslų - išreikšti save. Nereikia būti labai įžvalgiam, kad suvoktum - kuo daugiau šalia žmonių, kuriais reikia rūpintis, tuo sunkiau šio idealo siekti. „Vartotojiškos utopijos tapomose panoramose nerasime idėjų apie pasaulio apgyvendinimą rūpestingesniais žmonėmis, - knygoje „Vartojamas gyvenimas“ teigia jis. - Vietoj to kalbama apie „laisvą erdvę“ (laisvą, žinoma, man), kurios vartotojui, linkusiam į solo ir vien tik solo pasirodymus, reikia vis daugiau ir niekuomet negana.“ Pasak jo, tokią erdvę atsikovoti galima tik „iškeldinant kitas žmogiškąsias būtybes - tas, kurios rūpinasi kitais ir (arba) tas, kuriomis galbūt reikėtų pasirūpinti.“ Psichologas Tomas Lagūnavičius įsitikinęs, kad ilgainiui ši tendencija tik stiprės.
Kartu su besikeičiančiomis vertybėmis ir demografine padėtimi keičiasi ir požiūris į vienišius. 1957 m. JAV tik 9 proc. namų ūkių sudarė vienas žmogus ir daugiau nei pusė tada atliktos apklausos respondentų teigė, kad nesusituokę žmonės yra ligoniai, nenormalūs ir neurotikai. „Vieniša moteris toli gražu nėra užuojautos ir globos verta būtybė, ji - kylanti žavinga šiuolaikinė moteris. Ji yra patraukli, nes moka gudriai suktis. Ji pati išsilaiko. Kovodama dėl išlikimo, ji privalo iki spindesio nušveisti savo asmenybę ir užaštrinti protą, ir šios pastangos duoda vaisų. Finansiniu požiūriu ji - tikra svajonė. Ji - ne veltėdė, ne išlaikytinė, ne prašeiva, ne dykaduonė ar plevėsa. Ji ne ima, o duoda. Ji laimi, ne pralaimi“, - šie žurnalo „Cosmopolitan“ įkūrėjos Helenos Gurley Brown žodžiai 1962 m. Negana to, H. Brown išdrįso teigti, kad vienišos moters seksualinis gyvenimas yra nepalyginti spalvingesnis nei ištekėjusios, nes niekas taip nežudo erotikos kaip rutina. Tai galėtų atrodyti tiesa ir šiame kontracepcijos amžiuje, kai mėgautis seksualiniais malonumais galima beveik be jokios rizikos neplanuotai pastoti. Deja, statistika rodo ką kita. JAV asociacijos AARP atliktos apklausos duomenimis, per pastarąjį pusmetį bent kartą per savaitę bučiavosi 88 proc. partnerį turinčių moterų, 54 proc. jų mylėjosi. O vienišių bent kartą per savaitę bučiavosi 18 proc., mylėjosi 9 proc., net 77 proc.
Vienatvės formos: viešnaginė santuoka ir asmeninė erdvė
Žmonės nebūtų mąstantys gyvūnai, jei nesugalvotų, kaip vienu metu mėgautis ir šeimos, ir vienatvės teikiamais privalumais. Puikus to pavyzdys - viešnaginė (eksteritorinė) santuoka. Tokia yra aktorės Helenos Bonham Carter ir režisieriaus Timo Burtono šeima. Jie gyvena atskiruose būstuose, susitinka, kai to nori, o vaikus auklėja pakaitomis. Keista išimtis? Anaiptol. JAV gyventojų surašymo biuro duomenimis, 2012 m. atskirai gyveno net 23 proc. visų sutuoktinių! G. „Didelės šeimos gyvenimas ankštame, tarkim, dviejų kambarių, bute nėra labai natūralus dalykas, - sako ji. - Žmonės jaučiasi kaip uždaryti narve. O juk jiems, kaip ir kiekvienam gyvūnui, norisi turėti kampą, į kurį galėtų nulįsti išsilaižyti žaizdų ar tiesiog pailsėti, pasvajoti.
Taip pat skaitykite: Psichologinis žvilgsnis į charakterį
Kodėl gi nepagyventi atskiruose butuose, jei neturi vaikų ir gali sau leisti tai finansiškai? Aišku, labai svarbu suprasti tikrąsias tokio noro pabūti atskirai priežastis. Ar atskirai jums taip gera, kad užtenka susitikti tik savaitgaliais? Tiesa, priešingas variantas (kai visiškai susvetimėję žmonės stengiasi žūtbūt toliau gyventi kartu), pasak psichologės, kur kas prastesnis pasirinkimas. „Vienatvė dviese yra baisesnė nei gyvenimas vienam, - teigia psichologė. Vis dėlto vaikus auginančioms šeimoms G. Petronienė nepataria skubėti išsilakstyti po atskirus būstus: „Vaikams ir taip visada trūksta tėvų, nes šie pernelyg įnikę į darbus. Jei tie tėvai dar ir gyvens atskirai, vaikas gali panirti į visišką izoliaciją.“ Šis pavojus labai realus. Iš Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo paaiškėjo, kad per penkerius metus (iki 2010 m.) psichologinės pagalbos linijos sulaukė net 60 proc. daugiau skambučių vaikų, kurie jautėsi vieniši. Tai, kad šiuolaikinius žmones fizinė ir emocinė vienatvė lydi nuo mažens, pripažįsta ir E. „JAV gyventojų surašymo duomenimis, 1960 m. vidutinė šeima augino 2,4 vaiko ir turėjo 0,7 miegamojo vienam vaikui. 2000 m. joje augo 1,9 vaiko ir jam teko 1,1 miegamojo, - knygoje „Gyvenimas po vieną“ rašo jis. - Mūsų dienomis vaikai neregėtai daug laiko praleidžia namie vieni, patys ruošia valgį ir planuoja savo laisvalaikį, nes abu tėvai būna darbe. Mums netgi nebereikia skirtingų kambarių, jei norime būti skirtingose aplinkose. Visa šeima gali sėdėti kartu, net valgyti prie vieno stalo, bet kiekvienas gali būti labiau įnikęs į savo išmanųjį telefoną ar nešiojamąjį kompiuterį nei į pokalbį su žmonėmis šalia.“ Taip įprantama turėti daug asmeninės erdvės ir jos nenorima atsisakyti. Galimybė gyventi vienam - ne tik atskirai nuo tėvų, bet ir be kambario draugų, yra vienas iš požymių, rodančių, kad jau esi suaugęs. Tai nereiškia, kad jauniems žmonėms vienatvė yra natūrali būsena. Pasak G.
Socialinis aktyvumas ir vienatvė: ar jie suderinami?
Knygoje „Gyvenimas po vieną“ pateikiama nemažai tyrimų, rodančių, kad vieniši žmonės yra socialiai aktyvesni nei gyvenantys šeimoje: jie dažniau eina į įvairius renginius, dalyvauja savanoriškoje veikloje, palaiko artimesnius ryšius su kolegomis ir apskritai noriau mezga pažintis. Dabartiniai laikai tam ypač palankūs dėl dviejų dalykų - urbanizacijos ir interneto. Miestai vis labiau auga, o juose klestinti viešoji kultūra leidžia pasijusti kokios tik pageidauji bendruomenės nariu. Nereikia taikytis su kito poreikiais, nes draugų susirandi pagal savo poreikius. Kolegos, bendramoksliai, bendraminčiai yra naujoji šiuolaikinio žmogaus šeima. „Socialinis ryšys yra laisvesnis - dalijiesi emocijomis, mintimis, gyvenimo planais, kažką kartu veiki, bet neprisiglaudi, kartu nemiegi. Tokius ryšius palaikantys žmonės rečiau vienas kitą sužeidžia, nes nelenda vienas kitam į širdį giliau, nei norėtųsi. Gali susitikti su drauge, kai tau norisi, ir išsiskirti, vos pasijunti pavargusi nuo bendravimo, - pripažįsta G. Petronienė. - Jei turi kokį nors patologinį charakterio bruožą, jis gali ir neatsiskleisti.“ Vis dėlto psichologė nemano, kad socialiniai ryšiai gali atstoti artimą partnerystę. „Kad ir kokia artima, seniai pažįstama būtų draugė, su ja niekada neatsiskleidi iki galo, ji neturi galimybės pažinti tavęs taip gerai kaip vyras, nes mato tik tą tavo asmenybės pusę, kurią nori parodyti. Psichoterapeutė pripažįsta, kad vienišos moterys yra socialiai aktyvesnės nei vyrai. Ypač tos, kurios ką tik nutraukė destruktyvius santykius su savo antrąja puse. Jos jaučiasi tarsi ištrūkusios iš kalėjimo, tad godžiai naudojasi laisvės teikiamais malonumais: daug bendrauja, mokosi, keliauja. Kiek kitaip klostosi netekėjusių vienišių socialinis gyvenimas. „Jei žmogus gyvena vienas, vadinasi, yra kažkokia priežastis. Galbūt jis - sudėtingo charakterio, individualistas, itin introvertiškas. Natūralu, kad tokie žmonės ir socialinius ryšius mezga sunkiau, - pastebi G. Petronienė. - Tai tarsi uždaras ratas: įpratę savo poreikius tenkinti patys, vienišiai taip ir neišmoksta būti bendruomenės dalimi, taikytis prie kito žmogaus, būti šalia jo. Jiems neretai stinga gebėjimo suprasti kitus. Turbūt nėra tokios šeimą turinčios moters, kuri nebūtų pasvajojusi bent savaitėlę pagyventi viena - be zyziančių vaikų, kad nereikėtų kasdien ruošti vakarienės, rinkti išmėtytų daiktų. Bet, net gavusi tokią progą, vos po kelių dienų kažkodėl pasiilgsta įprasto šurmulio. Kad ir kiek rūpesčių keltų šeimynykščiai, jie tobulai patenkina vieną svarbiausių žmogaus poreikių - galimybę jaustis reikalingam.
Reikalingumo jausmas ir socialiniai tinklai
Dar XIX a. pabaigoje sociologas Emile’is Durkheimas, norėdamas išsiaiškinti veiksnius, darančius įtaką savižudybių skaičiui, atliko duomenų iš visos Europos analizę ir nustatė, kad žmones labiau žudo ne įsipareigojimų perteklius, bet jų trūkumas, o didesnį teigiamą poveikį sveikatai ir savijautai patiriame ne patys gaudami pagalbą, bet rūpindamiesi kitais. Šiuo požiūriu itin patogūs atrodytų socialiniai tinklai - jie leidžia kontroliuoti bendravimo nuoširdumą ir gelmę. Ginčai dėl to, ar tai didina vienišumo jausmą, ar mažina, vis dar nesiliauja. „Su socialiniais tinklais panašiai kaip su alkoholiu: išgėręs 50 g gali pasijusti lyg ir linksmesnis, bet jei išgeri dar šimtą, visa tai dingsta, - palygina psichoterapeutė. - Trumpas pasėdėjimas prie kompiuterio leidžia palaikyti ryšius, suteikia energijos, bet vienišiai neretai turi laiko kontrolės problemų, tad prie kompiuterio prasėdi valandų valandas, ir tai labiau alina, nei įkvepia. Tokiam bendravimui trūksta vientisumo, baigtumo, gelmės, viskas atrodo tarsi iškapota.
#