Šiuolaikinės tarptautinės teisės išsivystymo lygis leidžia vertinti valstybių veiksmus per tarptautinių nusikaltimų prizmę, o vienas iš tokių nusikaltimų yra agresija. Šiame straipsnyje nagrinėsime agresijos apibrėžimą tarptautinėje teisėje, pradedant nuo istorinių ištakų ir baigiant šiuolaikiniais iššūkiais, kylančiais dėl agresijos nusikaltimų tyrimo ir baudimo.
Tarptautiniai nusikaltimai: agresijos apibrėžimo link
Tarptautinėje teisėje nusistovėjo nusikaltimų skirstymas į tarptautinius ir tarptautinio pobūdžio nusikaltimus. Tarptautiniai nusikaltimai apibrėžiami tarptautiniuose dokumentuose, o už juos atsako tiek valstybės, tiek prie nusikaltimo prisidėję valstybės pareigūnai. Agresija palyginti neseniai buvo apibrėžta kaip tarptautinis nusikaltimas.
Agresijos apibrėžimo formavimasis
1967 m. JTO iniciatyva įkurtas specialus komitetas, kuriam pavesta suformuluoti agresijos apibrėžimą. Darbas baigtas 1974 m., kai JTO Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 3314, kurios pagrindu patvirtino agresijos apibrėžimą. Agresija apibrėžta dviem būdais:
- Bendras apibrėžimas: „vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę“.
- Konkretūs veiksmai, kurie kvalifikuojami kaip agresija: ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją (okupacija ir aneksija), valstybės teritorijos bombardavimas, uostų ir krantų blokada. Apibrėžime numatytas ir netiesioginės agresijos atvejis - teritorijos suteikimas kitai valstybei, leidžiantis įvykdyti agresiją prieš trečiąją valstybę.
Tarptautinis baudžiamasis teismas ir agresijos nusikaltimas
Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) įkurtas Romos statuto pagrindu ir pradėjo veikti 2003 m. rugpjūčio 1 d. Nors agresijos nusikaltimas buvo įtrauktas į statutą, jurisdikcijos taikymas buvo suspenduotas iki nusikaltimo apibrėžimo įtvirtinimo statute. Statutas buvo papildytas 8 bis, 15 bis, 15 ter straipsniais, detalizuojančiais agresijos apibrėžties bei jurisdikcijos taikymo klausimus.
8 bis straipsnis patikslina už agresiją atsakingą asmenį: tai „asmens, galinčio veiksmingai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus ar jiems vadovauti, planuojamas, rengiamas, inicijuojamas ar vykdomas agresijos aktas, kuris savo pobūdžiu, sunkumu ir mastu akivaizdžiai pažeidžia Jungtinių Tautų Chartiją“. Straipsnyje agresijos nusikaltimas atskleidžiamas remiantis JTO 1974 m. patvirtinta rezoliucija Nr. 3314, pateikiant bendrą agresijos sąvoką bei išvardinant veiksmus, kurie suprantami kaip agresija.
Taip pat skaitykite: Australijos TLK-10-AM
Svarbu pažymėti, kad pirminis agresijos fakto konstatavimas yra JTO Saugumo Tarybos kompetencija. Tačiau Saugumo Tarybos narių balsavimo mechanizmas nėra tobulas, nes pažeidėjui suteikiama galimybė vetuoti su juo susijusį sprendimą.
Rusijos agresija prieš Ukrainą: tarptautinės teisės iššūkiai
Profesionalų tarptautinės teisės specialistų bendruomenė jau išreiškė palaikymą Ukrainai Rusijos agresijos akivaizdoje. Rusijos karas prieš Ukrainą ir kasdien tebesitęsianti agresija yra dalis kitų tarptautinę teisę pažeidžiančių veiksmų. Vienas iš jų - marionetinių darinių (Ukrainos rytuose okupuotų teritorijų) kūrimas ir jų pripažinimas bei pasinaudojimas šiomis ,,respublikomis“ kariuomenei įvesti. Nors pagal tarptautinę teisę pripažinimas laikomas valstybių teise, vis tik jis sukuria teisines pasekmes, o svarbiausia - pareiga nepripažinti neteisėtų veiksmų ir jų padarinių yra aiškus valstybių įsipareigojimas, nes pripažinimas reiškia konstatavimą ne tik darinio ar fakto egzistavimo, bet ir jo atitikties tarptautinei teisei.
Rusija jau pasinaudojo veto teise, kai Saugumo Taryboje buvo balsuojama dėl projekto, smerkiančio Rusijos invaziją į Ukrainą, ir dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Ukrainos teritorijos. Iš 15 Saugumo Tarybos narių už rezoliuciją balsavo 11, trys valstybės susilaikė (Kinija, Indija, JAE). Šiuo atveju pažeidžiamas dar nuo romėnų laikų išlikęs principas: niekas negali būti teisėjas savo byloje.
Tačiau Rusijos veiksmus prieš Ukrainą ėmėsi vertinti kita JTO institucija - Generalinė Asamblėja. Generalinė Asamblėja - tai visų JTO narių suvažiavimas. Šiuo atveju ji sušaukta į neeilinę sesiją - tokių sesijų per 77 JTO gyvavimo metus sušaukta tik vienuolika. Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kuria pasmerkė Rusijos veiksmus prieš Ukrainą, pareikalavo nedelsiant nutraukti karinės jėgos naudojimą prieš Ukrainą, išvesti Rusijos karines pajėgas iš Ukrainos teritorijos ir pasisakė už humanitarinės pagalbos teikimą Ukrainai.
Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui
Rusija karinių veiksmų metu padarė ir kitokio pobūdžio nusikaltimus - karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui. Todėl būtina fiksuoti kiekvieną epizodą, liudijantį šiuos nusikaltimus. Pritartina Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Užsienio reikalų ministerijos iniciatyvai kreiptis į Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokurorą, kad būtų inicijuotas tyrimas dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, įvykusių Ukrainos teritorijoje. Tokią Lietuvos iniciatyvą turi palaikyti Ukrainos valstybė.
Taip pat skaitykite: Apie agresiją tarptautinėje teisėje
Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuroras Karimas Chanas (Karim Khan) savo iniciatyva pradėjo tyrimą dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, įvykdytų Ukrainos teritorijoje nuo 2014 metų. Prokuroras pastebėjo, kad Ukraina jau yra kreipusis į Teismą, taigi yra pripažinusi jo jurisdikciją neterminuotai. Baudžiamojo Teismo statuto narei kreipusis į Teismą dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui tyrimo, jo procedūra galėtų pagreitėti. Manytina, kad kiekviena civilizuota Europos valstybė gali pradėti tyrimus dėl agresijos, karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui valstybės viduje, kadangi karo veiksmai Ukrainoje liečia jų interesus. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kovo 3 dieną informavo, kad pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, įvykdytų Rusijai užpuolus Ukrainą.
Rusijos dalyvavimas tarptautinių organizacijų veikloje
Rusijos Federacija yra įvairių tarptautinių organizacijų, kurių steigiamųjų sutarčių tikslai nėra suderinami su karo veiksmais ar jėgos panaudojimu, narė. Todėl suprantamos iniciatyvos pašalinti Rusiją iš tarptautinių organizacijų. LR Seimo Užsienio reikalų komitetas siūlo Rusijos Federaciją pašalinti iš Saugumo Tarybos gretų. Rusija Saugumo Tarybos nare tapo iširus Sovietų Sąjungai. Kaip nuolatinė Saugumo Tarybos narė ji tiesiogiai atsakinga už taikos ir saugumo palaikymą visame pasaulyje. Dėl karo su Suomija Sovietų Sąjunga buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos. Europos Taryba suspendavo Rusijos Federacijos narystę šioje organizacijoje. Rusija negalės dalyvauti nei Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos, nei Ministrų Komiteto veikloje. Dar 2014 metais Rusijos narystė suspenduota dėl Krymo okupacijos, bet dėl didelių pastangų jai pavyko 2019 metais grįžti į Europos Tarybą. Tačiau Rusijos Federacija turės paklusti Europos Žmogaus Teisių Teismui - teisėjas tęsia darbą teisme. Jau ruošiamos peticijos prieš Rusiją dėl Žmogaus teisių ir laisvių konvencijos pažeidimų Ukrainos piliečių atžvilgiu, padarytų šalyje vykdant karinius veiksmus.
Pripažinimas tarptautinėje teisėje: Luhansko ir Donecko atvejis
Pripažinimo institutas galutinai įsitvirtino tarptautinėje teisėje. Daugumos tarptautinės teisės specialistų nuomone, pripažinimas yra glaudžiai susijęs su valstybės vykdoma politika. Galbūt dėl šios priežasties JTO iškeltas tikslas parengti sutarties projektą, kuriame būtų reglamentuojami pripažinimo klausimai, neįgyvendintas. Taigi, nesant specialios tarptautinės sutarties, pripažinimo klausimai reglamentuojami kitose tarptautinėse sutartyse bei tarptautiniuose dokumentuose, pavyzdžiui, Montevidėjo konvencijoje „Dėl valstybių teisių ir pareigų“, taip pat yra priimtos Europos Sąjungos gairės pripažinimo klausimais. Galiausiai egzistuoja nusistovėjusi valstybių praktika pripažinimo klausimais.
Trumpai panagrinėkime Luhansko ir Donecko marionetinių padalinių pripažinimą, kurį įvykdė Rusijos valstybė. Šių tariamų nepriklausomų valstybių pripažinimas įvyko žaibiškai. Rusijos saugumo taryboje surengiamas pasitarimas, Rusijos prezidentas pasirašo dekretus dėl šių respublikų pripažinimo, Rusijos Dūma ratifikuoja tarptautines sutartis dėl draugystės ir bendradarbiavimo su šiais subjektais - visa tai atliekama greičiau nei per parą.
Sprendžiant pripažinimo klausimą, visų pirma iškyla pripažįstamo subjekto tinkamumo klausimas. Pagal pripažįstamus subjektus tarptautinėje teisėje išskiriamas: 1) valstybių pripažinimas; 2) vyriausybių (tarp jų ir emigracinių) pripažinimas. Taigi, kyla klausimas, ar Luhansko ir Donecko sritys, kaip Ukrainos valstybės administraciniai teritoriniai vienetai, gali būti pripažinimo subjektai. Šie vienetai neturi valstybėms būdingų požymių, todėl jų pripažinimas gali būti vertinamas kaip pagrindinių tarptautinės teisės principų pažeidimas: nesikišimo į Ukrainos valstybės vidaus reikalus, pagarbos valstybės suverenitetui, taip pat valstybės teritorinio vientisumo principo.
Taip pat skaitykite: Kaip gyventi pagal prigimtį?
Įprastai ką nors pripažindamos valstybės siekia šių tikslų: 1) konstatuoti naujo subjekto atsiradimą, 2) užmegzti ir plėtoti tarptautinius santykius su pripažįstamu subjektu. Sunku įsivaizduoti, kad su šiais pripažįstamais vienetais valstybės palaikytų diplomatinius santykius. Rusija, pripažindama Luhansko ir Donecko sritis, siekė ginti rusakalbių teises šiose srityse. Prezidentas Putinas, kalbėdamas apie šių sričių pripažinimą, du trečdalius laiko skyrė Ukrainos karinei strategijai, kalbėjo apie jos kuriamą branduolinį ginklą. Šiuo atveju primintinas 1994 metais pasirašytas Budapešto memorandumas. Laikydamasi memorandumo nuostatų Ukrainos valstybė pašalino iš savo teritorijos visus branduolinius ginklus. Taip pat Ukraina prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, o 2020 metais tapo ir Sutarties, draudžiančios branduolinį ginklą, šalimi. Memorandumu trys valstybės, kaip šio Ukrainos įsipareigojimo garantai, pasižadėjo: nenaudoti ginklų prieš Ukrainos politinę nepriklausomybę, teritorinį vientisumą; gerbti Ukrainos suverenitetą, valstybės sienas bei nepriklausomybę; nenaudoti branduolinių ginklų prieš Ukrainą; reikalauti iš JTO Saugumo Tarybos neatidėliotinų veiksmų, jei Ukraina taptų objektu, kuriam gresia pavojus ar prieš kurį vykdoma agresija. Šiame memorandume įtvirtintų įsipareigojimų garantai - Rusija, JAV ir Jungtinė Karalystė. Ukraina visas branduolinio ginklo atsargas perdavė šioms valstybėms.
Tarptautinėje teisėje nusistovėjo pripažinimo kriterijai, kurių valstybės įprastai laikosi. Gana aukštus pripažinimo kriterijus dar 1990 metais suformavo Europos Sąjunga, priimdama valstybių pripažinimo gaires. Pripažįstamas subjektas turi: gerbti JTO Chartiją, Helsinkio baigiamojo akto nuostatas, teisinės valstybės idealą, demokratiją bei žmogaus teises; užtikrinti etninių bei tautinių mažumų teises; gerbti valstybės sienų neliečiamumą ir vientisumą, valstybės sienų pokyčius , įvykusius taikiai ir tarptautinio susitarimo pagrindu; prisidėti prie įsipareigojimų nusiginklavimo ir branduolinio ginklo neplatinimo srityse, prie regioninio saugumo ir stabilumo, užtikrinant ginčų sprendimą sutartiniu pagrindu. Sunku įsivaizduoti, kad Luhansko ir Donecko sritys atitinka šiuos pripažinimo kriterijus. Luhansko ir Donecko sričių kaip nepriklausomų respublikų pripažinimas buvo pirmas žingsnis į šių vienetų okupaciją ir aneksiją.
Istorinis kontekstas: agresijos apibrėžimas ir Lietuvos okupacija
Apibūdinant Lietuvos Respublikos nepriklausomybės praradimą 1940 metais, pasitelkiamos kelios teisinės sąvokos: okupacija ir aneksija, kiek rečiau - agresija (užpuolimas). Tikslus šių terminų vartojimas teisiniu požiūriu yra labai svarbus. Svarbu suvokti, ką agresija prieš Lietuvą reiškia. Pagaliau išsiaiškinti agresijos, okupacijos ir aneksijos terminų turinį yra svarbu ir kituose, su Lietuva mažiau susijusiuose kontekstuose. Agresija yra valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę (pagal JT Generalinės Asamblėjos 1974 m. gruodžio 14 d. rezoliucija Nr. 3314(XXIX) patvirtintą Agresijos apibrėžimą). Okupacija yra faktinis kitos valstybės teritorijos užėmimas ir buvimas svetimos valstybės („priešo kariuomenės“) valdžioje (toks okupacijos apibrėžimas seka iš 1907 metų Hagos konvencijos dėl sausumos karo įstatymų ir papročių (IV konvencijos) priedo 42 straipsnio). Aneksija yra valstybės vienašalis (paprastai prievartinis) aktas prisijungiant svetimą teritoriją.
SSRS veiksmai prieš Lietuvą 1940 metais
Ar galima teigti, kad prieš Lietuvą buvo įvykdyta agresija? Agresijos sąvoka jau buvo žinoma 1940 metais, už agresijos nusikaltimą buvo teisiama Niurnbergo tarptautiniame kariniame tribunole. Ši sąvoka sietina su 1928 metų Paryžiaus sutartimi dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės, dažniau vadinama Briando - Kelloggo arba Paryžiaus paktu. Svarbiausios Briando - Kelloggo pakto nuostatų turiniui aiškinti buvo 1933 agresijos apibrėžimo sutartys, jų pagrindu buvo konstruojamas ir 1974 metų agresijos apibrėžimas. Tai - 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (vadinamoji Londono konvencija). Atkreiptinas dėmesys, kad Londono konvencijos iniciatorė buvo SSRS, kurios pasiūlytas agresijos apibrėžimas tapo šios konvencijos branduoliu. O 1933 m. liepos 5 d. buvo sudaryta identiško turinio dvišalė Lietuvos - SSRS sutartis užpuolimo sąvokai apibrėžti (Konvencija užpuolimui apibrėžti).
Agresija galėjo būti laikomas ne tik karo paskelbimas, bet ir tokie jėgos panaudojimo prieš kitą valstybę atvejai, kaip įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją ginkluotosiomis pajėgomis, kitos valstybės teritorijos, laivų ar lėktuvų užpuolimas sausumos, jūrų ar oro pajėgomis, kitos valstybės jūros pakrančių ar uostų blokada, taip pat parama ginkluotoms gaujoms, kurios iš šios valstybės teritorijos įsiveržė į kitą valstybę, arba atsisakymas savo teritorijoje imtis priemonių tokių gaujų veiklai nutraukti.
1940 m. birželio 14 d. ultimatumu Sovietų Sąjunga pareikalavo, jog Lietuva įsileistų neribotą papildomą sovietų ginkluotųjų pajėgų kontingentą, t. y. sutiktų su tokių pajėgų įvedimu. O pats pajėgų įvedimas pagal 1933 metų Lietuvos - SSRS sutartį užpuolimo sąvokai apibrėžti (Konvenciją užpuolimui apibrėžti) atitiko vieną iš agresijos aktų, o būtent, Konvencijos II straipsnio 2 punkte pateiktą užpuolimo apibrėžimą - „įsibrovimas ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbus, į kitos valstybės teritoriją“.
Ar sutikimas šalina agresijos neteisėtumą?
Ar keičia tokią teisinę kvalifikaciją tai, kad Lietuva sutiko su tokiu sovietų reikalavimu? Ar sutikimas nešalina agresijos neteisėtumo? Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo praktika rodo, kad agresyvaus karo aktais laikė ir tuos atvejus, kai ginkluotam įsiveržimui nebuvo pasipriešinta arba grasinant jėga buvo išgautas valstybės sutikimas įsileisti svetimos kariuomenės dalinius. Pasak Tribunolo, „bet kuri valstybė, besiimanti karo kaip nacionalinės politikos priemonės, tuo pačiu pažeidžia (Briando - Kelloggo) paktą“. Pati reikšmingiausia sovietų veiksmams prieš Lietuvą įvertinti yra ta Niurnbergo tribunolo nuosprendžio dalis, kurioje nagrinėjama Austrijos aneksija, nes joje taip pat įvertinamas nukentėjusios valstybės sutikimas su įvykdytais prieš ją veiksmais. Tribunolas atmetė mėginimus pateisinti Austrijos anšliusą tariamu jos sutikimu ir net noru prisijungti prie Vokietijos reicho, laikydamas tokį sutikimą neturinčiu jokios reikšmės, nes „metodai, naudoti šiam tikslui (anšliusui) pasiekti, buvo agresoriaus metodai. Pagrindiniu veiksniu buvo karinė Vokietijos galia, kuri būtų buvusi panaudota, jeigu susilauktų kokio nors pasipriešinimo“.
Vadinasi, 1940 metais tarptautinėje teisėje jau buvo įsitvirtinusi taisyklė, kad tam tikrų svarbiausių tarptautinių teisinių įsipareigojimų pažeidimo atveju nukentėjusios valstybės sutikimas nepašalina įvykdytų prieš ją veiksmų neteisėtumo. Tokį aiškinimą patvirtina Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politika, kurią pakankamai nuosekliai vykdė dauguma 1940 metais egzistavusių valstybių, taikydamos Stimsono doktrinos nuostatas, draudžiančias pripažinti Briando - Kelloggo paktą pažeidžiantį teritorijos įgijimą. Pati SSRS traktavo Briando - Kelloggo paktą kaip draudžiantį grasinimą jėga ir draudžiantį tokią agresiją, kuri vykdoma nukentėjusiai šaliai sutinkant.
Agresija, okupacija ir aneksija: vientisas procesas
1940 m. birželio 15 d. SSRS įvykdė tarptautinės teisės normų apibrėžtą agresijos aktą prieš Lietuvos Respubliką - ginkluotos jėgos panaudojimą įsibraunant ginkluotosiomis pajėgomis karo nepaskelbus. Agresijos akto tąsa buvo visos Lietuvos teritorijos okupacija. Tokiai okupacijai, suprantama, turėjo būti taikomas karinės okupacijos režimas, nors dažnai tarptautinės teisės doktrinoje tokios prievartinio pobūdžio okupacijos, nepaskelbus karo ir ne sutartiniu pagrindu bei nesutinkant pasipriešinimo, vadinamos „taikiomis“ arba kvazi-karinėmis. Tačiau net ir laikant jas specifine okupacijos rūšimi sutinkama, kad jai taikytinos tos pačios karinę okupaciją reglamentuojančios tarptautinės teisės normos.
Savo ruožtu okupacijos tąsa ir pasekmė buvo Lietuvos teritorijos aneksija, - šalies prijungimas prie Sovietų Sąjungos tariamai tenkinant marionetinės institucijos („liaudies seimo“) prašymą. Marionetinių darinių kilmės šaltinis yra neteisėtas kitos valstybės jėgos panaudojimas, juos okupuotoje teritorijoje suformuoja ir kontroliuoja okupavusi šią teritoriją valstybė. Vadinasi, ir vadinamoji „Lietuvos liaudies vyriausybė“, ir vadinamasis „Lietuvos liaudies seimas“ laikytini Sovietų Sąjungos įrankiais, o ne konstitucinėmis ar atstovaujamosiomis Lietuvos Respublikos institucijomis. Todėl „liaudies seimo“ prašymas priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį laikytinas pačios SSRS institucijos (o ne Lietuvos valstybės) veiksmu, t. y. aneksija. Apskritai aneksija, būdama agresijos tąsa ir pasekmė, negali sukelti jokių teisinių padarinių pagal bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), t. y. tokia aneksija tarptautinės teisės požiūriu yra niekinė. Tarptautinės teisės požiūriu 1940-1990 metais Lietuvos Respublika buvo valstybė, kurios teritorija buvo okupuota kitos valstybės.
Taigi baigiant galima teigti, kad po SSRS kariuomenės įsiveržimo įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija buvo agresijos akto tęsinys, t. y. glaudžiai tarpusavyje susiję tolesni neteisėti Sovietų Sąjungos agresijos aktai. Agresija ir yra kitas (okupacijos ir aneksijos) sąvokas apjungianti kategorija: 1940 m. birželio 15 d. agresija prasidėjo ginkluotu sovietų įsiveržimu į Lietuvos teritoriją ir toliau ji tęsėsi kitų agresijos aktų - okupacijos ir aneksijos formomis, o visą 1940-1990 metų laikotarpį galima apibūdinti kaip tęstinę sovietinę agresiją prieš Lietuvos Respubliką (tarptautinės teisės požiūriu laikant Lietuvos teritoriją okupuota svetimos valstybės).
Agresija prieš Gruziją: Rusijos veiksmai ir tarptautinė teisė
Rusija ir Gruzija kaltina viena kitą pradėjus agresiją. Siekiant nustatyti, kuri iš šalių yra teisi, visų pirma reikėtų žinoti, o kas gi yra agresija tarptautinėje teisėje. Agresijos sąvoka pirmą kartą buvo apibrėžta 1933 metų specialiose agresijos apibrėžimo sutartyse, kurios siekė konkretizuoti 1928 metų Briando-Kelloggo paktu įtvirtintą agresyvaus karo uždraudimo principą. Plačiausiai iš jų žinoma 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (vadinamoji Londono konvencija), kurią sudarė SSRS ir dar 8 jos kaimynės - 5 Europos bei 3 Azijos valstybės. Lietuva su SSRS sudarė analogiško turinio dvišalę konvenciją 1933 m. liepos 5 d. Iš esmės to paties turinio agresijos sąvoka vėliau išdėstyta 1974 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 3314(XXIX) patvirtintame Agresijos apibrėžime. Jis yra visuotinai pripažintas, jo nuostatomis, kaip paprotinės tarptautinės teisės normomis, remiasi Tarptautinio Teisingumo Teismas.
Pagal šį apibrėžimą agresija yra vienos valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Agresijos aktais inter alia laikomas valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją, bet kokia, net laikina, kitos valstybės teritorijos karinė okupacija, kitos valstybės teritorijos ar jos dalies aneksija, kitos valstybės teritorijos bombardavimas, ginkluotosiomis pajėgomis vykdoma kitos valstybės uostų ar pakrančių blokada, ginkluotų gaujų siuntimas į kitą valstybę ir pan.
Kas įvykdė agresiją?
Rusija teigia, kad agresiją įvykdė Gruzija. Galima būtų sutikti su šiuo teiginiu, jeigu Gruzija iš tikrųjų būtų puolusi kitos valstybės - Rusijos - teritoriją. Tačiau apie tokius Gruzijos veiksmus niekas negirdėjo. Pasirodo, Rusijos teigimu, Gruzija vykdo agresiją prieš Pietų Osetiją. Tačiau niekas apie tokią valstybę nėra girdėjęs, net pati Rusija iki šiol laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi. Taip pat žinoma, kad Gruzijos teritorijos dalyje, užimančioje du trečdalius Pietų Osetijos autonomijos (vieną trečdalį, kurį sudaro gruzinų kaimai, kontroliavo Gruzijos pajėgos), veikė „nepriklausomybę“ (tiksliau, priklausomybę Rusijai ir siekį prie jos prisijungti) paskelbęs režimas, egzistuojantis Rusijos ginkluotųjų pajėgų dėka.
Kaip ir Abchazijoje, „nepriklausomybė“ (priklausomybė nuo Rusijos) paskelbta prieš 16-17 metų išvarius etninius gruzinus, o likusiems gyventojams masiškai išdalinus Rusijos pasus. Taigi „nepriklausomybę“ (priklausomybę Rusijai) skelbė ne šiaip Pietų Osetijos gyventojai ar osetinai, o Rusijos pajėgų kontroliuojamoje Pietų Osetijos dalyje gyvenantys Rusijos piliečiai. Nenuostabu, kad tokios „nepriklausomybės“ net pati Rusija iki šiol nedrįso pripažinti, nors nuosekliai ir palaipsniui vis labiau integravo jos kontroliuojamas Pietų Osetijos ir Abchazijos dalis, kuriose veikia „nepriklausomybininkai“, su kaimyniniais Rusijos regionais. Beveik visi Pietų Osetijos „ministrai“ ir „ginkluotųjų pajėgų“ vadai yra neseniai išėję į atsargą (o kai kurie - dar oficialiai tebetarnaujantys) Rusijos ginkluotųjų pajėgų ir saugumo tarnybų pareigūnai. Tai neleidžia laikyti vadinamosios Pietų Osetijos vadovybės kuo nors daugiau, nei Rusijos valstybės agentūra, neteisėtai veikiančia Gruzijos teritorijoje.
Taigi Gruzija vykdė karinę operaciją savo teritorijoje, o ne užpuldama kitą valstybę. Tad kokiu būdu šitaip galima įvykdyti agresiją, paaiškinti, ko gero, negalėtų ir pati Rusija, kuri oficialiai laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi, nebent išrastų naują valstybės agresijos prieš pačią save apibrėžimą. Greičiau jau atvirkščiai, tai Rusijos veiksmus nuo pat 1991 metų organizuojant ir išlaikant Gruzijos teritorijoje marionetinius Pietų Osetijos ir Abchazijos režimus galima laikyti agresija, nes iš esmės tai buvo kitos valstybės teritorijos dalių okupacija ir de facto aneksija (tokie veiksmai, priminsiu, yra laikomi agresijos aktais). Turint omenyje tokią 1991-2008 metų situaciją Gruzijos veiksmai Pietų Osetijoje, net jei Gruzija iš tikrųjų pirma pradėjo puolimą, vertintini kaip savigyna siekiant išlaisvinti savo teritoriją nuo ją okupuojančių svetimos valstybės pajėgų bei jų talkininkų. Teisę įvykdyti tokią operaciją Gruzija turėjo.
#
tags: #tarptautineje #teiseje #ka #galime #laikyti #agresija