Smurtas artimoje aplinkoje yra opi problema, kuri neigiamai veikia mažamečių vaikų vystymąsi ir turi ilgalaikių pasekmių jų elgesiui. Ypač svarbu atpažinti psichologinį smurtą, kuris, kitaip nei fizinis, nepalieka žaizdų ant kūno, bet žaloja vaiko psichiką. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atpažinti psichologinį smurtą prieš vaikus, kokie požymiai gali išduoti patiriamą smurtą, kur kreiptis pagalbos ir kokie yra savipagalbos būdai.
Smurto Formos Prieš Vaikus
Prieš pradedant gilintis į psichologinį smurtą, svarbu apibrėžti pagrindines smurto formas, kurios gali paveikti vaikus:
Fizinis smurtas: Tyčinis fizinio skausmo sukėlimas vaikui arba pasikėsinimas tai padaryti. Apie vaiko patiriamą fizinį smurtą galėtų liudyti šie požymiai: įvairių gijimo stadijų žaizdos, poodinės kraujosruvos, nubrozdinimai, skirtingų spalvų mėlynės, įvairių kūno vietų sumušimai, vaiko odos nudegimai nuo cigarečių gesinimo; skirtingo pobūdžio kūno sužeidimai; tėvai ar globėjai negali aiškiai nusakyti tų sužeidimų priežasties; esama įvairių kūno vietų sužeidimų, bet tėvai ar globėjai nurodo tą pačią skirtingų sužeidimų priežastį; vaikas nenoriai kalba apie tai, iš kur atsirado odos ar kiti sužeidimai, arba paaiškinimas nėra įtikinamas; dažniausiai sakosi pats ar atsitiktinai susižeidęs; apranga neatitinka oro sąlygų (pavyzdžiui, karštą dieną apsirengęs drabužiais su ilgomis rankovėmis ar aukštomis apykaklėmis, siekdamas nuslėpti sužalojimus); stipri vaiko reakcija prie jo prisilietus (krūpteli, sušunka, bijo lietimų).
Seksualinis smurtas: Jaunesnio nei 16 metų asmens išnaudojimas seksualiniams savo ar kito žmogaus poreikiams tenkinti. Esant seksualinei prievartai (ne tik prievartavimui, bet ir priekabiavimui, lytinių organų, pornografijos vaikui demonstravimui, masturbavimui, jo lytinių organų lietimui ar vertimui liesti kitą asmenį) be minėtų fizinių sužalojimų bei keisto vaiko ar tėvų elgesio ir paaiškinimų, gali būti ir šie vaikui būdingi simptomai bei požymiai: vaikščiojimo, sėdėjimo, koordinacijos sutrikimai; genitaliniai ar analiniai sužeidimai (patinimai, kraujavimai); nevalingas šlapinimasis ar tuštinimasis į drabužius (būdingas mažiems vaikams); venerinės ligos; genitaliniai skausmai ir niežulys; pakitęs miegas (šlapinimasis į lovą, vartymasis, košmarai, baimė miegoti vienam, nenoras miegoti tamsoje); psichosomatiniai negalavimai be aiškios medicininės priežasties (pilvo, galvos, galūnių skausmai; pykinimas); seksualizuotas elgesys (pavyzdžiui, vaikas įkyriai domisi seksualine veikla, slapta bando liesti suaugusius, reikalauja, kad kiti jį/ją liestų, elgiasi seksualiai įmantriai, provokuojančiai, gundančiai su suaugusiais, prievarta išrenginėja kitus, seksualinės žinios per daug išsamios vaiko amžiui, viešai, įkyriai masturbuojasi, įtraukia į tai kitus vaikus, kiša daiktus į savo ar kitų vaginą ar užpakalį, imituoja seksualinę sueitį su kitais vaikais, gyvūnais ar žaislais).
Nepriežiūra: Būtinų fizinių, emocinių ir socialinių vaiko poreikių netenkinimas. Svarbu nenumoti ranka, pastebėjus vaiką, kuris: yra neatitinkančio jo amžiaus (per mažo) ūgio ir svorio; aprengtas nešvariais, sudriskusiais rūbais; alkanas; turi parazitų; nuo jo sklinda nemalonus kvapas; matyti, jog vaikas neturi elementarių įgūdžių (pavyzdžiui, nemoka plauti rankų ar užsirišti batų raištelių). Pasaulio sveikatos organizacija be fizinio, emocinio ir seksualinio smurto neseniai įvardijo ketvirtą smurto formą - nepriežiūrą. Tai ilgalaikis bazinių vaiko poreikių (fizinių, emocinių ir socialinių) netenkinimas, dėl ko sutrinka normali vaiko raida.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Psichologinis (emocinis) smurtas: Nuvertinimas, menkinimas, žeminimas, šmeižtas, grasinimas, gąsdinimas, atskyrimas, kvailinimas ar kitokie ne fizinio kontakto elgsenos modeliai, judėjimo laisvę apribojantys veiksmai, sukeliantys ar sudarantys sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasiniai, moraliniai ar socialiniai sveikatai ir raidai. Dažniausiai bet kurios iš minėtų smurto formų (pavyzdžiui, kai vaikas mušamas, prievartaujamas ar neprižiūrimas) beveik neišvengiamai būna susijusios ir su psichologiniu arba emociniu smurtu.
Psichologinio Smurto Apibrėžimas Ir Požymiai
Psichologinis smurtas yra paslaptingas ir sunkiai apčiuopiamas. Jis nepalieka fizinių žymių, tačiau giliai paveikia vaiko emocinę ir psichologinę būklę. Amerikos psichologų asociacija psichologinį smurtą apibūdina kaip ne fizinį smurtą, bet elgesį, kurio metu vienas asmuo specialiai, pakartotinai ir piktybiškai kankina kitą asmenį psichologiniais metodais. Kadangi psichologinio smurto sąvoka dar nėra konkreti, yra pravartu pažvelgti į konkrečius veiksmus, kurie klasifikuojami kaip smurto požymiai. Tyrėjai numano, jog toks smurtavimo būdas yra patogus smurtautojui, nes pasitelkiant technologijas galima kontroliuoti, sekti ir žeminti savo auką, nesvarbu, koks atstumas juos skirtų. Vienas iš rizikos veiksnių kibernetiniam psichologiniam smurtui - tai dažnas technologijų naudojimas, ypač socialinių medijų.
Apie vaiko patiriamą psichologinį smurtą gali išduoti:
- Jo pasikeitęs elgesys
- Nepasitikėjimas savimi ir kitais
- Agresyvumas
- Didelis baimingumas
- Dažni nuotaikų svyravimai
- Depresyvumas ir kt.
Smurto Stebėjimas
Jei šeimoje vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, smurtą stebintis vaikas taip pat visada laikomas smurto auka. Kai vaikas yra priverstas stebėti, kaip skriaudžiamas mylimas, juo besirūpinantis žmogus, jo elgesyje atsiranda tiesioginį smurtą patiriančiam vaikui būdingų elgesio pokyčių. Vaikas jaučia namuose tvyrančią įtampą, nuo smurto nukentėjusio suaugusiojo nerimas ir skausmas yra perduodamas vaikui, o iš smurtautojo išmokstama problemas spręsti pasitelkiant smurtą.
Rizikos Veiksniai
Šie smurto artimoje aplinkoje rizikos veiksniai gali padėti geriau atpažinti besiformuojančią smurtinę situaciją mūsų arba kito asmens aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Pasekmės Vaikams
Smurtas turi pasekmių ne tik aukai, bet ir šeimyninei aplinkai, ypač vaikams. Smurto poveikis vaikams gali turėti fizinių, psichologinių bei socialinių pasekmių. Aukoms gali pasireikšti psichosomatiniai sutrikimai, kurie dėl ilgalaikio patiriamo streso sukelia fizinės sveikatos pažeidimus. Tyrimai nurodo, kad smurto pasekmės jaučiamos ilgą laiką jau pasibaigus smurtui. Kuo intensyvesnis smurtas naudojamas, tuo didesnis poveikis fizinei bei psichinei sveikatai. Žvelgiant tik į psichologinį smurtą, jis turi įtakos fizinės sveikatos pablogėjimui: gali susiformuoti dirgliosios žarnos sindromas, fibromialgija, lėtinis skausmas, virškinimo ir kvėpavimo takų sutrikimai. Taip pat tyrimai rodo, kad moterys, kurios patyrė smurtą artimoje aplinkoje, turi didesnius depresijos, nerimo ir baimės sutrikimus nei moterys, nepatyrusios smurto artimoje aplinkoje.
Kaip Elgtis, Įtariant Smurtą Prieš Vaiką?
Mokyklų ar kitų vaikams paslaugas teikiančių, su vaikais tiesiogiai ir netiesiogiai dirbančių įstaigų vadovams rekomenduojama visus specialistus, dirbančius su vaikais, supažindinti su galimais smurto požymiais. Juos laiku pastebėjus ir atpažinus, bus galima greičiau padėti, jei vaikas patiria smurtą. Bet koks smurtas sukelia daug ilgalaikių ir trumpalaikių neigiamų pasekmių vaikui.
Nerimą Keliantys Ženklai
Pasak Paramos vaikams centro psichologės, programos „Vaikystė be smurto“ vadovės Ievos Daniūnaitės, sunerimti reikėtų, jeigu vaikas staiga pradėjo bijoti ir vengti suaugusiųjų, išsigąsta, kai kas nors šalia verkia arba netikėtų, staigių kito žmogaus judesių. Kad vaikas galėjo patirti smurtą, išduoda ir jo agresyvus elgesys arba, atvirkščiai, atsiribojimas, baimingas paklusnumas, pasyvumas. Vaikui užsiminus, kad buvo skriaudžiamas, labai svarbu tikėti jo žodžiais.
„Jeigu matote, kad guvus ir linksmas vaikas tapo uždaras ir tylus arba, kad nepavyksta susikoncentruoti, jaučiasi prislėgtas, pirmiausia pabandykite jį prakalbinti. Vaikui užsiminus, kad buvo skriaudžiamas, labai svarbu tikėti jo žodžiais. Nereikėtų to nuleisti juokais ar sakyti, kad taip negalėjo būti, tu pats prisiprašei, neprisigalvok nesąmonių“, - teigia psichologė. Psichologė pataria, paklausti vaiko, kaip viskas buvo, tačiau nereikėtų spausti pasakoti ar įterpti savo žodžių, tikintis, kad jis pritars. Pakanka įdėmiai ir atidžiai klausytis ir tą parodyti galvos linktelėjimu, akių kontaktu, pritarimu „mhm“. Jeigu vaikas nenori tęsti pasakojimo, reikėtų prie jo grįžti vėliau, kai vėl bus pasiruošęs kalbėti.
Apie Įtarimus Nedelsiant Praneškite
„Maži vaikai nemoka aiškiai ir konkrečiai pranešti, kad patyrė smurtą, be to, dažnai nesupranta, kad tai netinkamas elgesys. Tad kai mažametis grįžta į namus suirzęs ar piktas, būtinai paklauskite, ką šiandien žaidė darželyje, kas patiko, o kas nepatiko“, - teigia I.Daniūnaitė. Smurtas tai - ne tik fizinį skausmą sukeliantys veiksmais, bet ir rėkimas, gąsdinimas, draudimas kalbėti ar išsakyti savo nuomonę, vertimas dalyvauti seksualinėje veikloje.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Kilus įtarimui, kad prieš vaiką darželyje ar mokykloje smurtauja suaugę žmonės, reikėtų nedelsiant kreiptis į ugdymo įstaigos vadovus, savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrių arba policijos pareigūnus.
Kur Kreiptis Pagalbos?
Svarbu atsiminti, kad kiekvienas žinantis ar įtariantis, kad vaikas patiria ar yra patyręs smurtą, privalo pranešti atitinkamai institucijai. Tai - pilietinė pareiga, už kurios nevykdymą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato bausmes (viešieji darbai, bauda, areštas arba laisvės atėmimas), jeigu nepranešama apie padarytą ar daromą nusikaltimą, grėsmę kito asmens sveikatai ar gyvybei. Visos su vaiko teisių apsauga susijusios įstaigos ir organizacijos, sužinojusios apie smurto atvejį prieš vaiką, apie tai privalo informuoti policiją arba Vaiko teisių apsaugos skyriaus (tarnybos) specialistus.
Institucijos, į kurias galima kreiptis pagalbos:
- Policija
- Vaiko teisių apsaugos skyriaus (tarnybos) specialistai
- Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
- Medicinos įstaiga (ligoninė, poliklinika)
- Mokyklos socialinis pedagogas arba psichologas
- Vaiko dienos centrai
- Pagalbos telefonu linijos
- Kreiptis į teritorinį Vaiko teisių apsaugos skyrių.
Kas Teikia Pagalbą Smurtą Patyrusiam Vaikui Ir Jo Šeimai?
Lietuvoje smurtą patyrusiems vaikams pagalbą organizuoja savivaldybės. Smurto prieš vaikus atvejais pagalbą vaikui ir jo šeimai gali suteikti įvairių sričių ir institucijų specialistai: vaiko teisių apsaugos skyriai (tarnybos); teisėsaugos institucijos; medicininės įstaigos (vaikų pediatrai, socialiniai darbuotojai, psichologai, ginekologai); seniūnijų socialiniai darbuotojai; mokyklose ar globos įstaigose dirbantys socialiniai pedagogai bei psichologai; nevyriausybinėse organizacijose dirbantys specialistai; specializuotos pagalbos centrai. Smurto prieš vaikus atveju savivaldybėse dažniausiai organizuojama socialinių darbuotojų pagalba, kompleksinė specialistų pagalba ir teikiamos psichologinės pagalbos paslaugos.
Savipagalbos Būdai
Psichologinio smurto aukos atpažinimas sudėtingesnis nei fizinės smurto aukos, kadangi psichologinis smurtas nepalieka jokių fizinių žaizdų. Lietuvoje yra ne vienas pagalbos resursas smurto aukai, tačiau verta paminėti kelis savipagalbos būdus, kai sprendimas nutraukti santykius priimtas.
Ieškoti pagalbos: Pagalba gali svyruoti nuo savipagalbos knygos ieškojimo bibliotekoje iki susitikimo su psichologu. Svarbiausia kažką daryti. Nenaudoti šių veiksmų smurtautojui gąsdinti ar grasinti.
Raskite jus supančių bendraamžių pagalbos grupę: Grupės padeda rasti palaikymą ir susitapatinti su kitomis smurto aukomis. Dažnai dėl savitarpio pagalbos grupių kyla konfidencialumo klausimas, atsiranda baimė, kad aplinkiniai sužinos apie lankymąsi grupėje.
Kasdienėmis veiklomis ugdykite savo dvasingumą: Dvasingumas nebūtinai reiškia Dievą, galite tikėti bet kuo, kas jus skatina judėti į priekį.
Psichologinis Smurtas Skyrybų Kontekste: Emocinio Spaudimo Įtaka Vaikui
Augantis išsituokusių šeimų skaičius lemia vis dažnesnį vaikų įtraukimą į sudėtingas situacijas, turinčias reikšmingų psichologinių pasekmių jų raidai. Nors pats skyrybų procesas jau tampa vis labiau priimtinu visuomenei reiškiniu, jo psichologinės pasekmės vaikams išlieka reikšmingos ir neretai sunkiai atpažįstamos. Situacija tampa ypač sudėtinga, kai tėvai po skyrybų ne tik nesusitaria dėl vaiko gerovės, bet ir įtraukia jį į tarpusavio konfliktą - darydami emocinį spaudimą ar siekdami, kad vaikas palaikytų vieną iš jų. Tyrimai rodo, kad tokioje padėtyje atsidūrę vaikai dažniau patiria nerimo, kaltės jausmus, sunkumus kuriant santykius bei ilgalaikį psichologinį distresą.
Tėvų Elgesio Modeliai Darantys Įtaką Vaikui
Po skyrybų vaikas dažnai atsiduria sudėtingoje psichologinėje padėtyje, kai du artimiausi žmonės - tėvai - tampa vienas kito oponentais. Neretai šis konfliktas persikelia į vaiko erdvę: tėvai, sąmoningai ar nesąmoningai, ima naudoti vaiką kaip įrankį savo emociniams ar praktiniams tikslams pasiekti. Šis elgesys gali būti vadinamas emociniu spaudimu - tai veiksmai, kuriais tėvai stengiasi paveikti vaiko santykį su kitu tėvu, iškreipti realybę arba paveikti vaiko prisirišimą, ištikimybės jausmą.
Vaikų įtraukimas į tėvų emocinius konfliktus gali pasireikšti skirtingais būdais. Vienas jų - kaltės jausto kurstymas, kai vaikui perduodama mintis, kad jo meilė ar noras matytis su kitu tėvu/motina yra neteisingas ar skaudinantis. Kitas dažnas būdas - informacijos iškraipymas arba slėpimas, kai vaikui pateikiama klaidinanti ar nevisa informacija apie skyrybas ar kito tėvo elgesį. Dar vienas būdas - kontakto ribojimas, kai vienas iš tėvų tiesiogiai ar netiesiogiai trukdo vaikui susitikti su kitu tėvu: pavyzdžiui, atšaukia susitikimus, keičia planus, nepraneša apie galimybę pabūti kartu, o vėliau vaikui sako, kad kitas tėvas nenorėjo susitikti. Taip pat pasitaiko emocinio spaudimo pasirinkti „pusę“, kai vaikas netiesiogiai verčiamas palaikyti vieną iš tėvų: „Jeigu tu nori su juo gyventi, vadinasi, tu manęs nemyli.“
Tokie elgesio modeliai nebūtinai yra sąmoningi. Kartais tai kyla iš pačių tėvų apmaudo ar baimės prarasti artimą ryšį su vaiku, ypač kai tėvystės vaidmuo glaudžiai susijęs su asmenine tapatybe ir saviverte. Kitais atvejais vaiko įtraukimas į tėvų konfliktus gali būti sąmoninga strategija - siekis atkeršyti buvusiam partneriui, paveikti teismo sprendimą dėl vaiko globos arba sustiprinti emocinį ryšį su vaiku jo lojalumo sąskaita.
Vaiko Patirtys ir Psichologinė Įtaka
Vaiko įtraukimas į tėvų konfliktą sukelia sudėtingas emocines patirtis, kurios dažnai nėra lengvai atpažįstamos nei tėvams, nei aplinkiniams. Tokie vaikai dažnai patiria vidinį konfliktą dėl prisirišimo prie abiejų tėvų - jie jaučiasi priversti pasirinkti vieną, bijodami įskaudinti kitą. Tai sukelia kaltės, gėdos ir baimės jausmus, kurie vaiko sąmonėje gali įsitvirtinti kaip nuolatinė vidinė įtampa. Tyrimai rodo, kad vaikams, įtrauktiems į tokią emocinę dilemą, dažniau pasireiškia nerimo sutrikimų ir depresijos simptomai, miego sutrikimai bei padidėjęs psichosomatinis jautrumas.
Šio tipo konfliktai gali paveikti ir vaiko tapatybės raidą - ypač jei vaikas yra verčiamas atsiriboti nuo vieno iš tėvų, kurio asmenybė, vertybės ar net išvaizda yra dalis jo paties besiformuojančios asmenybės. Tokiu atveju gali kilti tapatumo krizė, savęs atmetimas arba vidinis susipriešinimas. Be to, vaikams, kurie patiria tokį nuolatinį vidinį konfliktą, dažniau pasireiškia pasitikėjimo aplinkiniais sunkumai, ryšių vengimas, problemos kuriant ilgalaikius santykius paauglystėje ir suaugus.
Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad tokioje situacijoje augę vaikai dažniau susiduria su padidėjusiu psichologiniu distresu, žemu savęs vertinimu, emocijų reguliavimo sunkumais. Kai kuriais atvejais pastebimas netgi trauminio pobūdžio poveikis, ypač kai vaikui buvo sistemingai formuojama neigiama nuomonė apie vieną iš tėvų, o jo pačio emociniai išgyvenimai buvo ignoruojami ar menkinami.
Prevencija ir Pagalba
Vaikų ir paauglių psichiatrai, psichologai, šeimos psichoterapeutai ar skyrybų mediatoriai gali pastebėti reikšmingus signalus: padidėjusį nerimą, lojalumo konfliktą išduodančius teiginius (vieno iš tėvų idealizavimą arba kito demonizavimą), regresinius elgesio požymius, miego ar valgymo sutrikimus. Tokie ženklai turėtų paskatinti kryptingą intervenciją - pradedant nuo individualios psichologinės pagalbos vaikui, tęsiant darbu su tėvais, kurie kartais nesąmoningai, o kartais - sąmoningai, įtraukia vaiką į tarpusavio konfliktą.
Psichoedukacija tėvams yra viena iš efektyvių strategijų: ji padeda suprasti savo elgesio poveikį vaikui, keisti bendravimo modelius ir mokytis konstruktyviai spręsti konfliktus, neįtraukiant vaiko kaip „įrankio“. Kreipimasis į psichologą asmeniškai gali būti vertingas žingsnis kiekvienam iš tėvų - tai galimybė saugiai reflektuoti išgyvenimus, atpažinti už jų slypinčius poreikius ir išmokti veiksmingesnių bendravimo su vaiku ir buvusiu partneriu būdų. Kai kuriais atvejais, ypač kai emocinis spaudimas tampa sąmoningas ir sunkiai koreguojamas, svarbus vaidmuo tenka ir institucinėms struktūroms - teismams, vaiko teisių apsaugos tarnyboms, mokykloms ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.
Mokyklų psichologai, socialiniai pedagogai bei klasės vadovai gali pastebėti pirmuosius vaiko emocinio nestabilumo požymius: užsisklendimą, dėmesio koncentracijos problemas, staigius nuotaikų svyravimus ar agresiją. Svarbu, kad tokie specialistai turėtų aiškius bendradarbiavimo su šeima ir institucijomis algoritmus bei galėtų inicijuoti tarpdisciplininius veiksmus, padedančius užtikrinti vaiko emocinį saugumą. Nors kartais emocinis poveikis vaikui vyksta „nematomoje“ emocinėje plotmėje, jų padariniai - labai konkretūs, todėl būtinas sistemingas ir informuotas profesionalų įsitraukimas.
Kibernetinės Patyčios: Nauja Psichologinio Smurto Forma
Viena iš naujausių psichologinio smurto formų yra kibernetinis smurtas. Tyrėjai numano, jog toks smurtavimo būdas yra patogus smurtautojui, nes pasitelkiant technologijas galima kontroliuoti, sekti ir žeminti savo auką, nesvarbu, koks atstumas juos skirtų. Vienas iš rizikos veiksnių kibernetiniam psichologiniam smurtui - tai dažnas technologijų naudojimas, ypač socialinių medijų.
Kaip Aptikti Patyčias?
Nežiūrint visų teigiamų pokyčių visuomenėje ir šiuolaikinio gyvenimo patogumų, būti tėvais ir dabar nėra lengva. Vaikai šiandien auga labai skirtingai nei ankstesnės kartos, tačiau ankstesnių laikų sunkumai, pavyzdžiui, patyčios, išlieka ir net įgauna naujų formų - atsirado kibernetinės (elektroninės) patyčios. Technologinės naujovės nuolat tobulėja, daugėja skaitmeninių ryšių ir socialinės žiniasklaidos naudojimo ir kartu daugėja iššūkių tėvams. Be to, patyčios ir šiandien vis dar vyksta tradiciniais būdais: pavyzdžiui, iš mažo vaiko žaidimų aikštelėje gali tyčiotis kiek vyresnis vaikas; mokykloje vaikas gali būti nuolat ignoruojamas bendraklasių. Tiesa yra ta, kad patyčios išlieka socialinė problema, kuri išliko ta pati, tačiau ji taip pat įgavo šiuolaikinių formų. Patyčios daro žalą tiek tam, iš kurio tyčiojamasi, tiek vaikui, kuris tyčiojasi iš kitų.
Nė vienas iš tėvų nenori girdėti, kad jų vaikas tyčiojasi iš kitų vaikų. Skaudu galvoti apie tai, kad jūsų vaikas daro žalą. Tačiau patyčios taip pat yra rimta problema ir agresyviai besielgiančiam vaikui. Vaikų gebėjimas palaikyti draugystės santykius yra svarbus jų bendros psichinės sveikatos rodiklis. Jei išgirdote, kad jūsų vaikas elgiasi agresyviai (fiziniu ar žodiniu būdu) su kitais, tėvams gali kilti įvairiausių jausmų. Emocinis reagavimas į šią žinią dažniausiai nepadeda. Naudingiau prieš imantis priemonių, detaliau išsiaiškinti situaciją. Gali būti, kad jūsų vaikui trūksta bendravimo įgūdžių. Jis negeba užmegzti ir palaikyti draugiškų santykių su kitais, todėl gali tyčiotis, nes jaučia stiprų nerimą arba dėl depresijos simptomų jam sunku reguliuoti savo emocijas bei elgesį.
Pirmiausia tėvams iš tikrųjų būna sunku patikėti, kad jų vaikas tyčiojasi iš kitų vaikų. Priešingai populiariems įsitikinimams, skriaudėjai dažnai gali būti populiarūs vaikai, kuriuos suaugusieji dažnai laiko pavyzdžiu kitiems vaikams. Mitas, kad skriaudėjai yra šiurkštūs, nepasitikintys savimi agresyvūs vaikai, gali labai apsunkinti tėvų patikėjimą, kad jų populiarus, pasitikintis savimi vaikas tyčiojasi iš kitų.
Kitas iššūkis, su kuriuo susiduria tėvai, yra rasti būdą, kad vaikas atvirai kalbėtų apie savo elgesį. Dažnai vaikai, kurie tyčiojasi iš kitų, ginasi, išsisukinėja, nusuka akis ir atsisako atsakyti į klausimus. Jie gali tvirtinti, kad tai, ką jie darė, nėra patyčios arba kad kitas vaikas to nusipelnė.
Suprantama, kad daugelis tėvų, kurių vaikai smurtauja, nežino, ką daryti, kad pakeistų savo vaiko elgesį. Kai kuriais atvejais mėginama nubausti, tačiau tai neveikia. Kai tik baigiasi bausmė, patyčios dažnai prasideda iš naujo, kartais dar aršiau nei buvo anksčiau.