Sveikata - tai žmogaus gyvybės ir būties galia, leidžianti kurti gyvenimą, jausti, mąstyti, veikti, išpildyti save. Todėl sveikatos sutrikimas, sunkios ligos diagnozė neabejotinai sukelia krizę, sukelia pasimetimo, sumaišties jausmą, išjudina egzistencinius klausimus. Tai, kas buvo aišku, svarbu ir įprasta, praranda stabilumą, užvaldo nežinomybė, kyla klausimai: Kas dabar bus? Koks gydymas? Kaip tai ištversiu? Ar aš pasveiksiu? Kodėl būtent dabar? Kodėl man? Ištikusiai krizei įveikti žmogui tenka sutelkti vidines jėgas. Taip pat labai svarbu rasti pagalbos iš šalies, kad susivoktų, priimtų pokyčius, naujai pažvelgtų į save ir gyvenimo situaciją, ir gyventų toliau kiek kitaip, tačiau išpildant save tiek, kiek gali geriausiai. Šiame straipsnyje aptarsime psichologinių ligų gydymo metodus, pradedant nuo emocinių reakcijų į ligos diagnozę iki modernių technologijų taikymo ir psichoterapinių intervencijų.
Reakcijos į ligos diagnozę ir būdai sau padėti
Liga - tai sveikatos, tam tikrų galimybių praradimas, taigi liga, kaip netektis, išgyvenama per laiką tam tikrais etapais, nuo žinios apie diagnozę iki ligos priėmimo. Šiame kelyje dauguma žmonių patiria panašias emocines reakcijas. Išgirdus ligos diagnozę, pirmiausia patiriama psichologinio šoko būsena, trunkanti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Jos metu žmogus tarsi sustingsta, lyg suvokia, kas vyksta, bet tuo pačiu metu jaučia nerealumo jausmą, lyg tai vyktų ne su juo, kaip sapne. Tokiu būdu žmogaus psichika suteikia apsaugą nuo stipraus emocijų srauto, tačiau tokioje būsenoje žmogui sunku mąstyti, jis nepajėgus vertinti, priimti sprendimus, dažniausiai girdi tik neigiamą informaciją, praleisdamas teigiamus dalykus (kad ligą galima gydyti, su liga galima gyventi), neužfiksuoja detalių ir neretai vėliau negali prisiminti iš gydytojo girdėtos svarbios informacijos. Nors išoriškai žmogus gali atrodyti ramus, tačiau viduje kyla daugybė stiprių emocijų: baimė, nerimas, pasimetimas, pyktis, kaltė - jausmai yra neigiami, slepiami, pereinama į neigimo etapą.
Kaip padėti sau išgirdus diagnozę
Priimkite savo jausmus kaip normalią reakciją į žinią apie diagnozę. Neslėpkite jų nei nuo savęs, nei nuo kitų, dalinkitės su patikimais žmonėmis. Jei vizito pas gydytoją metu jus lydi artimas asmuo, jis gali padėti išbūti emocijas ir prisiminti svarbią informaciją, kurios tuo metu neįsidėmėjote. Jei kažką praleidote, vėliau informaciją pasitikslinkite. Tai dalinai ar visiškai nesąmoninga apsauginė reakcija, leidžianti išgyventi pirmąsias dienas, blogą žinią suvokiant palaipsniui. Šis etapas gali trukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Žmogus gali suvokti žinią apie ligą, tačiau tikisi, kad gal tai klaida. Jis gali nepripažinti diagnozės, ieškoti kito gydytojo, kitos nuomonės, vengti pasisakyti artimiesiems. Jei žmogus užstringa neigimo etape, jis gali sau pakenkti, atsisakydamas skubiai reikalingo gydymo, gyventi kaip anksčiau, vengdamas bet kokio priminimo apie ligą, nesirūpinti savimi, vartoti alkoholį, rūkyti, niekam nepasisakydamas jaustis vienišas, užsisklęsti. Arba švaistyti laiką ir energiją nuolat ieškodamas kito specialisto ir kitokio galimo gydymo varianto. Neigimui palaipsniui mažėjant, žmogus pamažu atsiveria realybei.
Kaip sau padėti neigimo etape
Sustokite ir paklauskite savęs, nuo ko aš bėgu, ko nenoriu išgirsti, priimti, ko bijau? Kaip šioje situacijoje galiu geriausiai savimi pasirūpinti? Susirinkite kuo daugiau informacijos apie ligą, jos gydymą - žinojimas suteikia saugumo jausmą. Pabendraukite su tokia pat liga sergančiais žmonėmis. Skaitykite sėkmės istorijas. Pasirinkite gydytoją ir kurkite tarpusavio pasitikėjimu ir bendradarbiavimu grįstą ryšį - nei jūs, nei jis po vieną sėkmingo gydymo nepasieksite. Pykčio etapas ateina žmogui suvokus savo ligą, kurios jis nesirinko. Žmogus jaučiasi praradęs gyvenimo kontrolę, negalintis nieko pakeisti, kai liga griauna dabarties ir ateities planus, pyksta ant likimo, Dievo, gydytojų ir kitų sveikų žmonių, ieško kaltų, klausia „kodėl aš?“ Negalėdamas rasti atsakymo, žmogus įsitraukia į nuolatinius apmąstymus, palaikančius neigiamas emocijas. Toks minčių-jausmų-veiksmų ratas niekur neveda, todėl pykčio etape galima užstrigti labai ilgai.
Kaip sau padėti pykčio etape
Labai svarbu neslopinti jausmų, išsikalbėti apie jaučiamą pyktį, neteisybę, bejėgiškumą. Nustoti kelti neprasmingą klausimą „kodėl?“, nes pasaulyje yra dalykų, kurie nėra žmogaus pasirenkami, kontroliuojami, jie tiesiog nutinka. Žmogus neapsaugotas nuo ligų, tačiau pakankamai stiprus prisitaikyti kintančiose gyvenimo sąlygose. Užuot įsitraukus į pyktį palaikančias mintis, atjauskite save, įvardinkite savo jausmus, priimkite juos kaip neišvengiamą patirtį šiuo metu, ir pagalvokite, kas dabar palengvintų jūsų pyktį, kas padėtų pasijausti geriau. Po pykčio ateina derybų etapas, kuomet žmogus stengiasi pakeisti gyvenimą ir išsiderėti sveikatą. Deramasi su Dievu, likimu, gydytojais ir savimi, žadama pakeisti savo gyvenimo būdą, būti geresniu, atlikti „kažką“, kad tik pasveikti. Stebuklo troškimas rodo, kad realybė vis dar nepriimama, dar ieškoma būdų, kaip išvengti to, kas nutiko, kokių nors saugumo garantų. Neretai šiame etape žmonės pasikliauja netradicinės medicinos žinovais, tik čia labai svarbu sau nepakenkti.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Kaip sau padėti derybų etape
Negalvokite apie ligą kaip apie pasekmę, atpildą, bausmę, ką būtų galima stebuklingu būdu ištaisyti. Priimkite žmogaus pažeidžiamumą, kaip gyvajai gamtai būdingą savybę. Užuot vengę susidurti su liga, verčiau ją pripažinti ir pažinti, kad suprastumėte, kaip įveikti. Domėkitės, ieškokite informacijos apie įvairius gydymo būdus kaip pagalbines priemones, tačiau išlaikykite kritišką mąstymą, rinkdamiesi moksliniais tyrimais patvirtintą gydymą ar alternatyvius gydymo metodus, kurių patikimumas ir efektyvumas nėra žinomas. Kai suvokiama, kad pasveikimo išsiderėti nepavyks, ateina žinojimas, kad su liga reikia susitaikyti, o su tuo neretai prasideda depresijos etapas. Žmogus liūdi, gailisi žlugusios savo ateities vizijos, jaučiasi prislėgtas, bejėgis prieš ligą. Iki šiol gyvenimas buvęs aiškus, nuspėjamas, o dabar tvyro nežinia, laukimas, nerimas. Baugina naujos patirtys, nepažįstamas medicinos pasaulis su savo taisyklėmis ir įvairiomis procedūromis. Nenorima savo emocijomis apkrauti artimųjų arba jaučiatės nesuprastas, o atsitraukus slegia vienatvė. Dažnai depresijos etapas užtrunka ilgiausiai. Ir jeigu liūdesys šioje situacijoje yra visai natūralus, svarbu pastebėti, ar neįsivyrauja abejingumas ir beviltiškumas, kurie labai trukdo sveikti. Tokiai būsenai užsitęsus, reikalinga artimųjų ir specialistų pagalba.
Kaip sau padėti depresijos etape
Svarbu neužgniaužti savo neigiamų jausmų ir minčių. Jei stengsitės jas išstumti, jos sugrįš kitais būdais - per kūno pojūčius, antrines neigiamas emocijas. Jei įsisąmoninsite, galite padėti sau realiau pažvelgti į situaciją ir atrasti adaptyvių atsakymų, sprendimų ir pasirinkimų, kaip gyventi toliau. Netapatinkite ligos su niūria ateitimi: jei sugriuvo jūsų ateities vizija, planai ir lūkesčiai, tai niekaip nereiškia, kad nebebus nieko gero, gražaus ir džiuginančio. Bus visko, tik kitaip nei tikėjotės. Ir jūsų emocijos priklauso nuo to, į ką nukreipsite savo dėmesį ir mintis. Jei vienam pačiam tai nepavyksta, neužsisklęskite, pasidalinkite ir priimkite artimųjų, draugų pagalbą, nebijokite kreiptis į specialistus. Dažnai žmonės klaidingai mano, kad iš to nebus jokios naudos, juk psichologas ar psichoterapeutas ligos neišgydys. Galų gale, ateina susitaikymo priėmimo etapas, kuomet liga iš pagrindinės pozicijos pereina į bendrą gyvenimo suvokimą, kad ji tėra viena dalis šalia kitų. Keičiasi santykis su liga, atsisukama į kitas reikšmingas sritis - tarpusavio santykius, šeimą, darbą, kūrybą, save. Dažnai peržiūrimos vertybės, prioritetai, pasirinkimai, keičiasi svajonės, tikslai. Dažnai kasdieniai dalykai įgauna naują prasmę, daugiau laiko skiriama bendravimui, brangiems žmonėms, daroma tai, kam anksčiau trūko laiko. Galima sakyti, kad ligos priėmimo procesas augina žmogų, kuomet ši patirtis leidžia suvokti savo žmogišką prigimtį, pažeidžiamumą ir tuo pat metu galimybę šį pažeidžiamumą įprasminti, priimti duotybę, realybę ir joje kurti pilnavertę dabartį.
Kaip sau padėti gyventi su liga
Visą savo dėmesį sutekite į priežastis, kodėl norite gyventi. Tai keičia jūsų kryptį nuo ligos sureikšminimo į išties jums svarbių dalykų išpildymą. Ieškokite būdų, kaip gyventi. Tai laikas įsiklausyti į save, išgryninti savo poreikius, atsisakyti nemėgiamų, neprasmingų dalykų, nereikšmingų smulkmenų, atsirinkti, ką norite, galite veikti, su kuo norite bendrauti. Leiskite sau nustebti atradę naujų patirčių. Neužsisklęskite, neatsisakykite, neatstumkite. Atviras bendravimas su šeima, artimaisiais padės geriau suprasti vieni kitus. Gal pats metas sušildyti santykius, pajausti bendrystę, sutelktumą. Kurkite naujus ryšius, kalbėkite su tais, kurie klausosi ir supranta, bendraukite su tas pačias patirtis išgyvenančiais žmonėmis, dalyvaukite tarpusavio palaikymo grupėse. Gal yra dalykų, kuriems vis neturėjote laiko (kartu su vaikais paleisti aitvarą, išmokti prancūzų kalba pasakyti „Aš tave myliu“, pasodinti medį…), gal yra dar nepapasakotų jaunystės istorijų, neišmėgintų veiklų, neaplankytų miestų, neperskaitytų knygų… Atsisakykite gyvenimo kontrolės, tačiau kontroliuokite savo mintis. Įsigykite sąsiuvinį gražiais viršeliais ir aprašykite jame savo mintis, jausmus, patyrimus, įvykius, įspūdžius, klausimus, įžvalgas, įkvėpimą, idėjas.
Modernios technologijos psichologinių ligų gydyme
Diabetu sergantis Dalius, nuo vaikystės nereginti Irma, su kraujo vėžiu gyvenantis Šarūnas bei Iva, kurios šypsenos netemdo turimas Dauno sindromas - visų jų gyvenimai paliesti įvairių diagnozių. Elektra - į pagalbą sudėtingais atvejais Elektrofiziologinių tyrimo ir gydymo metodų skyriaus vadovas medicinos biologas Kastytis Dapšys sako, kad nemedikamentiniai gydymo būdai įprastai gelbsti tais atvejais, kai vaistai žmogui nepadeda. Vienas jų - elektros impulsų terapija, kuri taikoma ypač sudėtingais depresijos atvejais, kai žmogui pasireiškia ryškios suicidinės mintys, taip pat kai kuriais šizofrenijos atvejais.
Elektros impulsų terapija
Taikant elektros impulsų terapiją žmogus trumpam užmigdomas. Kad nebūtų traukulių, jam suleidžiama raumenis atpalaiduojančių vaistų - miorelaksantų. Ant galvos uždedami specialūs elektrodai, kuriais atkeliauja elektros impulsai, - taip stimuliuojamos smegenys. Pabudęs žmogus neprisimena, kas su juo vyko - jis tiesiog atsigula, užmiega, o pabudęs grįžta į savo palatą. „Norėčiau pabrėžti: šis metodas taikomas tik tada, kai išbandyti visi medikamentiniai gydymo būdai. Skirtingose šalyse elektros impulsų terapijos taikymo dažnumas įvairus, tačiau vidurkis - apie 15 proc. gydymo atvejų. Nors šis metodas kai kada vertinamas prieštaringai, tačiau medikamentai taip pat turi šalutinių poveikių, tai cheminės medžiagos, kurios veikia visą žmogaus organizmą. Kai kuriose šalyse šis metodas taikomas depresija sergančioms nėščiosioms - jis neturi neigiamo poveikio vaisiui, o moteris išvengia stiprių vaistų“, - pasakoja K. Dapšys. Ar taikyti elektros impulsų terapiją, sprendžia gydytojų konsiliumas. „Kai gydantis medikas nusprendžia, kad žmogui skirtos vis didesnės antidepresantų dozės negelbėja, ieškoma alternatyvių gydymo būdų. Jis kviečia konsiliumą - gydytojų konsultacinę komisiją, kurią sudaro keletas gydytojų, taip pat administracijos atstovai. Gydymo komisija sprendžia, ar taikyti šį būdą. Be abejo, būtinas ir paciento sutikimas“, - aiškina specialistas. Įprastai skiriamas elektros impulsų terapijos kursas, kurį sudaro dešimt procedūrų kas antrą dieną. „Jei tenka didinti impulsų intensyvumą, tai jau teigiamų pokyčių smegenyse požymis. Jei pokyčių nevyksta, reiškia, šis metodas gerų rezultatų neduos. Tokie atvejai labai reti, tačiau jų pasitaiko. Tada gydytojas sprendžia, kokius dar gydymo būdus pasitelkti“, - pabrėžia K. Dapšys. Jo teigimu, kai kurie pacientai, išbandę šį gydymo būdą, antrąsyk patekę į ligoninę vėl pageidauja būtent jo. Šio metodo poveikis greitesnis nei medikamentų, jis nesukelia neigiamo poveikio sveikatai.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Transkranijinė magnetinė smegenų stimuliacija
Dar vienas nemedikamentinis psichikos sutrikimų būdas, taikomas Naujosios Vilnios ligoninėje - transkranijinė magnetinė smegenų stimuliacija. Šis metodas taip pat taikomas gydant medikamentams nepasiduodančius depresijos atvejus ir šizofreniją, ypač tada, kai žmogus susiduria su klausos haliucinacijomis. „Taikant šį gydymo metodą, žmogui nesukeliamas generalizuotas priepuolis, jis neužmigdomas, nepraranda sąmonės. Magnetinis impulsas pro kaukolę pasiekia smegenis ir veikia jų žievę, nedideles, specifines sritis“, - sako specialistas. Šis metodas taip pat neturi jokio didesnio šalutinio poveikio žmogaus sveikatai, kai kuriais atvejais gali pasireikšti tik nežymūs veido raumenų trūkčiojimai. Pasak K. Dapšio, šis metodas taikomas šiek tiek rečiau nei elektros impulsų terapija: „Transkranijinė magnetinė smegenų stimuliacija dažniausiai skiriama tada, kai žmogui skirtų vaistų poveikis būna nepakankamas. Tai - tarsi priedas prie antidepresantų, kai liga gydymui sunkiai pasiduoda.“ Jo teigimu, taikant transkranijinę magnetinę smegenų stimuliaciją, prie galvos pridedama speciali magnetinė ritė. Paleidus tam tikro stiprumo elektros srovę, sukeliami magnetinio lauko impulsai, jais veikiamos nervinius impulsus perduodančios smegenų sritys. Šis metodas normalizuoja elektrofiziologinę ir biocheminę pusiausvyrą galvos smegenyse.
Elektroencefalografija
Modernios, žmogui nekenksmingos technologijos pasitelkiamos ir atliekant įvairius tyrimus, nustatant ligas, viena jų - elektroencefalografija. „Tai galvos smegenų bioelektrinio aktyvumo tyrimas. Jei žmogus kartais praranda sąmonę, jį dėl neaiškių priežasčių kankina traukuliai, atlikę šį tyrimą išsiaiškiname, ar smegenyse nėra epilepsijai būdingų pakitimų. Jei jų nėra, reiškia, kad minėtų žmogaus problemų priežastys kitos, galbūt neurologinės ar psichikos problemos“, - aiškina K. Dapšys. Pasak specialisto, elektroencefalografija - neinvazinis metodas: ant galvos išdėliojami elektrodai, kurie registruoja ritminį bioelektrinį smegenų aktyvumą. Šiam tyrimui atlikti naudojama skaitmeninė aparatūra, kuri padeda nustatyti smegenų skleidžiamų bangų svyravimus, jų dažnį. „Tokie tyrimai gali būti atliekami dažnai, nes jie visai nekenksmingi, pacientui nesukelia jokio pašalinio poveikio. Jei pastebima, kad žmogaus būklė gerėja, reiškia, ir vaistų jam galima skirti mažiau“, - sako pašnekovas.
Galvos smegenų sukeltų potencialų registravimas
Dar vienas modernus metodas - galvos smegenų sukeltų potencialų registravimas, kuris dažniausiai naudojamas ankstyviesiems kognityviniams sutrikimams nustatyti. „Šis metodas panašus į elektroencefalogramą, tik tiriant smegenų bioelektrinį aktyvumą žmogui pateikiami ir tam tikri dirgikliai: dažniausiai klausos, regos. Pacientui uždedame ausines, parenkame du skirtingus garsus, vieni pateikiami rečiau, kiti - dažniau. Žmogus gauna užduotį suskaičiuoti retus garsus, į dažnus nekreipti dėmesio. Visa tai fiksuojama elektroencefalogramoje ir tiriama, kaip žmogus atskiria reikšmes, kaip veikia jo darbinė atmintis, dėmesys, reikšmingos informacijos atpažinimas. Vertinama, ar procesai paciento smegenyse nesulėtėję, sprendžiama, ar jose yra pakitimų“, - pasakoja K. Dapšys. Pasak jo, taikant tokią metodiką galima anksti nustatyti smegenų pakitimus, kurie reiškia demenciją ir leidžia anksčiau pradėti gydymą.
Psichologija ir psichoterapija psichikos sutrikimų gydyme
Pastaruoju metu kalbama, kad vietoj nemedikamentinių psichikos sutrikimų gydymo būdų dažniau reikėtų taikyti psichologinius, psichoterapijos metodus. Naujosios Vilnios ligoninėje šias paslaugas teikia Psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos skyrius. Pasak skyriaus vedėjos Ievos Vaskelienės, neretai gydantis medikas prašo atlikti paciento psichologinį įvertinimą. Tam naudojami įvairūs testai, kitos psichologinio tyrimo metodikos. Medikams psichologinis įvertinimas padeda tiksliau nustatyti diagnozę, įvertinti sutrikimo sunkumą. Skyriuje vyksta ir individualios arba grupinės psichologinės ir psichoterapinės konsultacijos. „Pastaruoju metu stengiamės daugiau dėmesio skirti pacientų šeimoms. Artimieji taip pat būna stipriai paveikti - medicinos psichologų konsultacijos jiems suteikia informacijos, kaip gyventi su susirgusiu žmogumi. Ypač sudėtinga, kai susiduriama su pirmuoju psichikos sutrikimo epizodu, tada šeimos nariai patiria daug streso ir įtampos. Konsultacijos nuolat vyksta Vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje. Vaiko tėvai, mokytojai ir kiti artimieji, socialinė aplinka yra labai svarbus resursas psichikos sutrikimus gydant nemedikamentiniais būdais“, - pasakoja I. Vaskelienė.
Psichoedukacija ir bendravimo užsiėmimai
Reikalingi ir psichoedukacijos užsiėmimai, kur psichologas pasakoja apie ligas, jų prevenciją, suteikia bazinių žinių apie psichikos sveikatą. Tai ypač naudinga žmonėms, turintiems priklausomybių. „Be abejo, panašūs metodai taikomi jau tada, kai žmogus yra stabilesnės būklės, kai ligos simptomai suvaldyti“, - pabrėžia specialistė. Besigydantiems reikalingi ir bendravimo užsiėmimai, skirti lavintis, paskatinti bendrauti, išsisakyti, sulaukti palaikymo. Veikia ir atsipalaidavimo grupės, kur žmonės mokomi būti čia ir dabar: taikant autogeninę treniruotę, žmogus skatinamas atkreipti dėmesį į savijautą ir savo pojūčius. Tai padeda šalinti nerimo požymius - psichikos sutrikimų turintys žmonės dažnai būna sutrikę, nežino, kaip savarankiškai atsipalaiduoti. Psichoterapeuto paslaugas skyriuje teikia gydytojas. Pasak I. Vaskelienės, taikomos įvairios psichoterapijos technikos, mokomasi iš gerosios užsienio patirties. Vyksta ir judesio terapijos grupiniai užsiėmimai, kurie padeda žmonėms atsiskleisti, nebijoti parodyti emocijų. „Stengiamės dirbti kaip komanda, kad į gydymą būtų įtrauktas ir pacientas, ir jo šeimos nariai. Ypač tai svarbu savižudybių prevencijos atveju, nes aiški pagalbos sistema sumažina savižudybės riziką. Nemedikamentinis būdas šiuo atveju ypač svarbus - kalbėdamiesi psichologai išsiaiškina žmogaus situaciją, mato ketinimus, vertina, ar jis turi savižudybės planą, kokioje stadijoje yra. Tai padeda įvertinti riziką“, - aiškina I. Vaskelienė. Skyriuje dirbantys psichologai ir psichoterapeutai ateityje planuoja teikti ir daugiau paslaugų. Tarp jų - ambulatorines, kur pagalbą galėtų gauti ne tik besigydantys ligoninėje, bet ir visi kiti. „Dirbdami pastebėjome, kad turintiems psichikos sutrikimų labai reikia tęstinių paslaugų. Jei žmogus gerai sutarė su psichologu, jis ir ateityje nori lankytis būtent pas jį. Tiesa, kol kas tai - tik idėja, sunku pasakyti, kada ji bus įgyvendinta“, - sako I. Vaskelienė. Pašnekovė primena, kad jau dabar skyriaus specialistai nemokamai konsultuoja žmones internetu.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Depresija: simptomai, priežastys ir gydymo būdai
Sumažėję interesai bei pasitenkinimas anksčiau patikusiais dalykais („nebėra gyvenimo džiaugsmo“). Sumažėjęs savęs vertinimas bei pasitikėjimas savimi, sunkumas priimti sprendimus. Kaltės ir bevertiškumo idėjos. Niūrus ateities įsivaizdavimas. Mintys apie savižudybę ar nenoras gyventi. Energijos stoka, silpnumas ( ypač pirmoje dienos pusėje, rytais), jaučiamas judesių sulėtėjimas. Miego sutrikimai ( būdinga, jog pabundama anksti ryte ir nebeužmiegama ar miegama labai ilgai). Šalia šių simptomų dažnai vargina nerimas, įtampos būsena, dėmesio sukaupimo sunkumai, pablogėjusi atmintis. Depresija nuo tiesiog laikas nuo laiko kiekvieną žmogų ištinkančios blogos nuotaikos skiriasi trukme - trunka 2 savaites ir ilgiau, bei tuo, kad trukdo bendravimui, darbui, mokymuisi, laisvalaikiui. Taip pat ji skiriasi ir nuo liūdesio, kuris jaučiamas netekus brangaus žmogaus - jis susijęs su prisiminimais, laikui bėgant, blėsta, paprastai netrunka ilgiau nei 3-6 mėn. ir vadinamas gedulu. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių , disbalansas. Tai pirmiausia serotonino, dažnai vadinamo „laimės hormonu“, trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.
Depresijos gydymas
Medikamentinį (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai). Psichoterapinį ( psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys). Instrumentinį - šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt. Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse, tik šis tikslas pasiekiamas įvairiais keliais. Ypač svarbu, kad gydymas būtų taikomas profesionaliai, individualiai bei reikalingą laiką - per anksti nutraukus, kai pajuntamas pagerėjimas, ypač didelė atkryčio rizika, o ir pati liga linkusi atsikartoti.
Suaugusiųjų dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD)
Įprasta manyti, kad ADHD (angl. - aktyvumo ir dėmesio sutrikimas - tai vaikų ir paauglių liga. Kadangi labai dažnai suaugusiame amžiuje šis sutrikimas nediagnozuojamas, nuo jo kenčiantys pacientai nesulaukia tinkamo gydymo ir negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Šiuo sutrikimu serga 3-11 proc. vaikų. Deja, sulaukus pilnametystės, sutrikimas tęsiasi ir toliau akivaizdžiais simptomais 15 proc.suaugusiųjų, apie 50 proc.sirgusiems sutrikimo požymiai tampa švelnesni. Jeigu sutrikimas savaime nepraeina iki 17m., labai tikėtina, kad jis pasireikš ir suaugus. Bendras sergamumas ADHD suaugusiųjų tarpe - 2-5 proc. Dažniau serga vyrai - 5:1 santykiu. Sunkiausia sutrikimą diagnozuoti žmonėms, kurie vaikystėje su šia diagnoze nesusidūrė. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į galimus rizikos veiksnius - ar turite artimų giminaičių (pvz., tėvų ar brolių ir seserų) su ADHD ( nepalankus genetinis paveldėjimas 80 proc.); ar mama nėštumo metu rūkė, vartojo alkoholį ar narkotikus; ar mama nėštumo metu neturėjo sąlyčio su nuodingomis medžiagomis, pvz. PCB; ar ankstyvam gyvenimo laikotarpyje Jūs neturėjote sąlyčio su švinu; ar negimėte anksčiau laiko ir mažesnės kūno masės. ( Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius - noradrenalino ir dopamine neurotransmisijos sutrikimus) . Labai pravartu prisiminti ar pasiklausti vyresnių artimųjų apie vaikystės ir paauglystės ypatumus. Svarbu atkreipti dėmesį į tokius faktus - lėtesnis vystymasis , užsitęsęs šlapinimasis į lovą, elgesio problemos, dažnos drausminės nuobaudos, prastesnis pažangumas, antramečiavimas. Visos šios aplinkybės turėtų paskatinti atkreipti dėmesį į galimus ADHD klinikinius požymius.
#
tags: #kaip #gydomos #psichologines #ligos