Renesansas, arba Atgimimas, - tai epocha Europos istorijoje, kurios metu atgimė susidomėjimas antika, suklestėjo mokslas, menas ir literatūra. Ši epocha, prasidėjusi Italijoje XIV amžiuje ir išplitusi po visą Europą XV-XVI amžiais, iš esmės pakeitė požiūrį į žmogų, pasaulį ir kultūrą. Renesanso asmenybės savo darbais ir idėjomis atspindėjo šios epochos dvasią - humanizmą, individualizmą ir susidomėjimą antikos palikimu.
Renesanso ištakos ir bruožai
Renesansas prasidėjo Italijoje dėl kelių svarbių priežasčių. Italijos miestuose anksčiau nei kitur Europoje sustiprėjo buržuazija, kuri tapo svarbiausia klase, siekiančia ekonominės ir kultūrinės galios. Italijoje nebuvo centralizuotos valdžios, todėl trečiajam luomui niekas netrukdė plėtoti savo veiklos. Florencija tapo vienu svarbiausių Renesanso centrų, nes anksčiau ir ryžtingiau atsikratė senjorinės priklausomybės. Pramonės, prekybos ir bankų išaugimas suteikė jėgų pirkliams, pinigų keitėjams ir amatininkams.
Humanizmas - tai nauja pasaulio vizija, kurios pagrindinis akcentas - žmogus ir jo galimybės. Humanistai siekė atkreipti dėmesį į gyvenimą žemėje, surasti pasaulio prasmę, išryškinti kiekvieno žmogaus sugebėjimus ir galimybes. Jiems buvo svarbu ieškoti kultūros ištakų, grįžti prie antikos raštų ir pagal juos vertinti viduramžių visuomenės gyvenimą. Meno kūriniuose humanistai ieškojo objektyvių grožio pažinimo kriterijų, naudodamiesi įvairiais mokslais - fizikos, statikos, anatomijos ir geometrijos dėsniais. Jie vertino visapusiškai išsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene, politinėje veikloje.
Renesanso menas, pagrįstas humanizmo idėjomis ir mokslu, tapo gyvenimiškesnis, labiau susijęs su žmogaus būtimi. Humanizmo idėjoms plisti padėjo reformacija, kuri suteikė humanizmui politinį, klasinį ir net revoliucinį pobūdį. Feodalinėje visuomenėje buvo reikalaujama paklusti autoritetams, o humanistai pabrėžė žmogaus protinius ir fizinius sugebėjimus, dvasinį ir kūno grožį. Svarbiausia dvasine jėga laikė valią. Žmogaus idealas - tvirta, savimi pasitikinti asmenybė, siekianti įsitvirtinti pasaulyje pasikliaudama savo jėgomis. Kiekvienas žmogus savitas, jo orumas priklauso nuo sugebėjimų parodyti, kaip ir kiek jis gali. Šis Renesansui būdingas individualizmo skatinimas turėjo dvejopas pasekmes: ugdė ne tik žmogaus savarankiškumą bei savigarbą, bet ir egoizmą, kitų žmonių niekinimą.
Dėl atsiradusių spaustuvių humanizmas greitai paplito po visą Europą. Spaudos išradimas paspartino idėjų apykaitą, be kurios gal niekada nė nebūtų atėjusi reformacija.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Žymūs Renesanso atstovai ir jų kūryba
Renesanso epochoje suklestėjo daugybė talentingų asmenybių, kurių darbai ir idėjos turėjo didelės įtakos tolesnei Europos kultūrai ir istorijai.
Literatūra
- Jonas Vislicietis poemoje "Prūsų karas" (1516 m.) aprašė Žalgirio mūšį ir pabrėžė lietuvių vaidmenį jame.
- Mikalojus Husovianas poemose "Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę" (1523 m.) ir "Apie šventojo Hiacinto gyvenimą ir darbus" (1525 m.) išaukštino Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą ir jo valdymo principus, pabrėžė šventųjų gyvenimo svarbą katalikų tikėjime.
- Mykolas Lietuvis veikale "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius" (apie 1550 m.) atskleidė Lietuvos valstybės silpnumo priežastis ir pateikė įrodymus apie lotynų ir lietuvių kalbų tapatumą.
- Andrius Rotundas išvertė į lotynų kalbą II Lietuvos Statutą (1576 m.) ir parašė "Trumpą Lietuvos kunigaikščių istoriją".
- Augustinas Volanas veikale "Apie politinę arba pilietinę laisvę" (1572 m.) pagrindė laisvės sampratą ir bandė ją derinti su Lietuvos padėtimi.
- Petras Roizijus poetiškai įprasmino daugelį savo mecenato Žygimanto Augusto gyvenimo įvykių.
Menas
Renesanso menas pasižymėjo realizmu, žmogaus kūno idealizavimu ir dėmesiu detalėms. Žymūs šios epochos menininkai:
- Agato keramika - marmuro keramika, keramika, imituojanti agato arba marmuro tekstūrą. Pradėta gaminti XVII a. pab.
- Akantas - stilizuotų akanto lapų pavidalo dekoro motyvas.
- Akupiktūra - vėlyvaisiais viduramžiais - siužetinio siuvinio kūrimo būdas, kuriuo imituota tapyba. Akupiktūros dirbiniuose vyravo mitologinės, biblinės, literatūrinės ir buitinės temos.
- Akvarelė - tapybos technika.
- Akvapinta - giliaspaudės grafikos technika. Pirmiausia bitumo arba kanifolijos milteliai išbarstomi ant metalo (cinko ar vario) plokštelės ir joje sukuriamas piešinys. Po to plokštelė pakaitinama, atvėsinama ir ėsdinama azoto rūgštimi.
- Algrafija (aliuminografija) - plokščiaspaudės grafikos technika, litografijos atmaina. Specialiai apdorota aliuminio, kartais cinko plokštelė ėsdinama fosforo arba kt. Rūgštimi. Šia technika daug spausdinama spalvotos reprodukcijos, žemėlapiai, plakatai. Astsirado XIX a.
- Amalgama - gyvsidabrio ir kitų metalų lydinys.
- Ampyras - neoklasicizmo apraiška prancūzų architektūroje ir taikomojoje dekoratyvinėje dailėje, siejama su Napoleono I valdymo laikotarpiu (1804 - 15), kartais ir su Restauracijos periodo pabaiga (1830). Šlovinta valstybė, imperatoriaus galia, jo kariniai žygiai, todėl nuo ankstyvesnių klasicizmo periodų skyrėsi monumentalumu, simetrija, asketiškomis pastatų formomis, gausia ornamentika, kurioje vyravo valdžios ir triumfo simboliai. Baldai tiesių linijų, masyvūs, iškilmingi, žvėrių letenų forma užsibaigiančiomis kojomis arba pritvirtinti prie cokolio. Ampyrui būdingi apvalūs stalai su kolonų, žmonių ar žvėrių pavidalo atramomis, ložės, imituojančios antikines klines, dideli veidrodžiai, žygio palapines primenančios lovos su baldakimais, karo žygio taburetės pavidalo kėdės.
- Antaba (vok. Handhabe - rankena) - dekoratyvi kabanti vartų, durų, baldų, metalo indų rankena. Žiedo arba puslankio pavidalo.
- Antemijas (gr. Anthemion - gėlytė) - juostinis ornamentas iš palmečių, paeiliui kaitomų su stilizuotais lapais ar sausmedžio žiedais, išdėstytais statmenai dekoratyvinei juostai. Dažnas senovės graikų ir romėnų architektūroje bei keramikoje, XVIII - XIX a.
- Aplikė - 1. Sieninis šviestuvas, vartotas XVIII a. - XIX a.
- Arabeska - ornamentas, sukomponuotas iš stilizuotų, įvairiai supintų augalinių, geometrinių motyvų, kartais papildytų antromorfiniais, animalistiniais ir kitais pavidalais.
- Archibankas (it. Archibanco) - masyvus medinis suolas: skrynios pavidalo baldas su aukšta aklina atkalte ir ranktūriais. Puoštas drožtais, tapytais, inkrustuotais ornamentais. Dekore vyravo spiralinių akanto lapų, klosčių, arkadų motyvai. Archibanko prototipas žinotas Prancūzijoje jau gotikos laikotarpiu. Nuo XIV a.
- Aritos porcelianas - japonų porceliano dirbiniai, pagaminti Aritos vietovėje, Kiusiu saloje, Japonijoje. Gamybos pradininkas - korėjietis keramikas Ri Sampei (XVII a.). Ankstyvaisiais dirbiniais imituotas vėlyvasis Mingų dinastijos laikotarpio Kinijos porcelianas.
- Arkatūra ( arkatūrinis frizas) - horizontali tarpusavyje sujungtų nedidelių, reljefinių dekoratyvinių arkelių eilė, puošianti pastato išorines, rečiau vidines sienas.
- Armory Show - pirmoji didelė tarptautinė moderniojo meno paroda JAV. Įvyko 1913 m. Niujorke.
- Art deco - dailės kryptis, pasireiškusi Europos ir JAV mene po Pirmojo pasaulinio karo. Plėtojosi XX a. 3 - 4 dešimtmečiais visose dailės šakose, architektūroje, dizaine. Taikomojoje dailėje (balduose, stiklo, porceliano dirbiniuose) išliko iki 7 dešimtmečio. Art deco susiformavo kaip unikalių prabangos daiktų stilius, bet greitai išplito masinėje kultūroje. Stiliaus dailininkai rėmėsi art nouveau stilistika bei ikonografija, stilizavo kubizmo, futurizmo, fovizmo, abstrakčiosios dailės išraiškos priemones. Būdingos apibendrintos, konstruktyvios formos, dinamiška kompozicija, ryškios , lokalios spalvos. Ikonografija aprėpia cizilizacijos progreso, masinės kultūros, saloninio meno įvaizdžius nuo technikos motyvų iki erotikos bei egzotizmų.
- Art nouveau - XIX a. pab. - XX a. pr. Kryptis, plitusi Europos ir JAV mene. Pasireiškė architektūroje, taikomojoje ir vaizduojamojoje dailėje. Art nouveau ideologinės ir stilistinės ištakos - Arts and Crafts sąjūdis, prerafaelitų, t.p. Nabis grupės kūryba, XIX a. pab. Antiakademistinės bei antieklektinės nuostatos, orientalizmas. Art nouveau išreiškė fin de siecle dvasią. Krypties lyderiai - architektai, grafikai, juvelyrai, dizaineriai - siekė sukurti stilistiškai vientisą gyvenamąją aplinką, suartinti dailiuosius amatus ir pramoninę gamybą. Art nouveau stipriausiai pasireiškė Prancūzijoje, D. Britanijoje, Belgijoje, Austrijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo peraugo į art deco kryptį. Art nouveau terminas kilęs iš 1895 Paryžiuje Eliziejaus laukuose atidarytos Samuelio Bingo parduotuvės „Art Nouveau“ pavadinimo, prigijo Prancūzijoje, Belgijoje, iš dalies Anglijoje> Kitose šalyse kryptis įvardinta jugendu, liberty, modernu, secesija.
- Arts and Crafts - XIX a. II pusės Anglijos dailininkų judėjimas. Jo dalyviai pabrėžė etinę darbo reikšmę, meno poveikį visuomenės ir individo gyvenimui. Tvirtino, kad masinės gamybos dirbiniai dėl pramoninio darbo nekūrybiškumo prarado estetinę vertę, kvietė grįžti prie rankų darbo, atgaivinti amatus, liaudies verslus.
- Asambliažas - modernizmo dailės rūšis: erdviniai kūriniai iš daiktų arba jų dalių, pritvirtintų ant įrėmintos plokštumos ar sudėtų į dėžutes. Asambliažas jungia skulptūros ir tapybos išraiškos priemones. Užuomazgų būta dada, siurrealizmo dailėje.
- Astverkas - kelių belapių šakų nukirstais susipynusiais galais pavidalo ornamentas. Gali būti reljefinis arba ažūrinis. Būdingas Vokietijos vėlyvajai gotikai (XV a. pab. - XVI a. pr. ) ir ankstyvajai neogotikai (XVIII a.
- Atikas - dekoratyvinė sienelė virš vainikuojamojo karnizo, užbaigianti pastato fasadą ir užstojanti stogą. Būna aklinų, baliustrados, arkados formos, lygaus, banguoto ir dantyto silueto.
- Atlantas - architektūrinė atrama: vyro figūra, laikanti pastato, portiko arba balkono perdangą. Atlantas gali turėti konstrukcinę paskirtį ( pakeičia koloną ar kitą atramą) arba atlikti tik dekoratyvinę funkciją.
- Atlasas - tankus šilkinis, lininis, vilnonis arba medvilninis audinys, austas atlasiniu pynimu. Paprastai viena pusė blizganti, kita - matinė. Vienspalvis, taisyklingo ir laisvo piešinio ornamentas kuriamas iš matinių ir blizgančių dalių, kurios gaunamos iškeliant į paviršių tai ataudų, tai metmenų siūlus.
- Atspaudas - atspausdintas grafikos kūrinio vienetas. Daromas dažniausiai popieriuje nuo formos, nuteptos dažais.
- Augalinis motyvas - augalo ar jo dalies pavidalo ornamento motyvas. Augalinis motyvas dažnai būna stilizuotas, kartais realistiškas. Atsirado senųjų kultūrų dailėje. Egipto menui būdingi lotosas, papirusas, palmė, Graikijos menui - palmetė, akantas, festonas, rozetė. Gali būti vaizduojamas visas augalas (katilėlis, vijoklis), lapas (trilapis), žiedas ( granatas, lelija, rožė), šakelė ( lauras), augalų kompozicija ( antemijas, girlianda). Augalinis motyvas derinamas su antromorfiniais, geometriniais, gyvūniniais motyvais (arabeska, bukranijas, egikranijas, groteskas, maureska).
- Autolitografija - litografijos rūšis: paties dailininko piešinys litografinio akmens plokštėje arba jos atspaudas.
- Aversas - pagrindinė medalio ar monetos pusė, kurioje pateikiamas esminis, temą išreiškiantis vaizdas, dažnai portretas, rečiau alegorinė ar simbolinė kompozicija ir kt.
- Ažūras - kiauraraštis: architektūros ar dailės kūrinio fragmentas ( masverkas) arba visas dirbinys - tekstilės gaminys, grotelės, papuošalas ir kt. Ažūro foną sudaro natūrali šviesa. Jei ažūras tvirtinamas prie pagrindo, vadinamas akluoju. Populiarus visais laikotarpiais.
- Bagetas ( pranc. bakara - krištolo gaminiai, gaminami Prancūzijoje nuo XVIII a. II pusės Bakara ( Baccarat ) mieste ir jo apylinkėse.
- Baldakimas - puošnus stogelis virš baldų (lovų, sofų), antkapių, sakralinių pastatų įrenginių (sakyklų, altorių), liturginių reikmenų ( monstracijų, relikvijorių) arba per iškilmingas eisenas nešamas virš dvasininko, valdovo. Baldakimas pakabinamas arba paremiamas stulpeliais, kolonomis. Jo pagrindas stačiakampis, kartais apskritas, pusapskritis, daugiakampis. Labiausiai paplitę kupolo, bokštelio, stogelio, palapinės, praskleistos užuolaidos pavidalo arba plokšti baldakimai. Daromi iš brangių audinių, medžio, metalo, akmens. Puošiami lambkrekenais, kutais, augaliniais ornamentais, emblemomis. Kupoliniai dažniausiai užbaigiami statula, karūna, kryžiumi, pliumažu arba kitu plastiniu akcentu. Baldakimas į Vakarų Europą pateko iš Rytų.
- Baldininkystė - dailusis amatas, baldų gamyba. Baldai gaminami daugiausia iš medienos, rečiau liejami iš metalo ( sen. Graikijoje, Etrūrijoje, sen. Romoje, Prancūzijoje Liudviko XIV laikais), kalami iš marmuro (sen. Graikijoje ir Romoje). Vartojama oda, audiniai, metalinės spyruoklės, įv. užpildai minkštosioms dalims (ašutai, vata, vilna). Baldų dalys jungiamos sunėrimo būdu, tvirtinamos tašais, medsraigčiais, varžtais, klijuojamos. Mediniai paviršiai dažomi, lakuojami, vaškuojami, poliruojami, aplikuojami kietmedžio arba brangmedžio fanera, auksuojami, profiliuojami, dekoruojami metaliniais apkaustais, dramblio kaulo plokštelėmis, furnitūra, inkrustacija, kiaurapjūviu, reljefine drožyba, raižyba. Primityvius baldus gamino jau pirmykštės sėsliosios gentys.
- Baliustra - baliustrados elementas - profiliuotas stulpelis. Renesanso laikotarpiu paplito taurės, kriaušės, vazos pavidalo baliustros, kurios liemuo kartais žiedu persmaugtas į dvi dalis.
- Baliustrada - ažūrinė sienelė, apsauganti balkonų, laiptinių, terasų, stogų, krantinių, tiltų ir kt. kraštus, atitverianti pastatų vidaus erdves . Sudaryta iš stulpelių, apačioje sujungtų cokoliu, viršuje - turėklu. Gaminama iš akmens, metalo, medžio, betono, puošiama reljefiniais ornamentais, kaneliūromis. XIX a.
- Bambocciata - XVII a. II ketv. - XVIII a. I pus. olandų žanrinės tapybos darbai, kuriuose vaizduotos komiškos valstiečių, kareivių, žemiausių socialinių sluoksnių atstovų pasilinksminimų, išgėrimų, peštynių scenos. Paveikslai nedidelių formatų. Būdingos smulkios , dinamiškos, dažnai groteskiškai traktuotos žmonių figūrėlės, įkomponuotos smuklių, kaimo mugių aplinkoje. Bambocciata pasižymi realistine atlikimo maniera , efektingu šviesokaitos modeliavimu. Kartais įiuo terminu vadinama visa žanrinė XVII a. - XVIII a. I pus.
- Bangų ornamentas - stilizuotas bangų keteras arba vilnis primenantys dekoro motyvai, išdėstyti eilute metriniu ritmu. Bangų ornamentas taikytas sen.
- Banketė - nedidelis minkštasuolis. Lengva, su stačiakampe pasoste ir keturiomis ar daugiau įvairių formų kojomis, dažnai su pakoja. Daryta iš įvairios medienos, kuri dažyta dažniausiai baltai, lakuota, auksuota, dekoruota drožyba, vinutėmis, pasostė traukta apmušalais, puošta kutais. Statyta pasieniais priimamajame, pokylių salėje. Atsirado baroko laikotarpiu (XVII a.
- Barbotina - keramikos dekoravimo technika: ant neišdegto dirbinio paviršiaus taškomi arba iš specialaus įtaiso liejami skysti angobai arba spalvotos galzūros. Išdegti dekoro motyvai tampa reljefiški. Barbotina atsirado III a. po Kr. Vidurio Europoje.
- Bareljefas - reljefas, kurio formos virš fono plokštumos iškyla ne daugiau kaip per pusę vaizduojamųjų objektų apimties. Labai žemas, suplokštintas bareljefas paryškinamas įrėžtu kontūru.
- Barokas (barocco) - XVI a. pab. - XVIII a. vid. architektūros ir dailės stilius, pakeitęs manierizmą. Barokas nėra vienalytis. Dažniausiai apibūdinamas remiantis brandžiojo baroko, suklestėjusio Italijoje XVII a. vid., požymiais. Vienas svarbiausių stiliaus bruožų - subordinuota, sintetiška kompozicija, kurios dalys skirtos vienam svarbiausiam visumos elementui. Šis principas ryškus monumentaliuose statinių ansambliuose, vienijančiuose architektūros, dekoratyvinės skulptūros, tapybos išraiškos priemones. Pastatai dinamiškų planų, plastiškų tūrių. Jų tapybiškas formas išryškina šviesos ir tamsos kontrastai. Dinamiška ir tapybiška dekoratyvinė skulptūra atitinka neramų architektūros ritmą. Tapyba optiškai pralauždama sienų ir lubų plokštumas, kuria vientisos, begalinės interjerų erdvės iliuziją. Veržli vienovė būdinga ir baroko miesto struktūrai. Ekspresyvią pastatų ir skulptūrų kaitą pagyvina augmenija. Baroko architektūroje ir dailėje svarbu subjektyvus įspūdis, žiūrovo emocijų dinamika. Skulptūros ir tapybos kūriniai pasižymi dramatiška, patetiška temų interpretacija, teatriškumu. Figūros vaizduotos psichologizuotais veidais, iškalbingais gestais, energingais judesiais, sudėtingomis spiralinėmis pozomis. Kompozicijoje apstu kreivių, įstrižainių, formų kontrastų, šviesos ir tamsos efektų. Šiomis priemonėmis siekta žiūrovą įtraukti į iliuzinę meno vaizdo erdvę, panaikinti ribą tarp fikcijos ir realybės. Baroko dailėje akivaizdžios realistinės tendencijos. Dažnai siužetas traktuotas kaip konkretaus laiko veiksmas, taikyta fragmentinė kompozicija, imituota natūrali vaizduojamųjų objektų faktūra. Baroko taikomoji dekoratyvinė dailė prabangi, didinga, paradinė. Barokas pradėjo formuotis Italijoje po Tridento susirinkimo (1563), siekusio panaudoti dailę katalikybės propagandai.
- Basse - lisse - audimo būdas: audžiama horizontaliomis staklėmis.
- Batika - audinių dekoravimo technika. Prieš dažant visą audinį, plonu ištirpinto vaško ( arba kitos dažams atsparios medžiagos) sluoksniu dengiama ta vieta, kurios nenorima nudažyti. Keletą kartų kartojant tą patį veiksmą ir audinį merkiant vis į kitos spalvos dažus, gaunamas įvairiaspalvis raštas. Batika kilo iš Indonezijos, Javos salos. Nuo VII - VIII a išplito Tolimuosiuose Rytuose, nuo XVII a.
- Batistas - plonas, pusiau permatomas medvilninis, lininis, vilnonis ar šilkinis drobinio pynimo audinys, austas iš plonų, labai sukrių siūlų.
- Bauhauzas - architektūros ir taikomosios dailės mokykla, veikusi Vokietijoje 1919 - 33 metais. Pagrindė šiuolaikinio dizaino principus, paskatino dailės švietimo reformą. Pradžioje Bauhauzo programa rėmėsi Arts and Crafts judėjimo bei Verkbundo idėjomis. Siekta suartinti dailę ir amatus. Nuo 1923 imta orientuotis į pramonines architektūros ir taikomosios dailės technologijas. Bauhauzo veikla susijusi su abstrakčiosios dailės, konstruktyvizmo, funkcionalizmo plėtote.
- Bazalto keramika - keramikos dirbiniai, kuriais imituojamas bazaltas. Gaminti iš akmens masės, turinčios mangano priemaišų. Juodos spalvos, kieti, neglazūruoti, poliruotu blizgančiu paviršiumi. Dekoruoti išpjautais reljefiniais ornamentais, tapyti enkaustika, auksuoti. Sukurta vazų, biustų, medalionų, plakečių.
- Bechteris - šarvai iš stačiakampių geležies plokštelių, sudėtų vertikaliais stulpeliais ir sujungtų grandelėmis. Plokštelės dažnai puncuotos, auksuotos, puoštos raižytomis emblemomis, simbolinėmis figūromis, inskripcijomis, ornamentais. Atsirado Persijoje.
- Belvederio fajansas - buitiniai ir dekoratyviniai fajanso indai, gaminti 1770 - 83 Varšuvoje, Belvederio rūmų arklidėse veikusioje Karališkojoje fajanso manufaktūroje, kurią įsteigė karalius Stanislovas Augustas. Belvederio fajanso puošyboje vyravo rokoko st…
Architektūra
Renesanso architektūra pasižymėjo simetrija, proporcijomis ir harmonija. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Šiaurės ir Vakarų Europos, kadangi su kai kuriomis Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai.
Iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Abiejų stilių elementai derinami tarpusavyje, tik vėliau pereinama prie renesansinių konstrukcijų, formų, proporcijų. Didžioji dalis Lietuvoje išlikusių renesansinių pastatų yra dviejų epochų kūriniai, o kartais net ir trijų - gotikos, renesanso ir baroko. Tai buvo privačios feodalų pilys, tinkamos nuolatiniam gyvenimui - rezidentavimui ir gynybai, nes Krymo totorių puldinėjimai, karai su Švedija bei Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Ankstyvesniu laikotarpiu statytoms pilims būdingi uždari kiemai, įvairūs gynybiniai įtvirtinimai, vėlesnės jau atviro tipo, iš gynybinių įtvirtinimų likę tik bokštai. Pastarosios vis labiau panašėjo į rūmus.
Viena anksčiausių ir žymiausių pirmojo tipo pilių buvo Vilniaus žemutinė pilis, kurioje rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Rūmus sudarė keli korpusai, supę uždarą kiemą. Kiekviename aukšte buvo vis skirtingo dydžio renesansiniai langai su nevienodais apvadais. Fasadai buvo lygūs, be įmantresnių puošybinių elementų, bet sienas užbaigė puošnus atikas. Priekinius rūmų fasadus į nelygias dalis skaidė keturkampiai bokštai su šaudymo angomis. Nesimetriškai išdėstytos durų ir vartų angos gausiai papuoštos orderiniais elementais. Rezidentiniai kunigaikščių rūmai buvo vieni pirmųjų ir svarbiausių renesanso architektūros statinių LDK. Labai gaila, bet 1655 m. gaisras padarė rūmams labai daug žalos, po to jie palaipsniui sunyko ir XIX a. Šitame architektūriniame ansamblyje, į rytus nuo kunigaikščio rūmų stovėjo turtingų renesanso stiliaus formų Šv. Onos - Šv. Barboros bažnyčia. Žygimantas Augustas perstatė ją iš senesnės, gotikinės Šv. Onos bažnyčios. Manoma, kad ją kūrė italų architektas D. Činis, tačiau po Žygimanto Augusto mirties ji likusi neužbaigta. Tai buvo vienanavė, su pus apskritu pagrindiniu fasadu bažnyčia, dengta ner…
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Renesanso įtaka visuomenei
Renesansas turėjo didelės įtakos visuomenės gyvenimui. Humanizmo idėjos skatino domėjimąsi žmogumi, jo galimybėmis ir kūryba. Mokslo atradimai keitė pasaulio suvokimą ir skatino naujų idėjų plitimą. Menas tapo labiau realistiškas ir susijęs su žmogaus gyvenimu.
Vis dėlto, Renesansas nebuvo vien tik teigiamas reiškinys. Individualizmo skatinimas neretai vedė prie egoizmo ir kitų žmonių niekinimo. Katalikų bažnyčia priešinosi naujoms idėjoms ir persekiojo mokslininkus bei menininkus.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas