Vaikų elgesys darželyje kartais gali sukelti rūpesčių tiek auklėtojams, tiek tėvams. Svarbu rasti bendrą kalbą ir veiksmingus būdus, kaip spręsti iškilusias problemas, užtikrinant vaiko gerovę ir jo sėkmingą adaptaciją naujoje aplinkoje. Šiame straipsnyje pateikiami patarimai, kaip konstruktyviai bendrauti su vaiko tėvais, aptarti vaiko elgesį darželyje ir kartu ieškoti sprendimų.
Gali būti, kad ne visi šiame straipsnyje pateikti patarimai tiks Jūsų situacijoje, gali būti, kad ne visus juos turėsite sąlygų įgyvendinti. Ypač kai veiksmai priklauso ne tik nuo Jūsų, bet ir nuo darželio politikos, auklėtojų požiūrio. Tačiau labai tikiuosi, kad jie padės Jums geriau suprasti kaip jaučiasi vaikas šiuo nelengvu jam momentu, kokie yra jo tikrieji poreikiai ir kaip Jūs, suaugęs žmogus, galite jam padėti.
Pasiruošimas pokalbiui: svarbūs aspektai
Prieš pradedant pokalbį su tėvais, svarbu tinkamai pasiruošti, kad jis būtų konstruktyvus ir rezultatyvus.
Išankstinis susitikimas: lūkesčių aptarimas
Praktikoje labai pasiteisina modelis, kai tėvų ir auklėtojų susitikimas įvyksta prieš vaikui pradedant lankyti darželį. Pokalbį su auklėtojais gali inicijuoti ir tėvai, svarbu, kad jam būtų skirta užtektinai laiko, o pokalbyje dalyvautų tik suaugę žmonės, be vaiko. Pokalbio metu tėvai galėtų įvardinti savo lūkesčius, jiems kylantį nerimą. Auklėtojai gali plačiau papasakoti apie gyvenimą grupėje, pagrindines taisykles. Labai svarbu su auklėtojais iš anksto susitarti, kaip vyks vaiko įvedimas į grupę: kaip atrodys pirma, antra, trečia, … penkta diena, kaip - antra savaitė, kaip vyks atsisveikinimas iš ryto ir vaiko perdavimas auklėtojams, kiek gali užtrukti vaiko pasiėmimo iš grupės/atsisveikinimo procedūra, kada ir kaip dažnai dienos metu galima skambinti auklėtojams, sutarti laiką bent trumpam vaiko savijautos aptarimui po kelių pirmųjų savaičių darželyje. Tokio pirminio pokalbio metu užsimezga kontaktas tarp tėvų ir auklėtojų.
Realistiški lūkesčiai: vaiko individualumas
Neturėkite lūkesčių dėl savo vaiko. Vieni mano, kad jų atžala labai sociali ir kad iškart užmegs kontaktą su kitais vaikais. Tokiu atveju tėvai būna nepasiruošę vaiko ašaroms ir pasipriešinimui, išsigąsta tokios reakcijos. Kiti, atvirkščiai, mano kad jų vaikas yra labai jautrus, kad jam bus labai sunku, ir jau iš anksto pradeda gailėti bei perdėtai globoti savo atžalą.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Atsakingas asmuo: kas ves vaiką į darželį
Nuspręskite, kas iš pradžių ves vaiką į darželį. Tegul pirmąsias tris savaites vaiką į darželį veda tas iš tėvų, kuris mažiau gaili vaiko ir galės ramiau reaguoti į vaiko ašaras. Vaiko gailėjimas tokioje situacijoje veikia ne teigiamai, o neigiamai - dar labiau „drasko“ vaiką, didina jo nesaugumo jausmą. tėčio ar mamos ramybė kuria bazinį saugumo jausmą, tikėjimą, kad jam niekas negresia. Idealu, jei Jūsų auklėtoja yra patyrusi ir gali būti ramsčiu tiek supanikavusiam vaikui, tiek kaltės bei gailesčio kamuojamam tėvui.
Atsisveikinimo ritualas: trumpas ir aiškus
Idealiausias atsisveikinimas yra tas, kai be didelių diskusijų tėvai vaiką perduoda auklėtojui į rankas ir uždaro grupės duris. Tai gali skambėti žiauriai, tačiau svarbu įsisamoninti viena: kuo ilgiau truks atsisveikinimas, tuo labiau vaikas graudinsis ir tuo sunkiaubus jį sugrąžinti į emocinės ramybės būseną. Tėtis ar mama niekuomet nenuramins vaiko, nes tiek vaikas, tiek tėvai žino, kad ankščiau ar vėliau ateis atsisveikinimo akimirka, - užsitęsusios derybos prie grupės durų tik dar labiau aitrina tiek pačių tėvų, tiek vaiko širdis.
Pokalbiai be vaiko: pagarba jausmams
Reikėtų vengti vaikui girdint su auklėtojomis aptarinėti jo savijautą ar tėvams kylantį nerimą. Jei norite sužinoti, kaip vaikas jaučiasi likęs grupėje, pasidalinti nerimu, geriau sutarkite atskirą laiką pokalbiui su auklėtojais. Šiek tiek ilgiau su auklėtojais galite šnektelti atsiimdami vaiką, tačiau jokiu būdu ne ryte.
Emocinis saugumas: pagrindinis poreikis
Naujas etapas vaiko gyvenime, kai jis iš namų aplinkos patenka į jam svetimą ir nepažįstamą aplinką, pirmiausia išderina vieną iš pagrindinių jo poreikių - emocinio saugumo. Todėl labai svarbu, kad vaikas šiuo sunkiu jam laikotarpiu galėtų pasitikėti tėvais bei kuo greičiau pradėtų pasitikėti darželio aplinka bei auklėtojais. Tai atstato jo emocinį saugumą, ir tik patenkinus šį poreikį vaikas atsiskleidžia aukštesnių poreikių tenkinimui: santykių užmezgimo, draugystės, saviraiškos, kūrybos ir savirealizacijos.
Netikėtas išėjimas: panikos priežastis
Neretai tėvai, norėdami palengvinti rytinio išsiskyrimo emocijas, stengiasi pabūti grupėje, kol vaikas užsimirš ir tuomet nepastebėti tyliai išeiti. Kai vaikas susigaudo, kad tėvų nėra, jis išgyvena paniką, kylančią iš baimės, kad jį paliko.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Kada ateis pasiimti: suprantamas paaiškinimas
Vaikui suprantamu būdu pasakykite, kada ateisite jo pasiimti. Neretai tėvai daro klaidą atsisveikinimo metu sakydami, kad tėvelis ir mamytė labai greitai padirbs ir sugrįš paimti vaiko. Arba nurodydami konkrečią pasiėmimo valandą. Vaikai laiką matuoja kitaip - jiems diena yra suskaidyta ne į valandas, o į veiklų seką (dienos ritmiškumas kuria vaiko emocinį saugumą, todėl yra labai svarbus!). Labai gerai bent jau pirmąsias savaites pasakyti vaikui, kada ateisite jo pasiimti, išvardinant dienos veiklas, kurios viena kitą seks iki vaiko pasiėmimo laiko. Galima sakyti, kad „tu pavalgysi pusrytėlius, tada užsiimsi darbeliais, eisi su vaikais žaisti į kiemą, po to sugrįši pavalgyti pietų, pamiegosi pietų miego, pavalgysi po miegelio ir tada jau aš ateisiu tavęs pasiimti“. Dažnai vaikai šią seką kartoja tarsi mantrą - tik žinojimas, kas seka po ko (ir kiek dar liko), jiems padeda ištverti ilgą dieną adaptacijos laikotarpiu.
Adaptacijos trukmė: palaipsniškumas ir nuoseklumas
Vaiko palaipsninis įvedimas turi trukti savaitę, daugiausia - iki 1,5 savaitės. Labai svarbu, kad vaikas gana greitai susidarytų dienos vaizdą ir pradėtų saugiai jaustis ne tarpiniame, o tikrajame dienos rėžime. Nepasiteisina modelis, kuomet vaikas pirmą mėnesį darželį lanko pusę dienos (iki pietų miego), o po mėnesio jo buvimas grupėje prailginamas iki pilnos dienos. Per mėnesį vaikas apsipranta su pusės dienos režimu, adaptuojasi, pradeda jaustis saugiai. Kai po mėnesio jo buvimo sąlygos yra pabloginamos, tėvai rizikuoja, kad vaiko pasąmonėje užsifiksuos baimė ir nesaugumas, kad jo buvimo darželyje sąlygos gali dar kartą pasikeisti, ir ne į gera. Jausdamasis nesaugus vaikas negalės visiškai atsiduoti buvimo grupėje džiaugsmams, kitų poreikių (draugystės, kūrybos ir mokymosi, saviraiškos ir savirealizacijos) tenkinimui.
Rekomenduojamas modelis: palaipsnis ilginimas
Vaiką nuo 3 metų rekomenduojama įvesti į grupę per savaitę, palaipsniui kiekvieną dieną ilginant jo buvimo grupėje laiką. Pirmą dieną vaikas į grupę gali ateiti lydimas tėvų, kartu su tėvais papusryčiauti, sudalyvauti rytinėje veikloje ir po geros valandos atsisveikinęs kartu su tėvais palikti grupę. Jausdamas tėvų buvimą šalia, vaikas saugiai tirs aplinką, jo buvimo grupėje netemdys stresas, pirmas kontaktas su grupe bus pozityvus. Antrą dieną rekomenduotina vaiką pirmą kartą palikti vieną, tačiau jo buvimas grupėje turi trukti iki valandos. Labai gerai, jei tėvai aiškiai pasako, kada jie paims vaiką (pvz., ne po valandos, o „kai tu pavalgysi pusryčius“), ir kad šis laikas vaikui neprailgtų. Trečią dieną buvimo grupėje laikas gali būti ilginamas nuo, pvz., 9 val. ryto iki 12 val. Ketvirtą dieną vaikas jau gali būti paimamas prieš pietų miegą, po pietų pavalgymo (apie 13 val.). Penktą dieną vaikas gali pirmą kartą likti miegoti ir turi būti paimamas iškart po pietų miego, pavakarių pavalgymo (apie 16 val.).
Tėvų buvimas grupėje: mitas
Mitas, kad tėvų buvimas grupėje kartu su vaikui (ne dieną ir ne dvi, neretai - savaitėmis) palengvina vaiko adaptaciją darželyje. Pirma, Jūsų vaikas grupėje greičiausiai nebus vienintelis naujokas. Kitiems vaikams matyti, kad vieno vaiko mama ar tėtis lieka grupėje, o juos palieka, gali būti skaudu ir neteisinga. Antra, Jūsų vaikas tokiu būdu gali susidaryti klaidingą vaizdą, kad yra įmanomas variantas likti grupėje kartu su tėčiu ar mama. Kai vaiką pradėsite palikinėti vieną, jis daug įnirtingiau priešinsis, kovodamas už pirminį adaptacijos modelį. Trečia, Jūs galite kartu su vaiku lankyti darželį mėnesį ar net du. Jums atrodys, kad vaikas puikiausiai jaučiasi bei priprato prie aplinkos. Tačiau tą dieną, kai jūs užversite grupės duris palikdami vaiką vieną, suprasite, kad tikroji adaptacija tik prasideda.
Sutrumpinta diena: mažiau įspūdžių
Sutrumpinkite vaiko dieną darželyje. Pirmosiomis savaitėmis darželyje vaikas gauna labai daug įspūdžių, jam viskas yra nauja (tiek buvimas kitoje nei namų aplinkoje, tiek grupės taisyklės, tiek santykiai su kitais vaikais ir auklėtojomis, tiek veiklos, žaidimai ir pan.), todėl jis kur kas labiau nei senbuviai pavargsta dienos metu. Patausokite vaiką bent jau pirmosiomis savaitėmis, atvesdami jį į darželį kiek vėliau (jei tik yra tokia galimybė - prieš 9 val.) ir, svarbiausia, pasiimdami jį kuo anksčiau po pietų miego (idealu - iki 16:30 val.). Taip vaikas pervargs mažiau, jam liks daugiau laiko „atsijungti“ nuo dienos įspūdžių namų aplinkoje, pabūti su tėvais.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Klausimai po darželio: saikingumas
Kodėl? Viena vertus, parėjus namo po darželio yra svarbu, kad vaikas „atsijungtų“ nuo dienos įspūdžių, nusiramintų ir pailsėtų. Klausinėjamas vaikas verčiamas prisiminti neigiamas emocijas ir yra papildomai jaudrinamas. Kita vertus, Jūsų klausimai gali sukelti vaikui įtarimą, kad ne tik jis, bet ir Jūs nesaugiai jaučiatės dėl darželio.
Ašaros: streso iškrova
Tiek tėvams, tiek auklėtojams svarbu žinoti, kad verkdamas vaikas išsivalo nuo neigiamų emocijų, nudrenuoja stresą ir neleidžia jam kauptis organizme. Adaptacijos laikotarpiu vaikas išgyvena stresą, tai yra normali reakcija, ir organizmas ieško būdų, kaip juo atsikratyti. Todėl sveika leisti vaikui išsiverkti (tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikas dirbtinai turi būti tam skatinamas) - suaugęs žmogus turi sudaryti tam erdvę. Galima apkabinti verkiantį vaiką (jei jis gerai jaučiasi liečiamas), kitu atveju galima tiesiog ramiai pabūti šalia. Kai vaiko verkimas pernelyg įsismarkauja, tuomet jau būtina suaugusiojo intervencija išvedant vaiką iš savotiško transo būsenos.
Auklėtojos vizitas: saugumo jausmas
Kartais, kai vaikas labai sunkiai išgyvena adaptacinį laikotarpį, nesaugiai jaučiasi grupėje, yra rekomenduojama auklėtojoms aplankyti vaiką jo namuose. Vakare sulaukęs svečių vaikas tarsi gauna žinią, kad auklėtojos yra šeimos draugės, draugauja su jo tėčiu ir mama, o tai reiškia, kad jomis galima pasitikėti. Pamačius auklėtojas savo namų aplinkoje, vaikui lengviau jas priimti darželyje, didėja jo saugumo jausmas, tarsi apsijungia darželio ir namų aplinkos. Auklėtojoms taip pat labai naudinga pasisvečiuoti - pamatyti, koks vaikas namuose, kaip jis elgiasi, bendrauja su tėvais, koks tėvų tarpusavio santykis.
Ilgalaikė adaptacija: kantrumas ir supratimas
Žinoma, pačios baisiausios yra pirmos dvi, neretai - trys savaitės. Širdį drasko graudžios atsisveikinimo scenos, namuose susiduriate su didžiuliu vaiko pasipriešinimu eiti į darželį. Tačiau vaiko adaptacija darželyje tuo nesibaigia. Keista, kai tėvai po kelių savaičių stebisi, kodėl jų vaikas nesidžiaugia darželiu, nenoriai keliasi, nori kuo greičiau išgirsti apie vaiko mokymosi, ugdymosi rezultatus. Svarbu suprasti, kad kol vaikas nepradeda saugiai jaustis naujoje aplinkoje, apie jokius kitokius vaiko pasiekimus yra anksti kalbėti. Vaiko poreikių sistema yra griežtai hierarchiška: kol nėra patenkinami žemieji poreikiai (fiziniai, saugumo) vaikas nepereina prie aukštesniųjų poreikių tenkinimo (draugystės, meilės, savivertės, atradimų, kūrybos, savirealizacijos ir pan.). Viskas vyksta labai palaipsniui, mažais žingsneliais. Pirmąjį mėnesį vaikas apskritai yra susitelkęs į savo vidinius išgyvenimus, nors stebi ir tai, kas vyksta aplinkui (svarbu pabrėžti, kad jei vaikas kažko nedaro, o tik stebi, tai nereiškia, kad niekas nevyksta!). Antrąjį-trečiąjį mėnesį po truputį naujokas pradeda orientuotis grupėje, dalyvauti veiklose. Pradeda megzti santykius su kitais vaikais, mokosi bendrauti ir žaisti (patikėkite, to irgi reikia mokytis!). Ir tik po gero pusmečio vaikas pradeda jaustis saugiai naujoje aplinkoje, nebejausti nerimo.
Hiperaktyvumas: kaip susitarti su judriu vaiku
Redakcijai parašiusi mama sako, jog jos vaikas yra labai judrus ir ilgam nesutelkia dėmesio. Gydytojai raidos nukrypimų nerado, tiesiog įspėjo tėvus, kad berniukas yra labai judrus. Psichiatrė ir psichoterapeutė Dalia Minialgienė pateikia vertingų patarimų, kaip susitarti ir bendrauti su vietoj nenustygstančiu vaiku.Skaitytoja klausia:„Mano sūnus šiemet pradėjo lankyti darželį ir paaiškėjo, kad jis nesugeba sutelkti dėmesio ties viena veikla. Auklėtoja dažnai skundžiasi, kad jis stumdo kitus vaikus, suplėšo jų darbelius, kad negali jokio darbelio atlikti iki galo. Gydytojai sako, kad sūnus yra visiškai sveikas, tačiau be galo judrus ir negebantis sukaupti dėmesio. Kaip jam padėti?“Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė, psichoterapeutė Dalia Minialgienė.
Dienos režimas ir ribos: energijos valdymas
Sunkiai susikaupiančiam mažyliui būtinas dienos režimas, jis turėtų eiti miegoti kiekvieną vakarą panašiu metu. Nors griežtesnė dienotvarkė rekomenduojama dėmesio neišlaikantiems vaikams, tačiau būtina palikti laisvės improvizuoti: kokį žaidimą žaisti, kokia veikla užsiimti. O ribų reikia tam, kad vaikas nepervargtų nuo kokios nors veiklos ir jo smegenys nebūtų per daug aktyvinamos. Tarkim, per ilgai žaidęs kokį nors žaidimą, užsibuvęs svečiuose, jis gali sunkiai užmigti, o kitą rytą bus neišsimiegojęs, dirglus, negebės susikaupti.
Paskatinimas ir kūno kontaktas: teigiamas dėmesys
Dėmesio nesutelkiantį vaiką būtina girti už tai, kad darbą baigė, kad susitvarkė žaisliukus. Tačiau į žodines pagyras jis mažiau reaguoja. Judruoliui nepakanka pasakyti, kad jis šaunus, reikia prieiti prie jo ir apkabinti. Kūno kontaktas jį nuramina ir jam yra labai svarbus. Ne mažiau svarbu su tokiu mažyliu kalbėtis žiūrint jam į akis. Vaikas gali neišgirsti, ką jam sakome, jeigu kalbėsime iš kito kambario. Mažylį, kuriam sunku baigti veiklą iki galo, reikia to mokyti. Atsisėsti kartu su juo ir sudėlioti dėlionę, paskui kartu sudėti visas detales į dėžutę ir padėti ją į vietą. Tokiems vaikams reikia ugdyti įgūdį baigti pradėtus darbus. Kiekvieną užduotį reikia aiškiai įvardyti ir pasižiūrėjus į akis įsitikinti, kad girdėjo.
Per mažai teigiamo dėmesio: pozityvus požiūris
Augindami judrų vaiką, tėvai dažnai jam kartoja: „Nestumdyk, nerėkauk, nesikarstyk, neskriausk sesės…“ Vaikas nuolat girdi tik neigiamus žodžius apie savo elgesį ir susidaro nuomonę, kad yra „blogas“. Taip besijausdamas, elgiasi dar nepriimtiniau. Auginant judrų, dėmesio nesukaupiantį vaiką sunkiau rasti kantrybės, tačiau ji būtina, nes tik pozityvūs ir šilti tėvų jausmai bei žodžiai padeda jam nurimti. Jeigu vaikas „lipa sienomis“, nežino, kuo užsiimti, pasiūlykite jam kur išlieti savo energiją: galima pažaisti su kamuoliu, gaudynių, pašokinėti. „Išsikrovęs“ ilgiau galės užsiimti kokia nors ramia veikla.
Pertraukėlės mokykloje: dėmesio atgavimas
Vaikas, kuris negali sutelkti dėmesio, susiduria su sunkumais ne tik darželyje, bet ir mokykloje. Jam labai sunku ramiai išsėdėti per visą pamoką. Dėmesio nesutelkiančiam vaikui patartina kas 15 min. daryti pertraukėles, kad jis galėtų atsistoti, pasimankštinti, šiek tiek atitrūkti nuo veiklos. Todėl tėvams patartina pasikalbėti apie tai su mokytoja. Judrūs, nesusikaupiantys vaikai yra „nepatogūs“ ir labai dažnai pedagogų nemėgstami. Neretai mokytojai numoja ranka ir neskiria šiems vaikams pakankamo dėmesio, o šie praranda norą mokytis. Tokį vaiką reikėtų pasodinti į pirmą suolą, prieiti prie jo, žiūrint į akis pasakyti, kokią užduotį reikia atlikti, o kartais net jo ranką padėti ant sąsiuvinio, nes tada geriau supranta, ko iš jo tikisi mokytoja.
Pagalba ir dėmesys: savivertės stiprinimas
Jeigu dėmesio sutelkimo bėdų turintiems vaikams nėra suteikiama pagalba ir reikiamas dėmesys, vieni šią bėdą išauga savaime, išmoksta socialinių įgūdžių per skaudžią patirtį, priklausę daug neigiamų epitetų apie save. Kiti pasuka blogu keliu ir jų elgesys gali tapti net ir asocialus, jeigu nesudaromos sąlygos išlieti energiją ir turėti ribas, dienotvarkę. Negebėjimas susikaupti vaiko nevargina, tačiau vargina aplinkinių reakcija. Toks vaikas dažnai stokoja savivertės, nepasitiki savimi, jaučiasi „blogas“. Tiek namuose, tiek darželyje ar mokykloje daugiausiai girdi priekaištų, kurie žlugdo jį kaip asmenybę ir neleidžia užmegzti kokybiško ryšio su kitais vaikais.
Būreliai ir žaidimai: dėmesio lavinimas
Šiais laikais labai madinga vaikus leisti į daug būrelių: kad pieštų, sportuotų, mokėtų užsienio kalbų, augtų savimi pasitikintis. Taip nesunku perstimuliuoti, išvarginti jį per didele veikla. Ikimokyklinukui, ko gero, pakaktų vieno būrelio - tokio, kuris jam iš tiesų patinka. Užsiimdamas patinkančia veikla mažylis mokysis susikaupti, nes jam bus įdomi veikla. Galima jam parinkti lavinančių žaidimų, kurie moko greičiau mąstyti, skatina baigti užduotį, moko greitai reaguoti. Labai svarbu, kad vaikas nebūtų ilgai prie kompiuterio.
Kas moko susikaupti?
- Susikaupti vaikas mokosi žaisdamas kartu su tėvais labai paprastus žaidimus, pavyzdžiui, dėliodamas dėlionę, šaškes, stalo žaidimus. Jeigu matote, kad vaikui jau norisi bėgti kur nors kitur, galite kartu pamankštinti rankytes, kad nukreiptumėte dėmesį, ir toliau kartu baigti žaidimą.
- Nuo mažų dienų vaikas turėtų mokytis atlikti darbą iki pabaigos. Dėmesiui lavinti puikiai tinka įvairios galvosūkių užduotys, tačiau vienas jas sunkiai įveikia, tad ir vėl prireiks jūsų pagalbos. Kad vaikui neatsibostų, kalbėkitės garsiai apie tai, ką veikiate. Kad mokytųsi susikaupti, svarbu, kad nebūtų paliktas vienas, o tėvai nuolat primintų, jog galės žaisti kitą žaidimą, kai pasidės į vietą šio žaidimo elementus.
- Svarbu, kad vaikas valgytų ar žaistų ramiai. Tuo metu, kai valgo, žaidžia ar su juo kalbatės, išjunkite televizorių, kad šis neblaškytų dėmesio. Televizorių galės pasižiūrėti pavalgęs, bet ne valgydamas.
- Nemalonias veiklas paverskite žaidimu, taip bus lengviau susidėlioti žaisliukus, pabaigti piešinį ar kitą veiklą. Taip susiformuos vaiko įgūdžiai, kad tik vieną darbą pabaigus reikia imtis kito. Apie tai daugiau papasakojo „Family Lab Academy“ Mini darželio mokytoja, logopedė Augustė Zaurakaitė.
Nekalbėjimas: kaip suprasti vaiką
Mamos baimė - vaiko nekalbėjimas
Labai natūralu, kad mama savo vaiką pažįsta geriausiai, supranta ir iš žvilgsnio žino, ko jos vaikas nori ar nenori. Vos vaikui pirštuku parodžius į lentyną - aišku, kurio daikto iš jos mažyliui reikia. Todėl ir baimė, kad mokytojai nekalbančio vaiko nesupras, yra visai natūrali.
Mokytojų supratimas: neverbalinė kalba
Tačiau mokytojai puikiai supranta vaikus iš jų neverbalinės kalbos ir įvairiausiai rodomų ženklų, o ir jiems patiems leidžia mokytis parodyti, pasiimti ir įgyti savarankiškumo gebėjimų esant šalia ir padedant.
Savarankiškumas: naujos aplinkos iššūkiai
Vaikas, atsidūręs aplinkoje, kurioje nėra mamos, suprantančios ir žinančios labai daug dalykų, įsijungia savarankiškumo mechanizmus ir pradeda kovoti už tai, ko jam tuo metu reikia. Jei reikia žaislo - įvairiais būdais bando jį gauti, jei nori gerti - randa būdų, kaip to vandens paprašyti ar pasiimti.
Stiprybė ir savarankiškumas: atskleidimas
Vaikai nėra bejėgiai, jie stiprūs ir savarankiški, o buvimas aplinkoje, kurioje reikia mokėti daryti ir veikti pačiam, leidžia atsiskleisti šioms savybėms.
Kaip mokytojai supranta nekalbančius vaikus?
Kai vaikas atkeliauja į mokytojo rankas, pirmiausia, leidžiama atsiskleisti vaiko gebėjimams. Kartu su vaiku mokytojas mokosi vaiko rodomų ženklų - į norimus daiktus, skleidžiamus garsus, aiškinamasi, ką kiekvienas ženklas reiškia, ko vaikas nori. Taip reguliariai vaikui vis pasiūlomi, garsiai įvardijami tam tikri daiktai, kaip gertuvė su vandeniu, užkandžiai, dominantys žaislai, siekiant išsiaiškinti, ko tuo metu vaikas nori ir ką jo atliekami judesiai, skleidžiami garsai reiškia.
Šiuo laikotarpiu, kai vaikas pastebi, kad suaugęs ne taip gerai supranta jo norus, jis pradeda aktyviau gestikuliuoti, paima už rankos ir nuveda pedagogą prie norimo daikto arba pradeda garsiai tarti tam tikrus garsus, leidžiančius suprasti, ko vaikas nori. Taip vaikas tobulina savo bendravimo įgūdžius tiek su suaugusiaisiais, tiek su bendraamžiais, įgauna savarankiškumo patirties, juk ko nepavyksta paprašyti, vaikas išmoksta pasiimti pats.
Žinoma, labai daug pagalbos sulaukiama iš tėvelių, jie papasakoja apie vaiko pomėgius, elgesį ir tam tikrus vaiko ženklus, kurie reiškia tam tikrą veiksmą, mėgstamus žaislus, taip palengvindami visą pedagogo mokymosi procesą apie kiekvieną vaiką, kol šie išmoksta tarti pirmuosius aiškius žodžius.
Adaptacijos palengvinimas: ritualai ir savarankiškumas
Kaip palengvinti adaptaciją pirmosiomis savaitėmis?
Dažnai tėvai galvoja, kad adaptacija trunka tik pirmąsias savaites atėjus į darželį. Tačiau tai gali trukti ir iki 3-6 mėnesių. Todėl ruoštis ir kalbėtis apie darželį reikia ir toliau, tik situacijas iš darželio perkeliant jau į namus ir skatinant vaikų savarankiškumą bei gebėjimą patiems atsiskirti ir atlikti reikalingus veiksmus patiems.
Tam, kad galėtumėte padrąsinti vaiką atvykus į darželį, sukurkite savo kalbinius ritualus, kuriuos pats vaikas gebės pritaikyti būdamas darželyje. Taip ugdysite vaiko savarankiškumą, kuris labai palengvins vaiko buvimą darželyje, nes vaikas daug dalykų mokės atlikti pats.
#