Įvadas
Psichologinis esė - tai analitinis rašinys, nagrinėjantis žmogaus elgesį, mintis, jausmus ir patirtis per psichologijos teorijų ir koncepcijų prizmę. Tai gilus žvilgsnis į vidinį žmogaus pasaulį, siekiant suprasti jo motyvus, reakcijas ir adaptacijos mechanizmus. Šis straipsnis siekia atskleisti psichologinio esė rašymo ypatumus, remiantis įvairių autorių įžvalgomis ir konkrečiais pavyzdžiais.
Esė kaip Žmogaus Psichologinių Išgyvenimų Atspindys
D. Kalinauskaitės kūryba, apimanti prie esė artimus apsakymus, sudarytus iš miniatiūrų, atskleidžia žmogaus amžiaus tarpsnių psichologinius išgyvenimus. Jaunystėje tik nujaučiamos artimųjų dramos, o kasdienybė slepia gilius išgyvenimus, kartais be tiesioginės priežasties - širdgėlą ar tuštumą. Jau pirmojoje knygoje pasakotoja įžvelgia, kad priemiesčio kasdienybė slepia gilius žmonių išgyvenimus, kurie gali ir neturėti tiesioginės priežasties: tai širdgėla dėl nežinia ko, tuštumos jausmas.
Negalėjimas adekvačiai išreikšti jausmų sukelia nevaldomus jų proveržius. Novelėje „Kazimiero gaisras“ sūnaus elgesys tėvo namuose sukelia įtampą, kuri prasiveržia liepsnomis - užsidega šiltnamis. D. Kalinauskaitė nagrinėja žmogaus atsiribojimą nuo skausmingų dalykų, užgniaužiant save, nes pasąmonės turinio išreiškimas gąsdina.
Mirties Išgyvenimo Psichologinė Perspektyva
Mirtis, nors ir suvokiama intelektualiai, yra skausminga patirtis. Sąmoningas mirties išgyvenimo suvokimas - tai transformacijų seka, lydima didelio kentėjimo. D. Kalinauskaitė apnuogina mirties keliamą siaubą, perteikdama pojūčius ir instinktyvų mirties jutimą, užkraunant skaitytojui žinojimo apie neišvengiamą „letalinę baigtį“ našta.
Rašytoja nebando spekuliuoti apie „aukštesnį“ ryšį, „subtilesnius“ išgyvenimus. Apsakymas „Užtrauktukas“ pagrįstas įspūdžiais, sukauptais stebint, kaip išmokusi elgtis su mirštančiaisiais „mirties profesionalė“ mažaūgė slaugė, ir bandant išmokti tokio pat mirimo „valdymo“ meno. Tačiau sukuriamas įspūdis yra dviprasmiškas: slaugė labiau atrodo kaip karikatūriškas nužmogėjusios visa ko „valdymo“ visuomenės superego.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
„Niekada nežinai“ tekstuose atpažįstama visa asmenybės transformacijos mirties akivaizdoje seka. Iš pradžių pasakotoja atskleidžia slaptą priešiškumą artimiausiems, kurie tave jau apleidžia kaip saugų vaiko būvį užtikrinę tėvai. Gamtinis mirimo mechanizmas atskiria mirštantį nuo gyvųjų (ir atvirkščiai). Būtis nyksta kartu su fiziniais pojūčiais. Ir pasiliekantys žmonės išgyvena psichikos apmirimo jausmą. Mirties ryšys su gyvenimu paradoksalus: gyvieji trokšta išsaugoti ryšį su išeinančiuoju, bet visa tai tampa užsitęsusia kančia. Kai tie išgyvenimai darosi nebe tokie intensyvūs, gedintįjį užvaldo kaltės dėl įvykusio „atsiskyrimo“ jausmas. Supratimas, kad tavo artimas miršta ir tu trokšti jam padėti, bet negali jam padėti išgyventi mirties, - itin kankinanti būsena. Žmogus tokioje situacijoje bent nesąmoningai ima trokšti, kad pagaliau viskas baigtųsi. Kai kurias paties gyvenančiojo būsenas galima vadinti nebegyvenimu: „esu, bet nebesu“, sako motina, kurios dukra mirė. D. Kalinauskaitė autentiškais meniniais pavidalais perteikia tą „kosmoso sugriuvimo“ jausmą, atsirandantį nutrūkus žmogiškiesiems ryšiams.
Mirties artumo išgyvenimą, individo transformacijos nigredo etapą, kai sąmonę užvaldo visiška neviltis, galima modifikuoti įtaigiu analitinės psichologijos pavyzdžiu. Aš buvau išsviesta į erdvę, skridau milžinišku greičiu. Prieš mane atsirado grupelė apskritimų, sudarytų iš baltų ir juodų puselių, girdėjosi spragtelėjimai, kai tos puselės susijungdavo. Tie mechaniški garsai reiškė: tavo gyvenimas niekada neegzistavo, tavo šeima niekada neegzistavo, tau buvo tik leista ją įsivaizduoti. Tau buvo tik leista ją išgalvoti. Jos niekada nebuvo. Nieko nebuvo. Niekas neegzistavo.
D. Kalinauskaitės prozoje mirtis kaip biologinis procesas taip pat grėsmingai paveikia psichiką, apsinuogina individo egzistencija, kuri neteikia jokių prielaidų žmogaus „pakylėjimui“. Tik gyvybė ir gyvenimas yra savaiminės vertybės, o mirtyje nėra nieko mistiško ir jokios aukštesnės prasmės. Tai baisus mechanizmas, sunaikinantis asmens kūniškumą. Užsitęsus nigredo būsenai pajuntama, kad sunku susigrąžinti pojūčius, išsivaduoti iš to lengvo paralyžiaus, kai gyveni „įtrauktomis nervų galūnėlėmis“. Kyla net minčių apie galimą sąmoningą susižalojimą: jei tyčia prišalčiau liežuvį prie geležies, tai, bandydama jį atplėšti, gal nubusčiau?
Simbolių Reikšmė ir Asmenybės Transformacija
C. G. Jungas darbuose, skirtuose simbolių reikšmei žmogaus gyvenime ir kultūroje, bei kiti šios tradicijos analitinės psichologijos atstovai yra aptarę tokius trauminės patirties atvejus, kurie parodo, kad iš pradžių išgyvenamą artimo asmens gedėjimą, kai jis vis tebejaučiamas šalia, keičia amžinybės simbolių integravimas į asmeninę patirtį. Tokių universalių simbolių D. Kalinauskaitės mirties išgyvenimo literatūrinėje refleksijoje nėra, simbolinį krūvį čia įgyja individualūs įvaizdžiai, ypač susiję su gyvąja gamta.
„Užtrauktuke“ vėl padvelkia gyvybe, kai netikėtai po mirties metamorfozių ateina visai jau užmirštas pavasaris, sutampantis su asmenybės pasveikimu. Galima pastebėti, kad autorė neįstengia (ir nesistengia) peržengti tų ribų, kurias nustato jos pačios patirti išgyvenimai. Tapatinantis su knygoje vaizduojamu pasauliu tenka pripažinti, kad dar galime kai kuo pasidžiaugti - kad mūsų kaukolės vis dar priklauso mums.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Sąmonės transformacijų, susijusių su mirtimi, išgyvenimas itin skatina asmenybės brendimą. Anot išminties, žmonijai atsivėrusios anksčiau, nei atsirado psichoanalitiniai žmogaus pasąmonės žvalgymai, kad asmenybė atsinaujintų, turi mirti senieji gyvenimo modeliai. Psichoanalitiniu požiūriu mirtis yra slėpinys kaip ir gyvenimas. C. G. Jungas „Perkėlimo psichologijoje“ tapatino mirimą ir transformaciją, aiškindamas, kad analitiškai žvelgiant į bet kokį asmenybės transformacijos procesą, jame visada atrandama simbolinė mirties patirtis. Miršta senosios asmenybės elementai bei senosios nuostatos ir tai atveria kelią naujos asmenybės tapsmui. Mirties patirtis, jeigu ji nesustabdo vidinio augimo proceso, skatina individo brendimą, jo tapimą visybiška asmenybe. Mirties artumo patirtis nušluoja senas nuostatas bei įsitikinimus, jie tampa bereikšmiai. Sąmonės keitimasis šioje situacijoje netikėtai suteikia laisvės pojūtį. Net iš populiariosios psichologinės literatūros visi žino, kad jei nori pradėti naują gyvenimą, turi „susitvarkyti“ su ankstesniuoju. Tad lyg ir pateisinamas pasakotojos susitaikymas, jog viskas, kas likę iš namų, būtų sulyginta su žeme - kad praeities prisiminimai nebebūtų užgriozdinti materialiu šlamštu. Mirtis gali provokuoti ir skyrybas - apmirusių santykių nutraukimo pagreitinimą. Sunkiai sergant motinai, dukra, žaismingai tapatinusis su kiek kekšiška „raudonplauke lape“, staiga praregi, kad ji liko be nieko dar vienu požiūriu: stengdamasi būti savimi, ji pralaimėjo ir lyčių santykių plotmėje (pasikartojančios skyrybos).
Individualumo Išsaugojimas ir Kultūrinė Kritika
Dėl tokio pasakotojos savasties troškimo išlikti vientisa ir nepažeista sugelia širdį: stengeisi neišsibarstyti, kažkam aukotis, o tas kažkas nebuvo vertas tokios aukos, todėl apsigavai visu savo gyvenimu. Savastis yra sakralusis individo pradas, tad bet koks negatyvus jo vertinimas reiškia totalų pesimizmą. O karštligiškas noras atgimti bet kokia kaina, net savai kultūrai neįprastais būdais, kelia pražūties grėsmę.
Literatūrai nereikia tikrojo išgyvenimo, emocijų, - teigė savo kalboje įteikiant A. Vaičiulaičio premiją D. Kalinauskaitė, tarsi pakartodama tai, kas savaime suprantama. Tačiau meninis tekstas atveria sudėtingą individuacijos procesą, jis gali emociškai „įtraukti“ skaitytoją ir jam, ir autorei to gerai nesuvokiant. Nors meninė kūryba žmogaus būties tragizmą gali išreikšti įvairiai, Europos humanistinei literatūrai individuacijos procesą būdinga vaizduoti taip, kad jis suteiktų galimybę ir pačiam skaitytojui patirti vidines permainas. Knygos „Niekada nežinai“ skaitytojai nevengia tokio tapatinimosi, nors pasakojimų temos lyg ir nepatrauklios („vienu metu visi kalbėjo apie tai, kad vaizduoju niūrius dalykus - varguolius ir mirtį“ (20). Visgi knyga skaitytojui palieka šviesų įspūdį, nes jį pasiekia viltinga žinia, kad net „post“ reikšmių apimtoje kultūroje tebebandoma gyventi „gyvenimą po gyvenimo“. Rašydama, kad žmoguje su visais jo pažeistais organais tiek nedaug belikę „pilnaverčio“ žmogaus, kad jame vis daugiau to gąsdinančio „daikto savaime“, D. Kalinauskaitė akcentuoja tą antrąjį „savaime“ sandą.
Mirusioji oriai nusisuka į langą, mirusysis turi vieną pranašumą - jis išeina pirmas, ir jis turi pasirinkimo teisę: ar atleisti ir paleisti visą pasaulį; nuo vėžio mirštanti mergaitė atleidžia nesugebančiam dalyvauti jos mirtyje tėvui, nes jo meilė jai tikriausiai ieško, „bet nesuranda kitų išraiškos būdų“ (21). Čia ir slypi D. Kalinauskaitės - kaip iškilusio kultūrinės bendruomenės autoriteto - patrauklumo priežastis. Ji ir išgyvendama sunkius, ne kiekvienam tenkančius psichologinius išbandymus išlaiko minėtąjį savasties branduolį, nepasiduoda superego spaudimui, kuris individą verčia prisitaikyti prie masinės sąmonės. Šiame brutaliame pasaulyje, kur „Modern Houses“ verslo strategijos pamina visą žmogiškumą, vis dėlto turėtų užtekti proto, kad atsisakytum prievartaujančių reklaminių pasiūlymų. Kaip tik taip, analitinei psichologijai reikšmingu požiūriu, D. Kalinauskaitė reviduoja šiuolaikinę kultūrą.
Naujausi jos interviu patvirtina, kad autorė yra nutolusi nuo išgarsėjusios savo knygos ir jos rašymo nuotaikų. „Man ta knyga šį tą reiškė, kai aš ją rašiau. O dabar tie siūlai, siejantys mane su šia knyga, visiškai nudilo. Man dažnai atrodo, kad ją parašė kitas žmogus, kuris man yra labai gerai pažįstamas, bet su kuriuo bendravau ir turėjau reikalų jau senokai - toks keistas įspūdis“ (22). Kuriantysis žmogus - tai individas, kurį nuo jo paties giliosios patirties tuoj atskiria tas niekaip nebeprarandamas „kultūrinis matymas“. Tad viena iš grėsmių savasčiai yra kaip tik tas dominuojantis kultūrinio teksto absoliutizmas, kurį autorė, kaip buvo minėta, sąmoningai bando sureikšminti. Kai tekstas pernelyg prisodrintas vaizdinių ir aliuzijų, gali sustingti pati realybė, analitinės psichologijos požiūriu virsdama tikru superego pseudotekstu. Verta pabrėžti, kad viską suryjančio kūrybiškumo vaizdinį pati D. Kalinauskaitė sieja su C. G. Jungu: jis „paaiškintų, kad menininkas - tai toks padaras, kuriame visada sėdi du: kūrėjas ir paprastas žmogus. Ir kūrėjas, net ir tada, kai nieko nekuria, - „suvalgo“ tą kitą, paprastą ir gerą. Nes kūrybingumas pasiglemžia didžiąją tavo energijos dalį, o iš tos, kuri lieka, jau nebeišeina nieko vertinga“ (24). Nevienaprasmiškas būtų atsakymas, kaip neeilinio talento rašytoja sugrįžo į literatūrą. Tačiau grįždama ji parodė, kad subrendo visais tais požiūriais, kuriuos analitinė psichologija laiko tikrojo literatūros meno esme.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Psichologinis Konsultavimas: Patirtis ir Iššūkiai
Paskaitoje “Psichologinis konsultavimas” IV kurso psichologijos studentams/ėms reikėjo pabandyti būti psichologiniu konsultantu. Taip pat ir aš buvau bandžius konsultuoti. Aš pastebėjau tai, kad pakol kas aš nemoku tinkamai užduoti klausima tam kad gylintis į problemą. Ir tai, kad reikėtu šiek tiek daugiau atspindėjimo konsultuojant klientą.
Rašymo Terapija kaip Savęs Pažinimo Priemonė
Rašymo terapija padeda lavinti emocijų raišką, jų pažinimą, stiprinti savo psichologinį atsparumą ir augti kaip asmenybei. Rašymas dažnai yra prilyginamas meditacijai ir yra visiems lengvai prieinama priemonė. Problema yra ta, kad ne kiekvienas rašymas suteikia terapinį poveikį. Terapinio rašymo būdai skirti tyrinėti savastį, santykius ir auginantys kūrybiškumą.
Žodžių Galia ir Rašytojo Paskirtis
Kiek siekia žmonijos istorinis pažinimas, tai istorija susideda iš žodžių, kurie keliauja iš kartos į kartą sakytine arba rašytine tradicija. Todėl nebūtų klaida kalbėti apie žodžių istoriją. Didžiausi žodžių istorijos kaltininkai - poetai, rašytojai, istorikai, mokslininkai, žurnalistai. Todėl nelieka jokių neaiškumų, kodėl knyga vadinasi „Žodžių žmonės“. Kalbama apie žmones, kuriems nesvetimi žodžiai, dar labiau - tie žodžiai jiems teikia malonumą; jie neįsivaizduoja savo gyvenimo be žodžių. Tai tokie istorijos veikėjai, kuriems klijuojama rašytojų etiketė.
tags: #kaip #rasyt #psichologinis