Vaikų auginimas - tai nuolatinis mokymosi procesas, kupinas džiaugsmo ir iššūkių. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių iššūkių - tai netinkamas mažų vaikų elgesys. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip suprasti vaiko elgesį, kokios priežastys slypi už „ožligės“ ir kaip tinkamai reaguoti į netinkamą elgesį, skatinant teigiamus pokyčius.
Savarankiškumo pradžia ir „ožiai“
Kai tik kūdikis pradeda judėti, atsiranda ir pirmųjų savarankiškumo požymių, kurie tėvams ne visada teikia džiaugsmo. Jų mažasis angelėlis staiga ima priešintis viskam, kam tik įmanoma. Tėvai kažkodėl tai vadina ožiais, o juk tai paprasčiausi raidos etapai.
Psichologė Jūratė Baltuškienė teigia, kad pavadinimas „ožiai“ ar „ožligė“ nėra tinkamas. Dažniausiai taip vadinami 2-3 m. vaikai. Atėjus raidos etapui, kai pradeda augti mažojo žmogaus savarankiškumo ir nepriklausomybės poreikis, vaikai iš tiesų pradeda priešintis tėvų reikalavimams, jų paliepimams. Tikrai būna taip, kad užsispiria - neperkalbėsi, nenorės - nesirengs, nevalgys, nesivalys dantukų ir t. t. Tai savarankiškumo, tėvų dėmesio siekimo etapas, turint aiškų tikslą.
Jeigu tėvai tai vadina ožiavimusi, jiems gali būti labai sunku tokį elgesį keisti. Kartu pastebima, kad tėvai dažnai yra linkę nurašyti mažylių elgesį vadinamiesiems ožiams. „Ai, jam „ožiai“, nekreipkime dėmesio…“, - moja ranka. Tačiau, kai vaikas siekia kokio nors tikslo, nori išbandyti savarankiškus sprendimus, turėti nuomonę dėl ėjimo į lauką ar dantukų valymo, nebūtinai reikia nusileisti ir leisti elgtis taip, kaip jis panori. Svarbu, kad tėvai rastų ir mokytų vaikus savarankiškumo poreikį patenkinti priimtinais būdais ir neįsivelti į kovą, kieno viršus, kieno tiesa.
Pavyzdžiui, jei kviečiamas vaikas nenori valgyti, nes nusprendė taip pats, galime pasiūlyti savarankiškai pasirinkti, tarkime, sakykite taip: „Metas valgyti, tu ateisi ar atbėgsi prie stalo?“
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Kūdikio jausmų pasaulis
Kūdikiai lygiai taip pat kaip ir vyresni vaikai jaučia pyktį. Jeigu nori būti ant rankų, o yra paguldomi į lovytę, jie pyksta. Nors pavalgęs, sausas ir nieko neskauda, kūdikis vis tiek gali pykti ir to pykčio valdyti dar niekaip nesugeba, kaip ir nerimo, liūdesio ir kitų jausmų, kurie kyla impulsyviai, spontaniškai, mes juk visą gyvenimą mokomės, kaip juos parodyti saugiai. Labai dažnai pamirštama, kad, be fiziologinių poreikių, dar yra ir jausmų pasaulis. Kūdikis gali būti išsigandęs ar pasiilgęs artumos, apimtas pykčio, o vienintelis būdas parodyti savo jausmus yra verksmas. Vėliau jausmai reiškiami per veiksmą - kažką daro arba nedaro, dar vėliau atsiranda ir žodžių. Jeigu tėvai nepadeda rasti vaikui būdų, kaip tinkamai reikšti savo jausmus, atsiranda tų vadinamųjų ožių - vaikas gali pulti ant grindų, trenkti suaugusiajam ir pan.
Gimus mažam žmogučiui, auga ne tik jo kūnelis, bet ir jausmų pasaulis. Emocijos banguoja - vienu amžiaus etapu jos būna stipriai išreikštos, kitu - jau ramesnės, paauglystėje vėl viskas kunkuliuoja. Kai laukiamės, mes tiksliai žinome, kaip vystosi vaisius, jei kalbame apie kūną, tačiau nėra nurodytos dienos, nuo kurios gimsta jo jausmai.
Didžiausias vaikų savarankiškumo poreikis atsiranda maždaug nuo 1,5 -2 m., tuo metu jie po truputį pradeda atsiskirti nuo tėvų, ypač mamos. Šis amžiaus tarpsnis tęsis, kol baigsis paauglystė. Kai mažylis pradeda šliaužti, ropoti, eiti, pamato, kad pasaulis dar platesnis, šitame amžiuje jie yra pasiruošę tyrinėti, apgaubti mamos ar tėčio meilės užsinori daryti savaip. Ir, žiū, staiga supranta, kad tas suaugęs žmogus jam daug ko neleidžia - ir to dėti į burną negalima, ir pirštų kišti kažkur negalima… Tada vaikai supranta, kad nėra viskas taip, kad jie nori, tačiau vis tiek viską siekia daryti savaip. Jeigu tu esi savarankiškas, tu turi turėti savo nuomonę - jei mama sakys: „Einame valgyti“, tai nuomonė bus priešinga - neiname, gal po minutės jau ateis ir sakys: „Dabar valgysiu“, bet kaip tik tai ir yra savarankiškai priimtas sprendimas.
Iki 3 -4 m. vaikas visais įmanomais būdais bando siekti būti savarankiškas. Jeigu mes daug ko neleidžiame, jį kritikuojame, spaudžiame arba viską už jį darome, kitaip tariant, neleidžiame tam savarankiškumui atsiskleisti, vaikus užslopiname. Tėvai, kurių tikslas - užauginti drąsius, laisvus, turinčius savo nuomonę, savarankiškus vaikus (to turėtų norėti visi), privalo atrasti aukso viduriuką tarp „viską leisti“ ir „viską drausti“.
Prarastos galios ir emocijų išraiška
Kūdikis mano, kad viskas sukasi tik aplink jį, kad tai jis - visatos centras, karalius ir tai trunka maždaug iki 1,5- 2 m. Pagalvokite, kaip kitaip jam gali atrodyti? Tik pravirksta, o mama jau priėjo, tėtis nešioja, močiutė aplink su žaislais šoka. Kai pradeda judėti savarankiškai, po truputį ima suprasti, kad gal vis dėlto ne jis yra visagalis, o tėvai - tie, kurie jį reguliuoja, draudžia, stabdo, jie viską žino. Tuo metu tarsi praranda savo visagališkumą ir pripažįsta, kad tėvai yra galingesni. Tai gerai, tuomet mažyliai suvokia, kad ne jie už viską atsakingi, nes jiems tai dar per sunki užduotis.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Vėliau ir tėvai „praranda“ savo galias, kai vaikai susiduria su kitais žmonėmis - auklėtojomis, treneriais, mokytojais, šitie žmonės, pasirodo, kai kuriuos klausimus išmano net geriau negu tėvai. Ir tuomet vaikai pradeda suvokti, kad visi žmonės savaip galingi. Kai kurie labai skausmingai reaguoja į žinią, kad tėvai nėra visagaliai, pasirodo, mama negali sustabdyti lietaus ir negalima išeiti pasivaikščioti arba kažkodėl negali imti ir padaryti taip, kad naktį dirbtų žaislų parduotuvė, arba „Padaryk, kad šiandien būtų penktadienis, nes tą dieną būna saldumynai ir filmukas…“
Tai suvokus dažnai ir prasideda bėdos, kurios nurašomos „ožiams“, o jeigu tik pamėgintume pagalvoti, kiek tam tikru raidos etapu verda jausmų, emocijų, galbūt kitaip į tą „besiožiuojantį“ vaiką žiūrėtume.
Kuris kurį? Vaikų ir tėvų santykiai
Kartais, iš šono žiūrint, tikrai atrodo, kad vyksta savitas tėvų ir vaikų karas, kuriame iš tikrųjų nėra laimėtojų. Nei mama ar tėtis, „įveikęs“ užsispyrusį trimetį ir pasiekęs ko norėjo, nesijaus gerai, nei „nugalėtas“ trimetis bus laimingas. Kilti į kovą tikrai nereikėtų, reikia suprasti, kad tam tikrais amžiaus etapais vaikams būtina „atstovėti“ save, jiems tai labai svarbu. Tėvams nereikėtų į tokius etapus reaguoti labai asmeniškai - bando vaiką įtikinti, priversti, prispausti, kad tik būtų taip, kaip jie nori. Ramesnis nusileis, paklus, bet nežinia kaip dėl to jausis, kitas užsispirs ir kils ilga ir skausminga kova „kuris kurį“.
Priėmę vaiko elgesį kaip asmeninį įžeidimą tėvai net įsiskaudina: „Nedėkingasis! Aš dėl tavęs stengiuosi, gaminu, vedu į lauką, nes rūpinuosi tavo sveikata, o tu taip bjauriai elgiesi.“ Vaikas nedaro to piktybiškai, kad įskaudintų mamą ar tėtį, tiesiog toks jo raidos etapas. Priežasčių, kodėl užsispiria, priešinasi, gali būti begalė - pavargęs, alkanas, gal sergantis, neįdomu, nori veikti ką nors kita. Jeigu pabandytume ieškoti priežasties, dėl ko tas vaikas elgiasi taip, o ne kitaip, paprasčiau bus rasti ir sprendimo būdų.
Tas baisusis etapas, kai vaikas parpuola ant grindų, spardosi ir rėkia, taip pat priklauso nuo tėvų elgesio, kaip jie reaguoja. Galbūt vaikas kitą kartą parpuolė netyčia, o tėvai sureagavo kažkaip, kaip jam patiko, kas davė naudos, toks elgesys ir užsifiksuoja. Šis veiksmas yra pasąmoninis, vaikas tikrai negalvoja ir nesusiplanuoja: „Štai dabar parpulsiu ir man nupirks lėlę.“ Tiesiog užlieja emocijos, jis parpuola ant grindų ir rėkia, nežinodamas, kuo tai pasibaigs. Kartais vaikai, ypač darželinukai, taip elgiasi dėl to, kad per daug dirgiklių - šviesų, garsų, žmonių, neatlaiko mažojo psichika ir saugiausias būdas apsisaugoti - parpulti, tuomet jokios kalbos, susitarimai nepadės, vienintelis būdas, kad nusiramintų, vaiką išnešti iš tos vietos.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Būti gudresniems: kaip susitarti su vaiku
Nėra vieno „recepto“, kaip reaguoti, reikia tartis. Tarkime, būtina išeiti į lauką pasivaikščioti, bet jeigu mama pasakys: „Mes einame į lauką“, mažylis būtinai atsakys: „Ne“, nes mato, kad mama linkusi eiti, o jam reikia parodyti savo savarankiškumą. O jeigu mama paklaus: „Kurią kepurę - raudoną ar mėlyną tu užsidėsi, kai mes eisime į lauką?“, vaiko savarankiškumas nenukentės, o mama be kovos pasieks savo tikslą - išeiti pasivaikščioti. Tai tik paprasti pavyzdžiai, kaip galima nesivelti į karą su vaiku, o tiesiog nustoti ginčytis ir būti gudresniems, o suaugę žmonės tokie ir turėtų būti.
Reikia mokėti atrasti būdų, kas vaikui padeda, kad pavyktų susitarti - duoti rinktis iš dviejų dalykų, pasiūlyti pagalbą, gal atidėti vėlesniam laikui, kad įvyktų tai, kas turi įvykti. Tuomet abi pusės bus patenkintos ir laimingos. Tėvams turėtų būti itin svarbu, kad pavyko su vaiku susitarti, o ne jėga jį kažką versti daryti. Kartu suaugęs žmogus turi įvertinti, ar mažylis yra pajėgus padaryti tai, ko jo prašome.
Dosnumas ir dalinimasis: kaip elgtis?
Dauguma tėvelių nuolatos skundžiasi, kad jų mažyliai kategoriškai atsisako dalintis savo žaislais. Žinoma, toks vaiko egoizmas gali kelti rimtų problemų, tačiau pasitaiko ir priešingų variantų - kuomet vaikas pasiryžęs atiduoti viską, kas jam priklauso. Dosnumas - geras bruožas, tačiau tik tuomet, kad jis yra saikingas ir apgalvotas. Priešingu atveju problemų gali kilti ir vaikui, ir tėvams. Dažnai mažyliai net nesusimąsto, kad kažką padovanoję, jie netenka galimybės to daikto atsiimti, todėl visa situacija virsta tikru nesusipratimu ir neretai - dideliu konfliktu, kurio epicentre atsiranda vaikas. Negana to, tokie mažieji dosnuoliai pasiryžę dalintis ne tik savo, bet ir svetimais daiktais, o tai neišvengiamai sukelia problemų. Tačiau prieš imantis bet kokių veiksmų, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti tokio elgesio priežastis. Vaikai dažnai atiduoda savo žaislus arba jais keičiasi vedini skirtingų motyvų: dosnumo, naivumo, vidinio nepasitikėjimo savimi ir t.t.
Kai vaikas dovanoja, bet nori atsiimti
Ką daryti? Vos tik vaikas parodys norą ką nors padovanoti, iš karto paaiškink jam dovanojimo prasmę. Pabrėžk, kad padovanoto daikto atsiimti negalima ir dovanoti - tai atiduoti visam laikui.
Ką pasakyti? “Pameni, kaip močiutė tau padovanojo naują žaislą?
Nelygiaverčiai mainai
Vos tik vaikas nustoja domėjęsis kokiu nors žaislu, jis nedvejodamas gali su juo atsisveikinti: paprasčiausiai padovanoti arba apsikeisti, mainais gaudamas jį dominantį daiktą. Ir neretai tokie mainai būna nelygiaverčiai… Tačiau, tai tik tėvų požiūris. Nereikėtų tikėtis, kad 3-4 metų vaikas sugebės teisingai įvertinti daikto kainą.
Ką daryti? Nedrausk vaikui keistis daiktais. Tiesiog padėk jam daryti tai teisingai, kad neliktų nuskriausta nei viena pusė. Paaiškink, kad galima padovanoti gražų piešinį arba žaisliuką, tačiau negalima atidavinėti mamos ar tėčio daiktų. Labai svarbu, kad 2-3 metų vaikas, kartu su žodžiu “mano” išmoktų suprasti ir žodį “svetimas”. Kai tik iš savo vaiko lūpų išgirsi “Tai mamos krepšys, tėčio laikrodis ir močiutės skara” - iš karto pradėk mokyti, kad prieš imant svetimą daiktą, būtinai reikia atsiklausti. Tuo pačiu reikėtų padėti vaikui suprasti, kad daiktai gaunami ne už dyką. Juos reikia pirkti, o pinigėliai atsiranda tik sunkiai dirbant. Todėl kiekvieną daiktą reikia labai vertinti. Paskatink vaiką dalintis, tačiau pabrėžk, kad prieš tai mažylis visuomet turėtų pasitarti su tėveliais.
Ką pasakyti? “Šis pakabukas man buvo labai brangus, nes jį padovanojo tavo tėtis. Kad galėtų nupirkti man tokią dovaną, tėveliui reikėjo labai sunkiai dirbti.
Vaikas išdalina visus savo daiktus
Vos tik išeinate pažaisti į kiemą ar iškeliaujate į svečius, mažylis išdalina visus savo daiktus ir lieka be nieko. Kodėl? Gali būti, kad kitokiais būdais vaikas negali susirasti draugų. O jei tiksliau sakant - kartą, padovanojęs savo žaislą, mažylis sulaukė daugiau draugiškumo iš kitų vaikų, todėl greitai susivokė, kad tai pats lengviausias būdas pritapti. Labai tikėtina, kad šitaip elgtis skatina sudėtinga situacija namuose ir meilės bei dėmesio trūkumas (tėvų skyrybos, naujo brolio ar sesės atsiradimas ir t.t.). Juntamas aplinkinių dėkingumas skatina jaustis reikalingu, taigi toks dosnumas gali būti paprasčiausias bandymas “nusipirkti” trūkstamos šilumos.
Ką daryti? Visų pirma, turėtum įsitikinti, ar suteiki savo vaikui pakankamai dėmesio ir meilės. Kalbėkitės, aptarinėkite praėjusią dieną ir patirtus įspūdžius. Praleiskite daugiau laiko kartu: pasivaikščiokite, pažaiskite, pasilinksminkite. Stiprus emocinis kontaktas - geriausia prevencinė priemonė neapgalvotam vaiko dosnumui. Kad išsiaiškintum, kaip tavo vaikas iš tiesų jaučiasi, pabandyk jam papasakoti istoriją, susietą su tikrais faktais. “Mažasis Linas buvo labai malonus ir visada dovanojo saldainius ir žaislus kitiems vaikams. Tačiau vieną dieną visi žaislai ir saldėsiai pasibaigė. Kaip manai, ką nusprendė daryti Linas? Kaip jis jautėsi?
Ką pasakyti? “Tikros draugystės niekas negali nupirkti nei saldainiais, nei žaislais. Žmonės draugauja, nes jiems kartu įdomu ir gera.
Mokyti gebėjimo pasakyti „ne“
Ką daryti? Visų pirma turėtum nuolatos mokyti vaiką, kad dovanoti galima tik savo noru, o ne tuomet, kai kas nors to reikalauja. 1,5-3 metų amžiaus tarpsnyje labai svarbu ugdyti gebėjimą pasakyti “ne”, todėl nereikėtų mažyliui nuolatos “kalti” į galvą, kad dalintis būtina visais atvejais. Padėk vaikui suprasti, kad jis gali dalintis žaislais, tačiau neprivalo to daryti.
Ką pasakyti? Kol vaikas negali pasakyti pats, padėk jam tai padaryti: “Nedaryk šitaip, nes mums tai nepatinka. Mes negalime tau duoti šito žaislo, nes patys su juo žaidžiame”.
Savitvarda: kaip išmokyti vaiką valdyti emocijas
Savitvarda yra gebėjimas suvaldyti emocijas, ypač neigiamas: pyktį, nusivylimą, paniką. Savitvardos lavinimo procesas prasideda vos gimus ir tęsiasi visą mūsų gyvenimą. Kūdikis gimsta faktiškai be savitvardos: jis beveik nepajėgus kontroliuoti savo emocinių būsenų ar elgesio - jei jis blogai jaučiasi, yra alkanas, jis verkia tol, kol tas poreikis yra patenkintas. Augančio vaiko poreikiai ir norai tampa vis sudėtingesni (dažnai net neįgyvendinami!). Blaivus mąstymas kritinėse situacijose yra savitvardos dalis: tuomet protas priima sprendimą, kuriam impulsui pasiduoti. Gebėjimas tvardytis padeda vaikams dirbti komandoje, susidoroti su įtampa ir spręsti konfliktines situacijas. Šių įgūdžių vaikai išmoksta bendraudami kitais, padedami tėvų ir kitų juos auklėjančių žmonių.
„Minutės pertraukėlės“
Tai trumpos pauzės, kai vaikas turi pabūti vienas, ir nusiraminti. Jos tikslas - parodyti vaikui, kad (1) bendraudamas netinkamai (verkdamas, keldamas isteriją, zyzdamas) jis nepasieks geidžiamo tikslo; (2) kad jis gali susidoroti su jį užplūdusiomis emocijomis. Pavyzdžiui, jei vaikas ima zysti, kad nori saldainio, priminkite jam apie susitarimą (saldainius valgome tik po pietų). Jei zyzimas nesiliauja, tvirtu ramiu balsu pasakykite, kad tęsite pokalbį tik tuomet, kai vaikas baigs zysti ir kalbės „normaliai“, „gražiai“, „kaip didelis“. Jei nepadeda ir tai, liepkite jam eiti į savo kambarį (pasėdėti ant laiptų ar kėdutės pastovėti kampe, ar panašiai) ir grįžti nusiraminus. Galite duoti smėlio laikroduką („Elgiesi blogai, todėl turi pasėdėti ant kėdutės iki smėliukas subėgs žemyn. Tada galėsime ramiai pasikalbėti“).
„Gero elgesio knygelė“
Suprasti, kad vaikas gali kontroliuoti savo elgesį ir yra už jį atsakingas, gali padėti ir kiti būdai, pavyzdžiui, „Gero elgesio lipdukų knygelė“. Sutarkite, kad surinkęs puslapį lipukų (5-10, priklausomai nuo vaiko amžiaus ir situacijos) vaikas susilaukia prizo. Taip pat sutarkite, už ką vaikas gauna lipduką, ir už kokį blogą poelgį lipdukas „minusuojamas“ - t.y. ant jo užklijuojamas baltas tuščias lipdukas. Ši knygelė gali būti skirta tiek vienam konkrečiam vaiko elgesio elementui, tiek ir keletui jų (tačiau nedarykite labai sudėtingos sistemos, nes vaikui bus sunku atsiminti). Matydamas, kad lipdukų knygelė pildosi ar tuštėja priklausomai nuo jo elgesio, vaikas išmoksta atpažinti savo emocijas, vertinti savo paties veiksmus ir tų veiksmų pasekmes. Taip vaikas pradeda suprasti, kad jis pats yra atsakingas už savo elgesį.
Skatinimo sistema: kaip motyvuoti vaiką keisti elgesį
Skatinimo sistema - tai viena iš pasaulyje dažniausiai naudojamų strategijų, padedančių vaikams įgyti naujų įgūdžių ir keisti elgesį. Tai sistema, kai suaugusieji (tėvai arba auklėtojai) už tam tikrą pageidaujamą vaiko elgesį ar naują įgūdį paskatina pagal iš anksto nustatytą susitarimą, arba sistemą. Dažniausiai tokiose sistemose naudojamos elgesio lentelės, žetonai ar kitos priemonės, kurios vaikui padeda suprasti, kokį paskatinimą jis pelnė. Ši sistema veiksminga vaikams nuo dvejų metų ir turi būti pritaikyta pagal jų amžių ir asmeninius ypatumus.
Kaip sukurti skatinimo sistemą
- Nuspręskite, kokio naujo įgūdžio norite išmokyti vaiką, ar kokį elgesį norite keisti. Galbūt pastebite tam tikrą probleminį vaiko elgesį ar niekaip nesusitariate, kad jis vykdytų dienos užduotis - turite tai jam nuolat priminti. Geriausiai šią sistemą taikyti siekiant paskatinti tinkamą elgesį: tvarkytis, eiti laiku miegoti, valytis dantis, atsiprašyti, dalytis žaislais, kalbėti paeiliui, nusiraminti supykus. Susėskite kartu su vaiku ir aptarkite, kokio elgesio jūs tikitės. Svarbu pasirinkti ne daugiau kaip tris siektinus išugdyti įgūdžius ir sutelkti dėmesį į juos. Vaikui gali būti lengviau, jei pasirinksite ugdyti vieną įgūdį, kuriam reikia mažiau pastangų, ir kitą, kuris vaikui yra sudėtingesnis. Stenkitės pageidaujamą elgesį suformuluoti teiginiais, nevartodami žodelio „ne“. Geriau aiškiai pasakykite, ką vaikas turi daryti, o ne ko nedaryti. Būtinai labai aiškiai apibūdinkite, koks elgesys bus skatinamas, užrašykite tai, o dar nemokantiems skaityti vaikams pageidaujamas veiklas pavaizduokite piešiniais.
- Nustatykite, koks bus atlygis. Kai tik pastebite pageidaujamą elgesį - suteikite vaikui atlygį. Tai gali būti lipdukas, žetonas, stiklinis rutuliukas, dėlionės ar konstruktoriaus detalė ar kitas paskatinimą simbolizuojantis daiktas. Atlygį parinkite kūrybingai - tai gali būti bet koks daiktas, kuris pradžiugins vaiką ir motyvuos stengtis toliau. Įteikdami atlygį, aiškiai pasakykite vaikui, kokį tinkamą, pagirtiną jo elgesį pastebėjote, ir pagirkite už tai. Mažiems vaikams sunku susieti priežastis su tolimomis pasekmėmis ir išlaukti ilgesnį laiką, kol bus paskatinti, todėl atlygį reikėtų vaikui suteikti nedelsiant, vos pastebėjus pageidaujamą elgesį. Svarbu, kad vaikas turėtų ir tam tikrą būdą, kaip stebėti savo pasiekimus. Galite pakabinti lentelę, kurioje kiekvieną dieną nupiešiate žvaigždutę ar kitą pasiekimo simbolį, arba pats vaikas gali užklijuoti gautą lipduką. Kartu su vaiku galite pagaminti žaismingą, spalvingą ir patrauklią lentelę. Jei už pageidaujamą elgesį įteikiate žetoną, rutuliuką ar kokį kitą daiktą, paskirkite specialią dėžutę ar stiklainį, kuriame vaikas galėtų juos kaupti. Jei jūsų sūnus ar dukra pageidaujamo elgesio nedemonstruoja, tiesiog nesuteikite atlygio.
- Apmąstykite skatinimo sistemos sąlygas. Apgalvokite visas detales, kaip skatinsite vaiką: kada pradėsite įgyvendinti sistemą, už ką ir kur skatinsite vaiką: ar tik namuose, ar ir viešose vietose, svečiuose, kaip įteiksite atlygį, kada turi būti demonstruojamas pageidaujamas elgesys ir kokie veiksmai jį sudaro. Siekdami įvertinti, ar vaikas atliko tam tikrą užduotį, pavyzdžiui, susitvarkė žaislus, numatykite ir skiriamą laiką tai užduočiai atlikti. Kiek vyresniems vaikams galite pasiūlyti tam tikrą skaičių surinktų taškų - žvaigždučių, lipdukų ar žetonų - iškeisti į tam tikras privilegijas. Apgalvokite, kas motyvuoja jūsų vaiką, kas jam įdomu, svarbu, išklausykite paties vaiko idėjas, kokių apdovanojimų jis norėtų už savo pastangas. Dažnai tėvai galvoja, kad geriausias paskatinimas ar atlygis - pinigai ar brangios pramogos. Iš tiesų dauguma vaikų labiausiai nori tėvų dėmesio ir skiriamo laiko. Jūs esate geriausias apdovanojimas savo vaikui. Yra daugybė ir kitų nemokamų dalykų. Kai vaikas pasiekia savo tikslą, pavyzdžiui, surenka tam tikrą skaičių taškų per mėnesį ir matote, kad jis jau įvaldė naują įgūdį ar atsisakė nepageidaujamo elgesio, pažymėkite tai - pagirkite vaiką ir įteikite pačių pagamintą „Pasiekimo diplomą“. Kai apgalvosite visas detales, paaiškinkite sistemą vaikui. Neakcentuokite „blogo“ ir nepageidaujamo elgesio ar kas nutiks, jei jis nesistengs, tiesiog paaiškinkite.
- Pasirinkite tinkamą laiką mokyti naujo elgesio. Pagrindinis šios sistemos tikslas - padėti vaikui įgyti motyvaciją pačiam atlikti pageidaujamas užduotis ar demonstruoti išmoktus įgūdžius. Kai pastebite, kad elgesys, kurį skatinote, tampa natūralus jūsų vaikui, t. y. jis susirenka žaislus iš karto, kai yra prašomas, eina miegoti laiku ar pyktį išreiškia žodžiais, toliau skatinkite, girkite ir apdovanokite už pageidaujamą elgesį. Jei neišliksite nuoseklūs ir nesilaikysite sistemos, vaikas gali greitai prarasti motyvaciją stengtis. Susitarkite ir kartu nuspręskite, kiek taškų - žvaigždučių, žetonų ar lipdukų vaikas turi surinkti, kad galėtumėte paskelbti, jog tikslas pasiektas ir tai kartu atšvęsti. Pasakykite vaikui, kad džiaugiatės ir didžiuojatės juo. Vėliau vis tiek nepamirškite pastebėti, pagirti ir apdovanoti vaiką už pageidaujamą elgesį, tik tai galite daryti kiek rečiau, lipdukus ar žaislus vis dažniau pakeisdami žodiniais pagyrimais, apkabinimais, šypsena. Kai manote, kad vaikas jau pasiruošęs, galite pradėti mokyti naujo įgūdžio.
Svarbūs patarimai, kad skatinimo sistema būtų veiksminga
- Būkite pozityvūs: pastebėkite tai, kas vaikui sekasi, o ne kas nesiseka; kaip jis stengiasi, o ne kaip pamiršta susitarimus. Dėmesį koncentruokite į teigiamas vaiko savybes ir pasiekimus.
- Būkite nuoseklūs: ši skatinimo sistema pareikalaus nemažai energijos ir iš suaugusiųjų - yra labai svarbu laikytis susitarimų ir apdovanoti vaiką pastebėjus kiekvieną pageidaujamo elgesio apraišką. Taip pat svarbu nekeisti taisyklių ir sąlygų, kai sistema jau yra įgyvendinama. Nenuolaidžiaukite, kai vaikas „beveik“ atliko užduotį, taip pat neatimkite vaiko uždirbto atlygio - tai nesąžininga.
- Būkite realistai: nesitikėkite iš vaiko per daug ir per greitai. Nepamirškite, kad pirmiausia vaikus motyvuojate tuo, kad pastebite jų pastangas ir už tai pagiriate. Materialūs apdovanojimai yra tik simboliai, kurie padeda vaikui siekti užsibrėžtų tikslų. Skatinimo sistema padeda ne tik išmokti naujų elgesio būdų, bet ir stiprinti tėvų ir vaikų ryšį. Suaugusiesiems tai puiki galimybė mokytis pastebėti vaiko pastangas ir į jas reaguoti. Vaikai patys užsidirbdami privilegijas mokosi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, savarankiškai kontroliuoti elgesį. Taip pat vaikams svarbu būti pastebėtiems ir įvertintiems, tai didina jų pasitikėjimą savimi ir savivertę.