Vaikų ir gyvūnų ryšys - ypatingas ir daugialypis. Susipažinimas su gyvūnais yra svarbus vaiko augimo ir vystymosi etapas. Augintiniai plečia vaiko akiratį, padeda geriau pažinti pasaulį, suvokti gyvenimą bei jo ciklą: gimimą, mirtį, ligas bei dauginimąsi. Tačiau šis ryšys gali būti ne tik naudingas, bet ir kelti tam tikrų iššūkių. Svarbu suprasti vaiko elgesio su gyvūnais priežastis, žinoti galimą naudą ir pavojus, kad būtų galima užtikrinti saugią ir harmoningą sąveiką.
Augintinių nauda vaikams
Jau žinoma, kad vaikas, užaugęs kartu su šunimi ar kitu naminiu gyvūnu, yra labiau empatiškas draugams ir artimiesiems. Psichologai tikina, kad augintinis padeda vaikams ugdyti meilę, dvasinį atvirumą, atsakomybę, pareigos jausmą, įgyti pasitikėjimo savimi, autonomijos, gerina socialinius įgūdžius, todėl paaugę vaikai lengviau susiranda draugų, labiau mėgsta grupinius darbus. Be to, tokie vaikai lengviau atlieka užduotis ugdymo įstaigoje, nes mažiau blaškosi. Šuo - bene geriausias vienturčių, neramių ar emociškai uždarų vaikų draugas. Šuo yra ir jo gynėjas, ir pasididžiavimo objektas, o kartais net ir geriausias guodėjas.
Naminiai gyvūnėlių laikymo privalumai akivaizdūs ir sveikatos požiūriu - skatina fizinį aktyvumą, gerina psichinę sveikatą bei mažina psichinių sutrikimų pavojų. Ypač sunkus laikotarpis daugeliui vaikų - paauglystė. Augintinis suteikia puikią progą vaikui išmokti supratingumo, pareigingumo bei kantrybės, taip pat ugdo atsakomybės jausmą. Jau mažas vaikas gali pripildyti šuns dubenėlį maisto, pavaišinti jį skanėstu: tai moko rūpintis kitais. Bendravimas su gyvūnais, jų priežiūra suformuoja pagrindą būsimiems tėviškiems jausmams. Svarbiausia, ką gauna vaikas, augdamas aplinkoje, kur yra gyvūnų - humanistinį požiūrį į gyvūnus. Manau, kad tai - nuostabu ir naudinga: išmokti rūpintis, išmokti mylėti, išmokti saugoti labiau pažeidžiamą ir jausti pagarbą mus supančiam gyvajam pasauliui. Pavyzdžiui, jei tai vaiko norėtas šuo, jo santykis su augintiniu ypatingas.
Tyrimai rodo, jog vaiko, turinčio augintinį, raida yra pažengusi, ir vaikas vystosi greičiau. Be to, tokie vaikai lengviau bendrauja su kitais, greičiau susiranda draugų ir labiau pasitiki savimi. Beveik visi mažyliai domisi gyvūnėliais, myli ir trokšta jais rūpintis.
Galimi pavojai ir rizikos
Vis dėlto dauguma tėvų baiminasi dėl vaiko saugumo - kyla grėsmė vaikui būti apkandžiotam. Vaikai yra itin pažeidžiami dėl savo ūgio. Jų veidai yra arti šuns, todėl dažnai apkandžiojama ši kūno vieta bei kaklas. Gyvūnų įkandimai gyja ilgai, gali likti randų, kilti infekcijų. Pasiutligė yra pavojingiausia virusinė infekcinė liga, kuria galima susirgti po įkandimo.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią vaikų žiaurumui gyvūnams
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, šunys dažniausiai įkanda vaikui žaidžiant su šunimi ar tiesiog būnant greta jo (28 proc. atvejų). 14 proc. šunys įkanda tuomet, kai vaikas prasilenkia su šunimi, 10 proc. - vaikui šunį glostant, o 8 proc. - šunį maitinant. Žymiai rečiau (2-4 proc.) sužalojami mažieji, važiuojantys dviračiu greta keturkojo, trukdantys jam maitintis, kai išgąsdina jį, traukia šuniui už uodegos ar bando išskirti besipjaunančius šunis.
Svarbu atminti, kad dauguma vaikų neskiria šuns kūno pozų, todėl nesupranta, kada šuo draugiškas, o kada agresyvus (pvz., šuo, rodydamas dantis, rodo savo agresiją, o vaikas tai gali suprasti kaip šypseną). Taip pat daugeliu atvejų žmones apkandžioja savi ar draugų šunys, o dažniausiai nuo jų nukenčia maži vaikai. Gulėjimas ant žemės šunis provokuoja pulti, todėl geriau atsistoti.
Kai kuriems tėveliams abejonių kyla dėl švaros namuose - įsigijus augintinį baiminamasi, kad jis į namus neš purvą, kad gali užkrėsti vaiką įvairiomis infekcinėmis ligomis, tačiau ši baimė yra nepagrįsta, jei augintinis tinkamai prižiūrimas. Nustatyta, kad nuolat kontaktuojantys su šunimi maži vaikai rečiau serga įvairiomis infekcijomis ir rečiau vartoja antibiotikus. Vis dėlto auginant šunį patariama nevalgyti su augintiniu iš tų pačių indų. Labai svarbu augintinius vedžioti tik jiems skirtose aikštelėse, išmatas surinkti į maišelius ir išmesti į konteinerį. Reikėtų gyvūną periodiškai tikrinti dėl helmintų, prireikus - gydyti. Rūpinkitės augintinių švara ir neleiskite vaikams žaisti su sergančiais gyvūnais. Nesijaudinkite, kad šuo gali užkrėsti vaiką mikroorganizmais - šiuo požiūriu pavojingesni yra žmonės. Laikantis šių patarimų nereiks baimintis, kad šuo gali vienaip ar kitaip pakenkti Jūsų vaikui. Svarbiausia leisti keturkojui suprasti, kad vaiko negalima skriausti, o vaikui paaiškinti, kad šuo yra gyva būtybė ir kaip nedera su juo elgtis.
Deja, labai glaudus vaiko ir gyvūno ryšys kartais turi ir neigiamą rezultatą - vis tiek tai - vienatvė, bendravimą su žmonėmis atstoja visada šalia esanti, nesiginčijanti, neprieštaraujanti, nesakanti savo nuomonės gyva būtybė. Be to, kasmet užregistruojama nemažai nukentėjusių nuo įvairių gyvūnų asmenų. Vilniaus visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2009 metais Vilniaus rajone medicininės pagalbos dėl gyvūnų įkandimų kreipėsi 221 asmuo (tai yra 10 atvejų daugiau negu 2008-aisiais metais ir 61 atveju mažiau negu 2007-aisiais), iš jų 79 - iki 15 metų amžiaus, 142 - vyresni negu 15 metų amžiaus asmenys. 81 proc. besikreipusių pagalbos asmenų buvo nukentėję nuo šunų, 10 proc. - nuo katinų, likusieji 9 proc. - nuo kitų naminių ir laukinių gyvulių (šinšilų, mangutų, lapių, šeškų ir kt.). Iš visų įkandusių gyvūnų 63,3 proc. jų buvo sveiki, 32,6 proc. - nežinomi, 4,1 proc. - pasiutę.
Naminiai gyvūnai gali būti ir rimtų ligų priežastis
Pasiutligė: Tai sunki, mirtina virusinė infekcinė liga, kuria užsikrečiama pasiutusiam gyvūnui įkandus, įdrėskus ar apseilėjus sužeistą odą, gleivinę. Į žaizdą virusas patenka su pasiutusio gyvūno seilėmis, todėl įkandimai į nuogą kūną pavojingesni, nei įkandimai per drabužius. Pasiutligės viruso šaltiniu gali būti lapės, vilkai, usūriniai šunys, kurie užkrečia vieni kitus, apkandžioja naminius gyvūnus. Pasiutlige gali užsikrėsti ir sirgti karvės, arkliai, kiaulės, ožkos, avys, virusą platina žiurkės, pelės ir kiti graužikai, taip pat šikšnosparniai. Dažniausiai žmones apkandžioja ir užkrečia šunys. Šunų pasiutligės inkubacinis periodas (tai laikas nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių,) trunka 3 - 10 sav.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Iš pasikeitusio šuns elgesio galima spėti, jog gyvūnas serga. Toks šuo būna susijaudinęs, nepaklusnus, neėda maisto, tik graužia įvairius daiktus, loja užkimusiu balsu, nelaka ir net vengia vandens, negali nuryti seilių. Po kelių dienų šuniui paralyžiuojamas apatinis žandikaulis ir užpakalinės galūnės. Pasiutęs šuo nugaišta per 1 - 2 savaites. Žmonių ligos inkubacinis periodas trunka 12- 90 dienų. Liga gali trukti net iki metų. Trumpiausias ligos periodas būna 11- 14 dienų. Per kiek laiko susergama, priklauso nuo žaizdos gylio ir nuotolio iki galvos (kuo žaizda arčiau galvos, tuo inkubacinis periodas trumpesnis).
Susirgus pasiutlige pablogėja bendra žmogaus savijauta: parausta, patinsta įkandimo vieta, pakyla temperatūra, žmogus tampa irzlus. Jį kankina nemiga, baimės jausmas. Vėliau, pamačius vandenį ar mėginant gerti skysčius, atsiranda skausmingi rijimo raumenų traukuliai, ligonis negali praryti seilių (traukulius gali sukelti ir vandes čiurlenimas, stipri šviesa, skersvėjis, triukšmas). Ligonio kvėpavimas tampa nelygus, gilus,balsas užkimsta, galūnės pasidaro šaltos, pila prakaitas, prasideda regėjimo ir klausos haliucinacijos, sutrinka psichika. Persekiojimo haliucinacijas patiriantis ligonis būna agresyvus. Ligoniui paralyžuojamos kojos, sustiprėja seilėtekis ir traukuliai, jis miršta dėl kvėpavimo centro paralyžiaus. Nuo pasiutligės mirštama 5-7, retesniais atvejais - 10-12 parą nuo ligos pasireiškimo.
Pirmoji pagalba įkandus, apdraskius ar apseilėjus įtartinam gyvūnui:
- nedelsiant pažeistą vietą nuplauti stipriu ūkiško muilo skiediniu ar sodos tirpalu,
- žaizdos kraštus dezinfekuoti jodu,
- kuo skubiau kreiptis į medicinos įstaigą.
Medikai apžiūrės žaizdą, skirs reikiamą pasiutligės vakcinos kursą, nes skiepai nuo pasiutligės yra vienintelė priemonė, galinti apsaugoti žmogų nuo mirties. Pasirodžius pirmiesiems pasiutligės požymiams, medikai pagelbėti nebegali, žmogus miršta.
Kaip apsisaugoti?
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Visų pirma vengti kontaktų su nežinomais, keisto elgesio gyvūnais. Savo šunis būtina registruoti ir skiepyti nuo pasiutligės. Jei pasiutęs gyvūnas apkandžiojo jūsų augintinį, pastarasis skiepijamas ir paliekamas veterinarijos gydykloje (jei ligos požymių nėra, gyvūnas izoliuojamas ir stebimas 10 parų). Siekiant mažinti gyvūnų sergamumą pasiutlige ir išvengti pasiutligės rizikos žmonėms, Lietuvoje vykdoma laukinių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės. Pasiutligės vakcina išmėtoma tokiu būdu, kad gyventojai ir naminiai gyvūnai neturėtų sąlyčio su jaukais ir vakcina. Tačiau išskirtinais atvejais, jei žmonės turį sąlytį su gyvūnų pasiutligės vakcina (vakcinai patekus į akis, burną, nosį ar ant pažeistos odos) būtina nedelsiant kreiptis į medikus, kur bus suteikta reikiama medicininė pagalba (bus atliekama pasiutligės imunoprofilaktika).
Alergijos: Didelė dalis žmonių (ypatingai vaikai) myli naminius gyvūnėlius, juos laiko ir augina savo namuose. Naminiai gyvūnėliai suteikia jaukumo, švelnumo ir komforto pojūčius. Tačiau net 10% žmonių naminiai gyvūnai gali sukelti alergiją (dažniausiai tai būna bronchinė astma, alerginė sloga, konjunktyvitas, rečiau - odos alergijos). Dažniausiai manoma, kad alergiją sukelia naminių gyvūnėlių kailis, tačiau žmogų alergizuoja ir odos gabaliukai/pleiskanos, seilėse esančios dalelės, baltymai bei šlapimas. Labiausiai paplitusios alergijos - katėms ir šunims, tačiau konkretus asmuo gali būti alergiškas ir pelėms, žiurkėms, jūrų kiaulytėms, triušiams, žiurkėnams, naminiams paukščiams, arkliams, karvėms ar net vėžliukų ir egzotinių žuvyčių maistui. Alergizuoti gali ir paprastai naminiu gyvūnėliu nelaikomas tarakonas.
Alergija kažkokiam gyvūnui gali sukelti simptomus, labai panašius į tuos, kuriuos sukelia šienligė: čiaudulys, bėganti ar užgulusi nosis, perštinčios ir ašarojančios akys, perštinti gerklė ir nosis. Tiesioginis kontaktas su alergenu gali pasireikšti kaip raudonas niežtintis bėrimas. Asmenims, sergantiems astma, naminiai gyvūnėliai gali išprovokuoti ir ligos paūmėjimą. Tokie ir kiti panašūs simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus minutėms po kontakto su alergenu. Jei jautrumas mažas, simptomai gali išryškėti ir po kelių valandų.
Pats efektyviausias alergijos naminiams gyvūnėliams gydymo būdas - vengti kontakto su jais. Todėl alergiškas žmogus, laikantis kokį nors naminį gyvūnėlį, turėtų jam surasti naujus patikimus šeimininkus, o savo namus kruopščiai išvalyti, kad juose liktų kiek įmanoma mažiau alergenų. Beje, net atsisakius gyvūnėlio ir išvalius namus, alergenų juose gali likti net iki 6 mėnesių.
Apvaliųjų kirmėlių sukeltos ligos: Mamos, kurios nuo pat mažų dienų moko vaikus neglostyti kieme lakstančių (ypatingai valkataujančių) kačiukų ir šuniukų, grįžus iš lauko, po bet kokio kontakto su aplinkos daiktais plautis rankas, yra teisios. Keturkojai gyvūnai gali platinti įvairias parazitines ligas, kuriomis užsikrėsti gali ir žmogus, ne tik tiesiogiai kontaktuodamas su gyvūnu, - pavojai tyko ir vaikų smėlio dėžėse, kurios užterštos šunų ir kačių ekskrementais. Taip pat ligą galima pasigauti tiesiog neplautomis rankomis imant maistą. Pagrindinės parazitinės ligos, kurias gali platinti naminiai gyvūnai (šunys, katės) yra toksakorozė, echinokokozė, toksoplazmozė, kriptosporidiazė. Šiomis ligomis galima užsikrėsti per užterštą gyvūnų išmatomis dirvožemį, vandenį, valgant neplautus vaisius, uogas ir daržoves, nesilaikant asmens higienos (nenusiplaunant rankų prieš valgį po kontakto su šunimis ar katėmis ir t.t.).
Vilniaus visuomenės sveikatos biuras pataria, kaip galima išvengti gyvūnų platinamų ligų:
- Svarbiausias dalykas, laikant naminį gyvūnėlį - asmens higiena. Suaugusieji turi mokyti mažuosius: plauti rankas prieš valgį ar maisto ruošimą, pasinaudojus tualetu, po darbo darže ar sode, grįžus iš lauko, pažaidus su savo augintiniu.
- Šunis reikėtų vedžioti tik jiems skirtose aikštelėse (tai labai svarbu įteigti ir vaikamas, kurie rūpinasi augintiniais, juos vedžioja).
- Reikėtų neužmiršti, kad negalima leisti šunims/katėms laižyti veido, lėkščių, valgyti iš tų pačių indų, taip pat neleisti vaikams žaisti su nepažįstamais gyvūnais.
- Žinoma, labai svarbu nevalgyti neplautų vaisių ir uogų (miško uogų). Daržoves kruopščiai nuplauti, saugoti maisto produktus nuo dulkių, musių, tarakonų. Negerti, nenaudoti maistui vandens iš atvirų vandens telkinių.
- Saugoti poilsio vietas, parkus, paplūdimius, vaikų žaidimo bei sporto aikšteles, kiemus, smėlio dėžes nuo šunų ir kačių išmatų.
- Nešerti naminių gyvūnų veterinarijos tarnyboje nepatikrinta ir termiškai neapdorota skerdiena (sergančio gyvūno skerdiena turi būti neprieinama naminiams gyvūnams (saugiai užkasta ar sudeginta).
- Taip pat, siekiant užkirsti kelią infekcinėms ir parazitinėms ligoms, gyvūnų šeimininkai turėtų patys pasirūpinti gyvūnų sveikata - tirti, ar nėra helmintų, o prireikus ir gydyti.
Šių visų patarimų/rekomendacijų laikytis svarbu ne tik suaugusiems asmenims, bet ir išmokyti viso to savo vaikus (ypatingai tuos, kurie savo aplinkoje susiduria su gyvūnais).
Vaikų ugdymas ir gyvūnai
Visi puikiai žino, koks geras draugas vaikui gali būti augintinis, ypač, jei vaikas šeimoje - vienas. Žaisdami su šunimi uždaro būdo mažyliai mokosi bendrauti, tampa atviresni. Geros emocijos pakelia nuotaiką, skatina pažinimo džiaugsmą. Beveik visi mažyliai domisi gyvūnėliais, myli ir trokšta jais rūpintis. Svarbiausia, ką gauna vaikas, augdamas aplinkoje, kur yra gyvūnų - humanistinį požiūrį į gyvūnus: išmokti rūpintis, išmokti mylėti, išmokti saugoti labiau pažeidžiamą ir jausti pagarbą mus supančiam gyvajam pasauliui.
Augindami vaiką ir gyvūną vienuose namuose, galite susidurti su įvairiausiomis problemomis. Į tas problemas (tarp vaikų ir šunų) reikia žiūrėti labai rimtai ir būtina stengtis jų išvengti. Visada reikia atsiminti, kad laikant šunį (ar kitą augintinį), į namus įsileidžiamas gyvūnas, ir netgi naminiai šunys turi grobuoniškų instinktų. Daug nesusipratimų tarp šunų ir vaikų baigiasi tragiškai, kai vaikas būna apkandžiojamas. Dažnai po tokio įvykio šuo atiduodamas į naujus namus arba užmigdomas, o vaikui emociniai ir fiziniai randai gali likti iki pat gyvenimo pabaigos. Todėl suaugusiųjų atsakomybė yra apsaugoti savo vaikus ir užtikrinti, kad vaikai ir šunys gyventų kartu saugiai ir laimingai. Todėl suaugusieji turi nustatyti vaiko ir gyvūno saugaus bendravimo taisykles. Jau nuo pirmos gyvūno atsiradimo namuose dienos tėvai turėtų išmokyti vaiką pagrindinių dalykų apie šunis, jų elgseną ir kūno kalbą. Taip bus išvengta situacijų, kai vaikai erzina šunį, ar kitokių šuniui nepriimtinų veiksmų. Teisingai mokant, vaikai greitai perpranta šunis, gali puikiai juos suprasti ir net jiems vadovauti. Visiems vaikams malonu, kai šuo jų klauso. Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad paaugliai, turintys naminių gyvūnų, daug geriau sugeba šifruoti netgi žmonių kūno kalbą ir jų veido išraiškas, negu tie, kurių namuose gyvūnai neauginami. Be to, ekspertai mano, kad vaikai daug sėkmingiau moko šunis naujų triukų, negu suaugusieji.
Patarimai tėvams renkantis augintinį
- Į ką reikėtų atkreipti dėmesį perkant augintinį vaikui, kad jie būtų geriausi draugai? Reikėtų atsižvelgti ar vaikas nėra alergiškas kokiems nors gyvūnams, kiek vaikui metų bei kokiomis savybėmis pasižymi augintinis, kurį planuojate įsigyti. Tarkim renkantis šunį, vienos jų veislės labiau sutaria su vaikais, o kitos vaikų pakęsti negali. Jei vaikas jau išsako savo norus, reikėtų atsižvelgti ir į juos, pvz.: jei vaikas svajoja apie kačiuką, o jūs nuperkate šunį, tai nereikia tikėtis, kad jis tuo šuniu labai džiaugsis. Naudinga perkant gyvūną yra ir pagalvoti apie vaiko asmenines savybes. Šuo tinka tiems, vaikams, kuriems reikia padidinti fizinį aktyvumą ar sumažinti prislėgtas nuotaikas, o katė ar žuvytės tinka nerimastingiems vaikams, nes veikia raminamai.
- Kokio amžiaus turėtų būti sulaukęs vaikas planuojant įsigyti naminį gyvūnėlį? Vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra, kad ir kokio amžiaus būtų vaikas, vis tiek gyvūną perkate labiau sau, nes pagrindinis rūpestis už gyvūno priežiūra tenka tėvams. Retas vaikas be priminimo savarankiškai rūpinasi gyvūnu. Todėl reikia labiau įvertinti savo galimybes skirti laiką ir dėmesį gyvūnui, o ne vaiko norus jį įsigyti. Gyvūnas nėra žaislas vaikui ir vien vaiko vienkartinis noras auginti gyvūnėlį nėra pakankamas pagrindas įsigyti naują šeimos narį. Vaiko pasirengimą įsigyti šunį galima patikrinti taip: savaitę laiko vaikas turi eiti į lauką ryte ir vakare taip tarsi jis vedžiotų šunį. Po savaitės ir vaikui, ir tėvams tampa aiškiau kiek vaikas yra pasiruošęs rūpintis augintiniu.
- Kokius gyvūnus patartumėte auginti skirtingo amžiaus vaikams? Manoma, kad vaikams iki penkerių metų labiau tinka auginti katę, nes ši moka pasislėpti, apsiginti nuo pernelyg įkyraus vaiko dėmesio, o šunį geriausia įsigyti, kai vaikui sueina 5-7 metai. Paprastai žuvytės, vėžlys ar įvairūs graužikai vaikams įdomūs pasidaro tik nuo septynerių metų, nes su jais negalima pažaisti ar pavedžioti už pavadėlio.
- Kas turėtų būti atsakingas už gyvūno priežiūrą šeimoje? Prieš įsigyjant gyvūną, reikėtų susitarti kas ir kaip rūpinsis augintiniu. Visgi pagrindinė priežiūra atitenka tėvams. Vaikui reikia priminti, kad gyvūną reikia ir pašerti, ir pagirdyti bei per daug neniurkyti.
- Ko namuose auginami gyvūnai moko vaikus? Kokių privalumų tai teikia? Gyvūnai namuose vaikus pirmiausia moko meilės ir pagarbos gyviems padarams, kad bet kokį gyvą padarą reikia saugoti, kad skriausti negalima jokio sutvėrimo. Taip pat mokina atsakomybės, kantrybės, švelnumo. Aišku viso to vaikas išmokta, jei šeimoje suaugę žmonės tinkamai rūpinasi gyvūnu, patys jo neskriaudžia.
- Ar gali augintiniai padėti įveikti tam tikras vaikų baimes? Kokias? Ir taip, ir ne. Paprastai gyvūnai vien savo buvimu vaikus veikia raminamai, mažina jų nerimą. Tačiau jei vaikas paniškai bijo šunų, o jūs nuperkate mažą šuniuką, kuris loja, visur lipa ir dar kanda, gali būti, kad vaikas dar labiau pradės bijoti šunų. Stiprios vaikų baimės turi būti įveikiamos palaipsniui, t.y.: iš pradžių stebint paveikslėlius su šunimi, žiūrint filmukus, parke pastebint kitų vaikų elgesį su šunimis, paglostant suaugusį šunį, kuris nedaro staigių judesių ir pan. Gyvūnas namuose gali padėti vaikui įveikti buvimo vienam namuose arba miegojimo vienam baimę, nes jis jau nebėra vienas, o būna kartu su augintiniu.
- Kokiais atvejais augintinis gali tapti labiau kliūtimi, iššūkiu nei draugu? Augintinis gali tapti kliūtimi, jei jis buvo įsigytas gerai neapsvarsčius savo gyvenimo būdo ir galimybių tą gyvūną laikyti, pvz.: įsigyjate šunį, o patys dažnai nebūnate namie, daug keliaujate. Tada kenčia ir šuo ir jūs kas kart galvodami kur jį padėti. Taip pat nereikia pasiduoti vaiko prašymui įsigyti gyvūną, jei pats jo kategoriškai nenorite, nes vis tiek gyvūnas gyvens jūsų namuose.
- Ką patartumėte tėvams, jei augintinis nepripažįsta vaiko kaip šeimininko, nors vaikas gerai su juo elgiasi ir netgi labai myli? Tėvams patarčiau tokiu atveju auklėti ir dresuoti gyvūną, kad jis tinkamai elgtųsi su vaiku. Ne kiekvienas gyvūnas gali būti vaiko draugas, bet gyvūno agresija prieš vaiką neturi būti pateisinama.
- Kokiais atvejais vaikas gali skriausti savo augintinį? Kaip tuomet reikėtų elgtis tėvams? Vaikas gyvūną gali skriausti dėl kelių priežasčių: iš nežinojimo kaip reikia elgtis su gyvūnu; kopijuodamas suaugusiųjų elgesį su gyvūnais; išliedamas savo sukauptą pyktį ant mažesnio ir negalinčio apsiginti arba iš pavydo, kad tėvai skiria dėmesį gyvūnui, o ne jam. Tėvai tokiais atvejais turėtų pirmiausia patys tinkamai elgtis su gyvūnu, aiškinti, kad visiems gyviems padarams skauda, jei juos skriaudžiame, mokinti vaiką, kaip reikia gyvūną glostyti, pakelti ir pan. Jei tėvai pastebi, kad vaikas specialiai skriaudžia gyvūną, reikia pagalvoti apie galimas tokias vaiko elgesio priežastis (užslėptas vidinis pyktis, dėmesio trūkumas) ir jas koreguoti.
- Kaip mažam vaikui reikėtų paaiškinti jo mylimo augintinio mirtį? Ar galima tiesiog pameluoti ir pasakyti, kad gyvūnas tiesiog pabėgo pro duris ir neaiškinti mirties fakto? Bendraujant su vaiku, reikia stengtis nemeluoti, nes melas visada anksčiau ar vėliau paaiškėja. Apie gyvūno mirtį reikia kalbėti paprastai, vaikui suprantama kalba. Tiesiog pasakyti, kad gyvūnas numirė, nukeliavo į dangų ir jam dabar bus labai smagu iš viršaus stebėti savo draugą. Jei vaikui kyla daugiau klausimų, atsakykite į juos.
- Ar tinka laikyti augintinį šeimoje, kurioje auga psichinę negalią turintis vaikas? Kodėl? Jei šeimoje auga, vaikas su psichine negalia, augintinis gali būti labai naudingas, jis gali tapti geriausiu vaiko draugu ir mokytoju. Tik reikia atsižvelgti į vaiko sutrikimo ypatumus ir tinkamai parinkti gyvūną.
- Kokios naudos tokiam vaikui gali teikti naminis gyvūnėlis? (Informacija nepateikta, todėl negalima atsakyti)