Psichologija - tai mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės, jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys, nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra "Aš" psichologijoje, aprėpdami asmenybės teorijas, savimonės svarbą ir psichologinį atsparumą.
Asmenybės Psichologija: Bandymas Paaiškinti Žmogų Kaip Visumą
Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus (kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui), tuo tarpu tos teorijos, kurios analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės (single-domain) teorijos (pvz.: suvokimo, klausos, atminties teorijos ir pan.).
Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus.
Asmenybės Apibrėžimo Sunkumai
Tačiau nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos (lygiai taip pat kaip ir bendrosios psichologijos) komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas.
Pagrindinės Kontroversijos Asmenybės Psichologijoje
Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu.
Asmenybės Stabilumas ir Pokyčiai
Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Erikson’o teorija).
Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Įsisąmoninti ir Neįsisąmoninti Veiksniai, Subjektyvus Savęs Suvokimas
Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė).
Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Žmogaus Unikalumas vs. Tipiškumas
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti.
Asmenybės Struktūra, Procesas ir Vystymasis
Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi.
Asmenybės teorijos dažnai naudoja tris pagrindines sąvokas:
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
- Asmenybės struktūra - stabilios asmenybės charakteristikos. Į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
- Procesas - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys.
- Vystymasis - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Savimonė: Aš-Vaizdas ir Jo Įtaka
Savimonę, arba savęs įsisąmoninimą, pirmiausia reikėtų suprasti kaip savęs pažinimo ir įvertinimo procesą. Šio proceso rezultatas būtų savęs vaizdas, vadinamas Aš-vaizdu, arba Aš-koncepcija, arba Aš-sistema. Aš-vaizdas - tai vaizdinių ir sprendinių apie save (savo bruožus ir sugebėjimus, išgyvenimus ir motyvus, savo vietą tarp žmonių ir t.t.) sistema.
Aš-vaizdo elementai:
- Savosios vertės jausmą (savęs įvertinimą), t.y. Aš-vaizdo turinys formuojasi ilgus metus, save perprantant ir kaupiant žinias apie save. Toms žinioms apie save, be abejo, nesame abejingi: mes jas vienaip ar kitaip vertiname, išgyvename, priimame arba nepriimame. Todėl atskirti žinias apie save ir savęs vertinimą yra labai sunku, o gal net ir neįmanoma. Taigi Aš-vaizdas yra savimonės, arba savęs suvokimo, proceso produktas.
- Aš-vaizdas visada sąlygoja mūsų asmenybės aktyvumą ir galimybes. Pavyzdžiui, esama žmonių, apie save manančių: „aš viską galiu“, „aš kai ką galiu“, „aš nieko negaliu“. „O jeigu negaliu, tai nieko ir nedarysiu“. Vadinasi, palankus arba nepalankus Aš-vaizdas skatina arba slopina mūsų aktyvumą. Antra vertus, sėkminga ar nesėkminga mūsų veikla atitinkamai veikia Aš-vaizdą.
- Mūsų Aš susieja į visumą įvairias mūsų mintis, jausmus, norus, veiksmus ir pan., t.y. leidžia mums pajusti savo asmenybės vientisumą. Be to, Aš dėka juntame, išgyvename save kaip tą patį praeityje, dabartyje ir ateityje ir šiaip suvokiame bei jaučiame tapatumą sau.
- Kaip ir kiti psichiniai reiškiniai, Aš-vaizdas visada turi kažką, kas suvokiama labai aiškiai, kažką, kas suvokiama ne taip aiškiai, o dar dalelė savęs vaizdo lieka apskritai neįsisąmoninta. Šių vaizdo dalių santykis nuolat kinta. Sakykime, per psichoterapijos seansus žmogus suvokė, kodėl jaučia priešiškumą metais jaunesniam broliui. Vadinasi, anksčiau nelabai aiškiai suvokta ir sunkiai paaiškinama savybė - „priešiškumas broliui“ tapo visiškai įsisąmoninta. Taigi kiekvieno mūsų Aš yra žymiai didesnis nei tas Aš, kurį mes sąmoningai suvokiame. Psichoanalitikai teigia, kad susitikti „akis į akį“ su savo pasąmone mums padeda ne tik nevalingi poelgiai. Užmegzdami ryšį su savo pasąmone ir giliau save įsisąmonindami, mes turime galimybę ne tik išspręsti savo vidinius prieštaravimus. Pasąmonėje mes galime atrasti savojo Aš atsinaujinimo, augimo, stiprybės, išminties šaltinius.
- Susiformavusiam mūsų Aš-vaizdui būdinga patį save palaikyti, išliekant nepakitusiu. Mūsų Aš-vaizdo pastovumas kaip tik ir priklauso nuo to, kaip mes priimame neatitinkančią jo informaciją: esame „atviri“ ar „uždari“ jai. Kai Aš-vaizdas yra per daug kintantis arba, atvirkščiai, per daug pastovus, gali kilti įvairių problemų. Turėdamas nepastovų, lengvai kintantį Aš-vaizdą, žmogus tarsi netenka savęs suvokimo ir vertinimo pagrindo, nes nežino, koks yra iš tikrųjų, ko iš savęs tikėtis. Tuo tarpu „sustingusį“ savęs vaizdą turinčiam žmogui būdinga stipri psichinė gynyba - visa nauja informacija apie save pertvarkoma taip, kad ji nepažeistų susidariusio Aš-vaizdo.
- Aš-vaizdo turinį sudaro informacija apie save. Kiekviena tokia grupė žinių apie save vadinama Aš-vaizdo faktoriumi. Šie faktoriai sudaro tam tikrą sistemą. Savęs suvokimo ir vertinimo procese vienas kuris nors faktorius vyrauja, t.y. Pasitaiko atvejų, kai kiti žmonės mūsų vyraujančio savęs vertinimo kriterijaus ne tik nepalaiko, bet ignoruoja ar net neigia, t.y. vertina mus ne pagal tai, ką mes patys savyje vertiname. Tuomet, siekdami išlaikyti savosios vertės lygį, mes iškreipiame informaciją, neigiančią mūsų vyraujantį Aš-vaizdo faktorių. Dažnai žmonių tarpusavio konfliktai kyla būtent dėl to, jog yra neigiama ignoruojama tai, ką žmogus savyje labai vertina.
Kiti autoriai mini dar dvasinį Aš, socialinį Aš, fizinį Aš, intymųjį Aš, taip pat šeimyninį Aš. Skiriamas ir veidrodinis Aš. Matyt, galima būtų atsirasti ir daugiau Aš veidų. Sveikam žmogui tarp realaus ir idealaus Aš būdingas tam tikras atotrūkis. Mažas skirtumas tarp realaus ir idealaus Aš liudija apie asmenybės vidinę pusiausvyrą, pasitikėjimą savo jėgomis ir kartu sąlygoja sėkmingą veiklą. Reprezentacinis Aš - savotiška mūsų vizitinė kortelė, pateikiama kitiems. Tiksliau, daugybė vizitinių kortelių, nes kiekvienas mūsų atliekamas vaidmuo reikalauja atskiro parodomojo Aš. Kiekviename tokiame Aš mes pateikiame save truputi geresnį, gražesnį, malonesnį. Paprastai mes puikiai suvokiame skirtumą tarp savo realaus ir reprezentacinio Aš. Taigi mūsų savęs suvokimas prasideda nuo atskirų pajautimo momentų ankstyvojoje vaikystėje ar net kūdikystėje. Paauglystę Aš-vaizdas „pasitinka“ kaip gana pastovi ir sudėtinga sistema.
Asmeninio Aš Paieškos: Klausimas "Kas Aš Esu?"
Laiške psichologei Vaidai Platkevičiūtei, mergina aprašo savo sunkumus, susijusius su savęs realizacija, pasitikėjimo stoka ir sunkumais bendraujant su aplinka. Ji klausia: "Nerandu savęs ir nežinau: KAS AŠ?".
Psichologė atkreipia dėmesį į du pagrindinius aspektus: požiūrį į supantį pasaulį ("nekompetentingas pasaulis") ir klausimą "Kas aš esu?". Ji teigia, kad šie du aspektai yra susiję ir stiprina vienas kitą, trukdydami merginai atrasti save ir savo vietą aplinkoje.
Psichologė pataria nusisukti nuo savęs ir atsigręžti į kitus, prisimenant V.V. Landsbergio pasaką apie mėnulį ir saulę. Ji skatina atrasti, kaip galima praturtinti pasaulį, jam pasitarnauti, ir taip savaime gauti daugiau šviesos.
Psichologinis Atsparumas: Gebėjimas Įveikti Sunkumus
Stresinės situacijos ir nemalonūs įvykiai mūsų tyko už kiekvieno kampo, tačiau vieniems pavyksta su jais susidoroti, o kiti palūžta. Tačiau nuo ko priklauso šis gebėjimas? Kas yra psichologinis atsparumas? Kaip tai veikia? Ir iš ko jis susideda? Dabartiniame greitame pasaulyje, natūralu, kad kyla daug įvairių problemų, išgyvenimų ir situacijų. Tai gali būti įvairios ligos, artimųjų netektis, darbo praradimas ar kiti traumuojantys įvykiai, kurie mums dažniausiai atneša daug emocinių išgyvenimų, daug nestabilumo ir nesaugumo jausmo. Natūralu, kad tokiose situacijose kyla ir įvairios nemalonios mintys. Tačiau žmonija yra linkusi prie to prisitaikyti ir dažniausiai, susitvarkiusi su tomis problemomis, iš šių situacijų išeina ir gali gyventi įprastą gyvenimą. Tačiau kyla klausimas, kaip gi pavyksta susitvarkyti su šiomis problemomis ir gyventi toliau?
Psichologinis atsparumas - tai gebėjimas sėkmingai susitvarkyti su kilusiomis nepalankiomis sąlygomis. Kartu tai - gebėjimas iš tos situacijos išeiti stipresniam, išmintingesniam ir daugiau galinčiam. Iš tiesų, psichologinis atsparumas suteikia mums galimybę augti, tobulėti, taip pat priimti tam tikras rizikingas situacijas ir spręsti šių situacijų sukeltas pasekmes. Svarbu suvokti, kad psichologinis atsparumas neapsaugo mūsų nuo nesėkmių ar nemalonių emocijų, sunkių sąlygų ar elgesio.
Psichologinio Atsparumo Komponentai
Psichologinis atsparumas susideda iš tam tikrų dalių - fizinio atsparumo, emocinio atsparumo, proto ir dvasinio atsparumo.
- Fizinis atsparumas sudaro visą mūsų fizinę sveikatą - tai mūsų jėga, ištvermė, gebėjimas pailsėti ir atgauti jėgas.
- Emocinis atsparumas - tai mūsų gebėjimas suprasti, įsigilinti, išjausti, reguliuoti mūsų emocijas, koncentruoti dėmesį ir su emocijomis tvarkytis.
- Proto atsparumas - tai mūsų gebėjimas mąstyti, atpažinti, suprasti savo mintis, gebėjimas analizuoti, pažvelgti į situacijas iš šalies, iš įvairių perspektyvų, taip pat gebėjimas vienu metu matyti kelias išeitis iš situacijos.
- Dvasinis atsparumas yra mūsų gebėjimas suprasti savo vertybes, įsitikinimus, ieškoti vertybių, meilės ir prasmės savo gyvenime.
Giedrės Istorija: Darbomanija ir Bejėgiškumo Jausmas
Ilgą laiką man atrodė, kad Giedrės istorijai trūksta spalvų, ir nekilo ranka apie ją rašyti. Dirbdama odontologe Giedrė turėjo daugybę klientų, augino keturis vaikus, uždirbo daug pinigų, o jos gerokai vyresnis vyras atrodė veikiau kaip dar vienas darbas, o ne atrama. Įtarimą, kad su ja kažkas ne taip, kėlė tik jos keistai sausa ir negyva povyza, tarsi jos jausmai būtų miegoję, o su manimi būtų bendravusi tik kalbanti galva.
Giedrės gyvenimo istorijoje susigaudyti nebuvo lengva. Per pirmą sesiją sužinojau, kiek daug ji įveikė sunkumų: dėl bronchinės astmos visą vaikystę praleidusi ligoninėse ir sanatorijose išmoko valdyti save ir galiausiai pasveiko; sunkiai dirbdama įkūrė savo odontologijos kabinetą; trečias vaikas gimė pusiau gyvas ir jo sveikata susinormalizavo tik po poros metų milžiniškų pastangų. Tiekos įveiktų iššūkių išvardijimas ir tarsi nuolatos laikomas iškeltas plakatas „aš viską pati“ man iš karto pažadino įtarimą, kad šiuo metu ji jaučiasi bejėgiškai, tačiau iš paskutiniųjų bando įtikinti save, kokia yra stipri.
Psichoterapijos sesijų metu Giedrė dalinosi išgyvenimais, o psichologė ją nuoširdžiai priėmė - šiuo neįprastu būdu ji leido man trumpai ja pasirūpinti. Savo viduje aptiko liūdesį, stiprius religinius jausmus. Koks geras buvo bendrumo jausmas! Galiausiai Giedrė nusprendė keletą savaičių melstis bažnyčioje "už sielos minkštumą".
Gal besimelsdama pamažu atleido vyrui, o tai leido nuo jo atsitraukti? Juk pykdamas labai stipriai būni prisirišęs prie žmogaus.
Giedrės istorija iliustruoja, kaip svarbu suvokti savo jausmus, poreikius ir atrasti būdus, kaip jais pasirūpinti. Dažnai žmonės, pasiaukojantys kitiems, pamiršta save, o tai gali sukelti įvairių psichologinių problemų.
tags: #kas #as #esu #psichologija