Psichikos sveikata yra neatsiejama žmogaus gerovės dalis. Visuomenėje vis labiau pripažįstama, kad psichikos sveikatos sunkumai yra tokie pat įprasti, kaip ir fizinės sveikatos problemos. Tačiau, nepaisant didėjančio supratimo, psichikos ligos vis dar apipintos stigma ir mitais. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti psichikos ligų atsiradimo priežastis, remiantis moksliniais tyrimais ir specialistų įžvalgomis, siekiant geriau suprasti šią sudėtingą sritį.
Kas Yra Psichikos Sutrikimas?
Vilniaus psichikos sveikatos centro gydytojas psichiatras Kostas Matuzevičius psichikos sutrikimą apibrėžia remiantis dviem pagrindinėmis dimensijomis: žmogaus gebėjimu funkcionuoti visuomenėje (mokytis, dirbti, atrasti savo vietą) ir gebėjimu tvarkytis su kasdieniais iššūkiais, sunkiais jausmais ir problemomis. Jei žmogus sugeba derinti šias dimensijas ir turi pakankamai gerą psichologinį atsparumą, jis laikomas psichiškai sveiku. Tačiau svarbu pabrėžti, kad visi žmonės kartais patiria sunkumų, kurie gali sutrikdyti kasdienį funkcionavimą, ir tai yra normalu. Taip pat normalu jausti įvairias emocijas.
Nors visuomenėje įprasta manyti, kad psichikos sutrikimas yra trumpalaikis ir mažiau pavojingas nei psichikos liga, specialistai teigia, kad psichiatrijoje psichikos ligos sąvoka vartojama vis rečiau, ją keičiant psichikos sutrikimo sąvoka. Iš esmės šios sąvokos suprantamos kaip sinonimai. Liga apibrėžiama kaip turinti tam tikras biologines priežastis, o psichikos sutrikimai dažnai aiškinami remiantis biopsichosocialiniu modeliu, kuris išskiria biologines, psichologines ir socialines priežastis.
Pagal Europoje taikomą ligų klasifikaciją, visi psichikos sutrikimai oficialiai yra diagnozės, turinčios savo ligos kodus. Iš viso skaičiuojama per 200 įvairių psichikos sutrikimų, kurie skirstomi į tam tikras grupes, pavyzdžiui, priklausomybės ligos, nuotaikos sutrikimai, nerimo sutrikimai, psichozinio spektro sutrikimai, asmenybės sutrikimai, organiniai psichikos sutrikimai ir pan. Kiekviena ši grupė turi dar po 10-20 skirtingų diagnozių.
Rizikos Veiksniai: Genetiniai, Socialiniai ir Aplinkos Aspektai
Atlikti tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis visų žmonių vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu patiria psichikos sutrikimų. Absoliuti dauguma psichikos ligų nėra įgimtos, o nulemtos išorinių priežasčių. Nors vienas iš psichikos sutrikimų veiksnių yra genetinis, manoma, kad psichikos sutrikimai nėra tiesiogiai paveldimi. Paveldimas tik polinkis į psichikos sutrikimą. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje yra buvę depresijų, šizofrenijos ar nerimo sutrikimų atvejų, žmogui, susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, gali pasireikšti atitinkamas sutrikimas.
Taip pat skaitykite: Simptomai ir įveikimo būdai
Įrodyta, kad darbo praradimas, neturėjimas pastovios gyvenamosios vietos, skurdas, diskriminacijos ir neteisybės patirtis, lydinti nuo pat vaikystės, yra reikšmingi rizikos veiksniai išsivystyti psichikos sutrikimui. Taip pat svarbu, kiek darnos buvo tėvų šeimoje, kiek vaikas jautėsi saugus, suprastas, ar buvo atsižvelgiama į jo fizinius ir psichologinius poreikius. Dar viena rizikos veiksnių grupė - įvairios krizinės situacijos, nelaimės, kataklizmai, netektys, neįgalumai ir visi kiti pokyčiai, kurie blogina žmogaus gyvenimo kokybę. Kiekvienas paminėtas aspektas prideda vis po lašą į rizikos taurę.
Riziką išsivystyti psichikos sutrikimui didina psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Priklausomybė jau pati savaime traktuojama kaip psichikos sutrikimas, tačiau savo ruožtu ji gali sukelti ir kitų psichikos sutrikimų - depresiją, nerimo sutrikimą ir pan.
Psichikos Sutrikimai ir Agresyvumas: Mitai ir Realybė
Nors visuomenėje vis dar gaji stigma, susijusi su psichikos sutrikimais, ypač tais, kurie nėra depresija, situacija keičiasi ir žmonės vis drąsiau kalba apie savo psichikos sunkumus, o aplinkiniai vis geranoriškiau į juos reaguoja. Vis dėlto, stereotipai apie psichikos ligomis sergančių žmonių agresyvumą vis dar gyvi.
Gydytojas psichiatras K. Matuzevičius pabrėžia, kad psichikos sutrikimas nelygu agresija. Daugybė atliktų tyrimų rodo, kad tarp psichikos sutrikimų turinčių žmonių smurto lygis nėra didesnis negu bendroje populiacijoje. Atvirkščiai, šie žmonės dažniau patys tampa smurto ar išnaudojimo aukomis. Taigi, statistika prieštarauja vyraujančiai nuostatai, kad psichikos sutrikimų turintys žmonės yra agresyvesni. Reikėtų kalbėti apie individualų polinkį į smurtą ir jo priežastis, kurios nebūtinai susijusios su psichikos sutrikimu.
Sergančiojo Patirtis: Atstūmimas ir Nesuvokimas
Sergantieji psichikos liga dažnai jaučiasi atstumiami ir nugalinami visuomenės netgi tose situacijose, kuriose nesijaučia tokie nieko negalintys, nesugebantys ar pavojingi. Tai kelia desperacijos jausmą, nes, kaip jie besistengtų už save kovoti, dažnai šią kovą pralaimi. Ypač sunku atlaikyti atstūmimą ir nepripažinimą tiems, kurie gerai suvokia savo ligą ir sistemingai gydosi. Kita vertus, lygiai taip pat sunku ir tiems, kurie nesuvokia savo ligos ir todėl nesupranta priežasčių, kodėl kiti juos atstumia, kodėl juos visi nori gydyti. Tam tikra prasme jiems dar sunkiau, nes jie net nesupranta, kodėl taip vyksta.
Taip pat skaitykite: Narkotikų vartojimo poveikis
Dalis psichikos sutrikimų keičia žmogaus asmenybę, pavyzdžiui, šizofrenija turi vadinamųjų negatyvių simptomų, dėl kurių žmogus netenka savo turėtų savybių. Liga gali sukelti motyvacijos sutrikimus, apatijos jausmą, liūdesį ir abejingumą išoriniam pasauliui. Pačiam žmogui šiuos pokyčius sunku pajausti, bet artimiesiems labai sunku matyti, kad jų mylimas žmogus labai pasikeitė - ir ne į gerą pusę. Tačiau, tarkime, nerimo ar nuotaikos sutrikimai pačios asmenybės nekeičia. Kita vertus, jų atsiradimas tampriai susijęs su asmenybe - kaip žmogus gyveno, kokius sprendimus priėmė ir pan. Psichikos ligos labai retai ištinka lygioje vietoje.
Ar Visada Pavyksta Padėti? Gydymo Galimybės ir Iššūkiai
Medikams gana dažnai tenka susidurti su pozityviais atvejais, kai žmogus gavo savalaikę pagalbą, ją priėmė ir pradėjo kitaip jaustis bei gyventi. Tačiau būna tokių sunkių sutrikimų, kai gydymas padeda labai minimaliai. Visiškai išvengti nusivylimo nepavyksta - tikrai kartais gydymas nepadeda tiek, kiek norėtųsi. Visgi nesu matęs atvejų, kad gydymas visai nepadėtų. Ypač jeigu žmogus stengiasi laikytis rekomendacijų.
Kadangi psichikos sutrikimas - kompleksinė liga, viena iš svarbių gydymo formų po medikamentinio gydymo, ypač kalbant apie šizofreniją, yra šių žmonių įtraukimas į bendruomenes, kuriose jie gautų socialinę pagalbą ir palaikymą. Tai jiems padeda geriau funkcionuoti ir tai labai svarbi gydymo dalis, be kurios jie taptų izoliuoti, o izoliacija sveikti nepadeda. Būna ir taip, kad žmogus atvežamas per prievartą ir priešinasi gydymui. Tuomet labai svarbus medikamentinis gydymas ir tik po jo taikomos kitos intervencijos. Tačiau dauguma atvejų žmogui turėtų būti vienu metu taikomas ir medikamentinis ir nemedikamentinis (psichologinis palaikymas, socialinė pagalba ar psichoterapija) gydymas. Taip pat svarbu ne tik apgydyti žmogų stacionare, bet, kaip jau minėjau, kad jis gautų ir tolesnę pagalbą. Tai lėtinė liga ir problemos per savaitę ar mėnesį nepranyks.
Artimiesiems patariama mažiau susitelkti į psichikos sutrikimą ir daugiau į tai, ką žmogus išgyvena. Bandyti ne patarinėti, aiškinti, mokyti, o daugiau klausytis, klausti, domėtis, kadangi nurodinėjimas, aiškinimas dažnai kelia pasipriešinimo reakciją, jausmą, kad žmogaus artimieji nesupranta jo, kad nori jį ,,pataisyti“. Todėl tikslas būtų bandyti suprasti, kaip žmogus iš tikrųjų jaučiasi, kas jam kelia nerimą, ko jis bijo, dėl ko išgyvena, gal jis pats turi idėjų, kas galėtų jam padėti. Toks empatiškas santykis galėtų leisti žmogui pasijusti saugiam, suprastam, galbūt leistų pažvelgti į savo situaciją iš kitų kampų ir padėtų atrasti drąsos priimti sprendimus, susijusius su kreipimusi dėl pagalbos.
Dažniausiai Pasitaikantys Psichikos Sutrikimai: Depresija, Nerimas ir ADHD
Tarp dažniausiai pasitaikančių psichikos sutrikimų yra depresija, nerimo sutrikimai ir aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADHD).
Taip pat skaitykite: Psichologinis žvilgsnis į charakterį
Depresija nuo tiesiog laikas nuo laiko kiekvieną žmogų ištinkančios blogos nuotaikos skiriasi trukme - trunka 2 savaites ir ilgiau, bei tuo, kad trukdo bendravimui, darbui, mokymuisi, laisvalaikiui. Ji taip pat skiriasi ir nuo liūdesio, kuris jaučiamas netekus brangaus žmogaus - jis susijęs su prisiminimais, laikui bėgant, blėsta, paprastai netrunka ilgiau nei 3-6 mėn. ir vadinamas gedulu.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių , disbalansas. Tai pirmiausia serotonino, dažnai vadinamo „laimės hormonu“, trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.
Depresijos gydymas apima:
- Medikamentinį (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai).
- Psichoterapinį ( psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys).
- Instrumentinį - šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt.
Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse, tik šis tikslas pasiekiamas įvairiais keliais. Ypač svarbu, kad gydymas būtų taikomas profesionaliai, individualiai bei reikalingą laiką - per anksti nutraukus, kai pajuntamas pagerėjimas, ypač didelė atkryčio rizika, o ir pati liga linkusi atsikartoti.
ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) įprasta manyti, kad tai vaikų ir paauglių liga. Kadangi labai dažnai suaugusiame amžiuje šis sutrikimas nediagnozuojamas, nuo jo kenčiantys pacientai nesulaukia tinkamo gydymo ir negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Šiuo sutrikimu serga 3-11 proc. vaikų. Deja, sulaukus pilnametystės, sutrikimas tęsiasi ir toliau akivaizdžiais simptomais 15 proc.suaugusiųjų, apie 50 proc.sirgusiems sutrikimo požymiai tampa švelnesni. Jeigu sutrikimas savaime nepraeina iki 17m., labai tikėtina, kad jis pasireikš ir suaugus. Bendras sergamumas ADHD suaugusiųjų tarpe - 2-5 proc. Dažniau serga vyrai - 5:1 santykiu. Sunkiausia sutrikimą diagnozuoti žmonėms, kurie vaikystėje su šia diagnoze nesusidūrė.
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į galimus rizikos veiksnius - ar turite artimų giminaičių (pvz., tėvų ar brolių ir seserų) su ADHD ( nepalankus genetinis paveldėjimas 80 proc.); ar mama nėštumo metu rūkė, vartojo alkoholį ar narkotikus; ar mama nėštumo metu neturėjo sąlyčio su nuodingomis medžiagomis, pvz. PCB; ar ankstyvam gyvenimo laikotarpyje Jūs neturėjote sąlyčio su švinu; ar negimėte anksčiau laiko ir mažesnės kūno masės. ( Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius - noradrenalino ir dopamine neurotransmisijos sutrikimus) . Labai pravartu prisiminti ar pasiklausti vyresnių artimųjų apie vaikystės ir paauglystės ypatumus. Svarbu atkreipti dėmesį į tokius faktus - lėtesnis vystymasis , užsitęsęs šlapinimasis į lovą, elgesio problemos, dažnos drausminės nuobaudos, prastesnis pažangumas, antramečiavimas. Visos šios aplinkybės turėtų paskatinti atkreipti dėmesį į galimus ADHD klinikinius požymius.
Išskiriami trys pagrindiniai ADHD tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas - dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais. Manoma, kad vaikams, o suaugusiame amžiuje - vyrams būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims - nedėmesingumo tipas.
- Nedėmesingumas - nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, baigti pradėtą darbą, pastoviai daromos klaidos;
- Išsiblaškymas - lengvai atitraukiamas dėmesys, Neatidumas;
- Užmaršumas.
- Hiperaktyvumas - bėgiojimas, per dažnas ir greitas judėjimas, sunkumas išbūti vienoje vietoje, per greitas ir per didelis šnekumas, triukšmavimas, įkyrus elgesys.
- Impulsyvumas - negebėjimas sulaukti savo eilės, atidėti noro išpildymo, atsakymas į klausimus, nesulaukus jo pabaigos, pokalbio temos keitimas;
- Lengvas su(si)erzinimas;
- Emociniai protrūkiai.
Esant minėtiems požymiams , atsiranda problemos įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo srityse- prasidėjus darbiniams santykiams pastebimi prastesni profesiniai pasiekimai ir menkesnės galimybės siekti karjeros, dažnesni darboviečių keitimai. Kasdieninis darbas tampa iššūkiu - sunku atlikti darbą laiku, užmirštami terminai, susitikimai, svarbios datos. Šeimyniniuose santykiuose - dažnesnės skyrybos, santykių problemos. Nesugebėjimas kontroliuoti impulsų gali svyruoti nuo nekantrumo, nuotaikos svyravimų iki pykčio proveržių. Kitose gyvenimo srityse - žemesnė socialinė ir ekonominė padėtis, dažnesnės finansinės krizės, dažnesnis piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nepaisymas kelių eismo taisyklių ir nelaimingi atsitikimai, pastovios baudos už greičio viršijimą ir t.t.
ADHD vaikams diagnozuojamas, kai yra sutrikęs dėmesys ir per didelis aktyvumas. Abu šie požymiai yra būtini diagnozei nustatyti ir turi pasireikšti daugiau nei vienos rūšies situacijose (pvz., namuose, klasėje, klinikoje).
ADHD požymiai suaugusiems yra tokie patys, tik būdinga, kad hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai būna ne tokie ryškūs kaip nedėmesingumo. Vadovaujantis DSM-V klasifikacija ADHD suaugusiąjame amžiuje diagnozuojama jei : pacientui pasireiškia bent 5 nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai; šie simptomai reiškiasi nuolat visose gyvenimo srityse ne mažiau kaip 6 mėn., šie simptomai pacientui sukelia reikšmingą disfunkciją; šie simptomai pacientui reiškiasi nuo vaikystės ( prasidėjo iki 12 metų). ADHD diagnozuojamas jei atsakymai į visus 4 klausimus yra teigiami.
ADHD diagnozavimą apsunkina dažnai kartu sutinkami ir kiti psichikos sutrikimai: nuotaikos sutrikimai - depresija, bipolinis sutrikimas; nerimo spektro sutrikimai; asmenybės sutrikimai - dažniausiai ribinio ir asocialaus tipo; priklausomybės sutrikimai. Jeigu hiperkinezinis sutrikimas buvo vaikystėje, o po to išnyko, ir atsirado kita būsena, pavyzdžiui, asocialus asmenybės sutrikimas arba psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimas, diagnozuojamas naujas, o ne ankstesnis sutrikimas. Taip pat panašią ADHD būsenai simptomatiką gali sukelti hipoglikemija, skydliaukės patologija, apsinuodijimas švinu.
Pripažinta, kad suaugusiųjų ADHD sėkmingiausiai gydomas derinant medikamentinį ir psichoterapinį metodus. Dažniausiai ADHD gydymui skiriami psichostimuliatoriai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino koncentraciją. Moksliniai tyrimai įrodė, kad jie dažnai yra efektyvesni už kitas psichotropinių medikamentų grupes. Stimuliatoriai - metilfenidatas (Concerta, Metadate, Ritalin, kiti), dekstroamfetaminas (Dexedrine), dekstroamfetaminas-amfetaminas (Adderall XR) ir lisdeksamfetaminas (Vyvanse). Jie gali būti trumpo ir ilgo veikimo, dažnai pakankamai greitai ir efektyviai gydo dėmesio koncentracijos trūkumą ir hiperaktyvumą. Kiti vaistai- atomoksetinas (Strattera) ir antidepresantai, pavyzdžiui, bupropionas (Wellbutrin). Atomoksetino ir antidepresantų poveikio pradžia lėtesnė nei psichostimuliatorių, todėl jie yra antro pasirinkimo medikamentai. Vaistai, kartu su psichosocialinėmis priemonėmis, skiriami adekvačiomis dozėmis kol sutrikimo simptomai yra sunkūs ar vidutinio sunkumo.
Psichoterapija ADHD atveju apima:
- Pagerinti asmeninio laiko valdymą ir organizacinius įgūdžius.
- Impulsyvaus elgesio ir pykčio kontrolė.
- Problem ų sprendimo įgūdžių lavinimas.
- Praeities socialinių ir akademinių nesėkmių įveika.
- Santykių su šeima, kolegomis ir draugais gerinimas.
Esant būtinybei, pravartu dalyvauti paramos grupėse, įtraukti į gydymo procesą šeimos narius, kolegas, draugus. Taip pat gali būti taikomos specialios dietos, vitaminų arba mineralų papildai, vaistažolių papildai ir nepakeičiamos riebiosios rūgštys, ypač Omega - 3.
Nerimas - normaliai kiekvieno žmogaus išgyvenama būsena, kuri padeda organizmui mobilizuoti jėgas siekiant tikslo ar norint išvengti pavojaus. Nerimą jaučiame, kai laukia atsakingas pokalbis, pavyzdžiui, dėl darbo, operacija, egzaminas ar susitikimas su svarbiu žmogumi ir pan. Mūsų organizmas tada pasiruošia - jaučiame jaudulį, didesnį energijos kiekį, dėmesį koncentruojame tik tiek šia situacija, nenorime valgyti, mažiau miegame. Tuo metu tampa intensyvesnė medžiagų apykaita, pakyla kraujospūdis, padažnėja širdies veikla bei kvėpavimas, išsiplečia vyzdžiai, padidėja raumenų tonusas. Kitaip tariant, gamtos esame apdovanoti gebėjimu sukaupti jėgas ties tuo, kas dabar svarbiausia, ir atidėti tai, kas gali palaukti.
Nerimas tampa patologiniu tada, kai jis neturi akivaizdžios, suprantamos priežasties arba pasidaro toks stiprus, kad ima žmogui ne padėti, o trukdo - pavyzdžiui, studentui prieš egzaminą taip „suka pilvą ir pykina“, kad jis negali nueiti į egzaminą; kitu atveju - žmogus gali būti tiek besijaudinantis dėl darbo, kad mintys jo neapleidžia vakare nei naktį - trukdo užmigti, kartojasi sapnuose.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nerimo atsiradimas yra susijęs su tam tikrų cheminių medžiagų kiekio, tarpusavio santykio sutrikimu. Čia kalbama apie serotonino, noradrenalino, dopamino, endogeninių opioidų gamybos ar aktyvumo pokyčius, labai svarbią vietą galvos smegenų slopinimo procesuose užimančią gama amino sviesto rūgštį. Labai supaprastinta biologinės teorijos schema atrodytų taip: išorinės aplinkos dirgikliai perdirbami į nervinį impulsą, kuris plinta smegenų struktūromis iki noradrenerginių neuronų, kurie perduoda impulsą kitoms smegenų struktūroms, o jos - organizmo sistemoms. Kvėpavimo sistema, gavusi aktyvinantį impulsą, dažnina kvėpavimą, net jaučiamas dusulys, širdies - kraujagyslių sistema padažnina širdies susitraukimų dažnį, didina kraujospūdį, kaulų -raumenų - padidina raumenų tonusą, atsiranda įtampa ir drebėjimas ir t.t. Tai būtų normalaus, t.y. nerimo, turinčio adekvačią priežastį, atsiradimo schema. Patologinis nerimas irgi vystosi taip pat, tik dažniausiai be suprantamo dirgiklio arba reakcija į realų dirgiklį yra perdėta. Taip nutinka dėl jau minėtų cheminių medžiagų kiekio, pusiausvyros sutrikimų galvos smegenyse.
Psichologiniu požiūriu, nerimu gali reikštis nuslopinti jausmai, pavyzdžiui, darbas vadovaujant viršininkui, kuris yra nepagarbus, nevertinantis ar net agresyvus - kylantis noras jam priešintis, neapykanta ar panieka - natūralūs jausmai tokioje situacijoje, bet tiesiogiai juos reikšti pavojinga - gali prarasti darbą. Šie nuslopinti jausmai atlieka vidinio dirgiklio vaidmenį, kuris aktyvina vegetacinę nervų sistemą, tada jaučiami ir fiziniai nerimo simptomai.
Genetiniu požiūriu, nervų sistemos ypač žemas jautrumo slenkstis įvairiems nerimo mechanizmus „užvedantiems“ dirgikliams yra nulemiamas genetiškai. Pacientai skundžiasi neramumu, pastoviu jauduliu ir įtampa, nuovargiu, jiems sunku susikaupti, galvoje sukasi neramios mintys apie tai, kad turi nutikti kažkas blogo, nuogąstauja dėl įvairių smulkmenų arba dėl artimųjų, savo pačių sveikatos, galimų katastrofų. Būdinga tai, kad galvojant apie ką nors į ateitį, matoma tik bloga, grėsminga ateitis, neišvengiamai susiklostanti katastrofa. Pacientai blogai miega - jiems sunku užmigti, vargina apmąstymai apie dienos įvykius, darbus, miegant sapnuose tarsi toliau sprendžiamos esamos problemos ar kankina košmarai, kuriuose nuo kažko bėgama, atsitinka kažkas baisaus, dažnai nubudinėjama. Ryte žmogus nesijaučia tinkamai pailsėjęs, jam sunku sukaupti dėmesį, bendrauti su kitais, nes pasidaro dirglus, nekantrus. Padidėja vegetacinės nervų sistemos aktyvumas - dažniau plaka širdis, atsiranda dūrimai, skausmai širdies plote, dažnai tampa nestabilus kraujospūdis, jaučiama raumenų įtampa, padidėja prakaitavimas, atsiranda virškinimo diskomfortas ( atsirūgimai, sunkumo jausmas pavalgius skrandyje, pilvo pūtimas gurguliavimas, užkietėję ar laisvi viduriai ), gali padažnėti šlapinimasis. Sergantieji skundžiasi dažnais galvos skausmais, pulsavimu, galvos svaigimu, kvaituliu, nestabilumo pojūčiu, silpnumu. Būdingas nemalonus vidinis drebulys, karščio-šalčio bangos, aptirpimai, odos paraudimas-pabalimas.
Ligos eiga yra lėtinė, jai būdinga banguojanti eiga su pagerėjimais ir pablogėjimais, kartais gali tęstis visą gyvenimą. Vienam ketvirtadaliui pacientų, sergančių šiuo sutrikimu, nustatoma ir panikos atakų, daugiau negu pusei - depresija. Pacientai dažnai linkę neigti psichologines problemas bei tai, kad esamų fizinių skundų priežastis slypi psichikoje. Jie pas psichiatrą paprastai atvyksta atlikę įvairių specialistų skirtus tyrimus dėl galimų fizinių ligų, neretai jiems būna skirta „raminamųjų“, kartais pacientai gydosi patys - alkoholiu „atsipalaidavimui“, geresniam miegui.
Gydymas apima:
- Medikamentinį gydymą (benzodiazepinai, antidepresantai, jų deriniai bei kitų grupių psichiką veikiančiais vaistais). Benzodiazepinai veikia greitai ir efektyviai, turi mažai nepageidaujamų poveikių, bet nešalina ligą palaikančio galvos smegenų cheminio disbalanso sutrikimo. Ilgiau juos vartojant, atsiranda pripratimo rizika, esama dozė tampa nebeefektyvi, nutraukimas sukelia tokius pačius,kaip ir ligos, simptomus. Tačiau šie vaistai yra nepamainomi, siekiant greito būklės stabilizavimo, o kartais tik jie vieni toleruojami. Antidepresantais gydymas yra ilgas, trunkantis mėnesiais, metais. Kartu gydoma ir esanti depresija, kitos nerimo formos, antidepresantų vartojimas leidžia atsisakyti benzodiazepinų arba juos vartoti tik retkarčiais. Įvairūs vaistų deriniai taikomi tada, kai gydymas vienu vaistu yra nepakankamai efektyvus. Šio sutrikimo gydymas yra visada ilgas ir sudėtingas, be to, po sėkmingo gydymo kurso praėjus kuriam laikui, liga linkusi pasikartoti.
- Psichoterapinį gydymą. Šiuo sutrikimu sergantys pacientai turi tam tikrų asmenybės, elgesio, mąstymo ypatumų, kurie sudaro prielaidas ir sąlygas nerimauti. Jiems būdingas perdėtos atsakomybės jaumas ( „tik aš atsakau už savo vaikų ateitį“), savikontrolė („aš turiu visada būti ramus, mandagus“, „tik aš pats galiu išspręsti savo problemas“), perfekcionizmas („aš turiu būti geriausias“), baimė būti atstumtam, negalėjimas priimti kritikos.
Stigma ir Psichikos Sveikata
Stigma - neigiama visuomenės nuostata apie sergančius psichikos liga, turinčius fizinę negalią ar bet kokiu kitu būdu išreiškiančius nukrypimą nuo visuomenėje priimtų normų. Tai reiškinys, kai psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės patys save laiko mažiau vertingais dėl šių sutrikimų, kai tam tikros bendruomenės ar visuomenės atstovai galvoja ir veikia psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių atžvilgiu, ir diskriminacija įstatymuose, politikoje ir kitose kultūrinėse bei organizacinėse praktikose.
Statistika rodo, kad stigmatizuojančios nuostatos vis dar gajos visuomenėje. Pavyzdžiui, 2022 m. „Diversity development group“ visuomenės nuostatų apklausos duomenimis, 50,7 proc. respondentų nenorėtų gyventi kaimynystėje šalia psichikos negalią turinčių asmenų, 42,2 proc. gyventojų nenorėtų jiems išnuomoti būsto, 43,3 proc. nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje. Ši statistika rodo, kad respondentų asmeninio kontakto kontekstas pasižymi stigminėmis nuostatomis ir yra atspirtis siekti pokyčio psichikos sveikatos stigmos mažinimo srityje.
tags: #kas #lemia #psichikos #ligu #atsiradima