Teisė ir Kiti Elgesio Reguliatoriai: Apžvalga

Įvadas

Teisė yra sudėtingas ir daugiabriaunis reiškinys, turintis įtakos kiekvienam visuomenės nariui. Siekiant suprasti, kas yra teisė, būtina išanalizuoti jos sampratą, požymius, santykį su valstybe ir kitais socialiniais reguliatoriais. Šiame straipsnyje pateikiama išsami teisės ir kitų elgesio reguliatorių apžvalga, apimanti įvairius teisės aspektus ir teorijas.

Teisės Samprata ir Požymiai

Teisės sampratos aiškinimų yra ne vienas. Teisės samprata turi padėti nustatyti, teisėtas ar neteisėtas žmonių elgesys ir visi jo padariniai. Teisės normos yra bendri formaliai užfiksuoti norminiai valstybiniai teisėto elgesio kriterijai, nustatantys teisiškai leistiną ir ginamą elgesį ir tokio elgesio ribas.

Teisės požymiai yra tokie:

1. Teisė yra visuotinai privalomų normų sistema, pagrįsta visuomenės sluoksnių interesais, jų susitarimu ir kompromisais.
2. Normos, iš kurių susidaro teisė, išdėstytos įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltiniuose ir yra žmonių laisvės ir elgesio matas. Normų, sudarančių teisę, sistema yra visuotinai privalomas visuomeninių santykių dalyvių teisėto elgesio kriterijus. Teisė šiuo atveju nustato žmonių ir jų kolektyvų, socialinių junginių teisiškai leistino elgesio ribas. Teisėje yra ir nemaža teisinių draudimų, teisinės atsakomybės, tačiau vyrauja leidžiančios laisvai veikti normos.
3. Teisė sąlygota visuomenės gyvenimiškos veiklos materialinių ir socialinių, kultūrinių veiksnių, gyventojų socialinių grupių, atskirų individų bendrosios valios, yra privačių ar specifinių interesų suderinamumo rezultatas, išreikštas įstatymuose arba kitokiu valstybės pripažintu būdu ir pasireiškia kaip žmonių elgesio ir veiklos reguliatorius.
4. Teisė nėra tapati įstatymams, nes įstatymai yra viena iš teisės išraiškos formų. Pripažinus bendrąją valią teisės esme, jai suteikiama bendrojo socialinio reguliatoriaus kokybė, ir teisė tampa bendro sutarimo ir taikos pasiekimo priemone. Taip suprantant valią teisėje, pašalinama teisės kaip prievartos ir individualios valios slopinimo įrankio samprata.

Jurisprudencijoje ginčijamasi, kas yra svarbiausias teisės elementas - idėjos, normos ar veiksniai (santykiai). Prigimtinės ir psichologinės mokyklų atstovai mano, kad teisės idėjos pirminės, svarbiausias teisės elementas. Tik integralinis aiškinimas leidžia apibūdinti teisės normines savybes ir veiksmingą pobūdį. Teisė reali visuomenės jėga, priešinga savivalei ir netvarkai. Valstybė nekuria teisės, tačiau užtikrina jos veikimą visuomenės stadijomis. Integralios teisės supratimas turi pasaulėžiūrinę reikšmę, orientuoja masinę žmonių ir profesinę teisinę sąmonę į suvokimą, kad teisinis santykių ir elgesio reguliavimas leidžiamas tik ten, kur teisinio proceso priemonėmis galimas įrodymas, teisių ir pareigų atlikimas, kad teisės veikimas suponuoja tam tikras sąlygas, struktūras taikyti teisę ir prireikus priversti ją vykdyti.

Valstybė ir Teisė

Valstybės Samprata ir Esme

Valstybė yra visuomenės sluoksnių ir grupių sutaikymo, socialinių prieštaravimų šalinimo, visų visuomenės interesų atstatymo organizacija. Valstybės esmė parodo jos turinį, tikslus funkcionavimą, t. y. valdžią, jos priklausomybę. Pagal rusų teisininką N. M. Korkunovą, valstybė yra visuomeninė laisvų žmonių sąjunga, kai privalomai nustatyta, jog išimtinė teisė taikyti prievartą suteikta tik valstybės institucijoms.

Taip pat skaitykite: Priežastys ir pasekmės, kai trūksta motyvacijos

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė apibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinė organizacija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimus privalomus visai šaliai. Valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti jos vienybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus.

Valstybės požymiai:

1. Gyventojų teritorinis suskirstymas ir viešosios valdžios teritorijoje įgyvendinimas; teritorijos gyventojai yra valstybės piliečiai.
2. Viešoji valdžia. Ją įkūnija valdininkija, t. y. profesiniai valdytojai, iš kurių sudaromos valdymo institucijos.
3. Valstybės suverenitetas. Jis kaip valstybės valdžios atributas, pasireiškia jos viršenybe, savarankiškumu ir nepriklausomybe.

Valstybės valdžios viršenybė reiškiasi (šalies viduje):

• Universalumu galios, apimančios visus gyventojus, visas partijas, visuomenės organizacijas;
• Jos prerogatyvos. Valstybės valdžia gali panaikinti, pripažinti niekiniu bet kokį visuomenės valdžios pareiškimą, pažeidžiantį įstatymus. Tik valstybės valdžia turi teisę leisti visai visuomenei privalomus norminius aktus;
• Viešoji valdžia turi tokių poveikio priemonių, kurių visuomeninė valdžia neturi.
• Teritorija - tai viena svarbiausių valstybės egzistavimo sąlygų. Be jos negali atsirasti valstybė.
• Suverenitetas - valstybės valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienio reikaluose.

Valstybės ir Teisės Santykis

Valstybė įkūnija visuomenėje stipriausią socialinį veiksnį - organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek negatyvią reikšmę. Pozityvi reikšmė ta, kad politinė valstybės valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos funkcionavimą, racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus. Plėtojantis socialinei pažangai, pažangios valstybės valdžia ribojama, o su ja tiesiogiai tobulėja ir teisė.

Teisės bruožai tiesiogiai priklauso nuo valstybės gebėjimo primesti savo valią, savo nuostatas visiems gyventojams ir suteikti toms nuostatoms privalomąjį pobūdį. Atitinkamomis normomis ji suteikia žmonių elgesiui bendrą privalomąjį pobūdį, palaiko normų galiojimą ir veikimą, o esant būtina, įgyvendina jas prievarta. Valstybės valdžia įtraukiama į teisės sritį - į teisę įtraukiami tiesioginiai valstybės paliepimai vieniems ar kitiems asmenims atlikti tam tikrus veiksmus.

Taip pat skaitykite: Lorazepamas: Paskirtis ir galimas šalutinis poveikis

Valstybės vaidmuo teisei tuo nesibaigia. Jis labai priklauso nuo politinio režimo. Politinis režimas daro įtaką buičiai, teisės funkcionavimui ir raidai ne tik per pačią valstybę, bet ir tiesiogiai. Autoritarinio režimo atveju teisė turi siauras, ribotas funkcijas. Demokratinis režimas pirmenybę teikia žmogaus gyvenimui, jo padėčiai ir teisėms, įtvirtinamos žmogaus teisės ir laisvės ir galimybė jomis naudotis. Varomoji teisės kūrybos ir raidos jėga yra valstybės valdžia. Autoritarinio režimo valstybė padaro galiojančią teisę savo įrankiu. Tačiau teisė gyvuoja ir tobulėja būdama tam tikroje opozicijoje. Pozityvus teisės santykių su valstybe potencialas pasireiškia teisinėje valstybėje.

Valstybės Atsiradimas

Valstybė egzistuoja ne amžinai. Ilgą laiką žmonės gyvavo natūralioje aplinkoje. Jo bejėgiškumas ir priklausomybė nuo aplinkinių gamtinių sąlygų vertė jį ir toliau laikytis bendruomenėje, kuri pasidarė tvirtesnė, rėmėsi natūralia savo narių giminyste. Taip atsirado tobulesnė pirmykštė žmonijos organizacija - gentinė visuomenė.

Giminių bendruomenių santvarkoje valdžia priklauso visai giminei. Svarbiausius reikalus sprendė visų suaugusiųjų žmonių - vyrų ir moterų - giminės susirinkimas ir išrinktieji seniūnai arba vadai. Elgesio, gyvenimo būdo, buities taisykles ir religinius reikalus reguliavo papročiai, perduodami iš kartos į kartą.

Visuomenės raidoje tobulėjant gamybos priemonėms, žmonės pradėjo daugiau gaminti, negu galėjo suvartoti. Pamažu atsirado ir plėtėsi visuomeninis darbo pasidalijimas, kartu ir pagamintų produktų mainai. Vieni visuomenės nariai įsigyja, išlaiko ir didina privačią nuosavybę, kiti jos netenka. Visuomenė skyla į skirtingų interesų socialines grupes. Šių skirtingų socialinių grupių interesus sutaikyti pasidarė neįmanoma, ir gimininių bendruomenių santvarka nebegalėjo toliau egzistuoti.

Šiuolaikinės valstybės atsiradimą skatino viduramžiais sustiprėjusi prekybos ir pramonės raida, ypač po didžiųjų geografinių atradimų, nes iškilo poreikis kam nors aktyviau imtis tvarkyti bendruosius visuomeninius reikalus - to negalėjo padaryti privatūs verslininkai. Pirmųjų valstybių atsiradimo pradžia laikomas maždaug 5-4 tūkst. metų prieš Kristų. Lietuvos valstybė susikūrė maždaug XIII a. po Kristaus. Nepriklausomai nuo istorinių sąlygų ir laiko, valstybė visuomet susikurdavo ten, kur atsirasdavo privati nuosavybė ir gimininių bendruomenių visuomenė suskildavo į skirtingas socialines grupes.

Taip pat skaitykite: Apsisaugojimas nuo psichikos ligonių daugiabučiuose

Socialinio Reguliavimo Raida

Visuomenei tobulėjant, reguliavimas vis labiau išsilaisvino iš gamtos stichijų elementų ir išreiškė bei užtikrino objektyvius žmonių elgesio interesus, o civilizacijos sąlygomis - vis didesnę žmogaus laisvę ir asmenybės autonomiją. Dėl to greta reguliavimo konkretumo ir apibrėžtumo didėja norminimas ir atitinkamai abstraktumas bei bendrumas. Socialinio gyvenimo reguliavimas gali būti ir individualus, ir norminis. Individualus - tai žmonių elgesio nustatymas tik vienkartiniams veiksmams, konkretiems klausimams spręsti.

Pirmykštėje giminėje visuomenėje gyvavo primityvi savita socialinio reguliavimo sistema, atitinkanti to meto gyvenimo sąlygas. Svarbiausias šios sistemos bruožas, kad reguliavimas buvo skirtas visumos prioritetui, kurio paskirtis buvo išsaugoti ir aprūpinti visą giminę. Šiai sistemai būdinga vienovė, griežtumas. Ji sukaustė individualią giminės nario iniciatyvą, savaveiksmiškumą ir aktyvumą.

Skirtini du civilizacijos veiksniai, padarę žmonių gyvenimo perversmą ir sukėlę tiesiog socialinio reguliavimo revoliuciją. Vienas iš jų yra materialus - produktų pertekliaus atsiradimas, sudaręs galimybę atsirasti ir didėti nuosavybei ekonominės laisvės ir rinkos sąlygomis bei plėtotis ekonomikai; antras - humanistinis. Paskiras visuomenės narys atsiskiria ir įgyja autonomiją, savarankiškumą, kartu socialinį būtinumą užtikrinti savo laisvę ekonominiame ir politiniame visuomenės gyvenime.

Plėtojantis ir didėjant susvetimėjimui, plečiantis ir stiprėjant prekiniams rinkos santykiams, suasmeninat nuosavybę ir vyraujant privatinei nuosavybei, valstybė ir ideologinės institucijos įgavo atitinkamų bruožų, ir visa tai iš esmės keitė socialinio reguliavimo sistemą, kūrė norminius institucinius darinius, t. y. teisę. Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo ideologizuota prigimtinė teisė. Pirmieji rašytinės teisės šaltiniai yra seniausių civilizacijų (Mano įstatymai, Dvylikos lentelių įstatymas) ir viduramžių (Saliečių tiesa, Rusų tiesa ir kt.); juridinės technikos atžvilgiu jie labai panašūs.

Teisė tampa pagrindine visuomenės socialinio reguliavimo sistema. Teisės normos draudė, įsipareigojo, leido veikti savo nuožiūra ir iniciatyva. Teisė pasidarė didelė vertybė, nes nustatė norminius pradus, pilietinę taiką, atsižvelgė į interesų įvairovę, koordinavimo savitarpio nuolaidas ir kompromisus.

Valstybės Funkcijos ir Forma

Valstybės Funkcijos

Valstybės esmė reiškiasi per jos pagrindines funkcijas, t. y. per valstybės veiklos svarbiausias kryptis, kurias lemia jos uždaviniai ir tikslai.

1. Vidaus funkcijos parodo pagrindines valstybės veiklos kryptis, apibūdina jos vidaus politiką. Reguliavimo funkcijos apima visuomeninės gamybos, šalies ekonomikos organizavimą, visavertės asmenybės ir visuomeninės ugdymą.
2. Šalies gynimo nuo užsienio valstybių užpuolimo funkcija įgyvendinama politinėmis, ekonominėmis, diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis. Kartu reikia pasakyti, kad valstybės funkcijos nėra absoliučiai pastovios ir nekintamos.

Valstybės Forma

Valstybės forma susideda iš trijų struktūrinių komponentų: valdymo formos, valstybės santvarkos formos ir politinio režimo.

Valstybės valdymo formos apibūdina aukščiausiųjų valstybinės valdžios institucijų struktūrą, jų sudarymo tvarką, kompetencijos pasidalijimą, šių institucijų tarpusavio santykius. Valstybės valdymo formos skirstomos į monarchijas ir respublikas.

Monarchija - tai valstybės valdymo forma, kai valstybės aukščiausioji valdžia priklauso vienam asmeniui - monarchui (karaliui, kunigaikščiui, šachui, sultonui ir pan.), kaip valstybės vadovui, paprastai užimančiam šį postą sosto paveldėjimo keliu.

• Absoliuti monarchija - tai valstybės valdymo forma, kai monarchas savo rankose yra sutelkęs tiek įstatymų leidžiamąją, tiek ir vykdomąją valdžią.
• Parlamentinė monarchija - demokratiškesnė už absoliučią monarchiją valdymo forma. Nors konstitucija formaliai monarchui ir suteikia plačius įgaliojimus, jis tik nominaliai atlieka savo funkcijas. Įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžia priklauso demokratiniu būdu išrinktam parlamentui ir jam atsakingai vyriausybei.

Respublika - tokia valstybės valdymo forma, kai visi aukščiausieji valstybinės valdžios organai arba renkami tiesiogiai, arba jie gali būti sudaryti jau ankščiau išrinktų organų, o piliečiai turi asmenines ir politines teises. Respublikas priimta skirstyti į parlamentines, prezidentines ir mišraus tipo.

• Parlamentinei respublikai būdinga tai, kad parlamentas yra valstybės aukščiausiasis atstovaujamasis organas, formuojantis jam politiškai atsakingą vyriausybę, renkantis prezidentą, kuris yra valstybės, o ne vykdomosios valdžios vadovas. Prezidento vaidmuo sudarant vyriausybę, kaip ir valdant šalį, yra nominalaus pobūdžio.
• Prezidentinėje respublikoje valstybės vadovas ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas teisiškai yra prezidentas. Jį renka parlamentas, o visa tauta arba rinkikų kolegija. Prezidentas formuoja vyriausybę, kuri už savo veiklą yra jam atsakinga. Prezidentas turi parlamento leidžiamų įstatymų veto teisę.
• Mišraus tipo (pusiau prezidentinėse) respublikose derinami prezidentinės ir parlamentinės respublikos modelio elementai. Prezidentas (valstybės vadovas) renkamas paprastai visuotiniuose rinkimuose ir realiai turi nemažai galių. Vyriausybė formuojama parlamentiniu keliu ir politiškai atsakinga ne tik parlamentui, bet ir prezidentui.

Valstybės santvarkos forma - tai teritorinė valstybės valdžios organizacija.

• Unitarinė valstybė - geografinio valdžios suskirstymo tipas, kur nėra valstybinių darinių ir aukščiausioji valdžia priklauso centriniam organams. Unitarinė valstybė gali būti daugiatautė (Prancūzija, Kinija, Pakistanas) ir tautinė (Japonija, Egiptas).
• Federacinė valstybė - tai kelių valstybių susivienijimas, susidedantis iš atskirų valstybinių darinių (valstijų, žemų, kantonų, provincijų), turinčių tam tikrą politinį savarankiškumą, ir centrinės vyriausybės.
• Konfederacija - suverenių valstybių sąjunga, sukurta pasiekti kokius nors bendrus ekonominius, politinius ar kitus tikslus. Kiekvienas konfederacijos narys turi savo konstituciją, įstatymus, valstybės valdžios organų sistemą, kariuomenę gali laisvai išstoti iš konfederacijos. Istorija liudija, kad konfederaciniai dariniai yra netvirti, pereinamojo pobūdžio; jie arba išyra, arba transformuojasi į federacijas.

Politinis režimas - tai metodų, formų ir būdų, kuriais valdžios organai valdo visuomenę ir užtikrina savo politinį viešpatavimą, visuma. Politinis režimas nustato ne tik valstybinių organų, bet ir įvairių visuomeninių ir politinių organizacijų, susivienijimų bei judėjimų veiklos ir darbo sąlygas.

• Autoritarizmas - antidemokratinis režimas, kai vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams už vykdomą politiką, valstybėje varžoma piliečių politinė veikla, nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, nors ir nesikišama į žmonių pilietines teises, ekonomines.

Teisės Teorija

Teisės Teorijos Objektas ir Vieta Teisės Mokslų Sistemoje

Teisės teorija skirta apmąstyti visuomenės socialinius procesus atsižvelgiant į žmogaus teisių saugos poreikius, be to, jai tenka teoriškai pagrįsti pagrindinius tų procesų teisinio reguliavimo principus ir kryptis, o svarbiausia, visa tai performuoti į teisės sampratą, bendrą visiems teisės mokslams. Tik žinodami, kas yra teisė, galėsime žinoti, kokie turi būti įstatymai, kad juos galėtume laikyti teisiniais.

Teisės teorija pirmiausia siekia pažinti, kas yra teisė, kodėl žmonės sukuria tokį jų elgesį socializuojant įrankį kaip teisė, kas lemia jo pobūdį ir turinio permainas, kodėl įvairiose epochose ir įvairiose tautose jis vis kitoks, kaip teisė turėtų būti plėtojama, kad pajėgtų konkrečioje tautoje konkrečiu laiku užtikrinti asmens saugumą, socialinę santarvę ir socialinį stabilumą.

Teisės teorijos objektas, siejamas su teisės tikslais, gali būti apibrėžiamas taip: teisės teorija - tai mokslas, tiriantis žmonių interesus siekiant nustatyti tokį žmonių tarpusavio elgesį, kad jis garantuotų norminiu požiūriu vienodą tų interesų apsaugą ir įgyvendinimą.

Teisės teorijos dalyką sudaro teisės ir valstybės santykiai, teisės ir valstybės reiškiniai ir sąvokos, kurie leidžia pažinti teisę ir valstybės esmę, turinį bei formas. Teisės teorija apima - teisinės santvarkos ir teisės įgyvendinimą, teisėtvarką ir teisėtumą, teisės sistemą ir teisės formas.

Teisės mokslų sistemoje teisės teorija išsiskiria kaip savarankiška mokslo žinių šaka. Ji vadovauja kitiems teisės mokslams, orientuoja juos ir turi metodologinę reikšmę. Teisės teorija apibendrina, sintetina ir sistemina šakinių teisės mokslų išvadas. Jos parama teisės mokslams tampa bendrąja teisės mokslų metodologija.

Teisės Teorijos Funkcijos

• Teisės teorija apibendrina šakinių teisės mokslų rezultatus, teisės samprata pagrindžia bendrą vertybinę teisinio reguliavimo kryptį.
• Šakinių teisės mokslų integraciją teisės teorija vykdo tikslindama, plėtodama teisės sąvokų aparatą.
• Pažintinę (analitinę) funkciją teisės teorija vykdo tirdama visuomenėje vykstančius socialinius procesus, siekdama suvokti, kaip ir kokiomis priemonėmis tie procesai turėtų būti reguliuojami, kad kuo veiksmingiau būtų apsaugomos ir įgyvendinamos žmogaus teisės.
• Konstruktyvioji (prognostinė) funkcija yra pažintinės funkcijos tęsinys. Remdamasi atlikta teisinio reguliavimo veiksmingumo analize, teisės teorija formuluoja naujas teisines idėjas, teisės normas ir metodus, padeda numatyti socialinės tvarkos plėtojimo tendencijas.

Teisės Teorijos Metodologija

Teisės teorijos metodas - tai sistema būdų ir priemonių, kuriais teisės teorija tiria socialinių interesų transformavimosi į teisinę tvarką veiksnius ir sąlygas.

1. Filosofinis teisės pažinimo metodas - tai toks sisteminio pažinimo metodas, kuris reikalauja pažinti dalį tarpininkaujant visumai, t. y. siekia atskleisti teisės specifiką nustatant teisės vietą žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo priemonių sistemoje. Sisteminis (filosofinis) metodas dėl savo konkrečios formos yra dialektinis istorinis metodas. Jis padeda suvokti teisę kaip dinamišką ir su visa socialine tikrove susijusį reiškinį.
2. Sociologinis metodas (stebėjimas, anketavimas, interviu, eksperimentas, statistinis tyrimas ir kt.) padeda aprašyti kylančius konkrečius sunkumus kuriant įstatymus, garantuojant teisės priemonėmis žmogaus teisių saugą, visuomenės socialinį stabilumą.
3. Dogmatinis teisės metodas - tai loginės procedūros, skirtos tyrinėti teisę kaip norminio pobūdžio reiškinį. Tai ne teisės plėtojimo, o teisės statinės būsenos fiksavimo, jos vidinio tvarkymo, loginio tobulinimo metodas siekiant pirmiausia tenkinti techninius teisės įgyvendinimo poreikius.
4. Istorinis teisės pažinimo metodas gali būti suprantamas kaip tikslesnio teisės normų prasmės suvokimo priemonė. Kiekvienas įstatymas yra istoriškai nulemtas praeities ir todėl gali būti teisingai suprastas tik istorijai tarpininkaujant.
5. Kritikos metodas - tai būdas vertinti, kaip teisė (teisinis reguliavimas) tenkina tam tikro meto žmogaus teisių saugos poreikius, nes „istorija - tai savo tikslų siekiančio žmogaus veikla“.

Plačiai teisės mokslas naudojasi lyginamuoju metodu, kuris, gretindamas įvairių šalių arba toje pačioje šalyje įvairiais istorijos etapais egzistavusias teisės sistemas, teisės institutus, jų praktiką, padeda atsirasti naujiems požiūriams, idėjoms; šių tyrimų pagrindu formuojasi net naujos teisės mokslo disciplinos (lyginamoji teisė).

Termino "Teisė" Daugiareikšmiškumas

Pats teisės terminas nėra vienareikšmis: turime žmogaus teisę, prigimtinę teisę, objektinę teisę (teisės normų sistemą), pozityviąją teisę (sukurtą valstybės), subjektinę teisę (pareigų vykdymu konkretaus asmens susikurtą leistiną elgesį).

• Žmogaus teisė: Tai viena iš fundamentaliausių žmonijos civilizacijos koncepcijų, kuri vaidino ir dabar tebevaidina vieną iš faktorių, formuojančių visuomenės vaidmenį. Ji klasifikuojama:

  • Pradinės teisės - žmogui teisė priklauso nuo gimimo, tačiau iš prigimties žmonės nėra lygūs, skiriasi jų lytis, amžius ir t. t. Svarbiausia žmogaus teisė - teisė į gyvenimą.
  • Žmogaus laisvė visuomenėje - ši laisvė garantuoja žmogaus neliečiamumą iki teismo nuosprendžio. Žmogus turi teisę į asmeninį gyvenimą ir laiškų konfidencialumą bei kt. teises.
  • Ekonominės žmonių teisės - svarbiausia šios grupės teisė - būti savininku, t. y. teisė valdyti, naudotis ir tvarkyti savo turtą. Šios teisės leidžia žmogui laisvai pasirinkti darbo vietą, profesiją, taip pat draudžia prievartinį darbą. Taip pat svarbu paminėti nekaltumo prezumpciją: žmogus yra nekaltas tol, kol jo kaltė neįrodoma.

• Pozityvioji teisė: Pozityvioji teisė sukuriama žmonių ir įtvirtinta rašytinėmis normomis, yra norminiuose aktuose. Skiriami 4 pozityviosios teisės raidos laipsniai:

  • Stipriojo teisė - kitados ši teisė buvo pritaikyta iki civilizacinei tvarkai ir papročiams, buvo stabilizuojantis veiksnys, stabdė chaotišką savivalę ir užtikrino bendruomenės gyvavimą ir stiprėjimą.
  • Kumščio teisė - buvo pirmais civilizacijos formavimosi ir raidos etapais feodalinėse ir Azijos teokratinėse visuomenėse. Dominuojančios jėgos buvo valdžia ir religinė ideologija. Tai privilegijų luominė teisė, kurioje formuojasi teisingumo, kaltės pradai ir procesinės formos.
  • Valdžios teisė - pozityvinė teise laikomos visos pasaulietinės valdžios normos. Joje taip pat reiškiasi viešpataujančios jėgos, kurių tikslas - panaudoti įstatymus savo interesams patenkinti. Išdėstytos įstatymuose pozityvinės teisės normos yra bendros, visuotinės, formaliai apibrėžtos ir tokiu būdu nustatoma griežta formali tvarka. Demokratinio režimo sąlygomis pozityvioji valdžios teisė gali būti demokratinio turinio.
  • Pilietinės visuomenės teisė - tai aukščiausia raidos stadija ir suartėjimas su prigimtine teise. Pozityvioji teisė turi padėti įgyvendinti prigimtines žmogaus teises.

• Subjektinė ir objektyvioji teisė. Teisė - tai ne vien teisės normos, esančios įstatymuose ir kituose šaltiniuose, bet ir fizinių bei juridinių asmenų subjektinės teisės, jų teisinė galia. Kai kalbama apie teisės normas, tai teisės suprantama objektyviuoju požiūriu (objektyvioji teisė). Subjektinės teisės šaltinis yra objektyvioji teisė.

Objektyviąją teisę reikia suvokti kaip teisės subjektų teisių visumą, galimo jų elgesio arba laisvės mastą, leidžiantį veikti savo interesais. Ji yra tik santykiškai nepriklausoma nuo žmonių, nes žmonės tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauja kuriant teisę. Subjektinė teisė priklauso ją turinčiajam, tačiau ji taip pat priklauso santykiškai, nes bet kurioje valstybėje žmonės gali naudotis savo teisėmis ne ribotai, o taip, kad nepadarytų žalos kitiems, visuomenei ir valstybei. Be subjektinės teisės negali būti įgyvendinamos bendrosios teisės normos. Subjektinių teisių turinį sudaro asmens teisės ir laisvės, įrašytos konstitucijoje. Objektyvioji teisė yra teisės normų sistema. Subjektinė teisė yra subjektų (piliečių, organizacijų) turimų teisių sistema. Subjektinė teisė užtikrina asmens laisvę, galimybę veikti savo labui, gauti materialiųjų ir dvasinių gėrybių, imtis iniciatyvos. Subjektinė teisė yra įtvirtinta teisės normose, t. y. objektyviojoje teisėje. Šalyse, kur sprendžiamąjį vaidmenį vaidina precedentų teisė, objektyvioji ir subjektinė teisė formuojasi tuo pačiu metu. Ten, kur valstybė aktyviai kuria įstatymus ir pagrindinis teisės šaltinis yra norminis teisės aktas, pirmesnė yra objektyvioji teisė. Tik ištyrus, kaip naudojamasi subjektinėmis teisėmis ir kaip vykdomos teisinės pareigos, galima kalbėti apie teisingumą ir teisėtumą. Subjektinė ir objektinė teisės sudaro teisės vertingumą.

#

tags: #teise #ir #kiti #elgesio #reguliatoriai