Įvadas
Agresija yra sudėtingas ir daugiabriaunis reiškinys, kuris pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse. Agresija dažnai būna ne tik konflikto pasekmė, bet ir priežastis, o jos pasireiškimas prasideda nuo nepalankumo ar nedraugiškumo, priešiško nusistatymo, tačiau neretai baigiasi fiziniu smurtu. Norint suprasti ir valdyti agresiją, būtina išanalizuoti jos priežastis, apraiškas ir galimus sprendimo būdus. Šiame straipsnyje nagrinėsime agresijos kilmę, teorijas, įtaką darančius veiksnius bei strategijas, kaip suvaldyti agresyvų elgesį.
Agresijos apibrėžimas ir formos
Agresija - tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas arba jėgos naudojimas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu. Psichologijos žodynas (1993 m.) apibrėžia agresiją kaip priešišką elgesį, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės atžvilgiu, siekiant pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. V. Kučinskas savo darbe "Socialinis darbas švietimo sistemoje" agresiją apibrėžia kaip pranašumo demonstravimą arba puolimą, turint tikslą ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai paveikti. Pedagogikos žodynas (1993 m.) ją apibūdina kaip frustracinę puolamąją reakciją į neįveikiamas kliūtis, įprotį žodžiais ar veiksmais priešiškai reaguoti į kitų žmonių veiksmus, daiktinę aplinką ar net save, arba poreikį puolant gintis. Agresyvus elgesys - tai agresyvių reakcijų visuma, apibūdinanti individo bendravimo su aplinka ir savimi puolamąjį pobūdį. Agresyvaus elgesio priežastys yra įvairios: bejėgiškumas susidūrus su kliūtimis (frustracija), siekis išspręsti prieštaravimus (pvz., diskusijoje), noras laimėti varžybas, asmeninis priešiškumas, pyktis, konfliktai, psichozės ir kt.
Agresija gali būti klasifikuojama įvairiomis formomis:
- Fizinė agresija: tiesioginis fizinės jėgos naudojimas siekiant pakenkti kitam asmeniui. Tai gali būti mušimas, spardymas, stumdymas, daiktų mėtymas, ginklų naudojimas ir pan.
- Verbalinė agresija: žodinis puolimas, įžeidinėjimai, grasinimai, žeminimas, patyčios, šaukimas.
- Santykių agresija (socialinė agresija): veiksmai, kuriais siekiama pakenkti kito asmens socialiniams santykiams ar reputacijai. Tai gali būti paskalų skleidimas, ignoravimas, atstūmimas, manipuliavimas kitais žmonėmis.
- Paslėpta agresija (pasyvi agresija): netiesioginis priešiškumo demonstravimas, vengiant tiesioginės konfrontacijos. Pavyzdžiui, tylėjimas, užduočių neatlikimas laiku, sarkazmas, dviprasmiški komentarai, nuolatinis vėlavimas.
- Autoagresija: agresija, nukreipta į save. Tai gali būti savęs žalojimas, savižudybės grasinimai ar bandymai, savęs kaltinimas, žalingi įpročiai.
- Instrumentinė agresija: agresija, naudojama kaip priemonė tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, apiplėšimas, siekiant gauti pinigų, arba patyčios, siekiant įgyti socialinį statusą.
- Reaktyvioji agresija: agresyvus atsakas į suvokiamą provokaciją ar grėsmę. Ji dažnai būna impulsyvi ir emocinga.
Vienos agresijos formos yra socialiai priimtinos ir toleruojamos (pavyzdžiui, kai pareigūnas bando sutramdyti nusikaltėlį ar krepšininkas rungtynių metu kovoja dėl kamuolio), o kitos - smerkiamos (pavyzdžiui, tas pats nusikaltėlis, vagiantis automobilių magnetolas ar sirgalių muštynės rungtynių metu). Tad kaipgi atskirti šias dvi agresijos kategorijas? Manoma, jog tam, kad veika būtų laikoma nusikalstama, ji turi atitikti keletą kriterijų: visų pirma, turi būti padaryta žala, antra, turi būti pažeistos kokios nors elgesio normos. Taigi, matome, jog, pavyzdžiui, sportinis azartas ar ginčai yra nekenksmingos agresijos formos, kitaip nei nužudymas, karas ar kitos valstybės užpuolimas. Neatsiejamas agresijos komponentas - begalinis ir įžūlus pranašumo demonstravimas, kuomet nerandama kitokių konfliktų sprendimo strategijų.
Agresijos teorijos
Agresijos kilmę aiškina keturios pagrindinės teorijos: biologinė (instinktų), frustracijos-agresijos, socialinio mokymosi ir socialinės kognityvinės.
Taip pat skaitykite: Ar Lexotanilis sukelia haliucinacijas?
- Biologinė (Instinktų) Agresijos Teorija: Šios teorijos žymiausi atstovai - Z.Froidas ir K.Lorenzas, keliantys prielaidą, jog agresyvus elgesys kiekvienam yra įgimtas ir visuomet slypi asmens prigimtyje. Z.Froidas yra išskyręs du pagrindinius asmenybės išlikimo arba pasitraukimo aspektus, vadinamus gyvenimo ir mirties instinktais, taigi, jo nuomone, agresija yra būtina tam, kad nukreiptų mirties instinktą nuo savęs link kitų ir išgyventi. Labai panašiai, tik šiek tiek plačiau šią teoriją bandė įrodyti K.Lorenzas, tvirtinęs, jog agresiją paaiškina hidraulinis modelis - agresyvumas kaupiasi lyg garas katile, tačiau kai pasiekiama tam tikra riba, jį privalu „išleisti“, kadangi kitu atveju jis gali žmogui netgi pakenkti. Taip pat labai įdomios šio autoriaus mintys apie agresiją kaip natūralios atrankos prielaidą - ji padeda prisitaikyti prie aplinkos ir išgyventi stipriausiems, tačiau evoliucijos metu gyvūnai išmoko nebekenkti savo rūšies atstovams, o štai žmonės, deja, šito taip ir neįsisąmonino bei pavertė agresiją ne galimybe išlikimui, bet naikinimo ginklu.
- Frustracijos - Agresijos Teorija: Šios teorijos šalininkai yra Dž.Dollardas, N.Milleris ir L.Berowitzas. Jų manymu, agresyvus elgesys yra stimuliuojamas frustracijos: kai blokuojami pagrindiniai asmenybės poreikiai, tokie kaip bendravimas, saugumas ar prestižas, ima augti agresyvumas. Tai, kokio lygio agresija bus išreikšta, lemia trys veiksniai: blokuojamo potraukio stiprumas - kuo labiau trokštama pasiekti tikslą, kuriam yra trukdoma, tuo didesnė agresija, frustracijos visapusiškumas - kai tikslo pasiekimui trukdoma tik iš dalies, agresija išreiškiama minimaliai, bei nedidelių frustracijų sankaupa - daug menkų frustracijų sudaro vieną didelę ir tuomet išreiškiama stipri agresija.
- Socialinio Mokymosi Teorija: Šios teorijos žymiausias atstovas yra A.Bandura. Ši teorija prieštarauja biologinei (instinktų) teorijai ir teigia, jog agresija yra ne prigimtinis dalykas, o jos paprasčiausiai išmokstama gyvenimo eigoje. Manoma, jog socialinį agresijos išmokimą sąlygoja pastiprinimas, kuomet naudojant agresiją pasiekiamas užsibrėžtas tikslas, ir modeliavimas, kai elgiamasi taip, kaip elgiasi kiti, ypač - artimiausios aplinkos asmenys, teorijos šalininkai pritaria plačiai paplitusiai hipotezei, jog netgi stebimas nufilmuotas agresyvus elgesys (koviniai filmai, žaidimai) modeliuoja elgtis taip pat.
- Socialinės Kognityvinės Agresijos Teorijos: Šių teorijų ryškiausi atstovai yra K.A.Dodge’as ir L.R.Huesmannas, sukūrę labai panašias teorijas, bandančias įrodyti, jog agresyviam elgesiui didžiausią reikšmę turi žmogaus kognityviniai procesai. K.A.Dodge’as teigia, jog kylant agresijai veikia socialinės informacijos perdirbimo procesas, o L.R.Huesmannas teorijai aiškinti pasitelkė elgesio scenarijus ir schemas.
Veiksniai, įtakojantys agresiją
Agresyvų elgesį skatina daugybė veiksnių, įskaitant biologinius, psichologinius ir socialinius aspektus. A.Bandura išskyrė keletą agresijai įtaką darančių faktorių. Jie apėmė išankstinį nusiteikimą, aplinką, rasinę priklausomybę, lyčių skirtumus bei baimę, neatmetamas ir alkoholio bei narkotikų vartojimo faktorius.
- Genetika ir biologija: Genetiniai veiksniai gali turėti įtakos polinkiui į agresyvų elgesį. Tam tikri genų variantai gali būti susiję su didesniu impulsyvumu ir reaktyvumu. Taip pat svarbūs ir neurologiniai veiksniai. Smegenų sritys, atsakingos už emocijų reguliavimą, pavyzdžiui, migdolinis kūnas (amygdala) ir prefrontalinė žievė, gali turėti įtakos agresyvumo lygiui. Hormonai, tokie kaip testosteronas ir kortizolis, taip pat siejami su agresyviu elgesiu.
- Lytis: Šiuo metu itin diskutuotina yra agresijos koreliacija su lyčių skirtumais, kadangi rasta įrodymų, jog, nors vyrų organizme ir yra daugiau hormonų, lemiančių agresiją, tačiau moterys gali elgtis taip pat ar netgi agresyviau už juos. Daromos prielaidos, jog itin didelę reikšmę turi dar ir tai, kokiose socialinėse struktūrose asmuo gyvena bei kokie situaciniai veiksniai daro įtaką vienam ar kitam elgesiui.
- Rasinė priklausomybė: Kitas įdomus agresiją sukeliantis faktorius - tai rasinė priklausomybė, kuri Lietuvoje nėra plačiai paplitusi. Vienas iš žinomesnių atvejų - dainininkės Berneen užpuolimas dėl to, jog ji yra juodaodė. Kitose šalyse šis faktorius yra kur kas opesnė problema - puikiai žinomas pavyzdys yra Amerikoje vyraujantys konfliktai tarp juodaodžių bei baltaodžių, kuris, laimei, laikui bėgant vis švelnėja.
- Aplinka: Kalbant apie kitą faktorių - aplinką - reikėtų pasakyti, jog yra skiriami fiziniai bei asmeniniai pažeidimai. Pirmiesiems priklauso triukšmas, aukšta oro temperatūra, aplinkos užterštumas ir panašūs aspektai, o antriesiems priskiriami tokie aspektai kaip asmeninės erdvės pažeidimas, teritorinis pažeidimas ir panašiai. Įdomu tai, jog vien fiziniai aplinkos pažeidimai negali būti agresijos priežastimi - dažniausiai jie asmens agresiją padidina tik iki tam tikros ribos, ties kuria ir sustoja, o štai asmeninės aplinkos pažeidimai gali nulemti kur kas didesnį diskomfortą bei žalą, tiesa, tik susijungę su vienu ar keletu kitų agresiją sukeliančių faktorių.
- Alkoholis ir narkotikai: Kai kurie klaidingai mano, jog alkoholio ar narkotikų vartojimas taikiam asmeniui sukelia agresiją. Iš tiesų šios medžiagos tik sustiprina žmogaus polinkį į kraštutinumus, o tai paprastai yra slopinama - vieni tampa agresyvūs, kiti, atvirkščiai, - itin jautrūs.
- Baimė: Paskutinysis agresiją iššaukiantis faktorius yra baimė. Stebimas dvejopas baimės pasireiškimas: pirmuoju atveju asmuo nuo grėsmės bėga, o antruoju - būna agresyvūs, kad atrodytų grėsmingesni tiems, kurių iš tikrųjų bijo.
- Žiniasklaida: Daugybė studijų patvirtina, jog juo daugiau smurto televizijos programoje, kurią žiūri vaikas, juo šis yra agresyvesnis. Ryšys nestiprus, tačiau nuolat pastebimas ir “netiesioginis”. Kitas susimąstyti verčiantis faktas: ten, kur atsiranda televizija, išauga nusikalstamumas ir padaugėja žmogžudysčių. Žiniasklaidos propoguojami vaizdiniai skatina mėgdžioti ir atpalaiduoja “varžtus”, ko pasekoje padaugėja smurtinių atvejų ir agresijos.
- Nemalonūs įvykiai: Agresyvumą dažnai paskatina koks nors nemalonus patyrimas, bet labiausiai iš visų - skausmas. Mokslininkai pastebėjo, kad daugelio rūšių gyvūnai vieni kitiems yra žiaurūs tiek, kiek patys patiria žiaurumo.
Agresijos valdymas ir mažinimas
Agresyvumo valdymas yra svarbus įgūdis, padedantis išvengti neigiamų pasekmių tiek pačiam asmeniui, tiek aplinkiniams. Yra įvairių būdų ir strategijų, padedančių kontroliuoti agresyvų elgesį:
- Savęs pažinimas: Pirmasis žingsnis valdant agresiją - tai suprasti, kas ją sukelia. Svarbu atpažinti savo asmeninius trigerius, situacijas, mintis ar emocijas, kurios provokuoja agresyvias reakcijas.
- Emocijų reguliavimas: Išmokti atpažinti ir valdyti savo emocijas, ypač pyktį, frustraciją ir nerimą, yra labai svarbu. Tai galima daryti naudojant įvairias technikas, tokias kaip gilus kvėpavimas, meditacija, raumenų atpalaidavimas, vizualizacija.
- Streso valdymas: Stresas yra vienas iš pagrindinių agresyvumo provokatorių. Svarbu rasti sveikus būdus stresui mažinti, pavyzdžiui, reguliariai mankštintis, užsiimti mėgstama veikla, skirti laiko poilsiui ir atsipalaidavimui.
- Konfliktų sprendimas: Mokėjimas efektyviai spręsti konfliktus yra esminis įgūdis, padedantis išvengti agresyvaus elgesio. Tai apima gebėjimą aiškiai išreikšti savo poreikius ir jausmus, aktyviai klausytis kitų žmonių, ieškoti kompromisų ir bendrų sprendimų.
- Bendravimo įgūdžių tobulinimas: Aiškus ir pagarbus bendravimas gali padėti išvengti nesusipratimų ir konfliktų, kurie gali sukelti agresiją. Svarbu mokytis asertyvaus bendravimo, kuris leidžia išreikšti savo nuomonę ir poreikius nepažeidžiant kitų žmonių teisių.
- Pagalbos ieškojimas: Jei agresyvus elgesys tampa sunkiai valdomas arba kelia grėsmę sau ar kitiems, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti išsiaiškinti agresijos priežastis, išmokti efektyvių valdymo strategijų ir, jei reikia, rekomenduoti kitas gydymo priemones.
- Sveika gyvensena: Subalansuota mityba, pakankamas miegas ir reguliarus fizinis aktyvumas gali turėti teigiamą poveikį emocinei savijautai ir padėti geriau valdyti agresiją. Reikėtų vengti alkoholio ir narkotikų vartojimo, nes jie gali sustiprinti agresyvų elgesį.
- Aplinkos keitimas: Jei agresiją provokuoja tam tikra aplinka ar žmonės, gali būti naudinga pakeisti aplinką arba apriboti bendravimą su tais žmonėmis.
- Kognityvinė restruktūrizacija: Tai psichoterapijos technika, padedanti keisti neigiamas mintis ir įsitikinimus, kurie skatina agresyvų elgesį. Pavyzdžiui, mokomasi atpažinti ir pakeisti priešiškus priskyrimus (kai kitų žmonių elgesys interpretuojamas kaip tyčinis ir priešiškas).
Taip pat svarbu ugdyti vaikų atsparumą žiniasklaidos smurtui, aiškinant, jog televizija nekuria tikroviško pasaulio vaizdo.
Agresija šeimoje ir vaikų elgesys
Agresija šeimoje turi didelį poveikį vaikų elgesiui ir vystymuisi. Vaikai, augantys aplinkoje, kurioje vyrauja smurtas ar agresyvus elgesys, dažnai perima šį modelį ir patys tampa agresyvūs. Tėvai, norėdami padėti savo vaikams, turėtų:
- Nemušti vaiko: Taip parodysite jam, kad stipresni gali silpnesnį mušti.
- Būti atkaklūs: Vaikas turi patirti, kad jėga nieko nepasieks. Nenusileiskite. Net ir dėl ramybės.
- Girti vaiką už geras savybes.
- Padidinti vaiko savarankiškumą: Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką?
- Leisti vaikui turėti savo erdvę: Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save.
- Nerausti vaiko daiktuose, neskaityti jo laiškus ar dienoraštį, neklausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“: Turi išlikti besąlygiška meilė. Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs…“ Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
- Stenkitės ir patys būti pozityvesniais: Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai. Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal namuose susipyko su žmona? Gal jam šiaip kas nepasisekė?
- Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan.: Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus.
Taip pat skaitykite: Žvynelinės paūmėjimas dėl streso
Taip pat skaitykite: Santykių paranoja: požymiai ir pasekmės