Vaikų psichiatro ir psichoanalitiko A. Adlerio individualioji psichologija yra viena iš psichodinaminės psichologijos krypčių. Ši teorija, kurios pradininkas yra Alfredas Adleris, nagrinėja, kaip asmenybė suvokia ir interpretuoja pasaulį per vidinius konstrukcijų modelius. Šiame straipsnyje aptarsime asmenybės konstrukto teoriją, jos pagrindinius aspektus, įtaką asmenybės formavimuisi ir reikšmę psichoterapijoje.
Pagrindiniai Adlerio teorijos aspektai
Individualioji psichologija remiasi keliais pagrindiniais principais, kurie padeda suprasti žmogaus elgesį ir motyvaciją.
Tikslo siekimas
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) aktyvumą. Šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras.
Reikšmingumo poreikis ir kompensacija
Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę.
Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Apercepcija ir privati logika
Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. Kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką”.
Bendruomeniškumo jausmas
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas.
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu.
Gyvenimo stilius
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Adlerio individo suvokimas skiriasi nuo froidiškojo iš esmės: S. Freudas suvokė žmogų kaip pasyvią areną, kurioje potraukiai ieško patenkinimo variantų - pats asmuo yra pasyvus.
A.Adlerio nuomone, asmenybės veiklos motyvu ir varomąja jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo (vėliau akcentavo tobulumo siekimą) asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Būtent, čia ir pasireiškia įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Todėl neretai pasitaiko, kad didžiausių laimėjimų žmonės pasiekia tose srityse, kur kažkada jautėsi mažai sugebantys.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Pasak Adlerio, asmenybė, siekdama savo tikslų, susikuria individualų gyvenimo stilių. Jį žmogus pasirenka 5-6 gyvenimo metais, įtakos turi įsivaizduojami ar tikri trūkumai ir visa tolesnė jo veikla yra kryptingas šio stiliaus įgyvendinimas. Taigi, norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių. Dėl to psichoterapija padeda žmogui suvokti ir įsisavinti jo individualų gyvenimo stilių.
Gimimo eiliškumo įtaka pagal Adlerio teoriją
Pasak A. Adler gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliaus susiformavimui. Šeimoje vaikučius augina tie patys tėvai, tačiau jų socialinė aplinka nėra ta pati. Atsirandant vis kitam vaikui šeimoje, keičiasi tėvų požiūris į juos ir tai vaikams sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.
Pirmasis vaikas
Dažniausiai atsiradus pirmagimiui tėvai yra labai laimingi, skiria visą savo dėmesį bei laiką. Nedalomas ir visiškas tėvų dėmesys suteikia vaikui privilegijas, vaikas yra laimingas ir saugus. Atsiradus antram vaikui šeimoje, pirmasis patiria šoką. Vaikas netenka absoliutaus nedalomo dėmesio, jis nebėra visos šeimos dėmesio centras, taigi jis „nukarūnuojamas“.
Nukarūnuoti pirmagimiai bando atgauti savo ankstesnę poziciją, kovoja ir jų elgesys kartais gali tapti problemišku - daiktų bei taisyklių laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Už tokį elgesį baudžiamas vaikas gali pradėti nekęsti naujo vaiko, nes jis yra visų problemų priežastis.
Antrasis vaikas
Antrasis vaikas niekada nepatiria tokio besąlygiško dėmesio, kurį patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to keičiasi ir tėvų elgesys - antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Kita vertus antrasis vaikas visą laiką auga pirmojo šešėlyje ir jaučia poreikį rungtyniauti su broliu ar seserimi. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis vystosi daug greičiau, nes jis turi pralenkti pirmąjį. Antrasis vaikas yra linkęs varžytis ir ambicingas. Tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti.
Jauniausias vaikas
Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su „nukarūnavimu“ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Užaugę jaunėliai gali daug pasiekti bet kokiame darbe. Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei mažylis yra be galo lepinamas.
Vienintelis vaikas
Tai pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria nukarūnavimo, bent jau vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas dažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kai supranta, kad išoriniame pasaulyje, pvz. mokykloje, jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio.
Nagrinėdamas gimimo eiliškumą Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių, tai tik tikimybė, nes vaikas automatiškai neįgyja vienų ar kitų charakterio bruožų tik dėl gimimo eiliškumo.
Gimimo eilė: ne tik numeris, bet ir patirtis
Individualiosios psichologijos mokyklos įkūrėjas bei gimimo eiliškumo konstrukto autorius Alfredas Adleris dar XX a. pradžioje įspėjo: „Mano išskirtos gimimo eiliškumo šeimoje pozicijos buvo šiek tiek neteisingai suprastos. Ne vaiko gimimo eiliškumo numeris, žinoma, daro įtaką jo charakteriui, o situacija, į kurią jis gimsta, ir būdas, kuriuo ją interpretuoja“.
Mokslininkai pastebi, jog vaiko raidoje egzistuoja eilė įvairių situacinių veiksnių, susijusių su vienokių ar kitokių asmenybės savybių formavimusi, pavyzdžiui: vaikų skaičius šeimoje, amžiaus skirtumai tarp vaikų, lytis, fiziniai ir protiniai vystymosi ypatumai, santykis su tėvais, konfliktai, identifikacija su vienu ar kitu tėvu, netektys šeimoje ir kt. Dėka šių atradimų galima teigti, jog chronologinis gimimo eiliškumas nėra individo charakteryje uždedamas štampas, sąlygojantis tam tikrą tipą.
Vienas žymiausių individualiosios psichologijos terapeutų, Shulman, praplėtė Adlerio prielaidas, teigdamas, jog psichologinė vaiko gimimo eiliškumo pozicija nusako paties vaiko suvokiamą vietą, kurią jis užima socialinėje struktūroje, t. y. šeimoje. Tam tikras vaidmuo (ar užimama vieta) vaiko raidoje sudaro prielaidas tam tikrų asmenybės savybių formavimuisi. Ar tos asmenybės savybės susiformuos, ar ne, priklauso nuo subjektyvios vaiko patirties, t. y. kaip jis įprasmina (Adlerio žodžiais - interpretuoja) savo patyrimą.
2015 metais Vilniaus Universitete buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta atskleisti sąsajas tarp psichologinio gimimo eiliškumo bei gyvenimo stiliaus, įtraukiant ir biologinę poziciją. Viduriniųjų psichologinė pozicija buvo susijusi su atsargumo poreikiu, pripažinimo poreikiu, savikritiškumu. Tačiau svarbu paminėti, jog šie abu tyrimai pasižymėjo tam tikrais metodologiniais ribotumais, tad rezultatai turėtų būti vertinami su atsargumu.
Negana to, tyrime buvo atskleisti įvairūs psichologinės ir biologinės gimimo eiliškumo pozicijų nesutapimai, pavyzdžiui: viduriniosios biologinėje pozicijoje esančios tiriamosios savo subjektyvią patirtį buvo linkusios sieti labiau su pirmagimio pozicija; dar įdomiau - vienturtės savo patirtį labiau įvertino kaip susijusią su jaunėlės psichologine pozicija labiau nei pačios (biologinės) jaunėlės.
Psichologas Stewart pastebėjo šią pagundą ir savo tyrimu atkreipė dėmesį į tai, jog rėmimasis žiniomis apie gimimo eiliškumo pozicijoms būdingas asmenybės savybes neretai lemia šališką klinikinį įvertinimą, t. y. gimimo eiliškumas panaudojamas kaip mąstymo euristika, padedanti greičiau priimti sprendimą.
Asmeninis konstruktas: individualios reikšmės sistemos kūrimas
Asmeninis konstruktas (angl. personal-construct) yra terminas, naudojamas apibūdinti konceptualųjį kalbos konstruktą, kuris atspindi asmens sugebėjimą kurti ir struktūruoti savo individualią reikšmės sistemą. Asmeninis konstruktas gali būti suprantamas kaip vidinis "filtras", kurį žmonės naudoja klasifikuodami ir organizuodami savo patirtis ir įspūdžius. Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus skirtingai supranta abstrakčius žodžius, tokius kaip „laisvė“ arba „meilė“, nes jie yra asmeninių konstrukcijų produktai.
Kalbant apie asmeninio konstrukto kilmę, reikėtų pažymėti, kad šis terminas yra susijęs su psichologijos teorija, vadinama asmeninių konstruktų teorija (angl. Personal Construct Theory), kurią sukūrė amerikiečių psichologas George Kelly XX a. viduryje. Ši teorija siekia paaiškinti, kaip žmonės suvokia ir interpretuoja pasaulį per vidinius konstrukcijų modelius.
Šnekamojoje kalboje asmeniniai konstruktai pasireiškia tuo, kad žmonės dažnai pasirenka skirtingus žodžius ir frazes, norėdami apibūdinti tą pačią sąvoką, priklausomai nuo savo unikalių patyrimų ir požiūrių. Asmeniniai konstruktai taip pat turi poveikį kalbos variantiškumui. Dėl jų egzistavimo kalba nėra vienalytė ir statiška, o priešingai - ji yra dinamiška ir kintanti, nes kiekvienas individas ją formuoja pagal savo unikalią perspektyvą ir poreikius. Taip atsiranda individualūs kalbos variantai, kurie gali būti panaudoti skirtinguose socialiniuose kontekstuose arba tam tikrose situacijose.
Populiariosios psichologijos temos: kritinis žvilgsnis
Psichologija yra labai įvairi: vienos temos yra labiau populiarios plačiojoje visuomenėje, yra lengvai suprantamos, žmonės jomis domisi, jomis tiki, o kitos - ne tokios populiarios, bet ne mažiau svarbios. Itin populiariomis temomis psichologijoje kai kurie mėgsta spekuliuoti ir parduoti tai kaip plataus naudojimo produktą. Šįkart noriu pakviesti kritiškai pažvelgti į kelis atvejus, kai plačiojoje visuomenėje populiarios psichologijos temos yra verčiamos produktu ir bandomos parduoti naiviam vartotojui, kuris dėl savo gerovės dažnai būna pasiruošęs sumokėti apvalią sumą pinigų, nors pats apie tai, už ką moka, žino nedaug.
Emocinis intelektas
Tikriausiai retas, kuris niekada nėra girdėjęs termino „emocinis intelektas“. Šis terminas psichologijoje atsirado ne taip seniai, 7-ajame dešimtmetyje, tačiau populiarumo sulaukė tik dar vėliau, kai šį konstruktą savo knyga „Emocinis intelektas“ (1995) išpopuliarino žurnalistas Danielis Golemanas. Bėda čia yra ta, kad emocinis intelektas dažnai yra pateikiamas kaip labiau lemiantis pasisekimą gyvenime nei bendrasis intelektas. Nepaisant šio konstrukto kritikos, emocinis intelektas išlieka labai dažna tema populiariosios psichologijos pasaulyje ir nesudėtinga numanyti, kad buriami mokymai ir skaitomos paskaitos apie jo svarbą. Žinoma, tokios paskaitos ir mokymai kainuoja nemažai.
Galbūt esate girdėję apie didžiojo penketo (BIG 5) asmenybės bruožų teoriją, kuri sako, kad žmogaus asmenybę pakankamai patikimai galime apibrėžti 5 bruožais: sąmoningumu, neurotiškumu, ekstraversija, atvirumu patirčiai ir sutariamumu. Šie asmenybės bruožai yra plačiai aprašyti, ištyrinėti, sukurti patikimi klausimynai jiems įvertinti. Pastebėta, kad emocinio intelekto samprata iš esmės persidengia su sutariamumo asmenybės bruožo samprata, tik tiek, kad sutariamumas apibrėžia ir nusako platesnį spektrą žmogaus savybių.
Ieškant gabių vaikų, atliekami IQ testai, o ne emocinio intelekto testai. Ieškant vaikų, kurie turi mokymosi sunkumų ar įtariamą protinį atsilikimą, atliekami IQ testai, o ne emocinio intelekto testai. JAV kariuomenėje yra intelekto riba, kai asmuo jau nebegali būti priimtas į kariuomenę. Emocinio intelekto testai prastai ištyrinėti, jų yra daug ir jų validumas abejotinas. Yra išmatuotos koreliacijos tarp 5 didžiųjų asmenybės bruožų, intelekto ir pasisekimo gyvenime. Nustebinsiu ar ne, tačiau su pasisekimu gyvenime labiausiai susijęs yra būtent bendras intelektas. Apskritai klaida čia daroma šioje sąvokoje vartojant žodį „intelektas“. Žmonės iš tiesų nori tikėti daugybinio intelekto teorijomis, kadangi jos suteikia saugumo pojūtį, žmonės dėl to jaučiasi geriau.
Veidotyra
Veidotyra yra kitas populiarus fenomenas, kuris taip pat įgauną pagreitį Lietuvoje. Žmonėms siūlomi mokymai, seminarai, asmenybės diagnostika pagal veido bruožus. Tuo užsiimantys Lietuvoje žmones turi savo svetainę, o joje siūlomų mokymų pavadinimai kalba patys už save: „Nuotoliniai veidotyros pagrindai“, „Koks mano pašaukimas ir kaip jį realizuoti“ ir kt. Žvelgiant į pavadinimus atrodo, kad įstojote į neakivaizdines studijas universitete arba priklausote kokiai nors sektai, kuri žino jūsų pašaukimą, kurio jūs nežinote.
Keisčiausia čia tai, kad psichologai dešimtmečius vargo kurdami patikimus ir validžius asmenybės vertinimo klausimynus, tyrė milijonus žmonių įvairiose kultūrose, svarstė, kas yra asmenybės bruožas ir kas nėra, o, pasirodo, kad viską visuomet galima buvo pasakyti tiesiog pasižiūrėjus į veidą. Buvo toks psichologas pavarde Sheldonas, kuris XX a. vidury plėtojo konstitucinę asmenybės teoriją. Jos esmė - asmenybę ir temperamentą lemia mūsų kūno sudėjimas. Platų straipsnį apie tai esu rašęs anksčiau. Teorija populiaria netapo ir mokslininkų bendruomenėje pripažinimo nesulaukė, nes buvo netiksli.
1981 m. buvo atliktas tyrimas, kuris tikrino, kaip veido bruožai susiję su asmenybės bruožais ir tam tikrą ryšį nustatė, tačiau tyrime dalyvavo viso labo 20 žmonių. Net trečiakursiai psichologai surenka didesnes imtis savo tyrimams. Jeigu reiktų nustatyti tiksliausią ryšį tarp veido bruožų ir asmenybės, tai skambėtų maždaug taip: žmogaus veido bruožai gali nulemti tai, kaip mes jį suvoksime ar kokias savybes jam priskirsime, tačiau neatskleis realių žmogaus asmenybės bruožų ar kitų savybių, nepasakys, kokius gynybos mechanizmus jis naudoja, nežinosime, kas vyksta jo galvoje. Taigi, iš esmės veido bruožai formuoja mūsų socialinį suvokimą, tačiau jis gali labai labai prašauti pro šalį. Lygiai dėl tokių pat priežasčių reikia labai atsargiai vertinti kūno kalbą, dėl to, kad galime susidaryti klaidingas prielaidas apie žmogų, nes dažnai nežinome, kas tiksliai nulėmė, kodėl jo arba jos kūno kalba tą akimirką buvo tokia.
Motyvaciniai seminarai
Logika paprasta: jei turi motyvacijos nueiti į kokio nors pridurko motyvacinį seminarą ir už tai sumokėti pinigus, reiškia turi motyvacijos kažką daryti, tai galbūt nereikia to motyvacinio seminaro? Tokie žodžiai panašiai nuskamba garsaus komiko George Carlin pasirodyme. Visgi ne visada yra taip paprasta. Problema yra ta, kad žmonės dažnai eina į motyvacinius seminarus ir mokymus net nežinodami, kam motyvacijos jiems reikia. Kitaip sakant, žmonės stokoja prasmės, kadangi randus prasmę, motyvacija iš esmės randasi savaime. Juk žmonėms patinka daryti tai, kas prasminga. Kita problema - žmonės motyvacija suvokia kaip įkvėpimą, todėl galvoja, kad juos ten kiti įkvėps. Tačiau motyvacija yra sudėtingesnis procesas. Būtų idealu, jei žmonės galvotų taip pat, kaip galvojo Carlinas, tačiau, kaip tai padaryti? Vienas iš būdų galėtų būti žmonių švietimas apie motyvaciją, kokia ji ir kaip ji veikia.
Taigi, šįkart aptariau 3 visuomenėje plačiai eskaluojamas populiariosios psichologijos temas.
Asmenybės funkcionavimo lygis: naujas požiūris į asmenybės sutrikimus
Pastarąjį dešimtmetį pasirodžiusios DSM-5 ir TLK-11 klasifikacijos priima dimensiniu požiūriu grindžiamą asmenybės sutrikimo modelį, kuris, nepaisant šių klasifikacijų skirtumų, turi bendrą jungtį - asmenybės funkcionavimo lygio konstruktą. Besikaupiantys empiriniai duomenys atskleidžia šio konstrukto tinkamumą ir validumą asmenybės sutrikimo vertinimui bei galią diferencijuoti sveiką ir sutrikdytą asmenybės funkcionavimą tiek suaugusiojo amžiuje, tiek paauglystėje.
Naujoji konceptualizacija DSM-5, žinoma kaip Alternatyvus asmenybės sutrikimo modelis (angl. Alternative Model for Personality Disorders, AMPD), įveda asmenybės funkcionavimo lygio konstruktą, žymintį disfunkciją savasties ir tarpasmeninėje srityse. Diagnostiniame asmenybės sutrikimo algoritme jis įtvirtinamas kaip pirmasis diagnostikos žingsnis ir pagrindinis asmenybės patologijos matmuo. TLK-11 (WHO, 2018), įsigaliojanti nuo 2022 metų, labai artimai AMPD modeliui įtraukia bendrąjį asmenybės sutrikimo sunkumo (angl. general severity) kriterijų, kuris apibrėžiamas kaip savasties (pvz., tapatumas, savivertė, pajėgumas apsispręsti) ir tarpasmeninio funkcionavimo (pvz., artimų ir abipusių santykių sukūrimas ir palaikymas, kitų perspektyvos supratimas, konfliktų valdymas santykiuose) problemos.
Bendras ir esminis šių naujųjų konceptualizacijų vardiklis - asmenybės funkcionavimo lygis - atspindi svarbią naujovę ir pažangą asmenybės psichopatologijos lauke (Sharp & Wall, 2020), kur yra svarbūs keletas aspektų. Pirma, kartu su asmenybės funkcionavimo lygio konstruktu asmenybės raidos teorijų pasiūlytos idėjos apie savasties ir tarpasmeninę asmenybės funkciją integruojamos į šiuolaikinę asmenybės sutrikimo sampratą. Antra, dimensinis modelis vertinant asmenybės sutrikimą bendrai ir asmenybės funkcionavimo lygį specifiškai išplečia supratimą apie asmenybę kontinuume nuo normos iki sutrikimo. Trečia, dėmesys asmenybės funkcionavimui skatina analizuoti, kaip raidoje formuojasi asmenybės (dis)funkcija ir ją susieti su gausiais, bet vis dar prieštaringai vertinamais pastarojo dešimtmečio empiriniais įrodymais, kad asmenybės sutrikimas visiškai atsiskleidžia jau paauglystėje.
Asmenybės funkcionavimo lygio dimensijos
DSM-5 apibrėžiant asmenybės funkcionavimo lygį, siekta išskirti šerdinius funkcionavimo sutrikimus, kylančius iš asmenybės patologijos, ir taip pažymėti skirtį tarp asmenybės sutrikimo raiškos ir jos pasekmių psichosocialiniam funkcionavimui (Natoli, 2019). Pincus, Cain ir Halberstadt (2020) teigia, kad asmenybės patologijos apibrėžimas per savasties ir tarpasmeninę disfunkciją atveria galimybę aiškiai atskirti asmenybės sutrikimą ne tik nuo psichosocialinio funkcionavimo, bet ir nuo kitų psichopatologijų bei individualių skirtumų raiškos. Sharp ir Wall (2020) nurodo dar vieną aspektą: asmenybės funkcionavimo lygio sampratoje integruojami adaptyvios ir neadaptyvios asmenybės modeliai. Tai reiškia, kad asmenybės funkcionavimo lygio kriterijus apima (dis)funkcijas, esmines visiems asmenybės sutrikimams ir taip pat visiems individams - turintiems ir neturintiems sutrikimų.
Asmenybės funkcionavimo lygio kriterijus apima dvi dimensijas - savasties ir tarpasmeninę (dis)funkcijas. Nors esama skirtumų, abi klasifikacijos nurodo reguliacijos ir santykių procesus, apimančius Aš ir Kitas dimensijas (Pincus et al., 2020). Pabrėžiama, kad asmenybės funkcionavimo lygio sampratoje išryškinami vidiniai procesai, kurie sutrikimo atveju nurodo „adaptacijos nesėkmes ir vėluojančią intrapsichinės sistemos, reikalingos įgyvendinti suaugusiojo gyvenimo uždavinius, raidą“ (Livesley, 2003; cituojama pagal Sharp & Wall, 2020, p. 3.5). Taigi savasties dimensija tampa itin svarbi ir netgi svarbiausia suprantant asmenybės sutrikimą, įvardijant tai „asmenybės sugrąžinimu į asmenybės sutrikimą“ (Sharp & Wall, 2020, p. 3.6). Savasties ir tarpasmeninio funkcionavimo sutrikdymai sudaro asmenybės patologiją ir yra vertinami kontinuume.
Teorinis pagrindimas
Naujoji asmenybės sutrikimo konceptualizacija atspindi inovatyvią daugiateorę žinomų, empiriškai pagrįstų asmenybės vertinimo paradigmų integraciją (Pincus & Roche, 2019). Nors dėmesys asmenybės funkcionavimui DSM-5 ir TLK-11 yra naujas, tačiau intrapsichinio ir tarpasmeninio funkcionavimo dimensijos gerai žinomos psichologinėje asmenybės raidos sampratoje. Apžvelgiant teorinius asmenybės funkcionavimo lygio konstrukto pamatus, literatūroje išskiriami keli pagrindiniai teoriniai modeliai, kurių dėmesio centre yra Aš-Kitas ribų skirtis, savireguliacijos dinamika ir dėmesys tarpasmeninio sąryšingumo būdui (Bender et al., 2011; Waugh et al., 2017).
Asmenybės funkcionavimo lygio samprata tiesiogiai gretinama su psichodinaminiais asmenybės raidos modeliais (Natoli, 2019). Natoli (2019) teigia, kad bendrai asmenybės dimensiškumas ir susitelkimas į kategorijas Aš ir Kitas „yra iš prigimties psichoanalitinės dimensijos“ (p. 1031). Tai ne tik duoda nuorodą į DSM-5 ir psichodinaminės paradigmos jungtį, bet ir „sugrąžina psichoanalitinę teoriją į DSM klasifikaciją“ (Natoli, 2019, p. 1025). Kaip vienas svarbiausių šios krypties teorinių modelių išskiriama Otto Kernbergo asmenybės sąrangos lygių koncepcija (Bender et al., 2011), ji netgi iš dalies inkorporuojama į AMPD (Clarkin et al., 2020), nes asmenybės funkcionavimo lygio vertinimas neatsiejamas nuo asmenybės struktūros sąvokos (Schmeck et al., 2013), kuri paties O. Kernbergo įvardijama kaip asmenybės organizacijos lygis (nuo neurotinio iki psichotinio).
tags: #kas #yra #asmenybes #konstruktao