Įvadas
Lietuvių literatūra, turtinga ir įvairialypė, išsiskiria ryškiais charakteriais, dažnai įkūnijančiais dramatiškas asmenybes. Šios asmenybės, nepriklausomai nuo laikotarpio, atsiduria sudėtingose situacijose, priverstos daryti sunkius pasirinkimus, išgyventi vidinius konfliktus ir kovoti už savo įsitikinimus. Šiame straipsnyje gilinamasi į dramatiškos asmenybės apibrėžimą lietuvių literatūroje, analizuojant, kaip šis konceptas atsiskleidžia įvairių autorių kūriniuose, ir kokie faktoriai lemia dramatiškų asmenybių likimus.
Dramatiškos Asmenybės Apibrėžimas
Dramatiška asmenybė - tai individas, patiriantis didelius sunkumus, išgyvenantis gilų vidinį konfliktą ir priverstas priimti nepaprastus sprendimus kritinėse situacijose. Lietuvių literatūroje vaizduojamos dramatiškos asmenybės dažnai susiduria su išoriniais iššūkiais, verčiančiais juos mąstyti apie savo veiksmus ir kovoti už savo įsitikinimus. Tačiau pagrindinis dramatiškos asmenybės bruožas yra vidinis konfliktas, kylantis iš nesugebėjimo suderinti skirtingų vertybių, idealų ar pareigų. Šis konfliktas dažnai baigiasi tragiškai, individas dvasiškai žlunga, neatranda savęs ir nesuvokia savo gyvenimo prasmės.
Vidiniai Konfliktai ir Išoriniai Iššūkiai
Dažniausiai konfliktas atsiranda tada, kai žmogus negali suderinti dviejų dalykų, kaip pavyzdžiui, pareigos ir asmeninės laimės. Visgi tuomet viskas pasibaigia tragiškai, nes žmogus dvasiškai merdi, neatrasdamas savęs bei nesuvokdamas savo gyvenimo prasmės. Dažniausiai konfliktai kyla iš išorinės aplinkos, skatinančios apmąstyti savo poelgį ir veiksmus bei verčiančios kovoti už savo įsitikinimus. Tik dvasiškai stiprus žmogus gali atsispirti aplinkinių nuomonei ir elgtis taip, kaip sako jo širdis.
J. Marcinkevičiaus "Mažvydas": Tautos Likimo Dilema
Šį teiginį puikiai atskleidžia žymus XXa. antrosios pusės lietuvių poetas, dramaturgas, prozininkas ir vertėjas Justinas Marcinkevičius, pelnęs didžiulę skaitytojų meilę ir pripažinimą. Itin didelį vaidmenį literatūros istorijoje atliko jo draminė trilogija, kuria jis siekė apmąstyti ir atskleisti pagrindines tautinio sąmoningumo formas. Antroji šios trilogijos dalis - tai poetinė drama „Mažvydas“. Ji įprasmina sudėtingą lietuviško rašto ir knygos radimąsi, o didžiausią atsakomybę dėl to prisiima pagrindinis veikėjas, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jis, panašiai kaip ir pats poetas Justinas Marcinkevičius sovietiniais metais, dramoje iškyla kaip tautinių vertybių reiškėjas ir gynėjas. Svarbiausioji iš jų - lietuviško žodžio išsaugojimas. Pirmojoje dramos dalyje Marcinkevičius Mažvydą vaizduoja gyvenantį ir klebonaujantį Ragainėje, Rytų Prūsijos ir Lietuvos pasienyje.
V. Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly": Kunigo ir Poeto Dilema
Dramatiškos asmenybės portretas yra viena aktualiausių temų, kuria rašė Vincas Mykolaitis - Putinas savo psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Vincas Mykolaitis-Putinas - viena tragiškiausių asmenybių lietuvių literatūroje. Nuo pat ankstyvos jaunystės pasmerktas vidinio emigranto likimui, jis nuolat turės kovoti su kieno nors primesta disciplina, kieno nors uždėtais varžtais, kam nors paklusti, nusilenkti, neturėdamas galimybių ar valios realiai pasipriešinti. Ankstyvoji Vidinis EmigracijaPirmoji ir galbūt pagrindinė jo vidinės emigracijos priežastis buvo aniems laikams būdingas stojimas į kunigų seminariją be pašaukimo, vien tik nusilenkiant tėvų valiai, paremtai įsitikinimu, kad „pripras“. Ir iš tiesų, kaip tatai liudija biografiniai faktai ir ypač kūrybos analizė, jis iki tam tikro laipsnio „priprato“. Šiame „pripratime“, mūsų nuomone, glūdi visos jo asmeninės tragedijos šaknys. Kunigų seminarijoje Putinas išėjo dvigubos egzistencijos mokyklą, t.y. ne tik išmoko, bet ir priprato slėptis ir dangstytis. Iš dalies dėl to ir jo tylus konfliktas su tėvais neiškilo į paviršių. Jam užgniaužti labai anksti reikėjo pradėti augintis abejingumo kiautą ir statyti kalėjimą savo paties išsilaisvinimo siekiams, kad neliktų galimybės realiam maištui, realiam išsivadavimui. Nuo to laiko rezignacija bei vengimas angažuotis taps jo egzistencijos norma ir konfliktų laukas apsiribos vidum, - dvasios būsena, kurią savo laiku E. Vėliau, baigus seminariją ir tapus kunigu de jure, iškils naujas konfliktas: kunigo ir poeto konfliktas, kuris ilgainiui virs atviru, tegu ir nedrąsiu, maištu ir eventualiu išsivadavimu iš kunigystės, bet per vėlai: amžinas vidinis maištas jau buvo tapęs jo buvimo būdu, išoriniai varžtai - pagrindine egzistencijos sąlyga. Visa Putino kūryba yra esmingai autobiografinė. Joje, kad ir kaip jis bandytų mėtyti pėdas, neapsirinkamai atpažįstami skirtingi vidinės poeto evoliucijos ir gyvenimo tarpsniai.Tematines ir problematines Altorių šešėly premisas Putinas suformulavo pirmojo tomo įžangoje nurodydamas, kad romane būsiąs nagrinėjamas „kunigavimo ir poezijos santykis“ ir „nukunigėjimas, arba ekskunigo problema“. Veiksmo epocha - 1905-1926 metų laikotarpis. Pagrindinis romano personažas klierikas ir vėliau kunigas Liudas Vasaris yra absoliutus jo centras ir ašis, apie kurią sukasi veiksmas. Visas autoriaus dėmesys sukoncentruotas į jį. Norėdamas reljefiškiau išryškinti savo herojų, Putinas duoda ir gan detalų istorinio fono vaizdą. Dėl to Altorių šešėly kartu yra ir vaizduojamos epochos kultūros istorija. Savo pobūdžiu Altorių šešėly yra roman a these. Viskas jame pajungta tezės pagrindimui. Ir čia Putinas pasirodo esąs tikras meistras: kunigo ir poeto pašaukimų nesuderinamumui įrodyti jis remiasi griežtai gyvenimiškomis premisomis, naudodamasis visais galimais istoriniais, psichologiniais ir sociologiniais argumentais. Pirmas romano tomas Bandymų dienos skirtas emocinei konflikto užuomazgai. Bandymų dienos - Liudo Vasario mokslo metai kunigų seminarijoje. Tai savotiška ir kartais labai įspūdinga seminarijos gyvenimo simfonija, pagaunanti savo subtilia instrumentacija. Seminarija čia dalyvauja tarsi antras pagal reikšmę romano personažas, - su visa jos romantika, disciplina, apeigų mistika ir poezija; nelyg kad iš anapus kalbančiais dvasios tėvais, skambalais, pedantiškai matuojančiais ir skelbiančiais laiką; šešėlingomis navomis ir svaigiai migdančiomis mišparų rečitatyvų melodijomis. Sekančiuose dviejuose tomuose tezinis momentas įgauna vis daugiau reikšmės. Antrojo tomo Eina gyvenimas ekspozicijoje Liudas Vasaris jau yra ir kunigas, ir poetas. Konfliktas aštrėja, nes susikertančios jėgos stipresnės ir sąmoningesnės. Kas vakar tebuvo jaunatviškas maištas, šiandien tapo realybe, abejonės sustiprėjo ir giliau įsišaknijo. Siame antrajame tome autorius jau nebėra visiškai objektyvus. Kunigo ir poeto konflikte jis jau aiškiai už poetą. Trečiasis tomas Išsivadavimas, kuriame poetas vėl grįžta arčiau savo paties išgyventos realybės, skirtas išsivadavimui iš kunigystės ir svarbiausių motyvų suformulavimui bei pagrindimui. Dėl to jis yra sausiausias ir schematiškiausias.Kaip jau anksčiau esame sakę, Altorių šešėly yra neapsirinkamai autobiografinis kūrinys, o Liudas Vasaris - taškas, aplink kurį sukasi visas veiksminis bei idėjinis romano kompleksas, - be jokios abejonės yra autoriaus alter ego. Jis reiškia autoriaus pažiūras ir elgiasi taip, kaip pats Putinas būtų elgęsis ar galėjęs elgtis tikrovėje. Iš jokios biografijos niekad negalėsime sužinoti apie autorių daugiau negu iš šio romano. Jis yra tas pats jo lyrikoje dažnai ir įvairiais pavidalais sutinkamas Aš - vergas, plaukėjas verpetuose, žiburio nešėjas, vestuvių muzikantas, iš simbol… »jÝL›œp<~SvÄ6:÷NÑ! ,dÁî:y|âÀZ’ ¡ü"sú~ÄxóYOhŽ=M¬r3‚³á|qÂ5»)wB˜’ ÄÇñأŽš5;®¸é°½~N ᎈáÅxüùgñX%M|¢<^þUèùp*w>x|é.Ÿ›ü˜ñ·‘(×Õ®¾É5CEÜ50Ο 5+46ß+‚gß?ƒg8ú / z å7•J&É4ö r×892~7ö$rU-?ÏÜrÅ ò³;Uà•ûô#2õzøâÅìÌð«üx;cÑxª~$ùy[ŒØäI£p9>ÛËiæÒòÙ⮿ƒªÂ¤ÕóÑcA-uPô®èžRjñ:Ix ± ‹IT-»²xuœ ¸åˆK‚4‰”)Dpñ-’0ƒÑé‚2V®òø-W¯Ln¦! ÁI˜ÚuíæÑ7"è|AàäF‘Hâ§ýògIâ‚\d{³zú½12$±·rÑLõþ ®PÊWüÀÄ‘“dÔ|qmÏ;ý=ðŒ×QŽ]W5ôooxx-ï}áf(Ë{~øX9Ô? àiF93àß9 « £%\¤ŽjåÎ13Ìr ›b£†~¶ð~ºÎŒÁÌ^ßo. xœí]Mo&¹qF>í(‡ù ¯OyßÕn~w†/vaØ^ÞÝÁæ ç0»’Ç3Òhd$}Ï%? :-r«J£%Ñ×*¥ t)"€þ*5|ܦ¶¦²-è zOBN.[ÃfØF#¢r Qsµ[sèåúÖù)SStˤf èµÁn ®ÕF_´Ø9ÁE{! xœí]M 7rF>'“ƒþ›ÛûšNó«In‚^8ÈÆ6x#$‡Ù $vVšÑ̬4À¾ç²? Z)Lª‘ke3¬'¿d! ¯ç Eˆ[^Oíõz. /èó›w»_¿:úÅ×n_½úþ¨ïBZ ïÄΛ®÷;å;Û÷ðúÝÑ~wxuy$´‡°; æzuvt²×øCc¼Ù‡ƒéûÿzõùÑo_ }sKgÝN‹¾³ÖïÞáŸ>ýy=þ)ƒÍ:òç þswóÉð+%»^ã´§ ûê¢Åi‹#žìoƵëàôþ‘<¿? ‹NÊÜþâp,;a=û'hí;Õ÷aÿá Bç„õûëüžt}‡Ú„ö§Õ•CîÇðïœÚßäŸ Žm' ûóÞ+¹¿%ïX‰ÓÃ`qz¹ wì{vÅ».ȸäý? f²2z•2öœ ÅÝcƒÁîýF,准;=.eÈh Gn'¼¯¬½• 2òÛ¾Ü礨 È Áédçã€{]ØÈo»Äѳ®ŠOVÒ#ÓÉÉí®í]lòªÙÛõã.Öæ"èdó¹½U$š°Û +QO¥:Y¸ÿu¯r¯ãľ9l-‡ù-úº$Ú?
Taip pat skaitykite: Meilė ir auka Liucijos istorijoje
Skirtingų Laikotarpių Literatūros Tendencijos
Skirtingi laikotarpiai - skirtingos tendencijos. Vadinasi, kad ir skirtingais laikotarpiais parašyti ar išleisti literatūros kūriniai reprezentavo to meto idėjas, mintis, tendencijas ir kt. panašius aspektus. Tačiau kiekvienas tų kūrinių, parašytų skirtingais laikotarpiais, turėjo savitus herojus ir personažus - asmenybes, kurios pildė ir praturtino literatūrinių kūrinių siužetines linijas. Todėl žvelgiant į tradicinį mąstymą apie skirtingų laikotarpių reprezentaciją literatūroje, kyla klausimas, ar žmonės, vis tik, taip pat buvo vaizduojami skirtingai įvairiuose skirtingų laikotarpių literatūros kūriniuose? Būtent tokiam klausimui analizuoti, svarbu apžvelgti įvairius literatūros kūrinius. Tai ir daroma šiame kalbėjimo pavyzdyje. Kalbėjimo pavyzdys pateikia išsamius pavyzdžius apie dramatiškų asmenybių vaizdavimą skirtingų laikotarpių literatūroje. Taigi kalbama apie tai, kokie dramatiškoms asmenybėms priklausė bruožai tam tikro laikotarpio literatūroje, kodėl dramatiška asmenybė buvo atvaizduojama būtent taip, o ne kitaip. Kodėl apskritai reikėjo tiek daug dėmesio sutelkti į dramatiškas asmenybes. Tai leidžia geriau pažvelgti į analizuojamą objektą - dramatiškas asmenybes ir jų vaizdavimą bei padaryti išvadas apie tų dramatiškų asmenybių pasirodymą skirtingiems laikotarpiams priklausančiuose literatūros kūriniuose.
J. Jurašo "Balta drobulė": Emigranto Likimas
Tačiau Jono Jurašo spektaklis pagal Antano Škėmos romaną „Balta drobulė" savaip nustebino. Nustebino tuo, kad šiais egocentriškais postmodernaus bylojimo laikais režisierius nesistengia nei priblokšti žiūrovų, nei perkeisti autoriaus idėjų, nei neatpažįstamai perkurti teksto, nei paneigti interpretuojamo veikalo prasmių. O ir ką čia paneigsi, jei literatūros maištininkas Antanas Škėma romane „Balta drobulė" (1958) atskleidžia XX a. Šio romano pagrindu sukurtas spektaklis (Aušros Marijos Sluckaitės inscenizacija) rimtam pokalbiui kviečia lygiaverčius partnerius. Talpaus ir universalaus pokalbio apie „nuogą žmogų žiaurioje visatoje", paverstą keltuvo dantračiu, apie „lietuviškos provincijos gyventoją", kuriam „laužo kaulus didmiesčio ratas", turinį diktuoja rašytojas. Teatras sutelkia dėmesį į sceninį vyksmą, išgrynina įvaizdžius, išryškina problemas, sutirština jausmus, užaštrina mintis. Pradėsiu nuo kontekstų. Romaną „Balta drobulė" apie 1966 m. iš anapus Atlanto į Vilnių atvežė Kazys Almenas. Perskaityta, kaip tada buvo įprasta, per naktį, slapčiomis, su rizikos, pavojaus, pasipriešinimo prieskoniu, knyga padarė didžiulį įspūdį. Rašytojas Antanas Škėma ilgus metus karaliavo mano asmeninėje mitologijoje, įkeltas į literatūros milžinų panteoną - šitokią literatūrą (buvome tuo įsitikinę) gali kurti tik vakarietis! Moderni, avangardinė proza, dvelkianti mums užginta pasaulio kultūra, atrodė neįmanomas dalykas ne tik sovietmečio, bet ir visos tradicinės lietuvių literatūros kontekste. Ilgai nešiojau savyje tą nuodėmingą paslaptį, tą aitrią dovaną - laisvamaniškos dvasios romaną, sukurtą lietuvių autoriaus lietuvių kalba… Dar aiškiau suvokiau, kiek daug esame netekę. Be to, pirmą kartą susimąsčiau, ką reiškia būti emigrantu, žmogumi, atplėštu nuo Tėvynės. Antanas Škėma buvo dar ir charizmatiškas aktorius, režisierius. Šiuolaikiniame teatre jis vertino tai, kuo žavėjomės ir mes, nors neturėjome ryšio su pasauliu. Taigi Škėma mums, jauniesiems, atrodė savas, artimas, nesvarbu, kad nepasiekiamas kaip mėnulis. Padedamas inscenizacijos autorės, režisierius plėtoja scenos veiksmą maksimaliai išlaikydamas literatūrinį romano audinį (žiūrovų išsiilgtas aiškumas, aplink tvyrant įprastinei beprasmių prasmių daugiaprasmybei!). Scenoje šviečia Niujorko dangoraižiai - scenografo Gintaro Makarevičiaus naudojama projekcija. Tai spektaklio herojų (ir jo kūrėjų) emigrantų gyvenimo fonas kartu su kitais scenografijos elementais, pavyzdžiui, išėjimu iš metro - anga kairėje scenos pusėje. Iš jos išnyra Garšva, kiti spektaklio personažai, o finale pasirodo tas fantasmagoriškas Rudas žmogus (Egidijus Stancikas). Realybėje pro tą patį metro išėjimą 34-ojoje gatvėje į darbą viešbutyje eidavo liftininkas nr. 87, t. y. „Baltos drobulės" autorius Škėma, vėliau ta pačia gatve vaikščiojo Jurašas ir Sluckaitė, apsigyvenę Niujorke… „Baltos drobulės" herojaus gyvenimo fragmentai scenoje susipynė į keistą kamuolį tiek su emigranto, išeivijos rašytojo, tiek (iš dalies) ir su spektaklio kūrėjų, kuriems „leista" išvykti be teisės grįžti, likimo nuotrupomis. Romano autoriaus alter ego - Antanas Garšva, kurio paveikslą sukūrė Dainius Svobonas. Psichofizinis aktoriaus „pavidalas", povyza, plastika, veido išraiška įkūnija ne tik konkretų personažą, bet ir Škėmos romano idėją, pesimistinę, net nihilistinę „modernaus" individo laikyseną ir jauseną, kurią perteikia dirglios, nervingos, net neurotiškos herojaus reakcijos į purvino pasaulio „prisilietimus". Garšva toks svarbus rašytojui, susitapatinusiam su savo herojumi, kad, versdamas romaną į kitos meno rūšies - scenos - kalbą, režisierius neturėjo kito kelio tik sekti literatūrine trajektorija, diriguodamas Garšvos „monoscenų", duetų su kitais dramos veikėjais ritmą.
Vaizgavimas Skirtinguose Literatūros Kūriniuose
Literatūroje vaizduojama dramatiška asmenybė, kurią kamuoja vidinis pareigos ir asmeninės laimės konfliktas.
Liucija iš "Altorių šešėly"
Vincas Mykolaitis - Putinas - garsus XX. a. Lietuvos poetas, prozininkas ir dramaturgas - romane „Altorių šešėly“ pavaizdavo dramatiško likimo asmenybę - Liuciją. Liucija - tai turtinga moteris, linksma, žavi, skatina džiaugtis gyvenimu. Tačiau jau kūrinio pradžioje autorius vaizduoja kaip nelaimingą asmenybę. Jauna moteris įsimyli jauną kunigą - Liudą Vasarį - nedrąsų, romantiškos pasaulėjautos jaunuolį. Liudas negalėjo atsakyti jai tuo pačiu, bet viduje jis išgyvena labai panašius jausmus Liucijai. Nors Liucija ir darė gerą poveikį kunigui, bet ji buvo gundytoja. Žavi mergina neprarasdavo vilties, kad bus su juo kartu ir Vasaris dėl jos atsisakys kunigystės, bet vis dėlto jai nepavyko to padaryti.
A. Škėma ir B. Pūkelevičiūtė: Amžina Opozicija
Apie tai skatina susimąstyti ir intriguojanti, likiminė XX a. lietuviškosios realybės svetur istorija. Kalbu apie dramatišką dviejų Lietuvos talentų, rašytojų, teatralų emigrantų / išeivių / ištremtųjų - Antano Škėmos ir Birutės Pūkelevičiūtės - tandemą. Šios dvi asmenybės - tai amžinoji opozicija tarp vyro ir moters (ar tik neapsikeitusi vietomis?), tarp nuodėmės ir išganymo, tarp meilės ir neapykantos, tarp tikėjimo ir netikėjimo. Kiekvienas iš jų savaip malšino „egzistencinę gėlą". Išeivijoje kilo didelis triukšmas, kai Škėma šeštajame dešimtmetyje apkaltino Pūkelevičiūtę, esą ši romane „Aštuoni lapai" nuplagijavo „Baltą drobulę". Škėmai, visą gyvenimą demonstravusiam prieš Dievą neklusnaus jo „tvarinio puikybę", jokia autopsichoanalizė nepadėjo įveikti vidinio chaoso, pramaišiui su pasmerktumo jausmu. Veikiausiai jis tiesiog pavydėjo savo mylimajai, beje, irgi aktorei, režisierei, rašytojai, gebėjimo tikėti žmogaus dvasingumu, o gal ir moralinės tvirtybės, gaivalingos kūno ir sielos dermės… „Baltos drobulės" autorius gyveno, kūrė ir mirė maištaudamas, ieškodamas ir nenorėdamas rasti, netikėdamas jokiais dievais, abejodamas visos sąrangos tobulumu. Po pusės šimtmečio tos abejonės, regis, dar labiau sustiprėjo, - tarsi sako režisieriaus Jurašo spektaklis „Balta drobulė". Tiek romano autorius, tiek protagonistas Garšva teigia , kad tikinčiųjų tuo tobulumu nebėra, nes pasaulis žiaurus ir neteisingas, o Dievas abejingai žiūri, kaip kenčia žmogus. Vienintelė išeitis - beprotybė arba mirtis.
Taip pat skaitykite: Mažvydo reikšmė Lietuvos kultūrai
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
tags: #kas #yra #dramatiska #asmenybe