Psichologija: apibrėžimas, istorija ir šiuolaikinės tendencijos

Įvadas

Psichologija - mokslas, nagrinėjantis žmogaus psichiką, elgesį ir protinius procesus. Tai dinamiška sritis, turinti gilias istorines šaknis ir nuolat besikeičianti, atsižvelgiant į naujus tyrimus ir socialinius kontekstus. Šiame straipsnyje aptarsime psichologijos apibrėžimą, jos raidos etapus, pagrindines kryptis ir šiuolaikines tendencijas.

Psichologijos apibrėžimas ir kilmė

Žodis „psichologija“ kilęs iš graikų kalbos žodžių „psyche“ (siela) ir „logos“ (mokslas). Iš pradžių psichologija buvo suprantama kaip mokslas apie sielą, o vėliau - kaip mokslas apie žmogaus ir gyvūno vidinio pasaulio reiškinius ir procesus. Šiuolaikinė psichologija apibrėžiama kaip mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Pagrindinis jos objektas yra žmogaus psichika arba elgesys.

Psichologijos raidos etapai

Psichikos reiškiniais domėtasi jau senovėje. Indų vedose, Kinijos išminčių darbuose buvo keliami klausimai, susiję su žmogaus būtimi, esme ir siela. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti.

Antika

Žymiausias idealizmo atstovas Platonas (427-347 m. pr. Kr.) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną, siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai - siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis.

Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.). Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „Apie sielą“ („De anima“) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t.t. Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis buvo vadinamas ir Vilniaus universitete teologijos fakultete).

Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?

Naujieji amžiai

XVII a. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą (lot. ratio) laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjo nauja gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai apie ką kalbėjo Dekartas dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus, jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką: žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys „Cogito ergo sum“ (lot. Mąstau, vadinasi, esu).

Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsiranda empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą [gr. empeiria - patirtis]. Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot.

Taigi, pirmoji prielaida atsirasti psichologijai kaip mokslui buvo filosofija. Dar viena prielaida psichologijai kaip mokslui atsirasti - gamtos mokslai (medicina fiziologija, biologija). Šie mokslai sukaupė daug vertingų žinių apie žmogaus organizmą. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs, o kiti staigūs. Jis bandė aiškinti nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus (cholerikas, sangvinikas, melancholikas ir flegmatikas). K. Galenas (130-200 m.) visapusiškai atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių. Psichikos buveine jis laikė smegenis. Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos klausimus, psichiką pradėjo tirti specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Tai patvirtino fiziologiniai tyrimai, buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas, tik liko neaišku, kaip gyvas organizmas gali aktyviai prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Atsakymo ieškojo žymus rusų mokslininkas I. Sečenovas. Jo „minties polėkį“ toliau tęsė I. Pavlovas (1849-1936) išsiaiškinęs kaip susidaro sąlyginiai refleksai - naujos organizmo atoveiksmio formos.

Psichologija kaip savarankiškas mokslas

Psichologija XIX a. antroje pusėje susiformavo į savarankišką mokslą. Jos centrais tapo eksperimentinės laboratorijos. Pirmąją tokią laboratoriją 1879 m. Leipcige įkūrė vokiečių psichologas W. Wundt’as. XIX a. pabaigoje jau buvo subrendusios sąlygos psichologijai tapti savarankišku mokslu, eksperimentinės laboratorijos pradėjo steigtis ir kitose šalyse, didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, JAV, ir kt.

Pagrindinės psichologijos kryptys

• Struktūralizmas: Šios psichologijos krypties atstovai (V. Vuntas, E. Tičineris) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą, glaudžiai susijusią su patyrimu. Jie skaidė sąmonę į elementus: pojūčius, vaizdus, jausmus.
• Funkcionalizmas: Šios psichologijos krypties atstovai (V. Džeimsas, R. Vudvortas, F. Spenceris) teigė, kad psichologijos uždavinys yra tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Jie panaudojo Č. Darvino mintį, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi ir pritaikę ją žmogui.
• Biheviorizmas: Ryškiausi šios krypties atstovai (Dž. Vatsonas, E. Torndaikas) teigė, kad mokslinės psichologijos uždavinys - tyrinėti elgesį, kuris gali būti objektyviai stebimas, o ne sąmonę, kuri neprieinama psichologiniam stebėjimui.
• Geštaltpsichologija: Ši kryptis teigia, kad pagrindinė psichikos ypatybė - organizuoti suvokimą, informaciją.
• Psichoanalizė: Ryškiausias šios krypties atstovas Z. Froidas pirmasis suskirstė žmogaus psichiką į sąmonę ir pasąmonę. Mokslininkas manė, kad potraukių pasirodymas sąmonėje yra ribojamas ir jie išstumiami į pasąmonę.
• Kognityvinė psichologija: Tai viena naujausių psichologijos krypčių, atsiradusi apie 1960 m. Jos pradininkai D. Brodbentas ir S. Stembergas pradėjo tyrinėti informacijos pertvarkymo procesus, kuriuos atlieka ne tik žmogus, bet ir kibernetinės skaičiavimo mašinos.
• Humanistinė psichologija: Šiai krypčiai labiausiai rūpi kasdieninė žmogaus egzistencija. Ypač svarbu žmogui atskleisti save, savo saviraišką. Ji tiria žmogų kaip unikalą asmenybę su jos sugebėjimu siekti didelių vertybių, pažinti ir realizuoti save. Humanistinė psichologija nutolusi nuo mokslinės, žmogiškasis patyrimas čia svarbiausias.

Psichologijos šakos

Šiuolaikinė psichologija, aprėpdama vis įvairesnes žmonių psichinio gyvenimo sritis, skaidosi į atskiras šakas, besiskiriančias tyrimo objektais, metodais, pritaikymo sferomis. Žmogaus psichika įvairiai pasireiškia jo veikloje, vidinė disharmonija daro didelę įtaką veiklos rezultatams. Susiformavo daug psichologijos šakų, aiškinančių žmogaus psichikos dėsnius atskirose jo veiklos rūšyse, pvz., darbo, pedagoginė, kūrybos, vadovavimo ir kitos šakos.

Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė

Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos psichologijos šakos. Jų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, bet vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.

Pagrindinės psichologijos šakos:

• Bendroji psichologija
• Diferencinė psichologija
• Biopsichologija
• Žmogaus raidos psichologija
• Patopsichologija
• Specialioji psichologija
• Neuropsichologija
• Socialinė psichologija
• Zoopsichologija

Atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas:

• Darbo psichologija
• Inžinerinė psichologija
• Kriminalinė psichologija
• Medicininė psichologija
• Meno psichologija
• Mokslo psichologija
• Muzikos psichologija
• Pedagoginė psichologija
• Propagandos psichologija
• Religijos psichologija
• Sporto psichologija
• Tanatopsichologija
• Teisės psichologija
• Teismo psichologija
• Ekonominė psichologija

Psichologijos vieta mokslų sistemoje

Psichologija priklauso mokslų apie žmogų sistemai. Ji sprendžia žmogaus egzistencijos problemas. Šiame technikos ir technologijų amžiuje psichologija įgauna vis didesnę reikšmę. Įvairios psichologijos kryptys rodo, kad psichologijoje susikerta įvairios disciplinos. Vis labiau psichologai siejasi su įvairiais mokslais - matematika ir biologija, sociologija ir filosofija.

Psichologiniai tyrimo metodai

Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai: eksperimentas, stebėjimas, koreliacinis tyrimas. Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu. Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.

Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas

Psichologinio įvertinimo metodai:

• Klinikinis metodas
• Veiklos produktų analizė
• Biografiniai metodai
• Standartizuota metodika (testai)

Asmenybės psichologija

Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus. Asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą.

Problemos, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes.

Psichologija ir psichoterapija

Psichologija ir psichoterapija yra svarbios sritys, susijusios su žmogaus elgesio, minties ir emocijų tyrimu bei pagalba psichologinėms problemoms spręsti. Tačiau jos skiriasi savo tikslais, metodais ir naudojamomis strategijomis.

Psichologija, kaip jau išsiaiškinome, yra mokslinė disciplina. Psichoterapija, kita vertus, yra konkrečios terapinės intervencijos forma, skirta padėti žmonėms spręsti psichologinius sunkumus, išgyventi emocinius iššūkius ir sustiprinti savo gerovę.

Tai - veiksmingas būdas gydyti ir palengvinti psichologinius sutrikimus, tokius kaip depresija, nerimas, potrauminis stresas, priklausomybės ir kitos psichologinės problemos.

Psichoterapija gali vykti individualiai arba grupėje, o psichoterapeutai gali naudoti įvairias terapijos metodikas, priklausomai nuo paciento poreikių ir terapijos tikslų.

Psichoterapijos istorija

Psichoterapijos istorija siekia senovės laikus, kuriose buvo naudojamos įvairios gydymo ir terapinės praktikos emociniams ir psichologiniams sunkumams spręsti.

Senovinės ir tautinės gydymo praktikos: Daugelis senovės kultūrų turėjo savas gydymo praktikas, kuriose buvo įtraukti psichologiniai ir dvasiniai elementai. Tai šamaniniai ritualai, sapnų analizė ir interpretavimas, pasakojimai ir augalų, vaistažolių bei psichoaktyvių grybų naudojimas. Senovės Egipto, Graikijos ir Romos civilizacijose taip pat buvo ankstyvos kalbos terapijos ir konsultavimo formos.

Freudas ir psichoanalizės gimimas: XIX amžiaus pabaigoje Austrijos gydytojas ir neurologas Sigmundas Freudas sukūrė psichoanalizę. Jis teigė, kad psichologiniai sunkumai yra susiję su pasąmonės konfliktais ir pabrėžė ankstyvos vaikystės patirties svarbą. Freudo terapijos technikos apėmė laisvą asociaciją, sapnų analizę ir perkėlimo bei pasipriešinimo interpretaciją.

Psichodinaminiai požiūriai: Freudo idėjos turėjo įtako psichodinaminių terapijų kūrimui. Karlas Jungas, Alfredas Adleris ir kiti psichoanalitikai plėtojo Freudo teorijas, akcentuodami skirtingus asmenybės aspektus ir terapijos technikas.

Modernioji psichoterapija:

• Humanistinės ir egzistencinės terapijos: XX amžiaus viduryje atsirado humanistinės terapijos, tokių kaip Karlo Rodžerso asmenybės centruota terapija ir Fritz'o Perlso gestalt terapija. Šios terapijos buvo orientuotos į individualų asmenybės augimą, savirealizaciją ir terapinio santykio svarbą. Egzistencinei terapijai įtakos turėjo filosofų Søreno Kjerkegoro ir Jean-Paulo Sartro nagrinėjamos temas, susijusios su prasmės, laisvės ir atsakomybės ieškojimu.
• Kognityvinės ir elgesio terapija: XX amžiaus 5-6 dešimtmečiais į populiarumą iškilo kognityvinės ir elgesio terapijos modelis. Aarono Becko, susitelkimas į neigiamų mąstymo modelių identifikavimą ir keitimą tapo kognityvinės psichoterapijos krypties pradžia. Elgesio terapija, remiantis B.F. Skinnerio ir Ivano Pavlovo darbais, siekė keisti elgesį naudojant mokymosi principus ir sąlyginį refleksą.
• Integracija ir įvairovė: Laikui bėgant, psichoterapija tapo įvairesnė, įtraukiant įvairių teorinių orientacijų ir technikų elementus. Pasirodė eklektiški ir integraciniai požiūriai, siekiant pritaikyti terapiją individualiems poreikiams. Naujos terapijos formos, tokios kaip dialektinės elgesio terapijos (DBT), priėmimo ir įsipareigojimo terapijos (ACT) bei dėmesio sutelkimo terapija, taip pat įgijo pripažinimą.

Šiuo metu psichoterapija apima daugybę teorinių orientacijų ir technikų. Ji naujinasi ir prisitaiko prie naujų tyrimų, kultūrinių kontekstų ir klientų poreikių. Psichoterapija praktikuojama įvairiose srityse, įskaitant privačias praktikas, klinikas, ligonines ir bendruomenės psichikos sveikatos centrus, ir ji vaidina svarbų vaidmenį skatinant psichinę sveikatą ir gerovę.

Taigi, galima sakyti, kad psichologija yra platesnės srities mokslas, tiriantis žmogaus psichologiją, o psichoterapija yra konkrečių terapinių metodų taikymas, siekiant padėti žmonėms gerinti savo emocinę ir psichinę sveikatą.

Populiariausios psichoterapijos rūšys

Psichologija gali būti naudinga psichoterapijai, nes psichologinių žinių ir supratimo pagrindu galima kurti ir taikyti veiksmingus psichoterapinius metodus.

Štai keletas populiariausių psichoterapijos rūšių:

• Kognityvinė elgesio terapija (CBT): tai viena iš plačiausiai pripažintų ir naudojamų psichoterapijos formų. CBT dėmesys skiriamas neigiamų ar nenaudingų mąstymo modelių ir elgesio nustatymui ir keitimui. Tai padeda asmenims ugdyti sveikesnius mąstymo modelius ir susidorojimo įgūdžius.
• Psichoanalitinė-psichodinaminė terapija: psichodinaminė terapija remiasi idėja, kad daugelis mūsų patirčių, net ir tos, kurios nėra mūsų įsisąmonintos, daro įtaką mūsų elgesiui ir emocijoms. Joje siekiama padėti pacientams suprasti nesąmoningus modelius ir neišspręstus konfliktus, siekiant ilgalaikių pokyčių.
• Humanistinė terapija: ši terapija įskaitant ir egzistencinę terapiją, pabrėžia asmens asmeninį augimą ir savigarbą. Tai pabrėžia savęs atradimo ir savęs priėmimo svarbą, padedant klientams išnaudoti savo potencialą ir vidinius išteklius.
• Santykių terapija: orientuota į tarpasmeninius santykius ir bendravimą. Tai padeda asmenims suprasti ir pakeisti neveiksmingus santykių su kitais modelius, siekiant pagerinti savo santykius. Šio tipo terapijoje dažnai naudojami grupiniai, šeimos ar porų užsiėmimai.

Tai tik keletas populiariausių pavyzdžių, nes psichoterapijos srityje taip pat yra ir daug kitų požiūrių ir variantų. Pavyzdžiui, egzotiškos psichoterapijos ar alternatyvūs terapijos būdai, kurie gali turėti net ir unikalių ar netradicinių elementų.

Egzotiškos psichoterapijos rūšys:

• Akių judesių, jautrumo mažinimo ir perdirbimo (EMDR) terapija: EMDR dažniausiai taikoma traumoms ir potrauminio streso sutrikimui (PTSD) gydyti. Tai…

Kritinė psichologija ir šiuolaikinės tendencijos

Šiuolaikinėje psichologijoje vis didesnį dėmesį skiriama kritinei psichologijai, kuri analizuoja vyraujančias psichologines paradigmas ir siekia reformuoti psichologijos teoriją ir praktiką. Kritinė psichologija pabrėžia, kad neįmanoma padėti žmogui, jei užsimerkiama prieš sistemines socialines problemas, su kurių simptomais psichologai susiduria individualiu lygmeniu.

Kritiniai psichologai sutartinai pabrėžia būtinybę peržengti individo ir visuomenės dualizmą, kad būtų galima suvokti, kaip žmogiškas subjektyvumas formuojasi ir funkcionuoja konkrečiame socioistoriniame kontekste, o ne tik teorinėje abstraktybėje. Tai svarbu, nes teorinės prielaidos formuoja pagalbos praktikų metodus. Jeigu asmuo suvokiamas kaip atskiras nuo visuomenės ir jos konteksto, tai ir jo psichologinis sutrikimas laikomas tik individualia problema, o psichologinė korekcija - tik jo paties atsakomybe.

Psichologizavimo kultūra

Šiuolaikinėje visuomenėje stebima psichologizavimo kultūra, kurioje žmogaus išgyvenimai, emocijos ir elgesys išplėšiami iš aplinkos audinio ir narstomi pavieniui, visą atsakomybę už „netinkamas“ būsenas užkraunant individui. Tačiau kritinė psichologija teigia, kad mūsų tiesioginis, kūniškas pasaulio pajutimas visada yra medijuojamas prasmių / reikšmių, kurias pateikia kultūra ir ideologija. Ilgainiui asmuo šias prasmes įsisavina ir taip formuoja savo individualią psichologiją.

Socialinis kontekstas ir psichologinė sveikata

Kritinės psichologijos atstovai pabrėžia, kad individualūs skirtumai kyla ne iš žmonių individualumo gelmių, o kaip sąveikų tarp biologinių predispozicijų ir aplinkos produktas. Patirti galios santykiai vaikystėje (šeimoje) ir klasinė (socialinė) padėtis sąveikauja tarpusavyje ir formuoja asmenybės pagrindą. Tokie veiksniai kaip trauma, prievarta, apleistumas ir socialinė nelygybė turi reikšmingą poveikį asmens psichologinei sveikatai.

Šiuolaikiniai psichiatrijos tyrimai patvirtina, kad socialiniai veiksniai turi svarų poveikį psichologiniams sutrikimams išsivystyti. Anot jų, socialinė deprivacija reikšmingai padidina psichotinių sutrikimų tikimybę suaugusiojo amžiuje.

Alternatyvus požiūris į psichologines problemas

Kritinė psichologija siūlo į asmeninius psichologinius sunkumus žvelgti sistemiškiau ir sutelkti dėmesį į tuos socialinius, kultūrinius ir politinius procesus, kurie mus veikia bendrai ir nuo kurių galiausiai kenčiame individualiai. Tai nereiškia, kad psichologijos ir psichoterapijos reikia atsisakyti, jų požiūrį būtina kritikuoti ir plėsti.

tags: #kas #yra #psichologija #ir #bendriausi #jos