Kartų teorija, nors ir populiari, neretai susilaukia kritikos kaip pseudomokslas. Skeptikai abejoja, ar laikotarpis, kuriuo gimėme, iš tiesų turi didelę įtaką mūsų asmenybės vystymuisi. Tačiau psichologija, kaip mokslas, apima daug daugiau nei tik kartų teorijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologijos mokslo raidą, jos šakas ir metodus, taip pat įvertinsime Vikipedijos, kaip informacijos šaltinio apie psichologiją, patikimumą.
Kas yra psichologija?
Psichologija - mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų psichiką bei psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Pagal bendro psichologijos objekto tyrimo aspektą skiriamos įvairios psichologijos šakos.
Psichologijos šakos
Psichologijos šakų skaičius ir pavadinimai nėra nusistovėję. Pavyzdžiui, XX a. pabaigoje atsirado pozityvioji psichologija, kuri tiria žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias suklestėti individams ir bendruomenėms. Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal veiklos sritis, tyrimo uždavinius, metodus, tačiau vieno psichologijos klasifikavimo pagrindo nėra.
Pagrindinės psichologijos šakos:
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus; apima lyginamąją psichologiją, psichofiziologiją, ekologinę psichologiją, geografinę psichologiją, psichofarmakologiją, psichogenetiką.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, suaugusio subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos, psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų - aklumo, kurtumo - įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui, protinį atsilikimą; skirstoma į tiflopsichologiją, surdopsichologiją.
- Neuropsichologija: tiria psichinius funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
XX a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, kurių tikslas tirti konkrečios veiklos, tam tikrų veiksnių psichologines problemas, dėsningumus, paaiškinti ir pateikti konkrečias rekomendacijas: darbo psichologija, inžinerinė psichologija, kriminalinė psichologija, medicininė psichologija, meno psichologija, mokslo psichologija, muzikos psichologija, pedagoginė psichologija, propagandos psichologija, religijos psichologija, sporto psichologija, tanatopsichologija, teisės psichologija, teismo psichologija, ekonominė psichologija ir kitos. Tokia psichologijos diferenciacija kartu rodo psichologijos ryšius su kitais mokslais.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Psichologijos metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai:
- Eksperimentas: tyrimas, kuriame vienas ar daugiau kintamųjų yra manipuliuojami, siekiant nustatyti jų įtaką kitiems kintamiesiems.
- Stebėjimas: sistemingas elgesio fiksavimas natūralioje arba laboratorinėje aplinkoje.
- Koreliacinis tyrimas: apskaičiuojant statistinius ryšius aptinkami natūraliai egzistuojantys ryšiai, įvertinama, kaip tiksliai vienas kintamasis numato kitą.
Pagalbiniai metodai: anketavimas, interviu (jie dažniausiai remiasi tiriamųjų savistaba). Taikomiesiems tyrimams, praktiniams tikslams taikomi psichodiagnostikos metodai, iš jų svarbiausi - psichologiniai testai.
Psichologijos raida
Su psichiniais reiškiniais susijusius faktus kaupė ir aiškino senovės šalių (Indijos, Kinijos, Egipto, Babilonijos, Persijos, Graikijos) filosofai. Iki XIX a. antros pusės psichologijos problemas daugiausia nagrinėjo filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, bet nebandė tų išvadų patikrinti arba įrodinėti.
Antika
Aiškindami pasaulio atsiradimą ir gamtos reiškinius senovės filosofai nagrinėjo ir sielos (iki XIX a. antros pusės taip buvo vadinama psichika) problemą, materialistiškai ir idealistiškai gvildeno sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas.
Atomistinio materializmo pradininkas Demokritas (460-370 pr. Kr.) teigė, kad siela materiali ir sudaryta iš smulkių dalelyčių - atomų, bet jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Platonas (427-347 pr. Kr.) sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi ir nepriklausoma nuo kūno. Ji yra nemirtinga ir iki žmogui gimstant egzistuoja idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką žinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmones, gavusius sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas - jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks daugiau, jiems rūpės aukštesni dalykai. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą turintys žmonės bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme. Platonas laikomas dualizmo pradininku psichologijoje, nes pripažino, kad yra 2 nepriklausomi pradai - siela ir kūnas.
Platono mokinys Aristotelis (384-322 pr. Kr.) pirmasis sistemingai psichinius reiškinius aprašė veikale "Apie sielą" (De anima). Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIII a. mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika. Remdamasis biologine konceptualine schema Aristotelis sielos (psichikos) tyrimus priartino prie gamtos mokslo ir medicinos, pateikė sąvokų sistemą, iškėlė svarbių problemų: jutiminio ir racionaliojo pažinimo, atminties, jausmų ir emocijų. Teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija), ją turi visi gyvieji organizmai. Siela nedaloma, bet trejopai reiškiasi gyvojo organizmo veikloje: žemiausia siela yra maitinančioji (ji leidžia augalams maitintis ir daugintis), gyvūnai turi jaučiančiąją sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir kita, aukščiausiąją mąstančiąją sielą turi tik žmogus.
Asmenybės ypatybes, jos tipus (charakterologija) vienas pirmųjų aprašė senovės graikų filosofas Teofrastas (apie 370-288 pr. Kristų) veikale "Charakteriai" (Charektere).
Filosofas, teologas Augustinas (354-430) pabrėžė reikalingumą pažinti save, analizuoti savo sąmonę ir sielos išgyvenimus (savistaba).
Viduramžiai
Viduriniais amžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti, labiau domėtasi raganavimu, chiromantija, astrologija. Iš tų laikų labiausiai psichologijai nusipelnė katalikų filosofas ir teologas Tomas Akvinietis (apie 1225-74). Savo psichologines pažiūras jis išdėstė veikaluose Suma prieš pagonis (Summa contre gentiles 1258-64), Apie sielą (1269-70) ir Teologijos suma (Summa theologica 1267-73).
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Psichologijos raidai turėjo reikšmės ir kitų mokslų tyrimai, daugiausia senovės medikų darbai. Graikų gydytojas Hipokratas (460-377 pr. Kr.) teigė, kad žmonės skiriasi savo dinamikos ypatumais. Vieni yra lėti, kiti greiti, dar kiti ramūs ar impulsyvūs. Jis bandė aiškinti, nuo ko tai priklauso, sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką.
Fiziologas Galenas (apie 130-apie 200) atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
Naujieji amžiai
Psichologijos problemų svarstymas labai suaktyvėjo naujaisiais amžiais. Vokiečių filosofas R. Göckelis (1547-1628) knygoje "Psichologija - žmogaus elgesys, siela, raida" (Psychologia hoc est de hominis perfectione, anima, ortu 1590) pirmasis pavartojo psichologijos terminą, pavadino ją sielos mokslu.
Prancūzų filosofas M. de Montaigne’is savo veikaluose pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad šiam mokslui medžiagos reikia semtis daugiausia iš savo paties sąmonės.
XVII a. atsiradusi racionalistinė kryptis mąstymą ir protą laikė vieninteliu ir svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjusi nauja gamtos mokslų epocha keitė požiūrį į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Labai reikšmingi prancūzų filosofo ir matematiko R. Descartes’o veikalai. Jis teigė, kad žmogaus sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, siela yra ten, kur yra mąstymas, t. y. pačiame smegenų centre, arba abiejų didžiųjų smegenų pusrutulių jungtyje. Didžiulę reikšmę tolesnei mokslo raidai turėjo R. Descartes’o sukurta reflekso sąvoka ir elgesio aiškinimas reflekso principu. Remdamasis Augustinu įtvirtino ir introspekcinę sąmonės (uždaro vidinio pasaulio) sampratą. Sąmonė, kaip sielos atributas, tapo psichologijos objektu.
Kaip priešprieša racionalizmui atsirado empirizmo srovė, kuri pažinimo pagrindiniu šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą. Psichologijoje įsigalėjo empirinė kryptis, daugiausia po anglų filosofo F. Bacono veikalų, buvo suformuluotos svarbios psichologijos sąvokos. Anglų filosofas T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį, kurį lemia fiziologinis ryšys. Vokiečių filosofas ir matematikas G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę, kad yra psichinių reiškinių, nepriklausančių nuo reflektuojančios sąmonės, t. y. neįsisąmonintų. Didelę įtaką vėlesnių laikų filosofams ir psichologams turėjo Didžiosios Britanijos filosofų J. Locke’o ir D. Hume’o išorinės ir vidinės patirties išskyrimas, introspekcinio psichinių faktų pažinimo būdo postulavimas. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją, pagal kurią žmogus turi daug galių, t. y. daug tam tikrų pastovių gebėjimų, pvz., regos, klausos, atminties, protavimo. Siela veikianti galiomis: jutimais, jausmais, vaizduote, protu, valia ir kita. Galios yra tarpininkaujantis elementas tarp sielos ir kūno.
Vokiečių filosofas I. Kantas, racionalistinės psichologijos šalininkas, skyrė praktinį ir teorinį protą. Veikale "Praktinio proto kritika" (Kritik der praktischen Vernunft 1788) teigė, kad praktinio proto sumetimais tenka pripažinti sielos buvimą ir jos nemirtingumą. Nors tiesiogiai sielos substancialumo ir negalima pažinti, bet reiškinys suponuoja priežasties (daikto) buvimą. Jis neigė eksperimento reikšmę psichologijai, vėliau vokiečių fizikas ir psichologas G. T. Fechneris rekomendavo psichologijoje taikyti matematiką.
Vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. Veikale "Psichologija kaip mokslas" (Psychologie als Wissenschaft 2 tomai 1824-25) teigė, kad negalima psichinio gyvenimo aiškinti galiomis, pasiūlė galios terminui kitą prasmę: galia yra ne kažkoks tarpinis elementas tarp sielos ir kūno, bet vienas arba kitas sielos gebėjimas ir įpratimas, pvz., žmogus turi gebėjimą atsiminti, įsivaizduoti, mąstyti, įgyti (per pratybas) gebėjimą piešti arba griežti smuiku.
Vokiečių fiziologas, anatomas, ichtiologas J. P. Mülleris (1801-58) sukūrė specifinės energijos dėsnį, pagal kurį, skirtingais dirgikliais veikiant (dirginant) tą patį jutimo organą pojūtis būna toks pat. Pvz., šviesos bangoms veikiant regėjimo nervą patiriamas šviesos pojūtis, bet jis pajuntamas regėjimo nervą dirginant ir elektros srove, chemikalu arba susitrenkus galvos smegenis, t. y. regėjimo juslė turi savo įprastą specifinę energiją.
Ieškant sąmonėje kylančių idėjų (vaizdinių) jungimosi dėsnių sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.
XIX amžius: psichologija tampa savarankišku mokslu
Apie 200 m. XIX a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologijos problematika. Tiriant jutimo organų fiziologiją kartu buvo tiriamos ir psichinės funkcijos (G. T. Fechneris, M. L. F. Helmholtzas, E. Weberis; Vokietija). Fiziologai pradėjo tyrinėti žmogaus nervų sistemos problemas, psichiką tyrė specialiais moksliniais metodais. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija.
XIX a. viduryje fiziologijos laboratorijose atlikus elementariųjų psichikos funkcijų (pojūčių, suvokimų, reakcijos) tyrimus psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas. Fiziologiniais tyrimais buvo nustatyta, kad yra sąmoningi ir nesąmoningi psichikos procesai, kad veikia visas reflekso lankas. XIX a. antroje pusėje psichologija, daugiausia eksperimentinė psichologija, buvo labai artimai susijusi su fizika ir fiziologija. Nauji fiziologijos duomenys lėmė psichologijos problemų kėlimą ir formulavimą. Susidarė prielaidos psichologijai tapti savarankišku mokslu.
Vienas pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų ir teoretikų buvo struktūrinės psichologijos atstovas W. M. Wundtas. Remdamasis introspektyviosios psichologijos tradicija, XIX a. mechanistine asociacine psichologija jis psichologijos objektu laikė sąmonę (tiesioginę patirtį), kurios struktūros tyrimas yra psichologijos pagrindinis uždavinys. Sąmonės struktūra galinti būti atskleista skaidant ją į elementus (pojūčius, vaizdus, jausmus) ir aiškinant jų jungimosi dėsnius. W. M. Wundtas sujungė introspekciją su eksperimentiniu metodu. Laboratorinėmis sąlygomis tiriamajam buvo pateikiami įvairūs stimulai, kuriuos tiriamasis turėjo stebėti ir nusakyti, kas vyksta sąmonėje. Šias pažiūras plėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. B. Titcheneris ir kiti struktūralizmo mokyklos šalininkai.
Priešingas atomistinei asociacinei psichologijai idėjas skelbė vokiečių filosofo F. Brentano aktų psichologijos teorija, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą ir savistaba analizuoti vidinius veiksmus, operacijas.
W. M. Wundto ir F. Brentano programiniai teiginiai rėmėsi idealistine filosofija. Sistemingų eksperimentinių psichikos tyrimų pradininkas W. M. Wundtas 1879 Leipcige įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją (tai laikoma eksperimentinės psichologijos pradžia). W. M. Wundtas eksperimentinės psichologijos tikslu laikė individualios sąmonės analizę ir apibūdinimą tiriamajam stebint savo sąmonės būseną tam tikromis eksperimentatoriaus sudarytomis sąlygomis, todėl pirmaisiais psichofiziologiniais eksperimentais buvo tiriami pojūčiai, suvokimas, elementariosios emocijos. Greitai pradėta atsiriboti nuo tiriamojo savistabos sutelkiant dėmesį. Itin reikšmingi buvo tokio pobūdžio vokiečių psichologų H. Ebbinghauso 1885, G. E. N. Müllerio 1893 atlikti atminties tyrimai. Netrukus eksperimentiškai pradėta tirti įgūdžius, dėmesį.
Asmenybės individualiems skirtumams tirti buvo sukurtas testų metodas. Jo pradininkai - Didžiosios Britanijos psichologas antropologas, statistikas F. Galtonas, prancūzų psichologas A. Binet, rusų psichologas A. Lazurskis, vokiečių psichologas ir filosofas W. L. Sternas.
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje reikšmingų eksperimentų atliko rusų psichologai V. Bechterevas (1886 įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Rusijoje), R. Lange, prancūzų psichologas T. A. Ribot, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. M. Cattellis (pirmasis psichologijos profesorius), Würzburgo mokyklos psichologai (N. K. Achas, O. Külpe).
Aprašomoji psichologija, susiklosčiusi kaip reakcija į vyravusią eksperimentinę psichologiją, teigė, kad psichologijos uždavinys - žmogaus dvasinio pasaulio prasminių darinių (išgyvenimų) supratimas, paremtas sąsajų su istorinėmis, kultūrinėmis vertybėmis aiškinimu. Aprašomoji psichologija turėjo įtakos geštaltpsichologijai.
Psichologija ir feminizmas: ar psichologija yra seksistinis mokslas?
Kaip būsimą psichologą, Aurimą Navį apėmė nemažas nustebimas, kad toks klausimas yra keliamas apskritai, ir jis pamanė, kad tai tikriausiai susiję su tam tikrais atskirais atvejais, kai kas nors, kur nors pasakė kažką seksistinio. Tačiau klausianti pusė iš karto klausimą patikslino taip, jog atrodo, kad ne konkretūs atvejai yra seksksistiniai ir antifeministiniai, tačiau visa psichologijos mokslo fundamentali bazė yra tokia. Kadangi su tokiais svarstymais nesutinkama, norisi apginti psichologiją. Tam, kad galėtume suvokti, ar psichologija yra persmelkta seksizmo, reiktų pažvelgti, kokia buvo šio mokslo raida bei peržvelgti šio mokslo principus.
Psichologija kaip atskiras mokslas yra dar pakankamai jaunas, jo pradžia datuojama 1879 m., kai Wilhelmas Wundtas Leipcige įsteigia pirmąją psichologijos laboratoriją. Prasidėjusi Europoje psichologija netrunka persikelti už Atlanto, kur tampa neįtikėtinai populiari ir pradeda vystytis išties didžiuliais tempais. Žinant tų laikų nuotaikas prestižiniuose universitetuose, galime teigti, kad praėjus viso labo 16 metų (1894) nuo „oficialios“ psichologijos įsteigimo pradžios, daktaro laipsnį gauna pirmoji moteris - Margaret Floy Washburn. Balsavimo teisę amerikietės gauna tik 1920 m., tačiau įtakingiausios pasaulyje psichologijos asociacijos - Amerikos psichologijos asociacijos (est. 1892) - prezidente jau 1905 m. išrenkama Mary Whiton Culcins.
Psichoanalizė ir feminizmas
1885 m. Jaunas žydų kilmės neurologas vardu Zigmundas Froidas apsilanko Paryžiuje, kur stažuojasi Jean’o-Martino Charcot klinikoje ir stebi isterijos gydymą hipnoze. Kaip žinia, Viktorijos laikų vakarų Europoje isterija būdavo dažnas sutrikimas, kurį dažniausiai diagnozuodavo moterims. Sutrikimo gydymas pasižymėdavo išties nehumaniškais metodais kaip priverstinis moters dirginimas iki orgazmo, uždarymas „beprotnamiuose“ ir net chirurginės intervencijos, kurių metu būdavo šalinama gimda. Taigi, grįžtant prie Froido, jaunasis gydytojas po stažuotės Paryžiuj sugrįžta į Vieną ir netrukęs pradeda verstis individualia praktika. Šiek tiek kitokį hipnozės variantą Froidas perima iš savo vyresnio kolegos Josifo Breurio, kuris tuo metu gydo daugybę isterinių simptomų turinčią pacientę, kurią pavadina Anna O. (tikrasis vardas Bertha Pappenheim). Breuris skatino pacientę hipnozės metu kalbėti apie simptomus ir tokio gydymo eigoje buvo pastebėtas simptomų palengvėjimas. Šį metodą jie tuomet pavadino „talking cure“ (gydymas kalbėjimu). Tai duoda pradžią užgimstančiai pirmajai pasaulyje psichoterapijai, kuri Froido buvo pavadinta psichoanalize.
Nenuostabu, kad Froidas yra persona non grata ne tik feminizmo pasaulyje, bet ir eksperimentinėje psichologijoje apskritai. Froidas kaltinamas falocentrizmu, taip pat tuo, kad jo prielaidos iškeltos tik iš klinikinių atvejų. Iš dalies galima su kritika sutikti, tačiau yra ir BET. „Bet“ susijęs su tuo, kad nors jo teorija buvo labiau apie vyrus, tačiau jis buvo apskritai vienas pirmųjų atkreipusių dėmesį į moterų vidinių poreikių svarbą, bandė suprasti, iš kur kyla jų sunkumai ir kaip galima būtų padėti humaniškais būdais, t.y. pokalbiu. Rudenį socialinius tinklus drebino #metoo, kuriuo buvo siekiama atkreipti dėmesį į seksualinį priekabiavimą prie moterų. Froidas buvo vienas pirmųjų, kuris pokalbių būdu prisikasdavo prie moterų trauminių patyrimų, kurie dažnai būdavo susiję su seksualinėmis traumomis ir matė tų traumų padarinius ir juos aprašė. Vien už tai feminizmo atstovų jis turėtų būti vertinamas kaip svarbi figūra. Kai kurios jo idėjos, pvz., penio pavydo idėja žvelgiant iš nūdienos perspektyvos atrodo neįtikėtina, bet čia svarbu tai, jog Froidas nekėlė šios idėjos lyg iš niekur nieko, ši idėja kilo iš realių pacienčių patirčių, kai jos pasakojo apie tai, jog manydavo, kad penio neturi tik „silpnos“ moterys.
Kitas svarbus aspektas suprantant Froido ir kitų psichoanalitikų darbus ir idėjas, yra vertinimas ne tik iš šiuolaikinės perspektyvos, bet ir iš laikmečio, kai tos idėjos buvo keliamos. Užspausta Viktorijos laikų vakarų Europos visuomenė tikrai turėjo problemų su seksualumu ir įvairiomis dogmomis, tad svarbu suprasti ir vadinamąją „laiko dvasią“. Socialinė nelygybės praraja tarp vyrų ir moterų buvo didžiulė, todėl visai suprantama, kad tokių pacienčių su vadinamu „penio pavydu“ galėjo rastis. O juk ne visos Froido idėjos atlaikė laiko iššūkį ir vėliau tyrimais nebuvo patvirtintos, tačiau kai kurios išliko. Froidas daug kur klydo, bet jo klaidos ir tiems laikams radikalios idėjos paskatino ne vieną mokslininkų kartą ieškoti atsakymų į Froido keltus klausimus ir pamatyti, kad jis ne visur buvo teisus, o tai skatino ir naujų psichologijos krypčių tyrimus ir radimąsi.
Kalbant apie Jungą, jis tikrai buvo genialus autorius ir praktikas. Atsiskyręs nuo Froido toliau plėtojo savo psichoterapijos kryptį, kurią vadino analitine terapija. Jo aprašyti archetipai paliko svarų indėlį. Garsieji archetipai anima ir animus atspindi tai, kad mūsų psichika yra labai įvairi. Anima yra moteriškoji dalis vyro psichikoj, o animus - vyriškoji dali moters psichoje. Tai pripažinimas, kad mes visi turime abiems lytims būdingų savybių. Galima ginčytis, kad toks skirstymas į skirtingų lyčių psichologines savybes yra seksistinis, egzistuojantys tam tikri psichologiniai skirtumai tarp lyčių yra, tačiau jie nereiškia, kad kažkuri lytis pranašesnė už kitą, ji tik reiškia, kad jos nėra tapačios. Žvelgiant iš žmogiškosios pusės Jungas bus linčiuojamas už įvairius psichologijos etikos nusižengimus kaip kad lytinių santykių turėjimą su paciente.
Psichologiją galima apibūdinti kaip mokslą, kuris siekia pažinti ir suprasti žmogaus psichiką ir elgesį. Čia svarbiausias žodis yra mokslas, o tai reiškia, kad siekiant suprasti psichiką ir elgesį yra taikomas mokslinis metodas. Keliamos prielaidos, pasirenkamas prielaidų tikrinimo būdas (dažniausiai - eksperimentas, stebėjimas, ryšio matavimas), bandomas užtikrinti pakartojamumas, t.y. turi būti galimybė tyrimą pakartoti ir gauti tokius pačius arba labai panašius rezultatus. Taigi, vienintelis seksizmas šioje vietoje gali būti nebent seksistinių prielaidų kėlimas, o tai priklauso nuo individualių mokslininkų. Psichologijos tikslas apskritai yra geriau suprasti žmogų ir jam padėti (didžiąją daugumą atvejų, kadangi tokio dalyko kaip reklamos psichologija naudą galim tikrai kvestionuoti), bet iš esmės beveik visi tyrimai yra nukreipti į pagalbą žmogui. Be to, moterų šiame moksle su laiku vis daugėjo ir dabar jų kiekis yra žymiai didesnis nei vyrų.
Patologizavimas psichologijoje
Psichologai tikrai nemedikalizuoja, nes jie nėra medikai, o patologizavimas yra labai saikingas. Galbūt niekam nekyla susidomėjimas, kodėl sakoma psichologinis sutrikimas, o ne psichologinė liga. Tuo būtent siekiama kuo mažiau patologizuoti ir klijuoti etikečių. Juk būna sutrinka virškinimas ar ne, tai lygiai taip pat gali sutrikti ir nerimas ar kitos psichikos funkcijos. Todėl sutrikimo naudojimas vietoj ligos tik įrodo, kad patologizuoti siekiama labai atsargiai, tačiau tam tikrą patologiją kažkokiu būdų vis tiek reiškia išreikšti, todėl renkamasi sutrikimo terminas.
Jei dėl psichologijos tikslo padėti žmogui galima tam tikrais labai specifiniais atvejais suabejoti, dėl tokios psichoterapijos misijos yra visiškai neabejojama. Iki XX a. antros pusės pradžios psichoterapijos naudą galima buvo grįsti psichoterapeutų tikėjimu, kad jie mano, kad tai žmogui tikrai padeda. Tačiau greitai prasidėjo psichoterapijos efektyvumo tyrimų bangos. Galios santykiai psichoterapijos metu, žinoma, yra nelygūs, kadangi žmogus į terapeutą ar terapeutę kreipiasi turėdamas sunkumų, dažnai su nežinia, kas vyksta psichoterapeuto kabinete. Netolygus galios santykis išnaudojamas pagalbai suteikti ir tai nereiškia netolygios pagarbos, kadangi psichoterapijoje siekiama bet kurį žmogų priimti besąlygiškai. Psichoterapijų šiandien yra daug, jos prieinamesnės nei anksčiau, todėl pasirinkimas didelis.
Apibendrinant, galima teigti, kad nors psichologijos istorijoje buvo seksistinių tendencijų, šiuolaikinė psichologija siekia būti moksliškai pagrįsta ir objektyvi. Vis dėlto, svarbu kritiškai vertinti bet kokią informaciją, įskaitant ir psichologinę, ir atsižvelgti į kontekstą bei galimus šališkumus.
tags: #kas #yra #psichologija #vikipedija