Įvadas
Žmogaus orumas ir savigarba yra esminės vertybės, kurios lemia asmens savimonę, santykius su kitais ir jo vietą visuomenėje. Šiame straipsnyje nagrinėsime orumo ir savigarbos apibrėžimus, jų svarbą žmogaus gyvenime, įvairius aspektus ir išraiškas. Taip pat aptarsime, kaip šios vertybės yra ginamos įstatymų ir kaip jos gali būti pažeidžiamos.
Orumo Apibrėžimas
Visuotinėje žmogaus teisių ir laisvių deklaracijoje teigiama, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Tai reiškia, kad pati prigimtis suteikia individui autonomijos prielaidas. Žmogus yra individuali, mąstanti, apsisprendžianti ir galinti už savo poelgius atsakyti esybė. Įgijęs laisvę, žmogus pajunta prigimties šauksmą ir priešinasi jos apribojimams. Orumo sąvoka neatskiriama nuo pačios asmenybės.
Mokslinės Orumo Sampratos
Mokslinėje literatūroje galima išskirti dvi dominuojančias orumo sampratas:
- Įgimtas orumas: Orumas aiškinamas kaip įgimtas kiekvieno žmogaus bruožas.
- Socialinis orumas: Orumas siejamas su žmogaus vykdomų pareigų vertinimu visuomenėje, su individo teise pačiam priimti sprendimus.
Orumas Teisės Aktuose
Žmogaus orumu, kaip esminiu principu, remiasi visos pagrindinės žmogaus teisių deklaracijos ir konvencijos. Pavyzdžiui, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (UNDHR) orumas traktuojamas kaip laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte orumas susiejamas su individo teise į sveikatos priežiūrą, pabrėžiant, jog pastaroji yra viena iš teisių, kylanti iš prigimtinio žmogaus orumo.
Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (priimta 1950, įsigaliojo 1953, Lietuva ratifikavo 1995), Civilinis kodeksas (priimtas 2000, įsigaliojo 2001), Baudžiamasis kodeksas (priimtas 2000, įsigaliojo 2003) garantuoja teisę į žmogaus orumą.
Taip pat skaitykite: Savigarba ir meilė: kaip jie susiję?
Orumo ir Garbės Santykis
Orumas turiniu giminingas garbei, bet orumas visada siejasi su paties asmens suvokiamu savo vidinės vertės pajautimu ir susikurtu individualiu vertingumu, o garbė yra teigiamas asmens išorinis socialinis vertinimas, visuomenės pripažįstama pagarba, asmens geras vardas.
Savigarba ir Jos Svarba
Orumas - tai savigarba ir gebėjimas išlaikyti savo vertę. Žmonės gyvenime dažnai susiduria su sunkumais ir jiems tenka kovoti dėl savo orumo išlaikymo. Tam tikros aplinkybės, tokios kaip karas, neleidžia žmogui geriau gyventi ir dažnai siekia sunaikinti žmogaus savigarbą ir savivertę. Tokiais atvejais žmogus turi pasirinkti, kaip jis elgsis tam tikroje situacijoje siekdamas išsaugoti savo orumą. Orumas yra svarbi žmogui vertybė, nes tai yra gebėjimas suvokti ir vertinti savo vertę. Jeigu žmogus netenka orumo, tada jis nėra gerbiamas kitų žmonių, nei savęs paties.
Asmenybė ir Orumas
Pasak V. Žemaičio, viena iš pagrindinių asmenybės apraiškų yra savimonė, kuri suprantama kaip paties savęs - savo fizinių jėgų, protinių sugebėjimų, poelgių, elgesio motyvų bei tikslų, požiūrių į tikrovę, kitus žmones ir save patį įsisąmoninimas. Asmenybe vadintume žmogų, turintį teigiamą vertybių sistemą ir aktyviai ją įgyvendinantį bei įtvirtinantį visuomenėje. Tą sistemą sudaro ir savo paties bei kito žmogaus orumo pripažinimas. Toks pripažinimas demokratinėje visuomenėje reiškia pagarbą asmenybei bei toleranciją kitaip mąstančiam ir veikiančiam žmogui. Orumas - tai žmogiškosios autonomijos visavertis suvokimas ir išgyvenimas.
Orumo Pažeidimai
Deja, iš istorinės patirties žinoma, kad XX amžius - tai ne tik nepaprastų socialinių, technologinių žmogaus galimybių, socialinių, politinių laisvių, bet ir šiurpiausios prievartos, pavergimo, nužmoginimo amžius.
Orumas pažeidžiamas apie asmenį paskleidus jį įžeidžiančias ir tikrovės neatitinkančias žinias, naudojant prieš jį fizinį ar psichologinį smurtą, kankinimus, kitą žeminantį elgesį ar žeminančias bausmes.
Taip pat skaitykite: Vaikų savigarba: svarba ir ugdymas
Nužmogėjimo Pagundos
Demokratinėse visuomenėse apstu įvairiausių individo nužmogėjimo pagundų: tai galimybė nelegaliai prekiauti narkotikais, sekso prekėmis bei paslaugomis. Žodžiu, galimybė paversti žmogų paprasta priemone, paslauga, daiktu arba funkcija. Vieną iš tokių galimybių yra nurodęs dar I. Kantas savo kategoriniame imperatyve: žmogus kitam žmogui jokiu būdu negali būti vien tik priemone, bet tik tikslu. Demokratinės valstybės šį principą įtvirtina konstitucijų nuostatomis, įstatymais ir jų vykdymo kontrole.
Orumas Medicinoje ir Gyvenimo Pabaigoje
Pavyzdžiui, Anglijoje 2008 m. priimtoje „Gyvenimo pabaigos strategijoje“ pabrėžiama svarba žvelgti į kiekvieną pacientą kaip individą, turintį teisę daryti pasirinkimus ir turėti individualius prioritetus. Toks požiūris į pacientą atskleidžia, jog Anglijoje dominuoja autonomijos principu grindžiama paciento teisė, užtikrinanti terminaliniams ligoniams teisę kontroliuoti pačiam savo gyvenimą ir priimti autonomiškus sprendimus, laikytis savo požiūrio į gerą gyvenimą iki gyvenimo pabaigos. Autonomijos principu grindžiami ir pacientų teises užtikrinantys Anglijos nacionaliniai įstatymai, suteikiantys pacientui teisę atsisakyti gydymo neįvardinant tokio apsisprendimo priežasčių, pasinaudoti išankstinės valios direktyvų suteikiamomis galimybėmis nuspręsti dėl savo tolesnio gydymo tuo metu, kai sprendimų priėmimas bus apsunkintas.
Prancūzijoje dominuoja kita, lyginant su Anglija, orumo samprata, nulemianti ir kitokius jo užtikrinimo medicinos ir teisės praktikoje būdus. Orumas suprantamas kaip vidinė, įgimta žmogaus savybė, kaip pagarba kiekvieno žmogaus, kuris sudaro grupę, orumui, o ne kaip teisė veikti individualiai, priimti individualius sprendimus. Orumas laikomas aukščiausia vertybe, kurią reikia ginti net ir ribojant atskiro individo laisvę, ir todėl taikant orumo principą gyvenimo pabaigos sprendimams pirmenybė Prancūzijoje suteikiama ne individualiems pasirinkimams, o gydytojo pareigai užtikrinti socialinių vertybių išsaugojimą, tarp kurių žmogaus gyvybė laikoma svarbiausia. Pacientų teisių įstatymas numato galimybę sudaryti išankstinės valios testamentą, į kurį gydytojas turi atsižvelgti, bet vis dėlto jis nėra absoliutus pagrindas priimant terminalinio ligonio gydymo sprendimus.
Ori Mirtis Lietuvoje
Lietuvoje orios gyvenimo pabaigos užtikrinimo galimybes numato LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, kuris suteikia ligoniui teisę sutikti arba atsisakyti gydymo. Liberalaus požiūrio į orią mirtį šalininkai kritiškai vertina teisinę situaciją, kuri riboja pacientams teisę atsisakyti gaivinimo, ir pasisako už tai, kad individo laisvė turi apimti teisę ir galimybę individui pačiam priimti sprendimą, nori jis ar ne, kad gyvybė būtų palaikoma tuomet, kai nėra vilčių pasveikti ir gyvenama su nepakeliama fizine kančia.
Lietuvos Respublikos teisiniai aktai ilgą laiką nenumatė gydytojo ar gydymo įstaigos teisės nutraukti gydymą paciento, kurio gyvybė yra palaikoma dirbtinai. Tačiau po išsamių diskusijų, suderinus skirtingas vertybes, įstatymų leidėjas 2019 m. liepos 9 d. LR Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo Nr. VIII-157 pakeitimu pripažįsta, jog esant tam tikroms būklėms žmogaus gyvenimo pabaigoje gaivinimo taikymas gali būti beviltišku ir suteikia galimybę pacientams tokio gaivinimo atsisakyti (2 str. 1 dalis. 10 str. 1 d. 3 p., 11 str. 4 p.).
Taip pat skaitykite: Kaip stiprinti savivertę
Orumo Ugdymas
Visuomenė vertinga ir kūrybinga tada, kai ji sudaryta iš orių žmonių. Todėl teigiama, kad asmenybę nuo mažens sąmoningai reikia formuoti oria. Orumas - tai aukštų moralinių savybių visuma ir pagarba šioms savo savybėms. Tai kuklumas, sąžiningumas, teisingumas, savigarba, savęs vertinimas, meilė sau. Tai savęs aukščiausias suvokimas, savo galimybių suvokimas, neturintis nieko bendra su daiktais ir materialumu. Juk nei mašina, nei pinigai ar turtai nėra asmenybės dalis. Orumas - tai garbė, vertos pagarbos žmogaus moralinės savybės ir atitinkami principai, geras vardas, gera reputacija. Taip pat kilnumas, teisingumas, tyrumas ir atvirumas.
Puikybė kaip Orumo Priešingybė
Puikybė (išdidumas) - tai požiūris iš aukšto, žeminantis kitus, suteikiant sau išskirtinę vertę. Puikybė atstūmia žmonės vieną nuo kito, skaldo ir supriešina visuomenę. Tai gerbėtroška, ambicingumas, puikavimasis savimi, reikalavimas ypatingo požiūrio į save, pasipūtimas. Taip pat visko matavimas materialumo matu. Tokia pozicija gimdo didelės dalies visuomenės nepilnavertiškumą. Tų, kurie lygiuojasi į išdidžiuosius ir nusižemina savo vertingumą, pasijunta beverčiais tik dėl to, kad patys save taip vertina, lygindamiesi į “išdidžiųjų“ vertybes. O juk kiekvieno žmogaus didžiausia vertybė - jo gyvybė ir unikalumas, nepriklausomai nuo jo materialinės padėties.
Orumo Ugdymo Iššūkiai
Nuo pat mažens skiepijamas lygiavimasis į kitus ir tai užgožia žmogaus unikalumą. Gerai, jei vaikas auga laisvų, kūrybingų tėvų šeimoje, kur visapusiškai ugdomas, nes tik išėjęs už šeimos ribų, jis pakliūna į lyginimo su kažkuo terpę. Kol mažas - su kaimynų gerais vaikais, paaugęs su pažįstamų protingais ir klusniais šaunuoliais pirmūnais, vėliau su bendradarbiais, svetimais sutuoktiniais, galiausiai pasauliniais ar ES standartais. Ar lieka tame bent plyšelis orumui ir aukštoms moralinėms savybėms išsiskleisti? Vargiai.