Įvadas
Paauglystė yra laikoma rizikos amžiumi, nes tada pradeda aktyviai formuotis asmenybė, vyksta socializacija, atitinkamų vaidmenų priėmimas. Paauglių deviantinis elgesys kelia nemažai problemų tėvams ir pedagogams. Jie nuolat pažeidinėja socialines ir dorovines normas, ignoruoja bendrabūvio taisykles, jų elgesys trikdo visuomenę, o nedrausmingumas, agresyvumas, bėgimas iš pamokų ar iš namų, alkoholio, narkotikų ir kitų svaigalų vartojimas yra netoleruotini elgesio nukrypimai. Šiame straipsnyje bus nagrinėjami klasės mikroklimato, išsiauklėjimo lygio ir elgesio kultūros sąsajos, remiantis atliktų tyrimų duomenimis ir mokslininkų įžvalgomis.
Deviantinis elgesys: priežastys ir apraiškos
Deviantinis elgesys - tai socialiniai reiškiniai, esantys sąlyginai masinėse ir pastoviose žmogaus veiklos formose, neatitinkantys visuomenėje nustatytų elgesio kriterijų. Dažniausiai deviacija suprantama kaip elgesio nukrypimas nuo bendražmogiškų dorovinių normų. Ji pasireiškia įvairiomis socialinės patologijos formomis: alkoholizmu, narkomanija, prostitucija, nusikalstamumu. Paauglių deviantinio elgesio priežastis yra paauglio auklėjimo proceso defektai, nepageidaujamos ankstyvos vaiko socializacijos pasekmės. Toks elgesys yra pedagoginio apleistumo išraiška: kai paaugliai yra nepakankamai ar neteisingai auklėjami šeimoje, mokykloje, jie tampa nepajėgūs atlikti naujų socialiai vertingų reikalavimų, kuriuos kelia visuomenė ir mokykla. Dėl dorovinio ir kultūrinio vystymosi elgesys nukrypsta nuo tam tikrų normų, vyksta nepageidaujama socializacija.
Deviantiniam elgesiui, kuris dažnai aprašomas kaip įvairūs nukrypimai nuo priimtinų socialinių normų, apibūdinti yra vartojamos labai įvairios sąvokos: nevisuomeniškas, asocialus, deviantinis, antiasocialus, antivisuomeniškas, nusikalstamas, kriminalinis, amoralus, delinkventinis elgesys ir kitos panašios sąvokos. Todėl, apibūdinant paauglio elgesį, kuris neatitinka visuotinai priimtinų normų, vartojama bendresnė „deviantinio“ elgesio sąvoka.
Delinkventinis ir kriminalinis elgesys
Reikia atskirti deviantinį, delinkventinį ir kriminalinį elgesį. Delinkventinis elgesys - tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia rimto pavojaus ir nepadaro rimtos žalos (pvz.: konfliktiškas elgesys, bėgimas iš pamokų, epizodinis alkoholio vartojimas). Kriminalinis elgesys - tai neteisėti, pažeidžiantys įstatymus veiksmai, už kuriuos gresia atitinkama teisinė atsakomybė ir gali būti iškelta baudžiamoji byla. Kriminalinis elgesys siejamas su nelegalia veikla, tokia kaip smurtas, vagystės, narkomanija.
Asocialus elgesys
Asocialus elgesys apima deviacijos sąvoką, o deviantinis elgesys - sudedamoji asocialaus elgesio dalis. Pastebėtina, kad ne visi mokslininkai tapatina deviantškumą su visuomeninio elgesio patologijos reiškiniu. Neatitinkantis normų elgesys nebūtinai gali būti tik blogas, žalingas, tuo labiau kad deviantinis elgesys gali būti teigiamas ir neigiamas.
Taip pat skaitykite: Formuojant klasės klimatą
Agresyvus elgesys
Autorės nuomone, agresyvus elgesys gali būti ir normalus, sveikas elgesys. Jei įtūžis, pyktis, atmetimas išreiškiami aiškiai, o ne „nuryjami“, tai jie nevirsta garo katilu, kuris kada nors - ir dažniausiai nekontroliuojamas - sprogsta. Tokio išreiškimas atvirai ir tinkama forma - geras pavyzdys. Priešingu atveju, kai jį kentėti, sukelia įvairius konfliktus bei psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimus.
Apibendrinant įvairių autorių mintis, galima teigti, kad deviantinis elgesys - tai tam tikros socialinių nukrypimų būsena. Toks elgesys užtikrina gerą psichinę ir fizinę žmogaus savijautą, dvasinio komforto būseną. Kaip jau minėta, elgesio nukrypimams būdingi visuomenėje priimtinų elgesio reikalavimų pažeidimai. Juos įvykdo fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimų turintys asmenys. Vadinasi, elgesio nukrypimai gali būti įvairūs ir pasireikšti nevienodu laipsniu.
Elgesio sutrikimai: teoriniai požiūriai
Istorijos raidoje elgesio nukrypimai buvo suvokiami įvairiai. Antikos, viduramžių, renesanso epochos mąstytojai elgesio nukrypimus aiškindavo metafiziniu arba teologiniu požiūriu. Vėliau pradėta domėtis elgesio nukrypimais ir jų atsiradimo priežastimis. Biologinio determinizmo teorijos pripažino, kad svarbiausias elgesio nukrypimų veiksnys yra prigimtis. Austrų gydytojas F. Galis vienas iš pirmųjų susiejo žmogaus išorės ypatumus su vidinėmis savybėmis. Jo teoriją plėtojo italų teismo psichiatras Č. Lombrozas, bandęs sukurti nusikaltėlio paveikslo modelį: žema kakta, stambūs žandikauliai, masyvūs antakiai, fizinis ir psichinis išsigimimas. Hipokratas skirstė žmones pagal temperamento tipus, kurie lemia žmogaus elgesį ir santykius su kitais: cholerikas, sangvinikas, flegmatikas ir melancholikas. Šis žmogaus tipų skirstymas išliko iki šių dienų. Manoma, kad temperamento tipą lemia įgimtos centrinės nervų sistemos savybės.
D. Myersas teigia, kad elgesys - tai prigimties ir patirties rezultatas ir atlikti tyrimai patvirtina tą teiginį. Jo manymu, kad automatas iššautų, reikia paspausti gaiduką: kai kurie žmonės yra tarsi užtaisytas ginklas, ir reikia labai nedaug, kad jie „sprogtų“. Pirmiausia būtina išsiaiškinti, kas veikia tokį elgesį, kitaip tariant, tą užtaisytąjį ginklą, apie kurį kalba Myers D. Jis teigia, kad pirmiausia agresyvų elgesį lemia biologija. Tai galima paaiškinti tuo, kad kiekvienas žmogus į pasaulį atsineša savo, tik jam būdingą genetinę sistemą, kuri savo ruožtu sukuria kiekvieną individualią nervų sistemą, kurioje vyksta sudėtingi elektrocheminiai procesai. Be biologinių, akcentuojami ir psichologiniai priežastingumo veiksniai.
Socialiniai veiksniai
Sociobiologai atkreipia dėmesį į aplinką, kurioje formuojasi asmenybė. Pastebėtas mąstymo gebėjimų, menko mokslumo, protinio atsilikimo, smegenų disfuksijos ir netgi chromosomų anomalijų ryšys. Biologinius ir socialinius veiksnius sąveiką gerai atspindi T. Hira teorija. Paaugliai ieško naujos aplinkos, kurioje būtų galima patenkinti pagrindinius psichologinius poreikius. Dėl psichologinio diskomforto ir vis dažniau mokykloje patenka į konfliktines situacijas. Įsitraukę į asocialias grupes paaugliai save išreiškia ir poreikius kompensuoja netinkamu, agresyviu elgesiu.
Taip pat skaitykite: Savęs pažinimo svarba paaugliams
R. Žukauskienė teigia, kad paauglys, ieškodamas tapatumo, dažnai įtraukia ir kitus žmones. Išsilaisvinę nuo tėvų įtakos šio amžiaus vaikai nori vis daugiau prisiimti bendraamžių vertybes. Bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą. Ji pabrėžia, kad labai dažnai būtent bendraamžiai sustiprina agresyvų elgesį. Jau seniai nustatyta, kad kuo intensyviau bendraujama su bendraamžiais grupėje, tuo dažnesni asocialūs poelgiai. Jei bendraamžiai elgiasi agresyviai, priešiškai, vadovaujasi jėga, tai dažniausiai ir paauglys išmoksta demonstruoti tokį patį elgesį, kaip jo draugai.
Psichoanalitinės teorijos
S. Freudas mokė, kad charakterio pamatai klojami iki trejų metų amžiaus. Jis teigė, kad nors tolesni gyvenimo įvykiai pajėgia kai ką modifikuoti, negali iš esmės pakeisti tuo metu susidariusių bruožų. Neofroidistai elgesio nukrypimus siejo su vidiniais asmenybės konfliktais ir emocinėmis problemomis. Net A. Adleris, šiaip jau kitais atvejais nepritariantis S. Freudo pažiūroms, tvirtina, kad maždaug apie ketvirtuosius ar penktuosius gyvenimo metus susiformuoja pastovus gyvenimo būdas ir elgesys.
Bihevioristinės teorijos
Bihevioristai sukūrė teoriją apie elgesio dėsningumus. Pasak Dž. Votsono, netinkamo elgesio išmokstama. B. Skineris, palaikydamas Dž. Votsoną, teigė, kad elgesį formuoja aplinka. Kognityvinės krypties atstovai pastebėjo vaikų gebėjimą suvokti ir įvertinti aplinką. Netinkamo elgesio priežastimi jie laiko dorovinės sąmonės plėtojimosi sutrikimus. Humanistai žengė dar toliau ir jie atkreipė dėmesį į fundamentalių ir psichologinių poreikių tenkinimo trūkumą. Humanistinės krypties atstovų nuomone, elgesio sutrikimus sąlygoja savisaugos realizavimo formos. Žmogus jaučia socialinės aplinkos veikimą. Nors jis trokšta meilės ir saugumo, nepageidauja, kad būtų varžoma jo laisvė ar pasirinkti veikimo būdai. Visą savo gyvenimą jis mėgina sutaikyti dvi tapsmo formas - tribitinę ir asmeninę, todėl tam tikru mastu grupė, kuriai priklauso vaikas, formuoja jo raidos kelią, atrodo, kad tuo pat metu ji kovoja su vaiku, lyg jis būtų suvokęs, kad grupė kėsinasi į jo asmeninį vientisumą. Daroma išvada, kad grupė, kuriai priklauso vaikas, lemia jo raidos kelią, o esant skirtingoms grupėms negali susiformuoti vienodas elgesys.
Socialinio pedagogo vaidmuo
Socialinis elgesys nukrypsta dėl skirtingų socialinių ir asmens vidinių problemų bei problemų dėl tarpasmeninių santykių. Šią problemą spręsti turi ne tik tėvai, bet ir pedagogai. Socialinis pedagogas mokykloje yra pagrindinis socializacijos proceso koordinatorius ir veikėjas, kuris sudaro sąlygas paauglių socializacijai, ankstyvajai prevencijai ir socialinei pedagoginei reabilitacijai. Socialinio pedagogo veikla yra orientuota į paauglį visose jo gyvybinės veiklos srityse. Tam jis ištiria paauglio asmenybę, jo psichologines ir amžiaus sugebėjimus, bando perprasti jo interesų pasaulį, bendravimo aplinką jo gyvenimo sąlygomis. Socialiniai pedagogai privalo maksimaliai išnaudoti vaikiškus susijungimus potencialą paauglių deviantinio elgesio korekcijai, teikti paramą nustatant bendradarbiavimą su tėvais. Socialinis pedagogas turi laiku pastebėti pirmuosius deviantinio elgesio požymius ir veiksmingai organizuoti socialiai vertingą laisvalaikį ir auklėjamąjį prevencinį darbą vietos bendruomenėje.
Paauglių elgesio profilaktika
Atsižvelgiant į paauglių deviantinį elgesį, vis aktualesnė tampa jų elgesio profilaktikos problema. Jos reikšmę didina tai, kad iki šiol daugeliui atvejų nėra išsamios informacijos apie pedagogų taikomas prevencijos priemones ir jų atžvilgišką veiklą. Apie paauglių deviantinį elgesį tyrė daugelis žinomų mokslininkų ir didelis būrys pedagogų. Šios nusikalstamumo tendencijas, Irena Leliūgienė ir Rita Žukauskienė, Viktoras Justickis, Rolandas Paulauskas tyrė deviantinio ir kriminalinio elgesio apraiškas. Gintautas Valickas kalbėjo apie delinkventinio elgesio ypatumus. Kiti autoriai rašė apie vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, Ursel Mielke nagrinėjo sunkaus auklėjimo vaikus ir paauglius. Šiuo metu daugėja tyrimų, skirtų paaugliams, netinkamo elgesio atsiradimo veiksniams ir socialinei bei pedagoginei profilaktikai.
Taip pat skaitykite: Kaip bendraklasiai reaguoja į elgesio sunkumus?
Tyrimai ir analizė
Magistro darbe analizuojami deviantinio paauglių elgesio ypatumai, tiriami socialinio pedagogo darbo mieste ir rajone su deviantinio elgesio paaugliais skirtumai. Šiais paaugliais mieste ir rajone ypatumai. Ši problema dar nėra pakankamai išnagrinėta, ir bus įdomu ją tirti. Tyrime dalyvavo įvairių rajonų bendrojo lavinimo mokyklų socialiniai pedagogai.
Alkoholio vartojimas
Viena iš svarbių deviantinio elgesio apraiškų yra alkoholio vartojimas. Reikia susimąstyti, kodėl taip yra, kur viso to priežastys. Iš pirmo žvilgsnio, priežastys atrodo paprastos bent jau tiems, kurie nesigilina į jas. Geriau įsigilinus matyti, kad viso to priežastys ir juo labiau pasekmės yra labai rimtos. Visa tai telpa į deviacijos sąvoką (deviacija - anglų k. deviace - nukrypimas). Deviacija - tai visuomenės normų neatitinkantis elgesys, kenkiantis visuomenei.
tags: #klases #mikroklimatas #issiauklejimo #lygis #ir #elgesio