Žmogus yra nepaprastai sudėtinga, dinamiška sistema, kurios esmę sudaro daugybė somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Šios savybės, būdamos individualios kiekvienam asmeniui, formuoja unikalų ryšį su aplinka - tiek gamtine, tiek visuomenine. Asmenybės apibrėžimas, nors ir varijuojantis, dažnai remiasi Gordono Allporto 1961 metais pateikta formuluote: „Asmenybė yra dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas.“
Nepaisant asmenybės dinamiškumo, psichologijoje įprasta ją laikyti santykinai pastovia - kaip konkretų, ilgalaikį žmogaus savybių rinkinį, kuris išlieka stabilus laikui bėgant ir įvairiose situacijose. Asmenybės unikalumas, nepasikartojantis savybių derinys, vadinamas individualumu. Asmenybė, kaip individualybė, su savo jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais, yra labai svarbi. B. Ananjevas teigė, kad „asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė - asmenybės kaip veiklos subjekto giluma“.
Šiame straipsnyje nagrinėsime asmenybės tapsmą psichologiniu aspektu, remiantis A. Jacikevičiaus knyga „Siela, mokslas, gyvensena“ ir A. Jacikevičiaus, A. Gučo ir kt. bendru darbu „Bendroji psichologija“.
Asmenybės Struktūra ir Jos Komponentai
Asmenybė yra sudėtinga psichinių savybių sistema, kurios struktūrą Z. Froidas aiškino per tris pagrindines dalis:
- Id (lot. tai): Tai primityvūs įgimti instinktai, kurie suteikia energiją mūsų elgesiui. Id veikia pagal malonumo principą, siekdamas nedelsiant patenkinti poreikius.
- Ego (lot. aš): Tai psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą ir realybės įvertinimą. Ego stengiasi suderinti Id impulsus su Superego reikalavimais ir realaus pasaulio galimybėmis.
- Superego (lot. virš aš): Tai internalizuotos tradicinės vertybės ir idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai ir visuomenė. Pagrindinė Superego užduotis - įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais.
Be šių trijų dalių, asmenybės psichinę struktūrą sudaro:
Taip pat skaitykite: Šuns elgesio supratimas
- Sąmonė: Pojūčiai ir išgyvenimai, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.
- Savimonė: Patirtis, kuri tam tikru momentu nėra suvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai.
- Pasąmonė: Primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla (užmirštos vaikystės traumos, priešiškumas tėvams, seksualiniai norai), kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia mūsų kasdienį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota, simboline forma sapnuose, fantazijose ar žaidimuose.
Kadangi nėra visuotinai priimto asmenybės struktūros supratimo, asmenybės esmei atskleisti tikslinga atsakyti į tris pagrindinius klausimus:
- Kas aš esu? (Savimonė)
- Kuo aš noriu būti? (Idealai, siekiai)
- Ką aš galiu padaryti? (Sugebėjimai, galimybės)
Minėtosios asmenybės struktūros pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl jas galima išskirti ir atskirai išanalizuoti. Poreikių ir motyvacijos kontekste galima analizuoti, kodėl tam tikra veikla atliekama, kokia yra tos veiklos prasmė asmenybei. Veiklos dinamika, tempas, greitis bei intensyvumas - tai jau asmenybės temperamento ir charakterio sritis. Galimybės atlikti tam tikrą darbą priklauso nuo sugebėjimų ir intelekto. Tačiau asmenybės struktūrų sąrašas bus nepilnas, jeigu nepaminėsime sąžinės. Kiti asmenybės tyrinėtojai linkę analizuoti asmenybę per santykių sistemą (V. Miasiščevas, V. Džeimsas). Bene daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes.
Asmenybės Teorijų Įvairovė
Asmenybė yra itin sudėtingas fenomenas, todėl yra daug skirtingų požiūrių į ją. Z. Froidas aiškino, kad bet kokią asmenybės veiklą reguliuoja įgimti biologiniai poreikiai - lytinis ir savisaugos. Tačiau keletą Z. Froido teorijos teiginių griežtai kritikavo net artimiausieji jo pasekėjai bei mokiniai. Tokie neofroidistai, kaip K. Jungas (1875 - 1961), A. Adleris (1870 - 1937), E. Eriksonas (1902 - 1994), K. Horni (1885 - 1952), H. Salivenas (1892 - 1949), pripažindami lemiamą pasąmonės įtaką asmenybės poelgiams, atmetė asmenybės biologizavimo tendencijas ir stengėsi froidizmą sociologizuoti.
Neofroidizmas: Socialinis Asmenybės Kontekstas
Vienas iš pirmųjų nuo Z. Froido atsimetė jo mokinys K. Jungas, prieštaraudamas panseksualizmui. A. Adleris nesutiko, kad svarbiausiu veiksniu žmoguje laikė ne instinktus, o visuomeniškumo jausmą, kuris, nors ir esąs įgimtas, tačiau toliau vystomas, socialinių poreikių toliau ugdomas. A. Adleris teigė, kad asmenybė yra vieninga, jos vystymosi determinantė yra siekimas pirmauti, tačiau tam neretai kliudo paties žmogaus trūkumai arba socialinės sąlygos. Tuomet imamasi įvairių kompensuojančių veiksmų. K. Horni žmogaus esmę mato įgimtame nerime bei pastangose užsitikrinti saugumą, nore patenkinti savo siekimus. H. Salivenas nurodo, kad asmenybė yra bendros subjektų veiklos produktas, santykiškai pastovus būdingų tarpasmeninių situacijų modelis. Pagrindiniu vystymosi mechanizmu pripažįstamas švelnumo poreikis ir siekimas išvengti nerimo.
Humanistinė Psichologija: Asmenybės Augimas ir Saviraiška
Kita psichologijos kryptis, ėmusi griežtai kovoti prieš atomistinę, funkcionalinę psichologiją, yra vadinamoji humanistinė psichologija, iškilusi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Jos atstovai teigia, kad impulsą asmenybės veiklai teikia įgimtas altruizmas, o ne siekimas pasitenkinimo ar agresija, gynimasis nuo prigimtį varžančios visuomenės. Tačiau humanistai nepripažįsta, kad specifinius žmogaus poreikius formuoja visuomeninės istorinės sąlygos. Humanistų nuomone, asmenybės branduolys yra savęs vertinimas, vadinamoji „aš sistema“, „aš vaizdas“. K. Rodžersas (1902 - 1987), G. Olportas, A. Maslou (1908 - 1970) iškėlė asmenybės santykių su kitais žmonėmis problemą, akcentuodami savęs aktualizavimo, vertybinių orientacijų reikšmę asmenybės veiklai bei formavimuisi. Šios psichologijos atstovai pabrėžia, kad neurotikų bei psichinių ligonių psichikos dėsningumų negalima taikyti sveikiesiems, kad būtina analizuoti asmenybę visybiškai.
Taip pat skaitykite: Amžini klausimai apie žmogaus ir gyvūno psichiką
Egzistencializmas ir Personalizmas: Individuali Laisvė ir Autentiškumas
Egzistencialistai J. Botendeikas, E. Štrausas, K. Jaspersas ir kt. teigia, kad žmogus įgyja laisvę tik pažindamas save „egzistuojantį“ nepriklausomai nuo socialinių ir gamtinių sąlygų. Egzistencializmo ištakas randame V. Šterno personalizme. V. Šternas iškelia unikalią, nepriklausomą nuo objektyvių sąlygų asmenybę.
Sociologinė Psichologija: Socialiniai Veiksniai ir Asmenybės Formavimasis
Kitu keliu, aiškindama asmenybės esmę, pasuko prancūzų sociologinė mokykla. Ryškiausias jos atstovas P. Žanė (1859 - 1947) teigė, kad asmenybės formavimąsi reikia suprasti kaip socialinio vystymosi produktą. Pasak jo, visiems psichiniams procesams būdinga tai, kad jie paruošia žmogų veiklai, reguliuoja veiksmus. P. Žanė kritikavo asociacinės psichologijos atstovus už tai, kad jie psichinius procesus analizavo tik kaip atspindėjimą, neparodydami, kokią reikšmę jie turi realiems žmogaus veiksmams. Šią idėją vystė tarybiniai psichologai L. Vygotskis, A. Leontjevas, L. Božovič ir kt.
Integratyvus Požiūris: Psichika ir Veikla
Belgų psichologas J. Niutenas savo „dvasiško žmogaus“ koncepcijoje iš subjektyviojo idealizmo pozicijų parodo asmenybę viso to, kas egzistuoja, integruotą sistemą. J. Niutenas mėgina analizuoti asmenybės struktūrą, kritikuoja biheiviorizmą ir froidizmą. Jis skiria socialines ir dvasines asmenybės reikmes, kurios neprieštarauja viena kitai, pabrėžia motyvo reikšmę veiklos tikslui formuotis. J. Niuteno koncepcijoje ypač vertinga tai, kad jis susieja psichiką su veikla.
Asmenybės Tapsmą Lemiančios Priežastys
Asmenybės skirtingos, kiekviena jų, kaip jau buvo minėta, yra unikali sistema. Kyla klausimas, kokios priežastys nulemia šiuos skirtumus?
Asmenybės tapsmas pirmiausia priklauso nuo įgimtų savybių. Žmogus gimsta žmogumi, su jam būdinga kūno struktūra, medžiagų apykaitos ir jutimo organais, žmogiška nervų sistema ir kt. Anatominė žmogaus struktūra bręsta nuo gimimo iki 22 - 25 metų amžiaus. Jos skirtumai didesne dalimi priklauso nuo paveldėtų ypatybių, perduodamų genais iš tėvų vaikams. Anatominės (kūno) savybės yra pagrindas savitam gyvybiniam - fiziologiniam organizmo funkcionavimui. Bręstančios anatominės - fiziologinės organizmo struktūros lemia asmenybės psichinių reiškinių formavimąsi.
Taip pat skaitykite: Ką reikia žinoti apie psichologinius testus kariuomenėje?
Psichinių asmenybės savybių formavimuisi didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Juos pirmiausia sudaro socialinė aplinka, kurioje gyvena ir bręsta asmenybė. Tarp socialinių veiksmų ypatingą reikšmę turi organizuoto ugdymo sistema, padedanti bręsti asmenybės normatyvinei struktūrai, padedanti įgyti daugybę žinių, mokėjimų, įgūdžių, ištobulinti sugebėjimus, susiformuoti etinių ir estetinių vertybių ir vertybinių orientacijų sistemoms.
Kai susiformuoja asmenybės savimonė, savęs vertinimas ir savo impulsyviosios pusės reguliavimas, vis daugiau reikšmės asmenybės formavimuisi turi pačios asmenybės pastangos formuoti save, savo „Aš“. Individas virsta asmenybe palaipsniui, įsijungdamas į grupes, užmegzdamas santykius su kitais grupės nariais ir priimdamas grupėse susidariusias vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas. Šis ilgas procesas vadinamas socializacija. Bendravimas su kitais ir pačiu savimi rodo būdą, kuriuo reiškiasi asmuo, ir tuos augimo šaltinius, kuriais jis naudojasi ir kuriuos pats papildo.
Asmenybės tapsmui didžiulės įtakos turi kitos asmenybės autoritetas, su kuria jis turi galimybės bendrauti. Asmenybė, įtvirtindama savo veikimo laisvę, saugo ir kito asmens savarankiškumą. Ji neformuoja kito asmens, bet pati augdama į savo įtakos lauką įtraukia kitus su ja bendraujančius asmenis. Tą įtakos lauką sukuria asmenybės autoritetas. Autoritetu sekama, jis mėgdžiojamas. Tai vaidyba, savotiška kaukė, nukopijuojama nuo autoritetingos asmenybės elgesio. Bet tai daroma ne norint pasislėpti, bet tam, kad prie mėgdžiojamo asmens būtų priartėjama, nes šis elgesys labiausiai atitinka paties mėgdžiotojo idealą, jo vertybines orientacijas. Autoritetų yra visokių: vieni palaikomi prievarta ir ideologine propaganda, kiti - tradicijomis. Augančios asmenybės autoritetas laisvai, asmeniškai pasirenkamas. Laikui bėgant jis gali keistis, kol nesusiformuoja savo gyvenimo principai, kol žmogus neįgyja paties veido.
Asmenybės formavimuisi turi įtakos temperamentas, charakteris, mąstymo būdas, įsitikinimai, patyrimas ir daugelis kitų dalykų, bet, kita vertus, kaip savo pačios projektas asmenybė koreguoja savo charakterį, mąstymo būdą, įsitikinimus, neleidžia pasireikšti kai kuriems temperamento bruožams, plečia savo patirtį pageidaujama kryptimi ir pan. Šiuo atžvilgiu asmenybė yra tokia, kokią ji pati save daro. Vadinasi, ji gali darytis religinga ar laisvamaniška, racionalistiška ar iracionalistiška, refleksyvi (linkusi į apmąstymus) ar praktiška, stoiška ar epikurietiška. Gali nusižymėti visai naują kryptį. Bet negali eiti visais keliais ir išlikti asmenybe. Jai privalu suprasti tuos kelius, kad turėtų pasirinkimo galimybę. Bet pasirinkti gali tik tas, kas turi kriterijus, atskaitos sistemą, kuri ir suteikia asmenybei kryptį, neleidžia jai sau prieštarauti, save teigti ir neigti, kurti ir griauti. Tokiems XXI amžius nepalankus. Jo spaudimą atlaiko stipriausi.
K. Horney ir G. W. Allport: Du Požiūriai į Asmenybę
Šiame darbe palyginsime dviejų teoretikų - K. Horney (sociokultūrinė psichoanalizė) ir G. W. Allport (dispozinė teorija) - požiūrį į žmogaus prigimtį ir asmenybę. K. Horney, kalbėdama apie asmenybę, pabrėžia, kad jos vystymuisi didelę įtaką daro sociokultūrinė aplinka, o veiksnys, lemiantis vystymąsi, yra socialiniai santykiai tarp vaiko ir tėvų. K. Horney labiau kreipia dėmesį į neurotinę asmenybę, o neurozę aiškina kaip unikalių tarpasmeninių santykių sutrikimą. Neurozės pagrindą, pasak Horney, sudaro konfliktas tarp pykčio ir nerimo. G. W. Allport teigia, kad asmenybė - tai vidinė, dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų prisitaikymą prie aplinkos, elgesį ir mąstymą; asmenybė yra tai, kas slepiasi po išorinėmis savybėmis ir elgesiu. Dviejų vienodų asmenybių negali būti. Pasak Allport, apskritai psichologijos tikslas - sumažinti nesantarvę tarp filosofijos krypčių.
Abiejų teoretikų požiūrį į žmogaus prigimtį galima apibrėžti devyniomis poliarinėmis sąvokomis.
1. Laisvė ir Determinizmas
Laisvė ir determinizmas - tai vieni iš pagrindinių teiginių, kurie daug pasako apie asmenybės prigimtį, kelia klausimą, kiek žmogaus elgesys yra nulemtas jo sąmonės ir pasąmonės, kiek jis turi vidinės laisvės kontroliuoti savo mintis ir elgesį. Tai yra, kiek žmogus yra laisvas rinktis savo elgesį, o kiek jo elgesys nulemtas neįsisąmonintų veiksnių. Pasak G. W. Allport, žmogus turi mažai laisvės pasirinkti, bet jis vis dėlto gali rinktis. Pavyzdžiui, kai žmogus susiduria su kliūtimi, tada jis nusprendžia ką jam daryti ir nugali sunkumus. Veikėjas nesugeba apžvelgti savo veiksmų didžiulėje erdvės ir laiko matricoje. Jis veikia pasirinkimo, o ne likimo sistemoje. Laisvė priklauso nuo to, ar individas turi daug elgesio pasirinkimo galimybių. Taigi tik vieną sugebėjimą turinčiam, tik vieną sprendimą žinančiam asmeniui prieinama tik vienas laisvės laipsnis. Labai patyrusiam asmeniui, žinančiam daug elgesio krypčių, pasiekiami ir aukštesni laisvės laipsniai, t.y. plačiai išsilavinęs žmogus laisvesnis už siaurai išsilavinusį. Žmogus gali valdyti savo emocijas, nes jis yra laisvas. Priešingai negu K. Horney, G. W. Allport teigia, kad apie žmogų galima daugiau sužinoti tyrinėjant jo sąmoningus planus, nei išstumtus į pasąmonę vaikystės prisiminimus. Suaugęs žmogus suvokia, ką jis daro ir kodėl, t.y. jis žino savo tikslus. Vadinasi, žmogaus elgesys, pasak G. W. Allport, nėra determinuotas.
Tačiau K. Horney mano, jog žmogaus elgesys yra visiškai determinuotas. Asmuo laisvės pasirinkti neturi, nes jo elgesį lemia pasąmonė, bei sociokultūrinė aplinka. Kiekvienos kultūros gyvenimo sąlygos sukelia tam tikras baimes. Jas gali sukelti išoriniai pavojai (gamta, priešai), socialinių santykių formos (išaugęs priešiškumas, sukeltos priespaudos, neteisingumas, priverstinė priklausomybė, frustracijos), kultūrinės tradicijos (tradicinė demonų baimė, baimė sulaužyti tabu) nepriklausomai nuo jų kilmės. Individas gali daugiau ar mažiau pasiduoti šioms baimėms, kurios veikia jo mąstymą ir elgesį, ir, pasak K. Horney, niekas negali jų išvengti. Kitas svarbus žmogaus mąstymą ir elgesį determinuojantis veiksnys yra individo pasąmonė, t.y. į pasąmonę išstumtas priešiškumas, sukeliantis kaltės jausmą ir pasireiškiantis nerimu. Nerimas gali tapti lemtingu mūsų gyvenimo veiksniu. Nerimas yra slopinamas, jei asmeninis slopinimas sutampa su kultūros įtvirtintomis slopinimo formomis ar egzistuojančiomis ideologijomis, gali būti neįmanoma suvokti šį vyksmą. Taigi žmogaus elgesį determinuoja pasąmonė. Pavyzdžiui, vienas labai drovėjęsis prisiartinti prie moterų pacientas nė neįtarė, kad jo elgesyje pasireiškia slopinimas, nes savo elgesį jis suvokė pripažintos idėjos apie moters šventumą kontekste. Lygiai taip gali likti nepastebėtas kritiško mąstymo apie politikos, religijos, ar kokios nors atskiros srities dogmas slopinimas; galime nesuvokti, kad bijome bausmės, kritikos ar izoliacijos. Mūsų kultūra primeta vaikui kaltės jausmą dėl bet kokio pasipriešinimo, nepritarimo, jausmų bei jų reiškimo: savo akyse jis verčiamas jaustis kaltu dėl to, kad parodo ar jaučia pasipiktinimą tėvais.
2. Racionalumas ir Iracionalumas
Racionalumas ir iracionalumas kalba apie tai, kokiu laipsniu mūsų sąmoningas protas veikia kasdieninį elgesį. Jei žmogus yra racionali būtybė, jo elgesį visada lydi samprotavimai ir apmąstymai. Iracionali būtybė yra kontroliuojama giluminių, iracionalių jėgų, apie kurių egzistavimą nieko nežino. G. W. Allport mano, kad žmogus yra visiškai racionali būtybė, kuri remiasi savo logiškais samprotavimais, priimdama sprendimus, apmąstydama įvykius. Žmogus gali save racionaliai valdyti, tai yra - rasti protingą problemų sprendimą, planuoti tikslus, tinkamai prisitaikyti prie aplinkos. Žmogaus elgesį palaiko mąstymo procesai - planavimas ir ketinimai. Taigi dauguma žmonių yra užsiėmę savo gyvenimo ateitimi, žmogaus tikslai, planai, ketinimai ir pasirinkimai yra nukreipti į ateitį. Kalbėdamas apie racionalumą G. W. Allport remiasi J. Locke‘u ir Leibnitzu teiginiais apie intelektą. Leibnitzo manymu, intelektas yra savaime nuolatos aktyvus, pratęs racionaliai spręsti klausimus. Aktyviam asmeniui yra būdingas intelektas, racionalus mąstymas. Asmenybę valdo ne tik žmogaus rūšiai bendrų potraukių negausų paveldą veikiantys stimulai. Asmenybės tapsmo procesą valdo dar ir dispozicija suprasti savo galimybes. Tai yra, visuose savo raidos etapuose tapti būdinga žmogiška būtybe. Vienas pačių būtiniausių sugebėjimų - tai individuacija, individualaus gyvenimo būdo formavimas. Tiems, kas to stiliaus laikosi, būdinga save įsisąmoninti, kritiškai vertinti ir ugdyti. Daugelis filosofų racionaliąją asmenybės prigimtį laikė pačia ryškiausia asmenybės savybe.
K. Horney palaiko visiškai priešingą požiūrį, pasak jos žmogus yra iracionali būtybė, valdoma nerimo. Kai kurie žmonės sunkiau susitaiko su tuo, kad juos kontroliuoja iracionalūs veiksniai, tai ypač sunku pakelti tiems, kurie yra įpratę prie griežtos iracionalios savikontrolės, mąstyti racionaliai. Labai besirūpinanti savo vaikais motina užuot prisipažinusi, kad jos elgseną valdo iracionalūs elementai, jaučiasi besielgianti racionaliai ir pateisinamai. Nerimas kaip iracionali jėga sukelia įtampą, nuovargį, išsekimą ir apsunkina darbo efektyvumą. Pavyzdžiui, raitelis, kuris nerimaudamas lipa ant žirgo, nepajėgs jo suvaldyti. Štai akivaizdus skirtumas tarp racionalaus ir iracionalaus elgesio: pastūmėti tiesioginio noro pasitenkinti, elgsimės spontaniškai ir atsirinkdami, tačiau jei mus stumia nerimas, mūsų jausmai ir veiksmai bus kompulsyvūs ir akli.
3. Holizmas ir Elementalizmas
Holizmas reiškia visybiškumą. Pasak holizmo šalininkų žmogų galima pažinti ir paaiškinti tik analizuojant asmenybę kaip nedalomą ir vieningą visumą. Elementalizmas t.y. - analitiškumas atskleidžia priešingą požiūrį. Šio požiūrio atstovai mano, kad žmogaus elgesį galima paaiškinti analizuojant kiekvieną elgesio aspektą atskirai. Holizmo šalininkai yra abu teoretikai - ir K. Horney, ir G. W. Allport. G. W. Allport laikosi nuosaikesnio požiūrio. K. Horney - priešingai. Ji yra absoliuti holizmo šalininkė. G. W. Allport teigia, kad individualios dispozicijos - tai individualūs asmenybės bruožai, tai yra tokios individo savybės, kurių negalima palyginti su kitais žmonėmis, tai unikalūs kiekvieno žmogaus bruožai. Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. G. W. Allport mano, kad visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Tai pozityvi, kūrybinga, besivystanti žmogaus prigimties savybė, tai reikšmingiausios ir centrinės asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės. Trumpiau tariant tai - savastis. Taigi norint suprasti asmenybės elgesį reikia tyrinėti jį kaip visumą, nes visos jo savybės yra susietos. Kaip psichoanalitikė, K. Horney palaiko tą pačią asmenybės struktūrą kaip teigia Z. Freud. Pasak jo, asmenybės struktūrą sudaro id, ego ir superego. Ji netyrinėja atskirų žmogaus elgesio apraiškų ir akcentuoja asmenybę kaip visumą.
4. Konstitucionalizmas ir Invaironmentalizmas
Konstitucionalizmas t.y. paveldimumas ir invaironmentalizmas t.y. aplinka - tai du skirtingi požiūriai, kurie kelia daug diskusijų. Teoretikai laikosi skirtingų požiūrių, K. Horney mano, kad asmenybė yra aplinkos rezultatas, o G. W. Allport laikosi nuosaiklaus požiūrio ir mano, kad žmogus yra ir genetinių faktorių ir auklėjimo rezultatas. G. W. Allport perėmė J. Locke mintį, kad žmogus gimsta tabula rasa, taigi ankstyvasis įspaudas yra labai reikšmingas, pirminės idėjos nesiliauja buvusios tolesnio psichinio gyvenimo elementais. Kartais aplinkos sąlygos labiau veikia elgesį nei asmenybės bruožai. Pavyzdžiui, jei vėluojate į traukinį, tai nepulsite tvarkyti kambario. Kita vertus G. W. Allport sutinka, kad asmenybę ir jos vystymąsi veikia ir genetiniai veiksniai. Nuo genų priklauso asmenybės unikalumas, atsiskleidžiantis anksčiau negu išryškėja kultūros ir aplinkos skirtumai. Dėl paveldimumo mes skiriamės temperamentais, kurie turi didelę įtaką kaip žmogus reaguos į jį supančią aplinką.
K. Horney teigia, kad asmenybės vystymąsi veikia sociokultūrinė aplinka. Ypač daug ji rašė apie socialinius santykius tarp vaiko ir tėvų. Jeigu šeimoje vaikas jaučia pavydą broliui, seseriai ar vienam iš tėvų, tai šie jausmai turės įtakos tolesniam jo gyvenimui. Pavydas - tai žmogiškos reakcijos, bet jas dirbtinai skatina atmosfera, kurioje vaikas auga. Pavydą kursto tokie veiksniai kaip žmogiškos šilumos stygius ir konkurencija. Tokia situacija atsiranda šeimoje, kai tėvai būna nusivylę savo gyvenimu. Jeigu vaikas dėl kokių nors priežasčių jaučia priešiškumą kuriam nors šeimos nariui, tačiau vietoj to, kad maištautų, tą priešiškumą išstumia į pasąmonę, jam kyla pavojai tokie kaip jausti kaltę ir nesijausti vertam meilės. Vėlesniame gyvenime išstumtas priešiškumas gali sukelti nerimą. Priešiškumą išstumti į pasąmonę taip pat verčia bejėgiškumas, baimė, meilė, kaltės jausmas. Vaiko gyvenime turi įtakos priklausomybė nuo tėvų. Tai lemia tėvų, auklėjančių savo atžalą, siekiai - ar jie nori išauklėti vaiką stiprų, drąsų, nepriklausomą, apsukrų įvairiomis aplinkybėmis, ar labiausiai stengiamasi jį pridengti, padaryti klusnų, neleisti pažinti tikro gyvenimo, kitaip tariant įsprausti jį į vaikiškumą iki sulauks dvidešimties ar ilgiau. Galiausiai kuo labiau vaikas stengiasi maskuoti neapykantą savo šeimai, pavyzdžiui, taikydamasis prie tėvų pažiūrų, juo stipriau jis projektuoja savo nerimą į išorinį pasaulį ir šitaip įsitikina, kad „pasaulis“ apskritai yra pavojingas ir grėslingas, o žmogus jaučiasi vienišas, bejėgis priešiškame pasaulyje.
#