Sigmundas Freudas - asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką psichologijos istorijoje. Jo sukurta psichoanalizės teorija padarė perversmą žmogaus psichikos suvokime. Tačiau svarbu prisiminti, kad pasąmonės tyrinėjimai prasidėjo gerokai prieš Freudą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip formavosi pasąmonės samprata iki Freudo, kokie autoriai ir idėjos turėjo įtakos psichoanalizės atsiradimui.
Ieškant vidinės tiesos: nuo marksizmo iki psichodinamikos
Žmogaus kelias į save gali būti įvairus. Vieni renkasi socialinę veiklą, kovodami už teisybę ir siekdami pokyčių visuomenėje. Kiti pasineria į vidinį pasaulį, ieškodami atsakymų į egzistencinius klausimus. Šiuos du polius - socializmą ir psichoanalizę - galima apibūdinti kaip skirtingus būdus siekti tiesos. Socializmas orientuojasi į masę, o psichoanalizė - į individą.
Marksistas siekia aprėpti plotį, kovodamas už teisybę, nors kartais nesuvokia, kodėl tai daro. Psichodinamistas, priešingai, ieško vidinės tiesos ir žino, kodėl tai daro - dėl dvasinio palengvėjimo arba išsigelbėjimo, tačiau neturi aiškaus tikslo.
Ši priešprieša atspindi skirtingus požiūrius į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Vis dėlto, abiem kryptims būdingas tam tikras nusivylimas, nes tolimojo tikslo pasiekti neįmanoma. Tačiau individas, užsiimantis savo sielos, o ne viso pasaulio gelbėjimu, net ir nepasiekęs tikslo, nieko nepraranda.
Trauma ir savigyna: kelias į psichodinamiką
Trauminiai įvykiai gali turėti didelės įtakos žmogaus gyvenimui ir pasirinkimams. Trauma nusėda į pasąmonę ir po kurio laiko sužadina skausmingą neteisybės jausmą. Išgyvenimas nugrimzta taip giliai, kad prie jo sąmoniniame lygmenyje gali prisikabinti bet kokia kategorija.
Taip pat skaitykite: Literatūra ir pasąmonė
Žmogus gali sublimuoti, perkelinėti, projektuoti lyg vėjarodė palei vėją - į šlovę, mergšę, balių, repą. Tačiau neteisybės jausmas vis tiek kyla, degina. Tai yra veikli savigyna.
Palaipsnis virsmas iš marksisto į psichodinamistą prasideda valingai pasirinkus skaityti psichologijos klasiką ir intensyviai lankant psichoterapiją. Tačiau tada darosi aišku, kad niekas nebus taip aišku, kaip tikėtasi. Kad planetos neišgelbėsi.
Literatūra kaip terapija: savęs ir pasaulio gelbėjimas
Literatūra gali būti ne tik meno forma, bet ir būdas gelbėti save. Rašymas gali padėti apgludinti randus ir išgyventi netektis. Domėjimasis klimato kaita gali būti perkėlimas arba sublimacija: pasąmonė vis viena ragina gelbėti pasaulį, užuot gelbėjus save.
Rašant apie save ir savo gentį, galima aprašyti planetą. Taikant tokį metodą, galima prie literatūros pritraukti klimato kaitos idėją.
Klimato kaita ir koronavirusas turi bendrą dėsnį: kuo labiau atidėlioji, tuo didesnis pavojus. Patys reiškiniai tiesiogiai (turbūt) nesusiję, o netiesiogiai abu yra šiuolaikinio žmogaus gyvensenos pasekmė.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai romanai
Freudo indėlis į pasąmonės supratimą
Sigmundas Freudas sukūrė psichologijos teoriją, žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija.
Freudas teigė, kad žmogaus psichiką sudaro trys sistemos: id, ego ir superego. Kiekviena iš šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios.
- Id yra paveldima gimstant psichikos dalis. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Id netoleruoja energijos augimo ir siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį.
- Ego yra asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas.
- Superego yra vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų.
Freudas laikėsi deterministinių pažiūrų ir žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams. Jis manė, kad mąstymui atlikti reikalinga tam tikra energijos forma - psichinė energija.
Instinktai yra vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Jie yra varomoji žmogaus jėga, kuri ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą.
Freudas išskyrė gyvenimo ir mirties instinktus. Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Mirties instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti.
Taip pat skaitykite: Knygos apie streso valdymą
Nerimas Froido teorijoje užima labai svarbią vietą. Jis skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas.
Freudo įtaka ir kritika
Sigmundas Freudas padarė didelę įtaką XX amžiaus kultūrai ir intelektualiniam gyvenimui. Jo teorijos įkvėpė daugelį menininkų, rašytojų ir filosofų. Tačiau Freudo idėjos sulaukė ir nemažai kritikos.
Kai kurie kritikai teigia, kad Freudo teorijos yra nemoksliškos ir nepagrįstos empiriniais įrodymais. Kiti kritikuoja Freudą už per didelį dėmesį seksualumui ir už tai, kad jis ignoravo socialinius ir kultūrinius veiksnius, turinčius įtakos žmogaus elgesiui.
Nepaisant kritikos, Freudo indėlis į psichologijos mokslą yra neginčijamas. Jis atvėrė kelią į aiškesnį žmogaus prigimties supratimą.