Asmenybės susidvejinimas - tai reiškinys, kuris jau seniai traukia rašytojų ir psichologų dėmesį. Šis sudėtingas psichikos sutrikimas, kai viename žmoguje egzistuoja kelios skirtingos asmenybės, atsispindi tiek literatūroje, tiek moksle, kiekvienas jų pateikdamas savitą požiūrį į šią paslaptingą būseną.
Asmenybės susidvejinimas literatūroje: nuo klasikos iki šių dienų
Literatūroje asmenybės susidvejinimo tema nagrinėjama jau daugiau nei šimtmetį. Vienas žymiausių pavyzdžių - Roberto Luiso Stivensono apysaka „Keista daktaro Džekilo ir pono Haido istorija“, išleista 1886 m. Šiame kūrinyje pirmą kartą grožinėje literatūroje buvo gilinamasi į asmenybės susidvejinimo temą. Nors vėliau literatūroje šis sutrikimas nebuvo itin plačiai aprašomas, Holivudas pasinaudojo šia niša ir ėmė kurti painias psichologines dramas ir trilerius. Juose herojai, „apdovanoti“ pakaitinės asmenybės savybėmis, varė į neviltį žiūrovus, kurie bergždžiai mėgino įspėti, kurią įtariamojo asmenybės pusę galima įvardinti kaip potencialų žudiką.
Mary Higgins Clark romanas „Susidvejinimas“, pasirodęs 1992 m., gali būti laikomas malonia išimtimi bendrame, panašių vienas į kitą trilerių sraute. Kurdama šį romaną, rašytoja pasistūmėjo dar toliau ir neapsiribojo vien tik dvejomis pakaitinėmis asmenybėmis. Siekdama didesnės intrigos, painiavos bei sumaišties, Loroje ji „apgyvendino“ net keturias svetimas asmenybes.
Knygos „Susidvejinimas“ siužetas sukasi apie ketverių metų mergaitę Lorą Kenjon, kuri buvo pagrobta ir dvejus metus praleido uždaryta. Dėl patirtų traumų mergytei išsivystė daugybinės asmenybės sutrikimas. Todėl jau užaugusi Lora nieko nežino apie kitas savo asmenybės dalis, ypač apie Leoną, rašančią beprotiškus meilės laiškus anglų kalbos dėstytojui Alanui Grantui ir slapčia ateinančią pas jį į namus. Kai Alanas randamas nužudytas, jo mirties vietoje aptinkama daug Loros pirštų atspaudų. Sukrėstai, suglumusiai Lorai pareiškiami kaltinimai žmogžudyste. Tačiau Loros sesuo, teisininkė Sara Kenjon, netiki sesers kalte ir ryžtasi jai pagelbėti. Į pagalbą Sara pasikviečia psichiatrą Džastiną Donelį, tikėdamasi, kad šis padės seseriai pasveikti ir atgauti atmintį. Tačiau kai kas labai nenorėtų, kad Lora pasveiktų, ir yra pasirengęs daryti viską, kad Lora neatgautų atminties, o senos ir naujos paslaptys niekada nebūtų atskleistos…
Autorė tęsia gerąsias britų klasikinio detektyvo tradicijas ir vengdama betikslio smurto, prievartos ir sekso scenų aprašymų, mieliau renkasi psichologines žodines herojų dvikovas ir subtilų humorą. Pasitelkdama netradicinį mąstymą ir psichologine įžvalga grįstas išraiškos priemones, ji sumaniai veda mus painiais Loros pasąmonės labirintais ir piešia itin gyvus ir įsimintinus herojus, kuriuos mes mylime, kurių neapkenčiame, bet kuriems neliekame visiškai abejingi. Kūrinio sakiniai trumpi, glausti, mintys dėstomos paprastai ir aiškiai, tad romanas skaitomas vienu prisėdimu ir suteikia gana daug įdomios ir vertingos informacijos apie taip mažai ištirtą ir paslapties skraiste gaubiamą daugybinės asmenybės sutrikimą.
Taip pat skaitykite: Įdomiausios knygos apie psichologiją
Roberto Blocho (Robert Bloch) „Psichopatas“ („Psycho“) - bene žymiausias pastarųjų dešimtmečių psichologinis siaubo romanas, pelnęs autoriui pasaulinę šlovę. Šis romanas buvo įkvėptas išprotėjusio Viskonseno miesto serijinio žudiko Edo Greino (Ed Grein) žmogžudysčių ir to meto įvykių, susijusių su jomis. „Psichopatas“ pasakoja istoriją apie Meri Krein (Marion Crane) nužudymą, kuri pavogusi didelę pinigų sumą iš savo darbdavio, norėdama tekėti už savo iki ausų įsiskolinusio mylimo vyro. Pakeliui pas jį, moteris užsuka į motelį, kur sutinka labai keistą šio motelio savininką Normaną Beitsą (Norman Bates), kuris be motelio rūpesčių globoja savo ligotą mamą, kuri šioje istorijoje yra ne vien tik patale gulinti sena moteris, bet ir antroji N. Beitso asmenybės dalis. Po pokalbio su juo, jis nusprendžia grąžinti pinigus ir kaip tik nuo šio taško prasideda beprotybė. „Psichopate“ nagrinėjamos beprotybės, tam tikros dvilypės asmenybės sutrikimų temos. Normanas Beitsas visą romaną kovoja su dviem savo asmenybės pusėmis: jo ir jo motinos, kuri romano pabaigoje laimi: „Mama juos nužudė. Taip jis pasakė, bet tai buvo melas“. Tačiau asmenybės susidvejinimas, laikini pamišimo protrūkiai bei pseudo-šizofrenija yra gražus apvalkalas svarbioms žmonijos problemoms ir egzistencinėms temoms. Visi įvykiai persipina į vieną gėrio-blogio kontrastą: Meri nebuvo blogas žmogus, tačiau pavogė pinigus. Normanas nebuvo blogas žmogus, tačiau jo beprotybė, jo motina - jis žudė. Nors knyga ir skaitosi labai lengvai, ją pavadinčiau šiurpiulius keliančiu į popierėlį įvyniotu blogio ir gėrio jėgų kovos atvaizdu.
Ingeborg Bachmann romane „Malina“ autorė puikiai atskleidžia asmenybės susidvejinimo temą, perteikia gilius psichologinius išgyvenimus. Romanas „Malina“ lyg drama pradedama veikėjų, laiko ir vietos aprašymu. „Aš“ prisistatęs pasakotojas tik po keliolikos puslapių pasirodo esantis moteris. Ši „aš“ kankinama vidinių prieštaravimų, susidvejinimo, tamsių prisiminimų, liguisto jautrumo, baimės priepuolių, slegiama pasaulio blogio. Pirmame skyriuje ją užvaldo beribė, besąlygiška meilė vyrui, vardu Ivanas. Regis, ši meilė pajėgi pakeisti žmones, išnaikinti „aš“ galvoje juodas mintis. „Aš“ ima džiaugsmingai ir viltingai (be ironijos) žiūrėti į pasaulį ir ryžtasi parašyti „gražią knygą“. Autorė puikiai atskleidžia asmenybės susidvejinimo temą, perteikia gilius psichologinius išgyvenimus.
Disociatyvus tapatybės sutrikimas: psichologinis požiūris
Disociatyvus tapatybės sutrikimas (arba skilimas į kelias asmenybes) suprantamas kaip psichikos sutrikimų kompleksas: dalinis atminties praradimas, pažeistas suvokimas, asmeninio identiteto jausmo praradimas, kuris veda į tai, kad žmogaus asmenybė skyla. Dėl to susidaro įspūdis, kad viename žmoguje egzistuoja kelios asmenybės, kurios gali būti skirtingos lyties, skirtingo amžiaus ar socialinio statuso, charakterio.
Šio sutrikimo aprašymas turi gana ilgą istoriją. Pirmąjį disociatyvaus tapatybės sutrikimo atvejį aprašė XVI amžiuje Šveicarijos gydytojas, filosofas ir alchemikas Paracelsus. Šie faktai veda link to, kad pastaraisiais metais tarp dalies specialistų vyrauja nuomonė apie jatrogeninį (t.y. aktyviai išprovokuotą intensyvią, sustiprėjusią psichoterapeutų veiklą, kuria jie aktyviai populiarina šio sutrikimo temą, taip pritraukdami naujus klientus ir didindami savo pajamas) pobūdį šiai patologijai atsirasti. Be to, klinikinis patikimumas šio sutrikimo gali būti abejotinas ir todėl, kad beveik visi aprašyti atvejai yra glaudžiai susiję su teisine praktika ir teismine-psichiatrine ekspertize.
Diagnozuojant daugialypės asmenybės sutrikimą pirmiausia būtina atskirti jį nuo kitų disociacijos sutrikimų, tokių kaip vengimo reakcija arba psichogeninė amnezija. Žinoma, yra atvejų, kai susidvigubinusi asmenybė yra tik fantazijos žaismas, o ne liga, nes išties yra asmenų linkusių reaguoti tokiu būdu į savo gyvenimo įvykius. Kas liečia labiau gilesnes patologijas, tarkime šizofreniją, diagnozė turėtų būti labiau diferencijuojama. Šizofrenija sergantys žmonės dažnai tiki daugeliu skirtingų savo Aš egzistavimu. Tiesą sakant, šizofrenija - tai ir yra asmenybės skilimas. Bet čia svarbu atkreipti dėmesį, kad mes tiriame giluminius psichinius mechanizmus, kurie gali sukelti daugialypės asmenybės sutrikimą, tai yra disociacijos reiškinį - skylimą. Be to, diagnozuojant būtinai turi būti atmestas įmanomas disociacijos sutrikimo simptomų ryšys su narkotikų ar alkoholio vartojimu, nes šiais atvejais gali būti patologinį procesą veikiantys visiškai kiti, egzogeniniai mechanizmai.
Taip pat skaitykite: Knygos ir teisės aktai neįgaliesiems
Diagnostikos metodai
Kokiu būdu diagnozuojamas daugialypės asmenybės sutrikimas? Kas yra daroma, be klinikinių stebėjimų ir anketų? Visų pirma, taikomas hipnozės metodas, o iš medicininių metodų - amytal-kofeinu surikdymas. Tai atlieka diagnostikos vaidmenį: žmogus yra panardinamas į ypatingą būseną, kuomet surikdoma smegenų požievio veikla, atsakinga už kasdienio gyvenimo struktūrą. Pacientas būdamas euforijoje, atsipalaidavęs, pateikia apie save informaciją, kuri buvo anksčiau neprieinama arba dėl psichogeninės amnezijos ar represijos, arba sąmoningai ją slėpė. Šie metodai gali būti naudojami ne tik diagnostikos, bet ir terapiniais tikslais (pvz., pacientams su katatoniniu stuporu).
Etiologija ir asmenybės polinkis
Etiologų nuomone, šio sutrikimo kilmė tapati: numanoma, kad sąlygos veikiančios šios būsenos atsiradimą yra dažniausiai sunkios, trauminės situacijos. Turima omenyje, kad fizinė, seksualinė ar psichologinė prievarta, patirta vaikystėje, tai atidėtas atsakas į psichotraumą. Maždaug 8o proc. Egzistuoja dar vadinamasis asmeninis polinkis. Juk ne kiekvienas žmogus taip reaguoja į smurtą. Ko dar reikia? Tai „lengvatikė“ asmenybė, kuri turi polinkį į disociatyvių reakcijų mechanizmus. Mūsų psichiatrijos tradicijoje tokie asmenys yra laikomi isteriškomis asmenybėmis. Kaip taisyklė, tai paprastai gana demonstratyvūs žmonės, linkę į tam tikrą teatrališkumą, mėgstantys daryti ryškų įspūdį aplinkiniams ir visada būti dėmesio centre. Kai kuriuose tyrimuose pagrindinis dėmesys skiriamas organiniam nervų sistemos nepilnavertiškumui nustatyti. Egzistuoja psichiatrijos stebėjimai, jog 25 proc. pacientams, kuriems nustatyta ši diagnozė, pastebėtas polinkis į elektroencefalogramos anomaliją. Jie turėjo pakitimus, būdingus pacientams sergantiems epilepsija.
Klinikiniai požymiai
Kalbant apie klinikinius požymius, tai verta paminėti įdomų faktą: tiriant pacientą, paprastai nebūna aptinkama nieko neįprasto jo psichinėje būklėje, išskyrus kai kuriuos amnezijos momentus (būtent tuos pačius, kuomet viena asmenybė yra pakeičiama kita, o dominuojanti asmenybė neprisimena, kas buvo prieš tai). Paciento asmenybės elgesys gali tiek skirtis, pokyčiai gali būti tokie aštrūs, kad persijungimas įvyksta per kelias sekundes, o amnezija gali pasireikšti tokiais trumpais laiko periodais. Prie įvairios kilmės dichotomijos ir asmenybės išsibarstymo gali priartinti ir eksperimentai su psichodelikais, kurie patys savaime esti disociatyvais. Praėjusio šimtmečio 50-aisiais metais bandėme eksperimentuoti šiais vaistais mokslo tikslais, pavyzdžiui, atkurti šizofrenijos modelį.
Sutrikimo santykis su kitomis ligomis
Šio sutrikimo santykio su kitomis ligomis diapazonas yra labai platus. Kadangi esama kelių asmenybių, jos gali būti protiškai sveikos pačios sau kiekviena atskirai ir kiekviena jų gali turėti arba neturėti tam tikrą patologinį laipsnį. Patologijos gali būti labai skirtingos: nuo nuotaikos ir nerimo sutrikimų iki protinio atsilikimo. Asmenybės taip pat gali skirtis ir kognityviniu funkcionavimu: jos gali turėti skirtingą IQ. Kartais net būna, kad skirtingoms asmenybėms reikalingi skirtingų dioptrijų akiniai, t.y. Siekiant išvengti painiavos tarp asmenybių, joms suteikiami tam tikri vardai arba kažkokios funkcinės charakteristikos, tarkime „Gynėjas“. Atitinkamai, jos gali skirtis ir lytimi, ir tautybe, gali save sieti su skirtingomis šeimomis. Garsus amerikiečių psichoanalitikas Eric Berne iškėlė teoriją, kad kiekvienoje asmenybėje kartu egzistuoja Vaikas, Tėvas ir Suaugęs. Ir mūsų atveju, labai dažnai pasitaiko, kad viena iš subasmenybių susijusi su vaiku, kuriuo kažkas rūpinasi, kurį kažkas apsaugo. Tokiu būdu, apžaidžiamos stresinės situacijos, kurios suveikia kaip gaiduko mechanizmas šiam sutrikimui atsirasti ir išsisukama pakankamai nepavojingu būdu. Norėdamas išvengti nepakeliamos situacijos, žmogus susigalvoja sau keletą vaidmenų, jo psichinis gynybos mechanizmas įveikia šią stresinę situaciją saugiausiu būdu. Persijungimas tarp asmenybių paprastai įvyksta staiga ir dramatiškai, panašiai kaip, jei į metro įliptų vienas asmuo, o stotelėje išliptų jau kitas žmogus.
Paplitimas ir paveldimumas
Atsižvelgiant į bendruosius statistinius duomenis, buvo aprašyta apie keturiasdešimt tūkstančių disociatyvaus tapatybės sutrikimo atvejų. Tačiau šį skaičių sudaro ir daug abejotinų, rimtų, klinikiniu požiūriu, atvejų, kuriais užsiėmė psichoanalitikai, psichoterapeutai ir psichologai, švelniai tariant, nebūdami ekspertais psichopatologijos srityje, ir pagal jų aprašymus sunku atlikti neabejotinas diagnostikos išvadas. Naujausi tyrimai parodė, kad šis sutrikimas ne toks jau retas, kaip buvo manyta anksčiau. Dažniausi atvejai pasitaiko tarp jaunuolių, paauglystės metu, taip pat šia liga lenkia moterys - 1:10 santykiu. Egzistuoja genetinių tyrimų duomenys, rodančių, kad ši liga gali būti paveldima: artimiausios giminės turi polinkį į tokią patologiją, t. y.
Taip pat skaitykite: Knygos apie emocijas
Gydymo būdai
Psichiatrijoje egzistuoja viena bendra taisyklė: kuo anksčiau prasideda sutrikimas, tuo blogesnė socialinė prognozė. Specialistai atkreipia dėmesį, kad disociatyvus tapatybės sutrikimas, lyginant su kitais asmenybės sutrikimais, laikomas sunkiausiu ir lėtiniu. Pasveikimas paprastai būna nepilnas. Pagrindinis gydymo metodas yra psichoterapija - ypač kognityvinė ir racionalioji psichoterapija, nukreipta į kritinį mąstymą apie savo sveikatos būklę. Omenyje turimos metodikos, keičiančios stereotipinį mąstymą, netikslingas mintis, įsitikinimus. Tai reiškia struktūrinį mokymą, kuris apima sąmonės lavinimą. Tokia terapija užsiima biheviorizmo psichologijos specialistai. Gydymas gali būti taikomas ir grupinėse, ir šeimos psichoterapijose, kurios susijusios su konfliktų kritika, sudarančią daugialypės asmenybės poreikių bazę. Visos metodikos susiveda į mėginimus įtraukti visas „suskylusias“ asmenybes į vieną. Surinkti reikiamą informaciją, kuri yra užslopinta, galima hipnozės ir sutrikdančių pokalbių pagalba. Egzistuoja insaitas - orientuota psichodinaminė terapija, kuri trunka ilgus metus. Ji taip pat nukreipta įveikti traumines situacijas. Subtilumas tame, kad terapeutas, kuris dirba su tokiu pacientu, turi iš eilės kreiptis į kiekvieną asmenybę, dirbti su kiekviena iš jų, vienodai jas pripažindamas ir gerbdamas, jokiais būdais neteikdamas pirmenybės kokiai nors vienai pusei, jei atsiranda vidinis konfliktas. Kas liečia medikamentinį gydymą, tai jis išskirtinai simptominis ir nukreiptas tik į kai kuriuos antrinius įvykusius pažeidimus.
Kultūriniai ypatumai
Mes neturime pakankamai duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai vertinti disociacijos sutrikimą, atsižvelgiant į kultūrinius ypatumus. Kai kurios tautos - eskimų, malajų - pasižymi būsenomis, kai jas tarsi užvaldo kažkokia būtybė (pavyzdžiui, amokas). Bet kas liečia daugialypės asmenybės sutrikimą, tai jau Vakarų pasaulio prerogatyva. Tai tarsi šiuolaikinio tipo reakcijos modelis: Vakaruose išsivystė savarankiškos asmenybės kultas, deklaruojantis pagarbą asmeniui kaip individui. Ir todėl, įveikiant nepakeliamas stresines situacijas, žmogus ne tik lieka individu, bet jis ir dauginasi kaip asmenybė. Šis sutrikimas - nors tai ir paradoksas - narcisizmas. Galų gale, juk tai gražu, neįprasta, tai tam tikros funkcijos, kurios paprastai nepasireiškia realiame gyvenime. Žmogus tarsi žaidžia vaidmenimis pats su savimi, išgyvena apgaulingą savivertės jausmą.
tags: #knygos #apie #asmenybes #susidvejinima