Aukšto užimtumo lygio pasiekimas - vienas iš pagrindinių makroekonominių valstybės tikslų. Ekonominė sistema, sukurianti papildomą darbo vietų skaičių, siekia padidinti bendrą nacionalinį produktą ir tuo pačiu užtikrinti visuomenės materialinių poreikių patenkinimą. Neišnaudojant visų darbo išteklių, nepasiekiama galimų pagaminti produktų ir paslaugų kiekiai. Nedarbo lygis yra vienas iš pagrindinių rodiklių, kuriais galima nustatyti bendrą ekonomikos būklę ir įvertinant jos efektyvumą.
Įvadas
Straipsnyje nagrinėjamas klausimas, kodėl didėjant pajamoms ribinis polinkis vartoti mažėja. Tai vienas iš pamatinių principų makroekonomikoje, turintis didelę įtaką ekonomikos augimui, vartojimo lygiui ir valstybės politikai. Straipsnyje išnagrinėsime šio reiškinio priežastis, pasekmes ir įtaką įvairiems visuomenės sluoksniams.
Nedarbas: priežastys ir pasekmės
Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas. Augantis visuomenės susidomėjimas darbo santykiais neatsitiktinis. Mokslo ir technikos pažanga, spartus darbo našumo ir intensyvumo augimas bei kiti socialiniai veiksniai didina nedarbą, aštrina užimtumo problemas ir santykius tarp darbo ir kapitalo. Padėtį blogina ir neracionali darbo išteklių struktūra, tai patvirtina Lietuvos ir kitų šalių patirtis, kuri teigia, kad darbo jėga nespėja prisitaikyti prie modernios ekonomikos pokyčių. Didėja nepaklausias profesijas turinčių žmonių skaičius, gausėja ilgalaikių bedarbių.
Skaudžiai nedarbas įtakoja ir žmonių interesams, nesuteikdamas jiems galimybės prisidėti savo gabumais toje srityje, kurioje jie galėtų išreikšti save, arba dėl susidariusios padėties žmonės patiria stiprų psichologinį smūgį.
Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, t.y. perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Reikėjo iš esmės pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų. Tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų, sutrumpinti savaitės darbo laiką.
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl katė nemiega su jumis
Darbo jėga ir nedarbo samprata
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nedarbas yra toks suprantamas reiškinys, jog jį apibrėžti visai paprasta. Tačiau pažvelgus idėmiau, taip neatrodys. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Todėl kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga - tai darbingo amžiaus (nuo 18 m.) dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėga nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys esantys specialiose pataisos įstaigose, pensinikai, taip pat namų šeiminkės, nors jų darbas gali būti daug sunkesnis už tiesiogiai gamyboje dirbančiųjų.
Darbo rinka yra betarpiškai susijusi su šalies darbo ištekliais ir jų pasiskirstymu ekonominėse veiklose. Darbo ištekliai yra visuminė visuomeninė darbo jėga.
Užimti ūkyje darbuotojai ir aktyviai ieškantys darbo bedarbiai vadinami ekonomiškai aktyviais gyventojais (EAG). Jiems priklauso: iki darbingo, darbingo ir po darbingo amžiaus žmonės bei neturintys darbo, bet norintys dirbti darbingo amžiaus bedarbiai. Bedarbiai yra priskiriami prie ekonomiškai aktyvių visuomenės narių, nes jie aktyviai ieško darbo vieto ir nori dirbti.
Pagal Tarptautinės Darbo Organizacijos (TDO) metodologiją, prie bedarbių priskiriami darbingo amžiaus gyventojai, užsiregistravę arba neužsiregistravę darbo biržoje ir atitinkantys tris reikalavimus vienu ir tuo pačiu metu:
- tiriamą savaitę neturėjo darbo arba privačios veiklos;
- per paskutinias keturias savaites aktyviai ieškojo darbo;
- jeigu bus pasiūlytas darbas, pasiruošę pradėti dirbti dviejų savaičių laikotarpyje.
Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu procentais (nedarbo lygis = (bedarbių skaičius / darbo jėgos skaičius) * 100%). Taigi nedarbo lygis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai.
Taip pat skaitykite: Skirgailos vaidmuo Krėvės kūrinyje
Nedarbo srautai ir rūšys
Nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais ieškodami kito darbo, jo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš darbo privestinai. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, iėškančių darbo pirmą kartą (daugiausia - baigusių mokyklas). Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti naujai parsisamdo, treti pasiekia pensijinį amžių arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia, ir jau niekada nebedirba.
Bedarbių skaičiui nustatyti bei nedarbo lygiui įvertinti naudojami du būdai:
- bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose;
- statistikos departamento atliekami darbo jėgos tyrimai.
Tiriant darbo jėgos pasiūlos ir nedarbo lygio kritimo tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams. Tuo tikslu bedarbiai yra skirstomi pagal lytį, amžių, išsilavinimą, pasirengimą darbo rinkai, darbo paieškos būdus ir kitus požymius.
Taigi, kokios yra nedarbo rūšys, lemiančios nedarbo lygio nustatymo paklaidas? Visų pirma tai prislėgtasis nedarbas. Žmogus aktyviai ieško darbo, bet viskas veltui. Jis jaučiasi prislėgtas, tad darbo paieškas nutraukia kaip beviltiškas. Paslėptasis nedarbas į oficialią statistiką taip pat neįtraukiamas. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Šešėlinis nedarbas. Dalis nedirbančių asmenų sako netiesą - tvirtina, kad ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija, ar socialinio aprūpinimo pašalpa.
Lietuvoje susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo tradicinės skiriasi tuo kad yra segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas. Neoficialus užimtumas - tai juridiškai darbo sutartimi neapiforminta darbinė veikla, už kurią gaunamos pajamos, bet nemokami mokesčiai. Tekamoji nedarbo forma darbuotojus, dažniausiai turinčius išsilavinimą bei profesinį pasirengimą, kurie prarado užsiėmimą dėl gyvenamosios ar darbo vietos kaitos. Jie bedarbiais būna apie 4 - 6 savaites. Struktūrinė nedarbo forma atsiranda, kai kyla objektyvus poreikis iš pagrindų pertvarkyti senąsias ir vystyti naująsias ūkio šakas. Ciklinė nedarbo forma susijusi su prekinės gamybos reprodukcijos procesu, turinčiu ciklinį pobūdį. Sustingusiai nedarbo formai priklauso tų darbingų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų atsitiktinį darbą. Daugumoje Vakarų europos šalių ilgalaikiais bedarbiais laikomi tie darbo ieškantys žmonės, kurių ištisinė nedarbo trukmė ilgesnė nei 12 mėnesių.
Taip pat skaitykite: Nuostatų pokyčių priežastys
Darbo jėgos pasiūla ir paklausa
Norint išsiaiškinti nedarbo priežastis, reikėtų apžvelgti dabo jėgos pasiūla ir paklausą. Darbo jėgos pasiūla yra tas visuomeninio darbo kiekis, kurį darbo rinkoje siūlo samdomieji darbuotojai. Darbo jėgos pasiūlą plačiąja prasme aprėpia užimtuosius ir bedarbius. Siaurąja prasme darbo jėgos pasiūlą aprėpia tik bedarbius.
Darbo jėgos pasiūlai įtakos turi šie pagrindiniai veiksniai:
- darbo užmokestis (darbo kaina);
- valstybės darbo apmokėjimo politika;
- laisvalaikio vertybės.
Darbo užmokestis ( darbo kaina ) yra svarbiausias veiksnys lemiantis darbo jėgos pasiūlą įmonės, ūkio šakos, visos ekonomikos mastu.
Ribinis polinkis vartoti ir pajamos
Ribinis polinkis vartoti (RPV) parodo, kokia dalis papildomų pajamų yra skiriama vartojimui. Pavyzdžiui, jei RPV yra 0,8, tai reiškia, kad gavus papildomą eurą pajamų, 80 centų bus išleista vartojimui, o likę 20 centų bus sutaupyta.
Kodėl didėjant pajamoms RPV mažėja? Tam yra kelios priežastys:
- Būtinųjų poreikių patenkinimas: Kai pajamos yra mažos, didžioji jų dalis skiriama būtiniausiems poreikiams patenkinti - maistui, būstui, drabužiams. Augant pajamoms, šie poreikiai jau būna patenkinti, todėl didesnė pajamų dalis gali būti skiriama nebūtinoms prekėms ir paslaugoms, arba taupymui.
- Atsargumo motyvas: Didėjant pajamoms, žmonės jaučiasi finansiškai saugesni ir pradeda daugiau taupyti ateičiai, nenumatytiems atvejams.
- Statuso prekės: Turtingesni žmonės gali leisti sau pirkti statuso prekes, kurios dažnai yra brangesnės ir tarnauja kaip investicija.
- Investicijos: Didėjant pajamoms, žmonės gali pradėti investuoti į akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą ir kitas investicines priemones.
Nams kkio pajamos ir jų analizė
Nams kkiai, bkdami gamybos veiksnys, kuriais aprkpina /mones, savininkais ir u~ pateiktus gamybos veiksnius gaudami pajamas ia /monis jas ialeid~ia poreikis tenkinimui. Nams kkis disponuojamos pajamos yra tiek paties nams kkio, tiek ir valstybs galimybis aaltinis . Nams kkis disponuojams pajams analizs svarb galima pagr/sti tuo, kad nams kkiai disponuojamas pajamas skirdami taupymui ir vartojimui slygoja likusis ekonomikos sistemos dalyvis ekonomin gerov. B. Martinkus, V. J. }ilinskas (2008, p. 50) pa~ymi, jog nams kkio vartojimo ialaidos sudaro did~iausi nacionalinio produkto verts dal/ , o tai parodo js reikam aalies mastu. Santaups svarba gali bkti aiakinama remiantis D. Cibulskiens ir M. Butkaus (2007) teiginiais, jog nams kkis santaupos yra svarbus las aaltinis investicijoms.
Pajamų nelygybė ir RPV
RPV taip pat gali skirtis priklausomai nuo pajamų nelygybės. Šalyse, kuriose pajamų nelygybė yra didelė, turtingesni žmonės turi didelę dalį pajamų, kurių jie neišleidžia vartojimui, o taupo arba investuoja. Tai gali sumažinti bendrą RPV šalyje.
RPV įtaka ekonomikai
RPV turi didelę įtaką ekonomikai:
- Ekonomikos augimas: Didelis RPV gali skatinti ekonomikos augimą, nes didesnė dalis pajamų yra išleidžiama vartojimui, o tai didina paklausą prekėms ir paslaugoms.
- Vartojimo lygis: RPV tiesiogiai veikia vartojimo lygį šalyje.
- Valstybės politika: Valstybė gali naudoti fiskalinę politiką (pvz., mokesčių mažinimą arba didinimą) siekdama paveikti RPV ir skatinti arba stabdyti ekonomikos augimą.
tags: #kodel #didejant #pajamoms #ribinis #polinkis #vartoti