Šiais didžiojo Šekspyro metais niekas neabejoja, kad vis dar galima pasakyti naujas žodis apie jo gyvenimą ar kūrybą. Tačiau praeito šimtmečio vidury buvo atsiradęs vienas literatūros autoritetas, paskelbęs, jog jau daugiau nieko nauja negalima pasakyti apie Šekspyrą. Ta pati abejonė gali kilti ir dabar, iš naujo pakedenant gyvosios lietuvybės problemą. Kiek daug spausdintų žodžių paskleista, kiek paskaitų išklausyta! Net dvi svaraus turinio knygos ta pačia tema parašytos. Pirmoji, pedagogo V. Čižiūno "Tautinis Auklėjimas Šeimoje", pasirodė 1953 m., antroji, filosofo dr. J. Girniaus "Tauta ir Tautinė Ištikimybė", rodo 1961 m. datą. Pastaroji jau spėta išversti ir į latvių kalbą. Aplamai, abu veikalai buvo daugumo skaitytoje ir kritikų gražiai įvertinti. Tad gal čia reikėtų padėti tašką ir pasijieškoti naujos temos. Tuo labiau, kad esą niekas skaitytojų rinktinio skonio tiek nepažeidžia, kaip seni anekdotai. O vis dėlto gyvosios lietuvybės problema, kaip ir visos didžiosios problemos, negali būti poros knygų išspręsta. Dalinis atsiliepimas apie bet kokį veikalą neatstoja pagrindinio įvertinimo ir dažnai į autorių meta šešėlį, kurio jis neužsitarnavo. Autorius, pvz., gali pasijusti užgautas, kai skaitytojas knygoje pasigenda tam tikrų dalykų, kurių autorius visai nepalietė. Vis dėlto, jieškoda-mas atsakymo į gyvosios lietuvybės problemą, skaitytojas turi teisę pasigesti ir net reikalauti atsakymo į visus pagrindinius aspektus; tuo labiau, kai autorius neužsimena apie jo sąmoningai aplenktus dalykus, sudarydamas įspūdį, jog problema yra išsemta ar bent vispusiškai išspręsta. Gyvosios lietuvybės atžvilgiu tad aš drįsčiau šiaip - trumpiausiais žodžiais - apibūdinti dr. J. Girniaus ir pedagogo V. Čižiūno įnašus: vienas atstovauja teorijai, antras - praktikai. Paskirai paėmus, abu autoriai yra stiprūs savais atžvilgiais, tačiau skaitytojas vis dėlto neras būtino ir esminio ryšio tarp vieno teo^ rijos ir kito praktikos.
Šiame straipsnyje nagrinėsime knygas, parašytas prieš Zigmundo Froido (Sigmund Freud) psichoanalizės teorijų iškilimą. Froidas, austrų neurologas, tapo žinomas XX amžiuje dėl savo revoliucinių idėjų apie žmogaus pasąmonę, seksualumą ir psichikos sutrikimus. Nors Froidas nebuvo pirmasis, kuris nagrinėjo žmogaus psichikos gelmes, jo teorijos turėjo didžiulį poveikį literatūrai, menui, kultūrai ir, žinoma, psichologijai. Todėl įdomu panagrinėti, kokios knygos ir kokios idėjos dominavo intelektualinėje erdvėje prieš Froido iškilimą.
Moralinis sąmoningumas literatūroje iki Froido
Rašytojai visuomet naudojo ir naudos moralinio sąmoningumo alegorijas, nes tos alegorijos yra nelygstamos - trys vyrai romane "Mobi Dikas" atstovauja sąmoningumo trejybei: visiškas nežinojimas, žinojimas be rūpesčio, žinojimas ir rūpestis. Tai pačiai trejybei "Legendoje" atstovauja jaunas žydų pilotas, sakęs: "Tai siaubinga. Aš atsisakau tai priimti, netgi jei dėl to turėčiau atsisakyti gyvenimo", ir senyvas prancūzų generolas, ūkio dalies viršininkas, sakęs: "Tai siaubinga, tačiau mes galime verkti ir tai atlaikyti", bei anglų bataliono vadas, sakęs: "Tai siaubinga, aš turiu ką nors daryti".
Literatūra iki Froido, ypač XIX amžiuje, dažnai nagrinėjo žmogaus elgesį, moralę ir visuomenės normas. Tačiau šios knygos neturėjo tokio gilaus psichologinio pagrindo, kokį suteikė Froido teorijos. Vietoj to, jos dažnai rėmėsi filosofija, religija ir socialiniais stebėjimais.
Vienas iš pavyzdžių yra L. Tolstojaus kūryba. "Anna Karenina" ir "Karas ir taika" gvildena moralės, meilės, šeimos ir visuomenės temas, tačiau psichologiniai veikėjų portretai yra labiau pagrįsti stebėjimais ir moraliniais įsitikinimais, o ne psichoanalitinėmis teorijomis.
Taip pat skaitykite: Autizmas: požymiai, priežastys ir gydymas
Filosofijos įtaka literatūrai
Filosofija turėjo didelę įtaką literatūrai iki Froido. Romantizmo, realizmo ir natūralizmo srovės atspindėjo įvairias filosofines idėjas.
- Romantizmas (XIX a. pradžia) akcentavo emocijas, individualizmą ir gamtos grožį. Romantizmo rašytojai, tokie kaip J. V. Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe) ir V. Hugo (Victor Hugo), gvildeno žmogaus jausmų, aistrų ir dvasinių siekių temas.
- Realizmas (XIX a. vidurys) siekė atspindėti tikrovę be idealizavimo. Realizmo rašytojai, tokie kaip G. Floberas (Gustave Flaubert) ir L. Tolstojus, vaizdavo kasdienį gyvenimą, socialines problemas ir žmogaus charakterių ypatumus.
- Natūralizmas (XIX a. pabaiga) buvo realizmo atšaka, kuri pabrėžė determinizmą ir žmogaus priklausomybę nuo aplinkos. Natūralizmo rašytojai, tokie kaip E. Zola (Émile Zola), vaizdavo skurdą, ligas ir socialinę nelygybę, pabrėždami, kad žmogaus likimą lemia biologiniai ir socialiniai veiksniai.
Šios filosofinės idėjos paveikė literatūros temas, veikėjų portretus ir pasakojimo stilių. Tačiau prieš Froidą rašytojai neturėjo tokio gilaus supratimo apie pasąmonę ir psichikos mechanizmus, kokį suteikė psichoanalizė.
Religijos vaidmuo
Religija taip pat turėjo didelę įtaką literatūrai iki Froido. Krikščioniškos moralės normos, Biblijos istorijos ir religiniai įsitikinimai dažnai atsispindėjo literatūros kūriniuose.
F. M. Dostojevskio romanai, tokie kaip "Nusikaltimas ir bausmė" ir "Broliai Karamazovai", gvildena moralės, kaltės, atpirkimo ir tikėjimo temas. Dostojevskis nagrinėjo žmogaus dvasios gelmes, tačiau jo analizė buvo labiau pagrįsta religiniais įsitikinimais ir moraliniais principais, o ne psichoanalitinėmis teorijomis.
Mokslo įtaka ir psichologijos užuomazgos
Nors Froido psichoanalizė dar nebuvo iškilusi, mokslas ir psichologija jau darė įtaką literatūrai. XIX amžiuje atsirado naujų mokslinių teorijų, tokių kaip evoliucijos teorija, kurios paveikė žmogaus supratimą apie save ir pasaulį.
Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti psichoterapiją
Literatūroje pradėjo atsirasti veikėjų, kurių elgesys buvo aiškinamas biologiniais ir fiziologiniais veiksniais. Tačiau šios analizės dar nebuvo tokios gilios ir išsamios, kaip Froido psichoanalizė.
Knygos vaikams: filosofijos istorijos ir filosofinių asmenybių reikšmė mąstymo ugdymui
Sokratas laksto Atėnų gatvėmis ir uždavinėja klausimus sutiktiesiems, Freudas atranda psichoanalizę, kalbėdamasis su žuvimis, Dekartas sapne skverbiasi į savo sielos gelmes ir supranta, kad „mąstau, vadinasi, esu“, mirties nerimo apimtas tarakonas Martinas įlenda į velionio Heideggerio kūną ir ten perpranta būtį. Tai keturių knygelių, skirtų su filosofija susipažinti mažiesiems skaitytojams, siužetai: „Piktasis pono Dekarto Genijus“, „Profesorius Freudas kalbasi su žuvimis“, „Martino Heideggerio tarakonas“, „Dieviškojo Sokrato mirtis“. Jas neseniai išleido leidykla „Jonas ir Jokūbas“ (nuo 2020 m. - „Phi knygos“, - red. past.), o iš prancūzų kalbos išvertė Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė Daina Habdankaitė. Pasak jos, šios knygelės akcentuoja filosofijos istorijos ir filosofinių asmenybių reikšmę mąstymo ugdymui.
Leidykla „Mažieji Platonai“ (pranc. „Les petits Platons“) yra išleidusi apie tris dešimtis knygų vaikams: apie šv. Augustiną, Blezą Paskalį, Imanuelį Kantą, Editą Štein etc. Mano galva, „Jono ir Jokūbo“ išleistos knygelės neblogai reprezentuoja ne tik filosofijos istorijos ir filosofinių problemų lauką, bet ir „Mažųjų Platonų“ leidyklos veiklą. „Piktasis pono Dekarto Genijus“ yra pirmoji prancūzų leidyklos serijos knygelė, nuo kurios ir prasidėjo visą filosofinių knygų vaikams ir jaunimui leidyba. Tuo tarpu knygelė „Dieviškojo Sokrato mirtis“, kurios, kaip ir pirmosios autorius yra prancūzų leidyklos įkūrėjas ir vadovas Jeanas Paulas Monginas, yra turbūt tradiciškiausias būdas pradėti pažintį su filosofiją. Ne veltui daugelis įvadų į filosofiją, o ir šiuolaikinių filosofų samprotavimų, prasideda nuo aliuzijos į Platoną ir sokratiškąją Graikiją. Net jei nesutinkame su Whiteheado teiginiu, kad visa filosofija yra pastabos Platono paraštėse, negalime paneigti istorinės Vakarų filosofijos atsiradimo vietos - antikos mąstymo, Platono sokratiškųjų dialogų. Tuo tarpu knygelės apie Heideggerį ir Freudą liečia egzistencines problemas, su kuriomis neišvengiamai susiduria tiek maži, tiek dideli. Lietuviškai pasirodžiusios knygelės varijuoja savo sudėtingumu, tad gali rasti skaitytoją tiek skirtingo amžiaus, tiek skirtingo apsiskaitymo grupėse.
„Mažųjų Platonų“, skirtingai nei kitos Vakarų Europos leidyklos, kurios taip pat leidžia filosofines knygeles vaikams, akcentuoja filosofijos istorijos ir filosofinių asmenybių reikšmę mąstymo ugdymui. Kitas knygelių išskirtinumas - teksto ir vaizdo dermė. Kūrybingą ir įtraukiantį tekstą kaskart lydi įspūdingos, originalios iliustracijos, kurios tampa lygiavertėmis prasmės nešėjomis. Vis dėlto svarbu paminėti, kad knygelių leidėjai Prancūzijoje pradeda nuo teksto, kurį rašo žinomi ir patyrę filosofai, o iliustratorius prie kūrybinio proceso prisijungia jau sukūrus tekstą. Labai svarbu, kad tekstus rašo profesionalūs filosofai, nemažai metų paskyrę tam tikrų filosofinių mokyklų ir idėjų studijoms, tad jų pasakojimai yra ne tik įtraukiantys ir literatūriški, bet juose apstu ir filosofinių subtilybių, kurios neretai atsiskleidžia tik žinantiems filosofinį klausimo ar mąstytojo idėjų kontekstą. Dėl šios priežasties knygelės yra daugiasluoksnės, prie jų verta grįžti keičiantis skaitytojo amžiui ir apsiskaitymo lygiui.
Autorės teigimu, knygelės yra estetiškos, informatyvios bei daugiasluoksnės. Būtent šis literatūrinių ir filosofinių sluoksnių išnarpliojimas tampa visai smagiu užsiėmimu suaugusiesiems, taip pat ir tiems, kam yra tekę bent šiek tiek prisiliesti prie filosofijos. Štai, pavyzdžiui, knygelėje „Martino Haidegerio tarakonas“ esama bent keturių prasminių sluoksnių. Pirma - tai gyvenimo prasmės klausimo kamuojamo tarakono nuotykis. Antra - tai Martino Heideggerio filosofinių klausimų ir idėjų rekonstrukcija. Trečia - aliuzija į istorinį Heideggerio gyvenamąjį laikotarpį, t. y. į nacistinę Vokietiją ir sudėtingą filosofo santykį su Trečiuoju Reichu. Galiausiai ketvirtasis prasmės sluoksnis - aliuzijos į poetus, kurių kūrybai įtaką darė Heideggerio mąstymas ir kurie įkvėpė ir patį filosofą.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo kontrolės susigrąžinimas
Leidykla skelbia, kad knyga skiriama vaikams nuo devynerių metų. Anot Jeano Paulo Mongino, vaikai susiduria su pasauliu, kurio iškart iki galo neperpranta, kuriame nuolat lieka nesuprastas likutis. Nepaisant to, jie kuo puikiausiai jame funkcionuoja: smalsauja, atranda, supranta, klausia ir formuluoja atsakymus. Šis nesuprastas likutis gali virsti motyvuojančia jėga ne tik mažiesiems smalsautojams, bet ir suaugusiems. Juk ir intelektualinis smalsumas veikia matoma-nematoma, žinoma-nežinoma, suprantama-nesuprantama perskyrų įtampoje. O apskritai manau, kad derėtų labiau pasitikėti vaikais ir jaunimu, ypač jų kognityviniais sugebėjimais. Jei jiems nuolat pateikiame sukramtytą medžiagą, kokią tuomet turime teisę apgailestauti dėl jauno žmogaus pasyvumo ar reikalauti kritinės gebos. Visa tai reikia ugdyti nuo pat mažumės.
Dviejose iš keturių knygelių - apie Sokratą ir Heideggerį - kalbama apie mirtį. Vaikai, kaip ir bet kuris kitas šiuolaikinės visuomenės narys, su mirtimi tiesiogiai ar netiesiogiai susiduria nuolat: pradedant mylimo pasakos personažo žūtimi ir baigiant artimojo netektimi. Problema ne ta, kad staiga apie mirtį pradedame kalbėti su vaikais. Problema veikiau slypi tame, kada ir kaip tai daryti. Juk anksčiau ar vėliau ir šią temą reikės paliesti. Manau, kad šios serijos knygelės gali suveikti kaip literatūrinės progos paliesti temas, kurias išgryninti ir iškelti į dėmesio centrą iki tol nebuvo laiko ar vietos. Nors filosofines knygeles kuo puikiausiai galima skaityti vienumoje, manau, kad visai verta jas skaityti kartu su mažaisiais arba pasitelkti jas su jaunimu diskutuojant apie draugystės, mirties, teisingumo, prasmės ir kitus klausimus. Esu linkusi manyti, kad filosofinis mąstymas šiomis knygelėmis neužsibaigia - jose iškelti klausimai reikalauja svarstyti ir kalbėtis toliau. Kuo naudinga su filosofija supažindinti jau nedidelius vaikus? Filosofija yra kultūros ir mokslo lauko dalis. Ir ne šiaip atsitiktinis elementas, o vienas iš kertinių. Todėl supažindinti vaikus su idėjomis, kurios formavo ir tebeformuoja meno, politikos, mokslo ir kitas sritis kartu reiškia jiems į rankas įduoti žemėlapį, padėsiantį ne tik geriau orientuotis minėtose gyvenimo srityse, bet ir geriau suprasti šiandien vykstančius procesus.
Vienos knygų atvarte tu pristatoma tokiais žodžiais: „Kuo toliau, tuo labiau ji įsitikina, kad kiekvienas vertimas yra kūryba ir kad visuomet lieka likutis, kuris nesileidžia išverčiamas.“ Žinoma, filosofinės knygelės vaikams nėra kokie nors sudėtingi filosofiniai veikalai, tačiau ir jas verčiant nevalia prarasti budrumo. Teko atkreipti dėmesį, ar subtiliai autorių į pasakojimą įvesdintos filosofinės sąvokos nepasimes verčiant į lietuvių kalbą. Vienos knygelės parašytos proziškesne kalba, o kitose nevengiama žaidimo žodžiais, kartais ir poetinės raiškos.