Įvadas
XX amžiaus lietuvių literatūra, tiek proza, tiek lyrika, dažnai nagrinėjo brandžių asmenybių dvilypumą. Šis dvilypumas pasireiškia įvairiais būdais, dažnai atspindėdamas skirtumą tarp to, ką žmogus sako, ir to, ką daro, vidinio „aš“ slėpimą siekiant tam tikrų tikslų arba neatitikimą tarp susikurtų lūkesčių ir realybės. Šią temą gvildeno tokie autoriai kaip Antanas Škėma romane „Balta drobulė“, Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ ir Salomėja Nėris eilėraščių rinkinyje „Prie didelio kelio“.
Meniškos Prigimties Žmogaus Dvilypumas A. Škėmos Romane „Balta drobulė“
Nereta situacija, kai meniškos prigimties žmonės patiria asmenybės dvilypumą. Vienas iš pavyzdžių yra Antanas Škėma, kuris 1944 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur parašė savo pirmąjį ir vienintelį romaną „Balta drobulė“. Romano pagrindinis veikėjas Antanas Garšva yra poetas ir emigrantas, kuris išgyvena asmenybės dvilypumą dėl to, kad dirba liftininku didžiausiame Niujorko viešbutyje, kas visiškai neatitinka jo meniškos prigimties. Rašydamas romaną, autorius rėmėsi savo patirtimi, nes pats Amerikoje dirbo liftininku.
Antanas Garšva, kaip ir pats autorius, užaugo inteligentų šeimoje ir dėl sovietų okupacijos turėjo pasitraukti į Vakarus, kur jam nepavyko rasti darbo, kuris bent minimaliai atitiktų menininko prigimtį. Dirbdamas lifto operatoriumi svetimoje šalyje, jis jaučiasi labai blogai, tačiau niekam tai nerūpi. Antanas Garšva jaučia, kad praranda asmenybės individualumą, nes negali realizuoti savęs kaip poeto, ir išgyvena dvilypumą, nes turi prisitaikyti prie svetimos, jam nepalankios aplinkos ir žmonių, kuriems jis nėra svarbus. Dėl to netgi paūmėja jo liga - neurastenija, nepagydoma psichikos liga.
Garšva niekam negali atsiverti ir pasakyti, kad monotoniškas darbas jį varo iš proto. Jis dėvi uniformą, kuri primena teatrinį kostiumą. Garšvos pašaukimas yra kūryba, o jo išsikeltas tikslas - įsiamžinti literatūros istorijoje. Tačiau vilkėdamas šią uniformą, būdamas tik numeriu 87, jis nebeturi teisės būti savimi, nes taisyklės griežtai riboja jo išvaizdą ir elgesį. Privalomos baltos pirštinės uždengia motinos dovanotą žiedą, kuris yra Garšvos asmens tapatybės ženklas ir simbolinė jungtis su praeitimi bei Lietuva. Garšva, nuolat judėdamas „Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje“, nebesijaučia žmogumi, o tik didelio mechanizmo dalimi.
Kita vertus, Garšva neturi pasirinkimo. Rašytojo darbas yra kilnus, kaip teigė to meto egzistencialistas Alberas Kamiu, bet ir nelengvas. Reikia įkvėpimo, kad žodžiai būtų verti žmonių dėmesio. Dėl nepagydomos ligos ir finansinių nepriteklių jis negali atsisakyti darbo, taip pat jam trūksta įkvėpimo, todėl eilėraščiai lieka neužbaigti, o svajonė išleisti knygą tolsta. Vienintelė jo skaitytoja yra emigrantė iš Lietuvos, buvusi istorijos mokytoja Elena.
Taip pat skaitykite: Autizmas: požymiai, priežastys ir gydymas
Galima daryti išvadą, kad Garšvai, meniškos prigimties žmogui, neįmanoma suderinti nuobodų darbo su kūryba. Jis taip pat negeba pritapti svetimoje valstybėje, dėl to progresuoja nepagydoma psichikos liga.
Netinkamo Kelio Pasirinkimo Įtaka Asmenybės Dvilypumui V. Mykolaičio-Putino Romane „Altorių šešėly“
Kita dalis žmonių pasirenka jiems netinkamą profesiją arba gyvenimo būdą, o tai supranta tik vėliau, todėl kenčia dvilypumą. Asmenybės dvilypumo problemą kelia Vincas Mykolaitis-Putinas intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Pagrindinis veikėjas, šešiolikmetis Liudas Vasaris, išgyvena asmenybės dvilypumą dėl netinkamo asmeninio kelio pasirinkimo. Jis įstoja į kunigų seminariją, kurioje besimokydamas supranta, kad jo pašaukimas yra ne kunigo, o poeto. Suvokęs savo prigimtinę dovaną - talentą kurti - jis nori rašyti, pažinti gyvenimą, bet negali mesti kunigystės dėl tėvų.
Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio - psichologinės savianalizės - kūrinys moderniojoje XX amžiaus vidurio lietuvių literatūroje, ir skirtingai nei Antanas Škėma, Putinas teigė, jog jo romanas nėra autobiografija. Protagonistas manė, kad kunigo darbas jam bus tinkamas dėl tėvų noro, troškimo tarnauti Lietuvai ir pajusti gyvąjį Dievą. Tai buvo jo stojimo į seminariją motyvai. O Vasario tėvai, ūkininkai, suprato, kad Liudas netikęs ūkio darbams, be to, kunigo profesija pelnys šeimai garbę.
Liudas šešerius metus mokėsi kunigų seminarijoje, dirbo Kalnynų parapijoje vikaru ir galiausiai tampa žinomu rašytoju, tik tada atsisakė kunigystės. Tokį gyvenimo pasikeitimą lėmė aštuoniolikos metų kančios ir dvilypio gyvenimo, norint suderinti savyje kunigą ir poetą. Romane nuolat keliamas klausimas: ar gali tas pats žmogus būti ir kunigas, ir poetas? Liudui, kaip poetui, reikia laisvės, jis nori pažinti žmones, skaityti pasaulietinę literatūrą, bet kunigo asketiškas gyvenimo būdas to neleidžia. Visi žemiški malonumai - meilė tarp vyro ir moters, teatras ir muzika, apsilankymas kavinėje - draudžiami kunigui. Kyla problema: apie ką reikia Liudui rašyti, jeigu jis negyvena pasauliečio gyvenimo?
Liudas Vasaris prarado pačius gražiausius savo jaunystės metus, nuolat kankindamasis vien dėl to, kad pasirinko netinkamą profesiją. Kūrinio autorius, kuris irgi buvo kunigas, gerai jautė ir suprato pagrindinį veikėją. Praėjus dvejiems metams po romano išleidimo, Putinas metė kunigystę, nes, anot jo, kūryba nedera su religija, o dvilypumas veda prie savęs, kaip asmenybės, sunaikinimo.
Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti psichoterapiją
Taigi, Liudas Vasaris atsisako kunigystės ir skiria visą laiką kūrybai, galiausiai pasirinkdamas profesiją, kuri atitinka jo būdą ir prigimtį.
Politinių Pažiūrų Įtaka Asmenybės Dvilypumui S. Nėries Kūryboje
Tačiau asmenybės dvilypumą gali lemti ne tik asmeninio kelio pasirinkimas, bet ir politinės pažiūros, kurioms atsirasti įtakos turi politinės aplinkybės. Salomėjos Nėries biografija ir karo metų lyrika atskleidžia asmenybės dvilypumo problemą. Eilėraščiuose „Maironiui“, „Namo“ bei „Tolimas sapnas“ lyrinis subjektas prabyla tarsi pati poetė Nėris. Nuo mažens mėgusi meną, buvusi religinga neoromantinės pasaulėjautos poetė, Kauno universitete baigusi literatūrą, vokiečių kalbą ir pedagogiką, iš anksto buvo pripažinta kaip talentinga poetė.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į XIX amžių