Šis straipsnis nagrinėja humanistinės kultūringo žmogaus sampratos raidą kalbos kontekste, remiantis istoriniais šaltiniais ir to meto veikėjų įžvalgomis. Straipsnyje analizuojami idealai, kurių siekė to meto visuomenė, ir tai, kaip šie idealai buvo įgyvendinami.
Tautinio atgimimo idealai ir naujo laikotarpio veikėjų vizijos
Lietuvių veikėjai, dar prieš atkuriant nepriklausomybę, sugebėjo įžiebti tautinį atgimimą, kurio kulminacija turėjo tapti valstybinė nepriklausomybė. Atgavus valstybinę nepriklausomybę, iškilo klausimas, kokius naujus idealus tautai turėtų siūlyti naujo laikotarpio veikėjai. Profesorius Antanas Maceina teigė, kad valstybė, kaip ir žmogus, iš pradžių siekia išsilaikyti, o išsilaikiusi - išsivystyti. Atkūrus valstybę 1918 metais, svarbiausias tikslas buvo apginti nepriklausomybę. Tačiau šiam laikotarpiui pasibaigus, reikėjo naujų idealų, kurie skirtųsi nuo tautinio atgimimo idealų.
Politinių idealų formavimasis ir demokratijos krizė
Politinių idealų formavimasis Lietuvoje sutapo su demokratijos krize visoje Vakarų Europoje. Po Pirmojo pasaulinio karo, dėl gyvenimo sunkumų demokratija buvo kritikuojama, todėl ieškota naujų, radikalesnių formų. Lietuvoje demokratinė sąmonė nebuvo stipri, nes ilgą laiką būdama svetimos valstybės dalimi, tauta neįgavo savarankiškumo ir atsakomybės. Po trumpo demokratijos laikotarpio iškilo totalizmo idealas, gyvavęs keturiolika metų (1926-1940).
Stasys Šalkauskis pastebėjo, kad Lietuva konstituciškai yra demokratinė respublika, tačiau iš tikrųjų tokia nėra. Jis teigė, kad Lietuvoje trūksta visuomeninio kultūringumo, o partinė spauda pasižymi subjektyvumu, aklumu, klaidingų žinių platinimu ir demagogija. Tačiau ir kitais atvejais demokratija nebuvo pribrendusi demokratiniam idealui įgyvendinti. Politinis totalizmas laikėsi karinės jėgos dėka, tačiau jis buvo naudingas, nes leido palyginti demokratiją su totalizmu ir išgelbėjo nuo demokratinio palaidumo.
Kultūrinės sintezės idealas
Tauta, atkūrusi savą valstybę, turėjo įsijungti į europinę šeimą ir atlikti tam tikrą uždavinį. Kultūros veikėjų pareiga buvo apibrėžti šį uždavinį ir pasiūlyti jį tautai kaip siektiną idealą. Gyvendama tarp Rytų ir Vakarų, lietuvių tauta turėjo ryšių su abiejų pasaulių dvasia. Todėl kultūrinis idealas buvo pasiūlytas kultūrinės sintezės pavidalu. Šio idealo autorius ir skelbėjas buvo Stasys Šalkauskis.
Taip pat skaitykite: Ankstyvoji pagalba ir integracija autizmo atveju
Šalkauskis teigė, kad lietuvių tauta turi realizuoti dviejų pasaulių sintezę savo civilizacijoje, siekti tikros savo vertės pajautimo ir parodyti pasauliui ypatingą savo fizionomiją. Nepaisant šių teigiamybių, Šalkauskio peršama sintezė buvo sutikta gana abejingai ir net priešiškai. Kultūrinės sintezės idealas buvo kritikų vadinamas stabdančiu dvasinę tautos energiją ir atidarančiu duris sinkretizmui.
Psichologiškai šis pasipriešinimas buvo suprantamas. Lietuvių tauta, dar tik neseniai nusikračiusi ne tik politiniu, bet ir kultūriniu Rusijos jungu, vargu ar galėjo taip greitai susižavėti Šalkauskio peršamu rusiškuoju visažmogiškumu. Jaunoji kultūrininkų karta linko į Vakarus, o senoji rusiškoji kultūra jai buvo beveik nebepažįstama.
Religinis idealas ir pasauliečių vaidmuo
Religinėje srityje tauta išgirdo popiežiaus Pijaus XI kvietimą įvykdyti "Kristaus taiką Kristaus Karalystėje" ne vien dvasininkijos rankomis, o pasauliečių dalyvavimu ir bendradarbiavimu hierarchijos apaštalavime arba vadinamąja katalikiškąja akcija. Pasauliečių dalyvavimas hierarchijos apaštalavime buvo naujas visam pasauliui, o tuo labiau Lietuvai, kurios istorijoje dvasiškija vienintelė tvarkė ne tik religijos, bet daugelį ir kultūros reikalų. Pasauliečių apaštalavimas, stipriai organizuojamas ir skelbiamas, iš tikro buvo naujas religinis idealas. Šio idealo entuziastai buvo vyskupas K. Paltarokas ir vyskupas M. Reinys.
Visuomenės atsakas į idealus
Nė vienas iš šių trijų idealų nebuvo visiškai įgyvendintas. Tačiau visi jie davė progos politikams, kultūrininkams ir religininkams giliau pažvelgti į savas sritis. Politinio totalizmo žlugimas buvo akivaizdus, o kultūrinės sintezės idealas nesusilaukė didelio susidomėjimo. Katalikiškoji akcija iš pradžių buvo sutikta entuziastingai, tačiau po kelerių metų atsidūrė akligatvyje.
Renesanso įtaka humanistinės kultūros formavimuisi
XVI amžiuje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, išplito Reformacijos sąjūdis ir prasidėjo Renesansas, kuris pakeitė viduramžių kultūrą. Renesanso epochoje suklestėjo mokslas, literatūra ir dailė. Renesanso kultūros veikėjai siekė atgaivinti antikos kultūrą ir juos vienijo naujas požiūris į žmogų, jo intelektą, jausmus, kūrybinius sugebėjimus ir kūno grožį.
Taip pat skaitykite: Psichosomatikos supratimas
Renesansas Lietuvoje plito Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo laikais. Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca globojo menininkus ir kvietėsi juos iš Italijos į LDK. Vilniuje ir kituose miestuose dirbo tiek kviestiniai architektai, tiek vietos meistrai. XVI amžiaus viduryje Žemutinė pilis Vilniuje tapo ne tik žymiausiu renesansiniu pastatu, bet ir meno vertybių bei knygų kolekcijų kaupimo vieta.
Renesanso menas tapo svarbiausiu idealų įgyvendinimo įrankiu. Mene ėmė vyrauti gražaus kūno sudėjimo, optimistinės nuotaikos žmonės. Menininkai tyrė aplinką, anatomiją, antikinio meno paminklus. Buvo grąžintas dėmesys žmogaus grožiui ir gamtos vaizdavimui. Sparčiai plito taikomojo meno produkcija, knygų viršeliai įgavo renesansinę ornamentiką, o rankraščių miniatiūromis imta puošti net herbų suteikimo aktus.
Mokslo pažanga ir humanistinės kultūringo žmogaus samprata
XVI amžiaus pirmojoje pusėje Vilniuje veikė trys mokyklos, o visuomenėje prigijo humanistinė kultūringo žmogaus samprata. Idealu tapo žmogus, mokantis tris senąsias kalbas - lotynų, graikų ir hebrajų. Bajorų jaunimas vyko studijuoti į Italijos, Vokietijos ar Prancūzijos universitetus, o 1579 metais Vilniuje įsteigta kolegija buvo pakelta į Akademijos rangą, tapdama pirmuoju universitetu Pabaltijo šalyse ir Rytų Europoje.
Knygų rinkiniai ir religinė situacija
XVI amžiaus pradžioje atsirado dideli knygų rinkiniai, kuriuos turėjo ne tik valdovas Žygimantas Augustas, bet ir kiti visuomenėje pagarsėję žmonės. Šiuose rinkiniuose buvo sukaupta daug brangių rankraštinių ir spausdintų knygų, įskaitant antikinių autorių darbus.
Nepaisant krikščionybės įvedimo, Lietuvos kaimo gyventojai krikščionių religiją mažai tepažino ir bažnytinių apeigų neatlikinėjo. Valstiečiai į religiją ir baudžiavą žiūrėjo kaip į bajorų reikalą ir nuo viso to šalinosi.
Taip pat skaitykite: Užduotys vaikų psichologinei raidai
Masinio prado iškilimas ir pavojai asmenybei
XX amžiuje iškilo masinio prado iškilimas, kuris kėlė pavojų asmenybei. Masinis pradas pasižymi ligūstumu ir barbariškumu, naikina kūrybingumą ir veda į nuasmeninimą. Masinis principas bando tapti gyvenimo tvarkytoju, tačiau jis žengia ligūstų ir barbariškų instinktų vedamas.
Asmens laisvės atsisakymas ir masės įtaka
Modernusis žmogus, pavargęs nuo laisvės, ieško masės, kurioje galėtų pasislėpti nuo apsisprendimo naštos. Masė niveliuoja asmenybę ir pajungia ją kolektyviniam instinktui. Masė savaime šaukiasi vadų, kurie užduotų darbą, sutvarkytų ir palenktų. Vadai yra masės susikoncentravimas viename žmogiškajame individe, kuris jaučia, ko ji nori, ir patenkina jos troškimus.