Žmogaus elgesio pasekmės: Kompleksinis poveikis individams ir visuomenei

Žmogaus elgesys yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, kurį veikia daugybė veiksnių. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti įvairias žmogaus elgesio pasekmes, pradedant priklausomybių poveikiu individams ir jų artimiesiems, baigiant smurto prieš vaikus pasekmėmis ir klausos netekimo psichologiniais aspektais. Straipsnyje remiamasi psichologų, psichiatrų ir kitų specialistų įžvalgomis, taip pat mokslinių tyrimų duomenimis.

Schemos ir jų įtaka elgesiui

Schemos susiformuoja vaikystėje, kai nepatenkinami tam tikri vaiko poreikiai, ir toliau vystosi suaugus. Schemų dažnai žmogus sąmoningai nesuvokia, tačiau kai tam tikri gyvenimo įvykiai suaktyvina schemas, žmonių jausmai ir mintys yra jų stipriai veikiami: būtent turimos schemos nulemia, kaip žmogus jaučiasi, ką mąsto, kaip elgiasi tam tikrose situacijose. Daugiau ar mažiau visi žmonės vadovaujasi tam tikromis schemomis ir ne visais atvejais jos yra kenksmingos: kol jas „subalansuoja“ teigiami įsitikinimai apie save, kitus ir pasaulį, ar kol schemos nėra labai rigidiškos (t.y., visiškai nekintančios priklausomai nuo aplinkybių), tol jos žmogui nekelia daug problemų. Problemos kyla tuomet, kai schemos būna taip giliai įsirėžusios žmogaus viduje, kad individas vadovaujasi jomis nedvejodamas ir nesvarstydamas nepriklausomai nuo to, ar schemos adaptyvios ir tinkamos aplinkybėms, ar ne. Kartais viena ar kita schema būna tokia aktyvi ir nepalenkiama, kad ji tampa asmenybės sutrikimo ašimi.

Schemų terapijos, sukurtos gydyti asmenybės sutrikimus ir apimančios elementus iš tokių psichoterapijos krypčių kaip kognityvinė elgesio terapija, psichodrama, geštalto terapija, prieraišumo teorija ir kt., pradininkas Jeffrey Young‘as išskiria 18 schemų, pagal kurias gyvena žmonės:

1. Emocinė deprivacija. Ši schema reiškia įsitikinimą, kad esminiai emociniai poreikiai - prisirišimo, artumo, meilės, empatijos ir saugumo - niekada nebus kitų patenkinti. Ši schema formuojasi, kai žmogaus tėvai yra šalti ar atsiriboję ir nepatenkina šių vaiko poreikių. Žmogus, gyvenantis pagal emocinės deprivacijos schemą jaučia, kad niekas juo/ja iš tiesų nesirūpina, bet tuo pačiu ir nuolat atsiduria santykiuose su šaltais ir atsiribojusiais žmonėmis, toks žmogus nuolat pyksta, bet tuo pačiu jaučiasi ir vienišas(-a) bei įskaudintas(-a).
2. Apleistumas/nestabilumas. Ši schema reiškia tikėjimą, kad bus prarasti visi, su kuo tiks bus užmegztas ryšys. Asmuo tiki, kad vienu ar kitu būdu artimi santykiai anksčiau ar vėliau baigsis. Žmogus su stipriai aktyvuota apleistumo schema gali būti labai priekabus, įkyrus, pernelyg prisirišantis, perdėtai jautriai reaguoti net ir į normalius išsiskyrimus (pvz., vyrui išvykstant į komandiruotę) - ironiška, bet tai neretai kitus atbaido ir dėl to asmens apleistumo schema pastiprinama. Ši schema formuojasi, kai žmogus vaikystėje būna patyręs tėvų skyrybas ar mirtį, taip pat kai tėvai nenuosekliai atliepia vaiko poreikius (pvz., kai vaikystėje žmogus būdavo ilgam laikui paliekamas vienas).
3. Nepasitikėjimas/išnaudojimas. Ši schema apima įsitikinimą, kad kiti specialiai išnaudos ar nuskriaus. Šią schemą turintys žmonės tiki, kad kiti juos užgaus, apgaus ar sumenkins. Vaikystėje tokie žmonės neretai būna išnaudoti, skriausti ar su jais elgtasi neteisingai. Tokie žmonės dažnai yra pirmi pasirengę pulti bei būna kerštingi. Be to, šie žmonės dažnai „pastato sieną“ tarp savęs ir kitų, nieko neprisileidžia artyn, palaiko tik paviršutiniškus ryšius su žmonėmis, o jei užmezga santykius, tai su - paradoksalu - žmonėmis, kurie su jais elgiasi blogai.
4. Socialinė izoliacija/atsiskyrimas. Žmonės, turintys šią schemą, tiki, kad jie yra izoliuoti nuo pasaulio, skiriasi nuo kitų žmonių ir nėra jokios bendruomenės dalis. Su šiuo įsitikinimu dažniausiai užauga žmonės, vaikystėje matę ar jautę, kad jų šeima kažkuo kitokia nei kitos šeimos. Suaugę šie asmenys jaučiasi nepakankamai patrauklūs, žemesnio statuso, neįdomūs, turintys prastesnius bendravimo įgūdžius ar dar kitaip kitokie ir dėl to atstumti.
5. Defektyvumas/gėda. Ši schema apibūdina žmogaus tikėjimą, kad jis yra iš vidaus, iš pačių gelmių ydingas ir jei kiti priartės - pastebės tai ir pasitrauks iš santykių. Defektyvumo ir nepilnavertiškumo jausmus dažnai lydi didžiulė gėda, žmogus kaltina save, jaučiasi nevertas meilės ir netiki, kad kas jį galėtų vertinti. Ši schema formuojasi, kai tėvai yra labai kritiški ir priverčia vaiką jaustis taip, tarsi jis/ji būtų nevertas meilės.
6. Nesėkmė. Nesėkmės schema reiškia įsitikinimą, kad esi nepajėgus kažką daryti tiek pat gerai, kaip bendraamžiai - ar tai būtų mokslai, karjera, sportas ar kita veikla. Žmonės su stipriai išreikšta nesėkmės schema jaučiasi netalentingi, kvaili, neprotingi ir nuolat tikisi nesėkmių. Jie mano, kad ko besiims - nepavyks, dėl to jie mažai stengiasi. Ši schema paprastai formuojasi, kai vaikas nuolat jaučiasi nevykęs, nepajėgus kažko pasiekti, kai yra lyginamas su „geresniais“ bei kai tėvai nesuteikia pakankamai palaikymo, padrąsinimų ir disciplinos, kad vaikas galėtų kažkur patirti sėkmę.
7. Priklausomybė/nekompetentingumas. Ši schema apima įsitikinimą apie savo nepajėgumą ir nekompetenciją atlikti paprastus kasdienius dalykus savo jėgomis - tokie žmonės neretai perdėtai pasitiki kitais ir nuolat prašo pagalbos, kai reikia priimti sprendimus, atlikti naujas veiklas ir pan. Ši schema formuojasi, kai tėvai nepakankamai padrąsina vaikus imtis veiklų savarankiškai, neugdo vaikų gebėjimo pasirūpinti savimi ar kai priverčia vaiką jaustis nekompetentingu, kai jis mėgina kažką daryti pats.
8. Pažeidžiamumas skriaudoms ir ligoms. Žmonės su stipriai išreikšta pažeidžiamumo schema nuolat tikisi katastrofų - finansinių, gamtinių, medicininių ir pan., žmogus bijo susirgti, išprotėti, skristi lėktuvu, patirti žemės drebėjimą ir t.t. Šių žmonių gyvenimas perpildytas nerealistiškų, perdėtų baimių, kurios verčia imtis perdėtų atsargumo priemonių, kad tik būtų apsisaugota nuo potencialių pavojų. Paprastai ši schema formuojasi, kai tėvai įskiepija vaikui idėją, kad pasaulis yra labai pavojinga vieta.
9. Susipainiojimas/neišsivysčiusi savastis. Ši schema apibūdina perdėtą emocinį susiliejimą su kitais - dažniausiai tėvais ar romantiniu partneriu. Neretai jaučiamas savo individualaus tapatumo trūkumas, jaučiama vidinė tuštuma, tikslingumo stoka. Ši schema vystosi, kai tėvai yra perdėtai kontroliuojantys, smurtaujantys ar taip perdėtai globojantys, kad vaikui taip ir neišsivysto atskiras savasties jausmas.
10. Paklusnumas. Ši schema reiškia įsitikinimą, kad privaloma pasiduoti kitų kontrolei, kad būtų išvengta neigiamų pasekmių. Dažnai asmenys, turintys išreikštą paklusnumo schemą, baiminasi, kad jei jie nepasiduos ir nenusileis kitiems, kiti supyks ir juos atstums. Neretai šie žmonės pamiršta savo pačių poreikius ir neatsižvelgia į savo jausmus. Ši schema formuojasi, kai tėvai yra pernelyg kontroliuojantys. Deja, tokie asmenys neretai ir suaugę atsiduria santykiuose su labai dominuojančiais ir kontroliuojančiais žmonėmis.
11. Pasiaukojimas. Pasiaukojimo schema apibūdina perdėtą savo paties poreikių aukojimą dėl kitų gerovės - kai rūpinamasi savo poreikiais, jaučiama didžiulė kaltė, taigi kad būtų išvengta kaltės jausmo aukojamasi kitų labui. Aukojimasis tampa būdu pasikelti savivertę, be to, atsiranda prasmės jausmas, tačiau tuo pačiu paminami savo paties norai ir poreikiai. Ši schema formuojasi, kai žmogus vaikystėje tampa atsakingu už vieną ar abu tėvus bei jų gerovę.
12. Emocinis slopinimas. Emocinio slopinimo schema reiškia įsitikinimą, kad privaloma nuslopinti spontaniškas emocijas, ypač pyktį, nes bet koks jausmų išreiškimas pakenks, baigsis sumažėjusia saviverte, gėda, kerštu ar atstūmimu. Žmonėms su stipriai aktyvuota emocinio slopinimo schema trūksta spontaniškumo, juos kiti neretai vertina kaip „susivaržiusius“. Ši schema dažnai vystosi, kai tėvai nepritaria jausmų išreiškimui ar už jį baudžia.
13. Nepalaužiami standartai/hiperkritiškumas. Šią schemą apibūdina įsitikinimas, kad ką bedarytum, tai vis tiek padarysi nepakankamai gerai, dėl to reikia stengtis labiau. Šį įsitikinimą stiprina troškimas atitikinti neįmanomai aukštus vidinius standartus - kitaip tariant, asmuo nuolat kažko siekia, tobulina, gerina įvairiose gyvenimo srityse dėl to, kad išvengtų vidinės savikritikos. Ypatingai pabrėžiama statuso, pinigų, pasiekimų, grožio ar pripažinimo svarba, deja, laimės, malonumo, santykių ir džiaugimosi sėkmėmis kaina. Maža to, šių standartų atitikimo reikalaujama ir iš kitų žmonių - tokie žmonės yra ne tik savikritiški, bet ir kritiški. Ši schema formuojasi, kai iš vaiko tikimasi būti geriausiu (nes jei esi ne pirmas - esi „lūzeris“), kai vaikas niekad neįtinka tėvams ir tėvų meilė yra sąlyginė - t.y., vaikui meilė išreiškiama tik tada, kai ko nors pasiekia.
14. Nusipelnymas/grandioziškumas. Ši schema apima įsitikinimą, kad galima sakyti ar daryti ką nori ir turėti ką nori kada tik užsigeidi - nepriklausomai nuo to, ar tai kam nors gali sukelti nepatogumų ar pakenkti. Asmenys su aktyvuota nusipelnymo/grandioziškumo schema tiki savo išskirtinumu ir ypatingomis teisėmis, nesirūpina, ko gali norėti kiti žmonės, taip pat negalvoja apie savo elgesio pasekmes kitiems. Neretai ši schema formuojasi, kai vaikas yra lepinamas, kai vaikui netaikomos taisyklės ir ribos. Taip pat kartais ši schema susiformuoja kaip kompensacija emocinei deprivacijai, defektyvumui.
15. Nepakankama savikontrolė/savidisciplina. Ši schema reiškiasi nesugebėjimu toleruoti frustraciją siekiant savo tikslų, taip pat negebėjimu suvaldyti savo jausmus bei impulsus. Kai savikontrolės stoka yra kraštutinė, žmogus imasi nusikalstamų veiklų ar gali išsivystyti priklausomybės. Ši schema formuojasi, kai tėvai adekvačiai nedisciplinuoja savo vaikų.
16. Pritarimo/pripažinimo ieškojimas. Asmuo pasižymintis šia schema per daug reikšmės suteikia kitų pritarimui ar pripažinimui savo paties poreikių ir savasties jausmo sąskaita, pernelyg daug dėmesio skiriama statusui bei įvaizdžiui kaip priemonėms gauti kitų pritarimą ar pripažinimą, be to, neretai paniškai bijoma patirti kitų atstūmimą ir perdėtai stengiamasi „pritapti“. Paprastai ši schema formuojasi, kai vaikas nepatiria besąlygiškos meilės ir priėmimo iš tėvų.
17. Negatyvumas/pesimizmas. Ši schema apibūdina perdėtą fokusavimąsi į negatyvius gyvenimo aspektus ignoruojant tai, kas teigiama. Žmonės, kurie turi aktyvuotą negatyvumo schemą, nepajėgia džiaugtis tuo, kas jų gyvenime gerai, nes nuolat mąsto apie negatyvias gyvenimo detales ar galimas ateities problemas, jie rūpinasi galimomis nesėkmėmis, kad ir kaip gerai besiklostytų jų gyvenimas. Paprastai taip nutinka žmonėms, kurių tėvai nuolat perdėtai nerimavo.
18. Baudimas. Šiuo atveju asmuo yra įsitikinęs, kad visi privalo būti smarkiai nubausti už savo klaidas. Žmonės su vyraujančia baudimo schema yra kritiški ir neatlaidūs ir sau, ir kitiems. Jie dažnai pyksta dėl savo ar kitų netobulumo ir nepajėgia atleisti klaidų, nes nesugeba suprasti „klaidas“ galėjusių nulemti aplinkybių, be to, tokiems asmenims neretai stinga empatijos. Įprastai ši schema formuojasi, kai vienas iš tėvų per daug akcentuoja veiklų atlikimą ir pasižymi baudžiančiu bei kontroliuojančiu elgesiu.

Vienu metu gali skirtingu intensyvumu veikti ne viena, o kelios schemos. Be to, schemų raiška tarp skirtingų žmonių gali labai varijuoti. Pavyzdžiui, įsivaizduokite vaiką su mokymosi sunkumais, kuriam antroje klasėje diagnozuojamas skaitymo sutrikimas ir paskiriama pritaikyta mokymosi programa. Vaikas mokosi pagal ją iki penktos klasės ir nuolat susiduria su nesėkmėmis: užduotis padaro paskutinis (jei iš viso sugeba jas įveikti), mokytoja jį atvirai vadina „žiopliu“, giminės užjaučiančiai šnabždasi apie jo „palengvintą programą atsilikusiems vaikams“, o tėvai nuolat lygina su geriau besimokančia vyresne „labiau vykusia“ seserimi. Paaugliui pamažu išsivysto nesėkmės schema. Ši schema gali pasireikšti keliais elgesio ir mąstymo modeliais: pirmiausia, vaikas gali visai nustoti stengtis, nes „vis tiek nuolat susimauna“, nuspręsti, kad „mokykla - ne jam“ ir galiausiai apskritai mesti mokyklą. Tuo tarpu su tokia situacija susidūręs kitas vaikas galbūt dėtų kiek įmanoma pastangų, kad prisivytų ir aplenktų bendraamžius, suaugęs kiek įmanoma dirbtų, persidirbtų ir stengtųsi „susiurbti“ visas įmanomas savo srities žinias, kad tik niekas nesuprastų, koks menkas ir nesėkmingas jis jaučiasi viduje. Toks žmogus gyventų su įsitikinimu „jei aš viską žinosiu, niekas nepastebės, kad aš nevykęs žioplys“. Kitaip tariant, ta pati schema gali aktyvuoti visai skirtingus elgesio ir mąstymo mechanizmus.

Svarbu pastebėti, kad kurį laiką schemos gali būti adaptyvios ir naudingos. Pavyzdžiui, jei vaikas auga labai nestabilioje ir nesaugioje aplinkoje, kur geriama ir smurtaujama, ir prisirišti prie kitų pavojinga, įsitikinimas, kad niekuo negalima pasitikėti, nes kiti gali nuskriausti, yra adaptyvus - nes vaiką tikrai skriaudžia ir suaugusieji tikrai pavojingi. Problema yra ta, kad kartais schemos įsišaknija ir išlieka net kai aplinka keičiasi. Tuomet atsitinka taip, kad žmogus, kuris iš kitų tikisi tik skriaudos, atitinkamai ir elgiasi - vengia arba kaip tik elgiasi priešiškai, ir dėl to sulaukia neigiamų reakcijų ir įsitikinimas, kad niekuo negalima pasitikėti, tik stiprėja. Kitaip tariant, įsisuka tarsi „užburtas ratas“, iš kurio ištrūkti kai kuriais atvejais įmanoma tik su psichoterapeuto pagalba.

Taip pat skaitykite: Klausos netekimas

Priklausomybių pasekmės

Priklausomybė - tai liga, paliečianti ne tik patį priklausomą asmenį, bet ir jo artimuosius. Psichiatras Edgaras Čiūras pabrėžia, kad priklausomybė yra visos šeimos liga, nes artimieji dažnai išgyvena stiprią gėdą ir kaltę. Nuolatinė įtampa didina riziką susirgti depresija, nerimo sutrikimais ar net patiems tapti priklausomais.

Svarbu suprasti, kad nė vienas nesame atsakingas už kito žmogaus elgesį, net jei tai yra vaikas, vyras ar žmona. Artimieji neturėtų prisiimti atsakomybės už priklausomo asmens veiksmus ar bandyti jį nuolat gelbėti. Toks elgesys gali tik pabloginti situaciją ir neleisti priklausomam asmeniui prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.

Vaikų poveikis

Artimojo priklausomybė itin stipriai paveikia šeimoje augančius vaikus. Vaikystėje patirtos traumos gali turėti ilgalaikių pasekmių, tokių kaip kaltės jausmas, gėda dėl šeimos, elgesio sutrikimai ir nežinojimas, kaip tinkamai elgtis įvairiose situacijose. Tokie vaikai dažnai kreipiasi pagalbos dėl kitų sunkumų, pavyzdžiui, depresijos ar nerimo sutrikimų, tačiau pasikalbėjus išaiškėja, kad artimieji buvo priklausomi, dažniausiai - nuo alkoholio.

Pagalba priklausomų asmenų artimiesiems

Išmokti gyventi su skaudžia priklausomybės patirtimi padeda palaikymas ir supratimas, kad nesi vienintelis, patiriantis tokius sunkumus. Savipagalbos grupės, kuriose lankosi tą patį patyrę žmonės, gali suteikti moralinę paramą ir pasidalyti praktiniais patarimais.

Smurto prieš vaikus pasekmės

Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas ir didžiulė socialinė bei visuomenės sveikatos problema. Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimas ar neveikimas, darantis fizinį, seksualinį, psichologinį ar emocinį poveikį vaikui, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?

Smurto rūšys

Yra kelios pagrindinės smurto rūšys:

• Fizinė prievarta - tai tyčiniai suaugusių žmonių veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos ar raidos sutrikimus.
• Seksualinė prievarta - tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką.
• Emocinė prievarta - tai vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas jį žeminant, gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą ir ribojant normalias socialines sąveikas.

Vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, dažniausiai patiria vienu metu įvairių rūšių smurtą - fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus fiziniu smurtu, nepriežiūrą ir įtraukimą į asocialią veiklą.

Pasekmės vaiko raidai

Vaikus žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio.

• Vaiko amžius: jaunesni vaikai yra labiau pažeidžiami smurto pasekmėms.
• Vaiko genetinis pažeidžiamumas: vaikai, turintys elgesio ar emocinių problemų, ir vaikai su negale yra padidintoje rizikos grupėje susilaukti netinkamo elgesio.
• Vaiką žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas: ilgą laiką trunkanti ir pasikartojanti prievarta sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes vaiko raidai ir funkcionavimui.
• Vaiką žalojančio elgesio pobūdis ir sunkumas: fizinė ir emocinė prievarta dažnai pasireiškia kartu ir turi didesnį neigiamą poveikį.
• Smurtautojo ir vaiko santykių artumas: smurtas iš artimų žmonių turi didesnį neigiamą poveikį.
• Specialistų intervencijos pobūdis: tinkama ir laiku suteikta pagalba padeda vaikui greičiau ir sėkmingiau įveikti patirtos prievartos pasekmes.

Trumpalaikės ir ilgalaikės pasekmės

Trumpalaikės pasekmės yra fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai, atsirandantys betarpiškai po patirtos prievartos. Ilgalaikės pasekmės - tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus.

Kai kurios vaiką žalojančio elgesio rūšys sukelia specifinę žalą, pavyzdžiui, dėl fizinio smurto gali būti pažeidžiamos smegenys, seksualinį išnaudojimą patiriantys vaikai gali demonstruoti seksualizuotą elgesį, o po patirto išprievartavimo ar matyto smurto tarp tėvų vaikams gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas (PTSS).

Taip pat skaitykite: Bromazepamo vartojimas ir rizika

Saugus prieraišumas yra ypatingai svarbus vaiko ankstyvajai emocinei ir socialinei raidai. Kūdikiai ir maži vaikai, patiriantys žalojantį elgesį, linkę suformuoti dezorganizuotą prieraišumą.

Fiziniai sužalojimai

Fiziniai sužalojimai yra tiesioginė fizinės prievartos ir/ar nepriežiūros pasekmė - kaulų lūžiai, randai, nudegimai, smegenų sukrėtimas, somatinės ligos ir pan. Kūdikio purtymas gali pažeisti galvos smegenis, sužaloti stuburą ir stuburo smegenis, sukelti aklumą ir/ar kurtumą, kalbos raidos sutrikimą ar net mirtį.

Psichologinės pasekmės

Smurto aukos neturi galimybės patirti sveiko, grįsto meile ir pasitikėjimu ryšio su juo besirūpinančiu suaugusiuoju. Vietoje to vaikas patiria pažeminimą, išnaudojimą ir skausmą. Kitos galimos psichologinės pasekmės:

• Jausmų izoliacija
• Disociacija
• Išstūmimas
• Savivertės problemos
• Tarpasmeninių santykių sunkumai
• Elgesio sutrikimai
• Kognityvinių funkcijų sutrikimai
• Potrauminio streso sutrikimas (PTSS)
• Depresija ir nerimo sutrikimai
• Savižudybės rizika
• Agresyvus ir žiaurus elgesys, nusikalstama veikla

Vaiką žalojantis elgesys paveikia visus kasdienio funkcionavimo aspektus ir sutrikdo normalią vaiko raidą. Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, sukurdami nesibaigiantį smurto ratą.

Klausos netekimo pasekmės

Klausos netekimą kiekvienas žmogus išgyvena savaip, nes kiekvienas žmogus į stresines situacijas reaguoja skirtingai. Klausos netekimas skirtingo amžiaus žmonėms taip pat sukelia skirtingas psichologines reakcijas - jos skiriasi tarp vaikų ir suaugusiųjų bei priklauso nuo kiekvieno adaptacijos savybių.

Vaikai

Maži vaikai dėl kurtumo patenka į išskirtinai keblią padėtį. Psichologinių problemų rizika vaikui, kurio klausa sutrikusi, palyginti su bendra populiacija, priklauso nuo vaiko psichologinių, biologinių ir socialinių veiksnių derinio. Antrinės neprigirdėjimo pasekmės yra bendravimo ir elgesio problemos, savigarbos ir įvaizdžio problemos bei depresija ir intraversija.

Šiais laikais jau retai pasitaiko, kad neprigirdinčiam vaikui klaidingai nustatoma diagnozė (pvz., dėmesio ar emocinis sutrikimas). Nustačius neteisingą diagnozę, vaikui atsiranda dviguba problema- „priklijuojama“ neteisinga ir dažniausiai neigiama etiketė, o tikrasis sutrikimas ilgą laiką lieka nediagnozuotas ir negydomas. Diagnozę nustačius teisingai, vaikas žino tikrą savo problemą ir negalvoja, kad jis kažkoks nenormalus ar kvailas.

Prikurtęs vaikas praranda galimybę spontaniškai reaguoti į aplinką, todėl atsiranda antrinių problemų, kurios galiausiai gali sukelti rimtas pasekmes. Tai galėtų būti sunkumai mokantis, socialinė izoliacija ar depresija. Norėdamas efektyviai, lygiaverčiai bendrauti su gerai girdinčiais vaikais, vaikas, kurio klausa sutrikusi, turi įdėti daug daugiau pastangų. Tokiam vaikui klausymasis tampa multisensorine užduotimi, kuriai atlikti reikia sutelkti daug didesnį regėjimo ir bendrą dėmesį, palyginti su gerai girdinčiaisiais. Galiausiai dėl nuovargio, kuris neretai pereina į depresiją, blogai girdintieji ryžtasi pradėti psichoterapiją.

Literatūroje dažnai aprašoma, kad kurtiems vaikams ar tiems, kurių klausa smarkiai sutrikusi, dažniau atsiranda elgesio problemų. Hiperaktyvumas ar agresija gali būti išorinė didesnių vidinių problemų, tokių kaip depresija, nerimas, mokymosi sutrikimai, išraiška. Elgesio problemas geriausiai išsprendžia šiais klausimais patirtį turintys mokyklos darbuotojai ar psichologai.

Bendravimo ypatumai

Viena iš blogai girdinčio vaiko asmeninių savybių yra intraversija. Tokį vaiką suaugusieji dažniausiai apibūdina kaip drovų, tylų, jautrų. Tai paaiškina teorija, kad neprigirdintis vaikas yra labiau susitelkęs į save, nes išorinė stimuliacija iš aplinkos yra nepakankama. Toks vaikas turi mažai ryšių su bendraamžiais, jam reikia didelių pastangų bendraujant arba jis tiesiog atsiskiria, nes jaučiasi kitoks.

Daugeliui vaikų dažniausiai ir taip sunku išreikšti save, o klausos problemos dar labiau tai sustiprina. Taigi tėvai ir specialistai turi būti jautrūs ir atidūs, jie turi nujausti galimas vaiko problemas ir padėti jam patogiai jaustis aplinkoje, padrąsinti jo saviraišką. Tokie vaikai turėtų būti skatinami klausti ir reikšti jausmus. Nors tėvai turi būti geranoriški ir smalsūs savo vaiko užduodamiems klausimams.

Klausos sutrikimų turintį vaiką gydytojas gali paklausti apie savijautą, pvz.: „Ką manai apie savo klausos aparatą? Kaip jautiesi su naujuoju klausos aparatu?“ Gydytojo intonacija neturėtų būti išskirtinė. Jis turėtų stebėti vaiko reakciją, įvertinti atsakymą. Tačiau gydytojo klausimai neturėtų būti tendencingi, pvz.: „Ar tau patinka tavo naujasis klausos aparatas?“ Tokie klausimai iškart nurodo, kad vaikui turėtų patikti jo naujasis klausos aparatas, todėl vaikas gali atsakyti apsimestinai, nenuoširdžiai ar net pameluoti. Vaikams reikia aiškinti, kad visi turi stipriųjų ir silpnųjų savybių. Juos reikia skatinti gilintis į save, išsiaiškinti, kokių savybių jie turi, bei siekti tų dalykų, kurie jiems patinka ir kurie jiems sekasi. Be abejo, neprigirdinčiojo vaiko tėvams sunku nuolat aiškintis ir domėtis, ar kitoks jų vaiko elgesys yra normali jo asmenybės išraiška, ar tai atsakas į prikurtimo sukeltą stresą. Iš kitos pusės, tokio vaiko tėvai turi jausti pusiausvyrą tarp panikos dėl kiekvieno neaiškaus, kitokio poelgio ir visiško nekreipimo į vaiko elgesį. Galiausiai kiekviena šeima turi sukurti savo bendravimo ir vaiko palaikymo modelį, kad vaikas neliktų vienas su savo jausmais ir išgyvenimais.

#

tags: #kokios #yra #zmogaus #elgesio #pasekmes