Žmogaus asmenybė yra sudėtinga, prieštaringa ir daugialypė sistema, todėl ją nėra lengva apibrėžti. Asmenybės dalių (subasmenybių) koncepcija yra vienas iš tokių aprašymo pavyzdžių. Įvairios psichologinės teorijos nuo seno naudojo asmenybės dalių koncepciją, siekdamos paaiškinti žmogaus vidinius procesus ir elgesį. Šiame straipsnyje nagrinėjami įvairūs asmenybės dalių modeliai, jų privalumai ir trūkumai, taip pat praktinis pritaikymas sprendžiant vidinius konfliktus.

Asmenybės dalių teorijų apžvalga

Įvairūs psichologai ir teorijos siūlo skirtingus asmenybės dalių modelius. Panagrinėkime keletą žymiausių.

Zigmundo Froido psichoanalizės teorija

Zigmundas Froidas psichoanalizės teorijoje kalba apie Id, Ego ir Super Ego dalis.

Id - tai mūsų pasąmonėje glūdinti dalis, paklūstanti seksualiniams ir kitiems pasąmoniniams instinktams.
Ego dalį jis apibūdino, kaip priimančią sprendimus, mąstančią ir jaučiančią čia ir dabar.
Super Ego - tai normos ir standartai, kurie mums yra įskiepyti per auklėjimą šeimoje ir visuomenėje.

Ego tokiu būdu yra savotiška arena, kurioje susitinka ID ir Super Ego. Mūsų faktinis elgesys yra nulemtas tos kovos, kuri egzistuoja tarp Id ir Super Ego. Pasak Freudo, įsisąmoninus tokius procesus, simptomai pranyksta. Freudas tikėjo, jog psichoanalitikui interpretuojant pasąmoningą informaciją, pacientas įsisamonina vidinius konfliktus ir to užtenka, kad simptomai išnyktų. Tuo tarpu šių laikų psichoanalitikai mato kur kas daugiau. Žmogui neužtenka įsisamoninti vidinių konfliktų, psichoanalitiko padedamas, žmogus turi atrasti naujų būdų, kaip sėkmingai funkcionuoti.

Standartinėje Froido interpretacijoje, asmenybę sudaro trys dalys ir jų tarpusavio sąveika: id, ego ir superego. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.

Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?

Eriko Berne transakcinės analizės teorija

Kitas psichologas panaudojęs asmenybės dalių koncepciją yra Erikas Berne, sukūręs Transakcinės analizės teoriją. E. Berne teigė, kad kiekviename iš mūsų gyvena tarsi trys subasmenybės: Tėvas, Suaugęs ir Vaikas. Žmogaus mąstymas, jausmai ir elgesys yra tie kriterijai, kurie leidžia nesunkiai įvertinti, kada mumyse pasireiškia vienas ar kitas. Vėliau Berne šią sistemą dar labiau detalizavo.

Globojantis Tėvas. Taip mes elgiamės tuomet, kai žinome, kas yra gerai ir kas yra blogai. Kai prisiimame atsakomybę. Kai patariame, kaip reikėtų ir kaip nereikėtų elgtis tam tikrose situacijose. Kai džiaugiamės kito žmogaus pasiekimais ir pergyvename dėl nesėkmių.
Kritikuojantis Tėvas. Tai kritiškoji Tėvo dalis. Jis reikalauja iš kitų laikytis tam tikrų standartų. Jis žino, kokios yra taisyklės ir neleidžia jų laužyti. Tėvo pozicija mumyse yra suformuota auklėjimo ir mūsų tėvų pavyzdžio.
Suaugusiojo pozicija. Šioje pozicijoje mes esame tuomet, kai stengiamės atidėti visas emocijas į šalį ir kalbamės su kitais žmonėmis faktų ir argumentų kalba. Suaugusiojo pozicijoje mes nerasime vertinimo, kuris būdingas Tėvo pozicijai.
Vaiko poziciją sudaro net trys dalys:
- Kūrybiškas Vaikas. Šioje pozicijoje mes būname tuomet, kai atmetame bet kokius standartus ir dogmas. Kai pokytis mums yra svarbiau už stabilumą. Kai mes mėginame sukurti tai, ko iki tol dar nebuvo.
- Maištaujantis Vaikas. Šioje pozicijoje mes būname tuomet, kai nepaklūstame autoritetams. Kai vien tai, kad taip kažkas pasakė, dar mums nėra vienintelis ir neginčijamas tiesos kriterijus.
- Prisitaikantis Vaikas. Šioje pozicijoje būname tuomet, kai patiriame nesėkmę ir ieškome pagalbos ir užtarimo. Kai mums reikalingas kažkas, kas padės atsikelti, vėl atrasi tikėjimą savo jėgomis ir padės pasirinkti naują judėjimo kryptį.

E. Berne atkreipė dėmesį, kad šios asmenybės dalys pasireiškia ir žmonių tarpusavio bendravime. Iš Tėvo pozicijos paprastai kitame žmoguje mes kreipiamės į Vaiko poziciją. Iš Vaiko pozicijos kreipiamės į Tėvo poziciją. Jei bendraujame iš Suaugusiojo pozicijos, tai numanome, kad ir kitas tuo metu yra Suaugusioje pozicijoje. Konfliktai kyla tuomet, kai komunikacijos partneris atsako mums ne iš tos pozicijos, iš kurios mes tikimės.

NLP subasmenybių teorijos modelis

NLP išvystė subasmenybių teorijos modelį. NLP požiūriu asmenybės dalių skaičius nėra baigtinis. Dalys atsiranda kartu su poreikiais. Jos gali laiko bėgyje transformuotis ir net išnykti. Todėl viename žmoguje jų gali būti ne dvi ar šešios, bet dešimtys ir gal net šimtai. Ryškiausiai subasmenybes mes pamatome, kai kyla vidinis konfliktas.

Kita svarbi NLP nuostata yra tai, kad subasmenybių nėra gerų ar blogų. Jos visos nori žmogui tik gero. Tik teigiamus jų ketinimus mes ne visuomet ir ne iš karto sugebame įžvelgti. Subasmenybių teorijos esmė yra prielaida, kad kiekvienas žmogaus poreikis tarsi turi ją atstovaujančią asmenybės dalį.

Asmenybės dalių modelio privalumai ir trūkumai

Žinoma, iš tikrųjų nėra jokių asmenybės dalių. Tai tik metafora, aiškinanti žmoguje vykstančius procesus. Bet kokia metafora ar modelis - yra sudėtingos realybės supaprastinimas. Būtent tokiu būdu mes galime bent kažką suprasti ir kažkaip paaiškinti.

Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė

Privalumai

Modelis primena įprastus žmonių tarpusavio santykius. Todėl galima taikyti tipines derybų vedimo ir tarpasmeninių konfliktų sprendimo schemas.
Naujų elgesio modelių paiešką galima atlikti pasąmonės lygyje. Tai greitas ir efektyvus būdas, nes apeinama sąmonės kontrolė.
Nėra reikalo sąmoningai palaikyti naują elgesio modelį. Jis įsijungs automatiškai, kai tai bus reikalinga.
Santykis su problema tampa disocijotas. Kaltas ne aš, bet mano asmenybės dalys, o galiausiai ir jos nėra kaltos. Tiesiog taip išėjo.

Trūkumai

Ne visiems patinka žiūrėti į save, kaip į skruzdėlyną ar į seimą, susidedantį iš daugybės dalių.
Su asmenybės dalimis reikia išmokti bendrauti. Kažkam tai gali būti panašu į šamanizmą.
Atsakomybės nusiėmimas. Už viską tarsi atsakingos asmenybės dalys, o aš čia visai ne prie ko. Tegu jos ir aiškinasi.

Asmenybės dalių modelio taikymas praktikoje

Asmenybės dalių modelis yra tik vienas iš modelių, padedančių spręsti vidinius prieštaravimus. Gali būti ir kiti modeliai:

Galima pasirinkti modelį, kad žmogus tiesiog neturi efektyvių veikimo būdų. Ir tuomet problemos sprendimas būtų - išmokyti žmogų naujų ir efektyvesnių veikimo būdų.
Galima daryti prielaidą, kad problema yra “programos klaida” ir problemos sprendimo būdas - yra pašalinti šią klaidą.
Galima daryti prielaidą, kad visa bėda yra ribojančiuose įsitikinimuose ir tuomet problemos sprendimas - šių ribojančių įsitikinimų atpažinimas ir keitimas.
Dar vienas modelis - kad “problemų” apskritai nėra, o yra tik “uždaviniai”.

Kiekvienas iš pateiktų modelių turi savo pliusus ir minusus. Geras modelis yra tas, kuris ne tik aprašo problemą, bet ir pateikia jos sprendimo būdus.

Prieštaravimo tarp subasmenybių esmė yra ne tame, kad viena man yra gera, o kita nelabai. Prieštaravimas yra tame, kad gali susikirsti strategijos (elgesio scenarijai), kurių pagalba subasmenybės tenkina mums svarbius poreikius. Šis strategijų konfliktas gali atsitikti dėl to, kad savo laiku tam tikra strategija buvo veiksminga ir ji įsitvirtino, kaip įprotis. Bet ilgainiui, vystantis asmenybei, atsirandant naujiems poreikiams, senosios ir efektyviosios strategijos pradeda prieštarauti naujų subasmenybių strategijoms. Tai ir paaiškina, kodėl vidiniai konfliktai kartais sprendžiasi metų metais ir neduoda jokių rezultatų.

Spręsdamas vidinį konfliktą žmogus daro esminę klaidą, kai mėgina užgniaužti užspausti tam tikros subasmenybės pasireiškimą. Tokiu būdu žmogus stengiasi atsisakyti kažkokios elgesio strategijos nepasiūlydamas kitokios, labiau ekologiškos strategijos.

Todėl NLP siūlomas būdas yra ne pasiekti, kad viena subasmenybė įveiktų kitą, bet kad jos susitartų. Kad subasmenybės atrastų kitas (labiau ekologiškas) strategijas poreikių, už kuriuos jos yra atsakingos, patenkinimui.

Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas

Bendravimas su savo asmenybės dalimi

Gali iškilti klausimas. Gerai išsiaiškinome, kad už nagų kramtymą atsakinga kažkokia mano dalis. Tuomet galima pabendrauti su dalimi ir išsiaiškinti, koks pozityvus ketinimas slepiasi už šio veiksmo. Tuomet reikėtų su savo dalimi mėginti tartis. Yra aprašyta nemažai NLP technikų apie tai - ”Asmenybės dalių derybos”, “Konfliktuojančių dalių integravimas”, “Šešių žingsnių refreimingas”, “Asmenybės dalių kartografija” ir kt.

Bet kurios darbo su subasmenybėmis technikos dalis yra kontakto su dalimi užmezgimas. Parinkime asmenybės daliai vardą ir kreipkimės į ją. Jei tai yra įprotis, kurio mes norima atsikratyti, tai dažnai parenkame vardą su neigiamu vertinimu - Neklaužada, Tinginė, Nevykėlė. Jei pamėginsime kreiptis tokiu vardu, akivaizdu, kad su mumis niekas nenorės bendrauti. Todėl reikia parinkti tokį vardą, kuriuo kreipiantis būtų noras bendrauti. Tai pareikalauja nemažai pastangų. Bet tai psichologiškai labai svarbi dalis. Vardo suteikimas yra formos suteikimas. Kai kažkas yra įvardijama, tuo galima operuoti, su tuo galima kažką daryti. Jau vien raporto (darnos ryšio) sukūrimas su savo asmenybės dalimi yra teigiamas rezultatas. Jei sunkiai sekasi sukurti atitinkamą vardą, tai gali būti ir kažkoks beprasmis vardas - Iks, Igrek ar Dvidešimt . Tačiau svarbu, kad mes priimtume techniką ne kaip žaidimą, bet kaip rimtą dalyką. NLP tikėjimo momentas labai svarbus. Svarbu įsidėmėti, kad nėra tikinčių kad NLP technikos veikia ir netikinčių kad jos veikia, yra tikintys, kad jos veikia ir tikintys, kad jos neveikia. Rezultatai abiem atvejais bus skirtingi.

Kitas psichologine prasme svarbus momentas yra padėkojimas asmenybės daliai už tai, kad ji sutinka su manim bendrauti ir už tai, ką ji man vertingo daro.

Populiarios darbo su asmenybės dalimis technikos

Toliau pateikiama keletas populiarių darbo su asmenybės dalimis technikų.

Šešių žingsnių refreimingo technika

Keistino elgesio (įpročio) pasirinkimas. Tai gali būti metimas rūkyti, svorio reguliavimas, nuolatinis vėlavimas ir t.t. Pasiaiškinkime, kas yra negerai su tais socialiniais tinklais. Kartais tai panašu į beprasmiškai ir tuščiai gaištamą laiką.
Kontakto su asmenybės dalimi, atsakinga už šį elgesį, užmezgimas. Tam tikslui užsimerkiame, atsipalaiduojame ir paklausiame savęs, ar sutinka dalis, atsakinga už šį keistiną elgesį (pavadinkime ją “Socializuojančioji”), su mumis bendrauti?“ Neskubėkime. Įsiklausykime į save ir mes aiškiai pajusime iš vidaus ateinantį atsakymą.
Ketinimo atskyrimas nuo elgesio. Padėkokime šiai savo daliai už tai, kad ji sutiko su mumis bendrauti. Paklauskime, ar ji sutiktų pasakyti, kokie yra tokio jos elgesio pozityvūs ketinimai. Sulaukime atsakymo „taip“ arba „ne“. Paprašykime pasakyti, kokie yra tie pozityvūs ketinimai. Tai gali būti - galimybė pasijusti visuomenės dalimi, galimybė žinoti, kas šiuo metu vyksta pasaulyje.
Naujo elgesio, atitinkančio įvardintus ketinimus, variantų kūrimas. Šiame etape mums prireiks kitų mūsų asmenybės dalių pagalbos. Kiekviename iš mūsų yra asmenybės dalis, kuri atsakinga už kūrybiškumą, sprendimo alternatyvų generavimą, idėjų kėlimą. Tebūnie ši mūsų asmenybės dalis vardu “Kūrybiškoji”. Paprašykime jos sukurti keletą naujojo elgesio pavyzdžių. Kaip “Socializuojančioji” galėtų patenkinti mums svarbius socializacijos poreikius kitu būdu. Tai gali būti - nusistatyti laiko limitą, kiek galiu sau leisti būti FB. Tai gali būti - pasirinkimas kito naujienų gavimo kanalo. Kuo daugiau tokių alternatyvių elgesio strategijų bus sugeneruota, tuo geriau. Kai užduotis bus atlikta, padėkokime jai.
Galutinis pasirinkimas. Paprašykime “Socializuojančiąją” išsirinkti kelias, jos požiūriu, tinkamiausias elgesio alternatyvas. Kai ji tai padarys, paprašykime jos pasirinkti iš jų vieną, nuo kurios norėtų pradėti.
Ekologinis patikrinimas. Dar kartą pažvelkite į savo vidų ir paklauskite, ar yra kitos mano vidinės dalys, kurioms naujas elgesys būtų nepriimtinas. Jei atsiras prieštaraujančių dalių, reikia išklausyti jų argumentus ir į juos atsižvelgti. Kai bus surastas elgesys, atitinkantis visų dalių interesus, reikia įsivaizduoti save ateityje elgiantis naujai ir įsitikinti, kad naujas elgesys atitinka mūsų lūkesčius. Baigdami pratimą dar kartą padėkokite savo pasąmonei už bendradarbiavimą.

Asmenybės dalių integravimo technika

Užklausos suformulavimas. Kiekvienam yra situacijos, kai darome tai, ko nenorėtume arba nedarome to, kas būtų tikslinga daryti. Pavyzdžiui, pasiryžome reguliariai sportuoti ir niekaip nepavyksta šio sumanymo paversti realybe. Šioje technikoje dirbama su dviem asmenybės dalimis. Pirmoji bus ta, kuri yra atsakinga už sveiką ir sportišką gyvenimo būdą. Antroji - kuri, rūpinasi komfortu ir nori, kad kad mes nepamirštume pasirūpinti savimi. Turime šių dviejų subasmenybių konfliktą.
Konfliktuojančių asmenybės dalių vizualizavimas. Įsivaizduokime, kad pirmąją asmenybės dalį išsikėlėme iš kūno ir patalpinome ant savo delno. Kaip ji atrodo? Kokius sukelia pojūčius? Ką kalba? Kokius skleidžia garsus? Tą patį padarome ir su kita asmenybės dalimi.
Įvertinkime, kuo kiekviena dalis yra vertinga. Pagalvokime apie pirmąją subasmenybę. Ką vertingo ji man duoda tokiu savo elgesiu? Galimas atsakymas - ji rūpinasi mano sveikata. Kokį aukštesnį tikslą ši asmenybės dalis realizuoja besirūpindama mano sveikata? Būdamas sveikas aš galėsiu efektyviai siekti savo užsibrėžtų tikslų. Besirūpindama, kad aš efektyviai pasiekčiau užsibrėžtus tikslus, kokį dar aukštesnį poreikį ji patenkina? Pasiekdamas savo tikslus aš būsiu laimingas. Tokią pačią procedūrą padarome su antrąja dalimi. Paprastai paaiškėja, kad einant į vis aukštesnį apibendrinimo lygį ir antrosios dalies aukščiausias ketinimas bus analogiškas, kaip ir pirmosios.
Ko kiekviena dalis gali pasimokyti viena iš kitos. Dabar asocijuojamės su pirmąja dalimi. Ko pirmoji dalis galėtų pasimokyti iš antrosios dalies? Kokius turi resursus antroji dalis, kuriais vertėtų pasinaudoti pirmajai daliai? Tas pat padaroma ir asocijuojantis su antrąja dalimi.
Konfliktuojančių asmenybės dalių integracija. Dabar, kai jau matome, kad galiausiai abi asmenybės dalys siekia patenkinti tuos pačius mano aukščiausius poreikius ir kad jos turi ko viena iš kitos pasimokyti, atliekame vizualinę abiejų dalių integraciją. Abu delnus artiname vieną prie kito, taip, kad tos abi dalys transformuotųsi į kažkokį bendrą jungtinį darinį. Svarbu, kad tai būtų ne mechaninis susijungimas, bet kokybiškai naujas darinys.
Integracijos ekologiškumo patikrinimas. Įvertiname, ar naujas darinys vizualiai yra priimtinas. Jei priimtinas ir patinka, gražname jį į savo kūną.
Pokyčių ekologijos patikrinimas. Įsivaizduokime situacijas, kuomet galėtų pasireikšti asmenybės dalių susidūrimas. Kaip dabar jaučiuosi galvodamas apie save tose situacijose? Jei viskas mane tenkina, darbas yra baigiamas.

Asmenybės dalių kartografijos technika

Situacijos pasirinkimas. Pasirinkime situaciją, su kuria norėtume padirbėti. Ši technika gali išmokyti geriau kontroliuoti savo asmenybės dalis įvairiose situacijose. Tai gali būti - darbas, draugai, asmeniniai santykiai, mokslai. Tarkime mergina nori patyrinėti santykių su vaikinais temą.
Asmenybės dalys. Apibūdinkime asmenybės dalis, kurios įtrauktos į šią situaciją. Šiame pratime opt…

Psichoanalizės raida

Psichoanalizė, kaip psichologijos kryptis, gyvuoja jau daugiau nei šimtmetį, o jos ištakos siekia XIX-XX a. sandūrą. Nors per tą laiką ji gerokai pasikeitė ir atsirado naujų šakų, visos jos remiasi Sigmundo Freudo sukurta teorija. Svarbu suprasti pagrindinius psichoanalizės principus, tokius kaip Id, Ego ir Superego, norint suvokti šios teorijos esmę ir jos raidą.

Pasak psichoanalitiko Raimundo Milašiūno, psichoanalizė išties stipriai pasikeitusi, atsirado naujų šakų, tačiau visos remiasi S. Freudo sukurta teorija. Freudas išskyrė libidinę ir agresyviąją varas, kurios valdo žmogų kitų psichikos struktūrų - id, ego ir superego - sukurtame sąmonės ir pasąmonės lauke. Vėliau atsirado ir kitų psichoanalizės mokyklų tokių kaip ego psichologija, įvedusi gynybos mechanizmo ir vidinio konflikto bei jų santykio su išoriniu pasauliu modelį, arba objektų ryšių mokykla, pirmoji prabilusi apie vieno žmogaus santykius su kitais. Dar vėliau atsirado naujosios psichoanalizės mokyklos - prisirišimo mokykla, savasties psichologija, santykio psichoanalizė.

Šiandieninė psichoanalizė skiriasi nuo tos, kurią sukūrė Freudas, tačiau jas vis dar sieja teiginiai, jog žmogų valdo pasąmonė, jog žmogaus psichikoje veikia tarpusavyje sąveikaujančios jėgos. Taip pat jas sieja tam tikros motyvacinės jėgos - varos, o tiksliau - libidinė (meilės) ir agresyvioji varos, tačiau šiandien psichanalitikai pripažįsta, kad egzistuojanti ir trečia - intersubjektyvioji vara - atsakanti už ryšio su kitais žmonėmis paiešką.

Pagrindinės asmenybės struktūros: Id, Ego ir Superego

Id (tai) yra psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).
- Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis.
- Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos.
Ego (aš) yra asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą.
- Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (aukščiau nei aš) yra vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų.
- Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu.
- Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus.
- Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų.

tags: #ksa #yra #id #psichologija