Knygai „perskaityti“ dažnai užtenka dviejų pagalbinių tekstų - pristatymo ketvirtame viršelyje ir anotacijos. Tais atvejais, kai nepaveikia žinomos pavardės, deramos kūrėjo vietos kultūroje magija, šios kelios pastraipos lemia tolesnį skaitytojo ir skaitinio santykį. Šiandienos pasaulyje, kur kultūra ir motyvacija susipina, svarbu suprasti pseudo kultūrinės motyvacijos reiškinį. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas tai yra, kaip ji pasireiškia ir kokią įtaką daro mūsų visuomenei.
Kas yra pseudo kultūrinė motyvacija?
Pseudo kultūrinė motyvacija - tai motyvacija, kuri remiasi iškreiptu ar paviršutinišku kultūros supratimu. Ji dažnai naudojama manipuliavimui, kontrolei ar komerciniams tikslams, prisidengiant kultūriniais simboliais ar vertybėmis. Ši motyvacijos forma gali būti ypač pavojinga, nes ji išnaudoja žmonių lojalumą ir pasididžiavimą savo kultūra.
Pseudo kultūrinės motyvacijos apraiškos
Pseudo kultūrinė motyvacija gali pasireikšti įvairiose srityse, įskaitant:
- Politiką: Politikai gali naudoti kultūrinius simbolius ar naratyvus, kad suvienytų žmones ir gautų palaikymą savo politinėms darbotvarkėms. Tai gali apimti nacionalistinius šūkius, tradicinių vertybių pabrėžimą ar istorinių įvykių interpretavimą savo naudai.
- Verslą: Įmonės gali naudoti kultūrinius elementus savo rinkodaros kampanijose, kad pritrauktų klientus ir padidintų pardavimus. Tai gali apimti tradicinių motyvų naudojimą, kultūrinių švenčių rėmimą ar socialiai atsakingų įmonių įvaizdžio kūrimą.
- Švietimą: Švietimo institucijos gali naudoti kultūrinę motyvaciją, kad skatintų mokinių patriotiškumą ir lojalumą šaliai. Tai gali apimti nacionalinės istorijos akcentavimą, tradicinių vertybių diegimą ar kultūrinių renginių organizavimą.
- Meną: Menininkai gali naudoti kultūrinius simbolius ar temas savo kūriniuose, kad išreikštų savo identitetą ar protestuotų prieš socialinę neteisybę. Tai gali apimti tradicinių motyvų naudojimą, kultūrinių mitų interpretavimą ar socialinių problemų nagrinėjimą per kultūrinę prizmę.
Pseudo kultūrinės motyvacijos pavojai
Pseudo kultūrinė motyvacija gali turėti neigiamų pasekmių, įskaitant:
- Manipuliavimą: Ji gali būti naudojama manipuliavimui žmonėmis, siekiant asmeninių ar politinių tikslų.
- Susiskaldymą: Ji gali skatinti susiskaldymą tarp skirtingų kultūrinių grupių, kurstydama neapykantą ir priešiškumą.
- Tapatybės praradimą: Ji gali lemti tapatybės praradimą, kai žmonės aklai seka kultūriniais naratyvais, neanalizuodami jų kritiškai.
- Kultūros komercializavimą: Ji gali lemti kultūros komercializavimą, kai kultūriniai simboliai ir vertybės naudojami tik pelno siekimui.
Kaip atpažinti pseudo kultūrinę motyvaciją?
Atpažinti pseudo kultūrinę motyvaciją gali būti sudėtinga, tačiau yra keletas požymių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
Taip pat skaitykite: V. Kavolio teorijos apie kultūrinę psichologiją
- Paviršutiniškumas: Motyvacija remiasi paviršutinišku kultūros supratimu, ignoruojant jos sudėtingumą ir niuansus.
- Manipuliavimas: Ji naudojama manipuliavimui žmonėmis, siekiant asmeninių ar politinių tikslų.
- Susiskaldymas: Ji skatina susiskaldymą tarp skirtingų kultūrinių grupių.
- Komercializavimas: Ji naudojama kultūros komercializavimui, siekiant pelno.
Kaip kovoti su pseudo kultūrine motyvacija?
Kova su pseudo kultūrine motyvacija reikalauja kritinio mąstymo, kultūrinio sąmoningumo ir švietimo. Štai keletas būdų, kaip tai padaryti:
- Šviesti save: Gilinti savo supratimą apie kultūrą, istoriją ir socialinius kontekstus.
- Būti kritiškam: Analizuoti kultūrinius naratyvus ir atpažinti manipuliavimo bandymus.
- Skatinti dialogą: Skatinti atvirą ir pagarbius pokalbius tarp skirtingų kultūrinių grupių.
- Remti autentišką kultūrą: Remti menininkus, organizacijas ir iniciatyvas, kurios puoselėja autentišką kultūrą.
Pseudo kultūrinė motyvacija literatūroje
Naujos Vilės Vėl knygos „Kur vasara amžina“ pri(si)statymas žada autorės drąsą, net tam tikrą įžūlumą. Nekankinti skaitytojo veikėjų liguistumu, neversti Eglės ir jos vaikų medžiais skamba tarsi dviguba pretenzija, kuria pasikėsinama ne tik į šiuolaikinės kultūros (pseudo)subtilumą, į jos formuojamą sudėtingos, tik psichiatrams beatsiveriančios trapios asmenybės mitą, bet ir metamas iššūkis tradicinės kultūros štampams, brukantiems besiaukojančios, kitus aukojančios ir savo gyvenimą apraudančios moters šabloną. Taigi pirmas neutralaus susidomėjimo klausimas, „apie ką romanas“, virsta labiau įtartina klausiamąja konstrukcija: kam iš tiesų priešinasi ir ką teigia autorė? Maištauja? Nesutinka? Ironizuoja?
Visuomenėje, išgyvenančioje ilgametę ir jau tarsi niekada nesibaigsiančią vertybių niveliaciją, maištas neatrodo patikima saviraiškos ar pasaulėžiūros išsakymo forma; maištauja paaugliai, streikuoja pažemintieji ar tuščiagarbiai, o susivokusieji solidžiai tyli, linguoja galvomis, steigia fondus, dalyvauja projektuose… Atmetus tokiais svarstymais besiperšančią, bet šiuo atveju nederančią asmeninio ar kūrybinio nesubrendimo versiją, reikia pripažinti, jog pristatymas sukuria intrigą ir skatina atsakymų į rimtesnius ar ne tokius solidžius klausimus pasiieškoti pačiame romane.
Žmona nevažiuoja vyrui iš paskos į svajonių Ameriką, amžinos vasaros iliuziją išsklaido gyvenimo atokiame Lietuvos kaime realijos - taip vienu sakiniu, dar labiau supaprastinant, galima nusakyti ir taip nesudėtingą romano siužetą. Dar yra trys skirtingų būdų dukterys, vėžiu serganti anyta, kandoko būdo ir painoko gyvenimo draugė, nedidelis būrelis tolimesnių gan charakteringų ir skirtingų veikėjų, net mistinės bajoriškos kilmės šmėkla Olga Radvilaitė - visa tai patvirtina autorės mokėjimą rašyti; jos skoningumą, saiko jausmą, gebėjimą išsilaikyti ties rimtumo ir žaismės riba, ilgesniam laikui nenukrypstant į vieną kurią pusę.
Dar yra Antanas - svajonių princas iš obelų sodo, subtilus ir liūdnas, žavus ir reikalingas moters paguodos, - toks, kokių paprastai prireikus nebūna, bet norėtųsi, kad būtų… Jis (tiksliau, faktas, kad jis toks romane yra) toli šauna už visokių, tegul ir sąlyginių, ribų ir arba gelbėja kūrinį nuo nuobodoko šventeiviško tvarkingumo (tik pamanykit: visuomenei aktuali laimės užjūry ieškojimo tema, pilietiškai teisinga, galima sakyti, teisuoliška veikėjos pozicija, kasdienos gyvenimo taiklios realijos… nėra prie ko prikibti, bet nelabai - ir dėl ko nustebti), sukuria tvarkingame pasauly tokią reikalingą intrigą, arba gadina anksčiau išsakytą autorės skoningumo įspūdį. Pasirinkti vieną kurią poziciją - skaitytojo valia.
Taip pat skaitykite: Kavolio įtaka kultūrinei psichologijai
Tekstas skaitomas lengvai ir greitai, fragmentai sugula į nuoseklų pasakojimą, kuris sąlygoja dėsningą ir tarsi neišvengiamą rezultatą - laimingą pabaigą. Šitaip būtų galima baigti aptarimą, pasidžiaugus aiškia, net neginčijama nuo pirmojo Vilės Vėl romano („Kaip gyveni, Silva?“ - 2001 m.) pasiekta pažanga, priskirti knygą senokai knygynuose šviečiančiai „Madame“ skaitinių serijai (ją leidžia, rodos, kita leidykla…) ir - palikti skaityti tiems (toms), kas pavargs nuo rimtos kultūros ir sunkaus gyvenimo. Juk iš tiesų šiandiena nelepina pozityvumu, o tokie tekstai gali būti atgaiva destrukcijos kupiname pasaulyje. Tačiau sunku patikėti vien pramogine romano paskirtimi. Kaip tada anotacijos pažadėtos prieštaros įvairioms kultūros tendencijoms? Ko siekiama kūriniu: užfiksuoti šiandienos realybę ar, ja remiantis, sukurti pasaką apie laimingo ir prasmingo gyvenimo galimybę? O gal - pažaisti pasaką?..
Simbolinė teksto plotmė rezgama gan žaismingai ir tarsi lengvai: Žilvinui išplaukus už jūrų, jo laukia Eglė (toks vyriausios dukters, iš tiesų labiausiai laukiančios tėvo ir aiškiausiai suvokiančios jo praradimą, vardas), išblėsus iliuzijai apie pasakišką laimę su galingu Žilvinu, iš obelų sodo išnyra Antanas - toks žemiškas jo, žmogaus iš kaimo, vardas, tačiau - „Švents Antanai, meldžiu tave, visos džiaugias, vyrus gavę…“. Ar tik ne šis šventasis mūsų tradicinėje pagoniškai krikščioniškoje kultūroje globoja laiku neištekėjusias mergeles?.. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie viliojimą obuoliais. Tokia bendra, ne itin didelio intelektualumo reikalaujanti, tarsi iš kasdienio gyvenimo pažinimo ateinanti simbolika susipina ir, kaip neišvengiamai dera postmodernizmo skersvėjų laikais, išverčia pasaką į kitą pusę: vis labiau nuo namiškių tolstantis Žilvinas tarsi transformuojasi į šaltą žaltį ir nė nemano atvirsti atgal („Bandau pasakyti, kad išmainė gyvenimą į miražą, bet jis neklauso“ - p. 24).
Moteris - ne Eglė ir ne Ieva, o Meda (mergaitę tokiu vardu prisimename iš K.Sajos pasakos apie Sizifui - ten jos laukimas ir iš plaukų megztos pirštinės lengvino Sizifui kančią; bet galiūnas negrįžo pas ją laukiančią, net padėkoti atsiminė ne iš karto; pasijutęs laisvas vėl nuėjo risti akmens) - taigi moteris ne vilioja mylimąjį simboliniu pažinimo obuoliu, o pati yra to obuolio užburiama. Kaip priešprieša nesibaigiančiai pasakiškai vasarai (ją pati Meda primena dukteriai, papasakodama epizodą iš pasakos apie Sniego karalienę) iškyla pilnas sniego senių Antano sodas. Šitaip simbolinės detalės nejučiom atveda į realybę, kurioje iš ilgesio nevirstama medžiu, kurioje norint išgyventi ieškoma išeities. Realybės pergalę prieš išvirkščią pasaką dar romano pradžioje suvokia pati Meda: „Meilė kaip obelis - jai reikia žemės augti ir metų laikų kaitos. Kas man iš amžinos vasaros, kai aš pati neamžina“ (p. 47). O neamžinųjų gyvenimui neužtenka vien simbolikos, reikia tikrovės ir galimybės ją išgyventi.
Taigi įsimenančių detalių paminėjimas lyg ir atsakytų į pastraipos pradžioje keltą klausimą: pasakiškoji ar bendroji kultūrinė simbolika čia nėra „žaidimo“ tikslas - ji tik iliustruoja ir išryškina realybę, atveria skirtingus jos suvokimo būdus ir kartu rodo romane vaizduojamų šiuolaikinių žmonių, išaugusių nebe pievų platybėse, o universiteto auditorijose, baleto salėse ir knygų lentynose, požiūrį į pasaulį. Norėtųsi sakyti - Vilės Vėl knyga apie tikrą Gyvenimą. Tą tikrovę, kurioje žmogus nemoka gyventi be iliuzijų ir aliuzijų (tekste neretai cituojamos populiarios dainos, eilėraščiai, iš šiuolaikinės literatūros atpažįstamos frazės), bet tam, kad išliktų sveiko proto, yra priverstas nuolat gręžtis į realybę. Iš realaus gyvenimo - serialų prisižiūrėjusi anyta, skrendanti į Limą, užuominos apie rietenas ministerijoje ir nesėkmingos darbo paieškos, iš ten pat - mažo miestelio mokyklos, jos darbuotojų ir mokinių tikrovė, Šeškinės „Akropolis“ ir miesto ligoninė, kurioje pasijunti bejėgis, jei neturi priemonių gydytojo šantažui. Iš pačios moderniausios realybės - šiltą vietą užjūry gavęs ir žalios kortos besitikintis vyras mokslininkas.
Tarsi ir nebėra ko pridurti: tikrovės detalės iškalbios ir taupios, Autorė sėkmingai atsikračiusi pirmoje knygoje šmėsčiojusios manieros kalbėti apie viską, net ir stengiantis sunku rasti kokių priekaištų dėl fragmentų parinkimo. Yra dar viena teksto dalis - kursyvu išspausdintas kažkas, kas vis didesniais intarpais įsiterpia į pasakojimą kaip naujas pasakojimas. Prievarta ištekintos moters skausmo, nuopuolio ir nevilties istorija tik pabaigoje pasirodo esanti jos vizija, susijusi ne su romano veikėjais, o su vieta, į kurią ji atsikrausto su mergaitėmis. Įspūdinga archaizmų pilna kalba, žaismingas senovinio kaimo vaizdas, gražus pats savaime, visgi iki galo neatsako į klausimą, kam šito kažko romane reikia. Atsakymų versijos lieka su klaustukais: galbūt tai yra amžinojo moteriškumo, atsiskleidžiančio kaip nenutrūkstančio ir nenutraukiamo moters ryšio su žeme liudijimas? Nieko nežinodama veikėja jaučia vidury laukų buvus kaimą ir ten gyvenus kitą moterį, o pati iš visų jėgų priešinasi vyro planams palikti ją ir mergaites be gimtosios žemės. Gal - neišvengiamos graužaties dėl padaryto sprendimo patvirtinimas?
Taip pat skaitykite: Tautodailės įtaka asmenybės formavimuisi
Meda negali pasiteisinti, kodėl neturi darbo, kodėl nesusikalba su anyta, kodėl nepaaiškinusi išveža paaugles dukteris iš sostinės į kaimą (visgi „Akropolio“ tamsa ir siūlomos prekės neatrodo pakankamas argumentas, kad atskirtum vaikus nuo jų aplinkos), tačiau autorė atkakliai saugo veikėją nuo savigraužos, pasiteisinimų, svaičiojimų. Kartkartėm atrodo - be reikalo, nes šiai nuostatai paaukojama kuriamo paveikslo motyvacija. Gal mistinė istorija reikalinga iš pačios veikėjos situacijos kylančiai gyvenimo išminčiai patvirtinti - nesvarbu, kaip nugyventum gyvenimą, kai liksi užartas savoj žemėj, net ir nematomas galėsi vaidentis kitiems?.. („Ten dabar daug sniego ir nežinodamas nerastum tų dviejų kapelių, nebent pajustum…“ - p. 132.) Kad ir kiek klausimų keltum, vis tiek ši kūrinio dalis lieka atskira, sunkiausiai „prilimpa“ prie viso teksto.
Painiausia kalbėti apie principinę autorės nuostatą neleisti veikėjams prarasti sveiko proto. Medos sprendimai paremti požiūriu ir įsitikinimu. Ji užsispiria ir meta darbą. Iš esmės nepritaria Žilvinui, todėl atsisako jo Amerikos ir išsiskiria. Įkliūva į kvailą situaciją, todėl imasi atsakomybės už nepažįstamos moters laidotuves ir kapą. Imasi atsakomybės už gyvenimą kaime, už merdinčią anytą, atsakingai pasižada tekėti už Antano. Sudaromas įspūdis, jog atsakingus poelgius inspiruoja neturėjimas kur trauktis: kai nebegalima išsisukinėti, reikia imtis veiklos. „Aš gyva“, - sako Meda Žilvinui (p. 132) - tuo paaiškinamas jos pasirinkimas likti su dukterimis ir Antanu Lietuvoje. Šis paaiškinimas įtikina, į jį nuosekliai eita per visą romaną ir ateita, tačiau kartais susidaro ėjimo kiaurai sieną įspūdis, ir atrodo, jog tiesiog bijoma įpainioti veikėją į neišpainiojamas sąskaitas su savim, dėl to ji užčiaupiama. Savotiškai „pakimba“ santykis tarp sąmoningos atsakomybės ir nejautrumo aplinkai, aplinkiniams.
Galbūt dėl šito išryškinto racionalumo (t.y. veikėja racionaliai elgiasi tokiose situacijose, kurios iš esmės nėra racionalios) dažnai trikdo epizodai su Antanu. (Pavyzdžiui, sunku patikėti, jog ką tik skyrybų dokumentus pasirašiusi moteris pajėgtų sėdėdama prie laužo svarstyti, ar pirmąkart matomas vyras nori ją pabučiuoti.) Dar labiau už piršlybas ant paties aukščiausio kalno sutrikdo paskutinis epizodas su milijoninės vertės žiedu, kurį Meda gavo dovanų iš nepažįstamos moters, tačiau šis netikėtumas kuria pernelyg didelį disonansą, ir darosi akivaizdu, jog rašytoja tyčia žaidžia situacija, siekdama kažkokio kito tikslo.
Tai ką vis dėlto teigia romano „Kur vasara amžina“ autorė Vilė Vėl? Gyvenimą be iliuzijų ir liguisto svaičiojimo, kaip pasakyta anotacijoje? Būtį, kur ne laukiama, o veikiama, prisiimama atsakomybė ir nuo jos nesitraukiama? Padėtį, kuri bet kuriuo atveju turi išeitį, tik reikia žinoti, ko iš tiesų nori, ir rasti jėgų apsiginti nuo aplinkos (arba - žinoti, ko nenori, ir turėti jėgų nepasiduoti kitų spaudimui)? Klausimus pavertus teiginiais, susidaro šviesus ir džiugus pasaulio vaizdas. Tiesa: žmogus privalo išmokti gyventi savo gyvenimą, rasti išeitį iš akligatvių; pats jam skirto pasaulio grožis - rūko apgaubtas ežeras už lango, nebesančio kaimo grindinys vidury lauko, blėstantis Joninių laužas švintant vasaros rytui - moko jausti atsakomybę už suteiktą galimybę būti to pasaulio dalim. Auginti savo vaikus. Laukti rytdienos. Išgyventi užgriūvančias negandas neišskystant ir nesigailint savęs. Taip. Reikia kam nors visą laiką kartoti šitą „taip“. Panašu, kad Vilė Vėl, kuri vėl parašė romaną, šįkart trečią, imasi šios priedermės.
Nacionalizmas ir europietiškumas
Neretai ES Lietuvoje kritikuojama net nepasigilinus į jos veikimo detales ir mechanizmą. Lietuvoje vis dar gana populiari vadinamojo „esencialistinio“ nacionalumo samprata. Ji reiškia, jog esama tam tikrų grynų tautinės tapatybės branduolių, į kuriuos tauta yra atsirėmusi. Lietuvoje šis „grynumas“ yra gana savitas. Lietuviai suvokiami ne tiek kaip „kraujo tauta“, kiek „kalbos tauta“. Lietuvių kalba yra tapusi tautiškumo analogu. Sovietmečiu buvo labiausiai kovojama su jos „svetimybių“ apnašomis. Nepriklausomoje Lietuvoje į lietuvių kalbą taip pat nežiūrima kaip į gyvą ir besivystančią visuomenės komunikacijos priemonę.
Kad lietuviškajame nacionalizme esama nemažai ir „kraujo nacionalizmo“ rodo kai kurios viešos nuomonės (Zigmo Zinkevičiaus) apie Vilniaus krašto gyventojų tapatybę. Anthony D. Smithas (Ethno-Symbolism and Nationalism: A Cultural Approch) kalbėdamas apie etno-kultūrinį nacionalizmą, jį priešpriešino anksčiau aptartam vadinamajam primordialiniam nacionalizmui. Jis į nacionalumą žiūrėjo kaip į dinamišką, kuris kuriasi ir keičiasi istorijos eigoje, tačiau taip pat priešinosi nuostatai, kad tautiškumas gali būti sukurtas „iš oro“.
Tautos galinčios turėti kelis pasakojimus apie tautinius protėvius ar tautos klestėjimo aukso amžius. Tai, ką jis suprato kaip dalykus „klijuojančius“ tautą - tam tikras emocinis prisirišimas prie tam tirkų atminties vietų, ritualų ir pasakojimų, grindžiamų tautinei bendrijai svarbiais istoriniais įvykiais ar asmenybėmis. Tokia tautinė bendrija neturi būti monolitinė. Be to, ir tautinės savivokos laukas gali kisti: vieni pasakojimai tapti reikšmingesniais, kiti - mažiau reikšmingais. Į tautą galima žiūrėti taip, kaip į tai žvelgia vadinamieji „modernistai“ - kaip į moderniaisiais laikais intelektualinio elito suformuotą bendriją, pasitelkus visus vienijančią spaudą, reaguojant į istorinius pokyčius ir kt. (E. Gellner, B. Anderson).
Visos trys kultūrinės nacionalinės tapatybės sampratos turi labai skirtingą santykį su kitomis tapatybėmis, nacionalinėmis ar bendranacionalinėmis. Esencialistinis (primordialinis) supratimas atmeta bet kurias kitas tapatybes kaip kenkiančias tautinės (lietuviškos) tapatybės grynumui. Etnokultūrinis supratimas mato, kad tautiškumo pavidalas istoriškai kinta: pavyzdžiui dviems etnosams tampant viena tauta, įdarbinami tą grindžiantys mitai ir pasakojimai. Modernistinis požiūris į galimus tautinės kultūrinės tapatybės pokyčius ir papildymus žiūri dar paprasčiau. Tautinių tapatybių įvairovė, jų gebėjimas sustiprėti ar susilpnėti pagal aplinkybes rodo jų didelį stiprumą ir gyvybingumą.
Daug sunkiau atsakomas klausimas apie tai, kas yra Europos kultūrinė tapatybė. Kaip turėtume įsivaizduoti Europą ir jos bendrą kultūrinę tapatybę? Ar turėtume europietišką „demos“ (nes sunku būtų kalbėti apie europietišką „ethnos“) įsivaizduoti pagal analogiją su tautine tapatybe? Europos kultūrinė tapatybė, kuri praktiškai vienytų Europą kaip bendriją, yra labai silpna ir beveik neturi jokio rimtesnio konsoliduojančio poveikio. Europiečiai labiausiai skaito nacionalinę spaudą, žiūri nacionalinius kanalus. Taip pat jis atrado, kad tarp europiečių žiūrimų filmų vyrauja amerikietiški filmai.
Europos kultūrinė tapatybė gilesniuose vizijų svarstymuose paprastai įsivaizduojama dviem būdais. Pirmasis susijęs su Europos kultūros istorija, su jos antikiniu-judėjišku- krikščionišku palikimu. Antrasis - su pastangomis atrasti ar net sukonstruoti bendrą pasakojimą, kuris Europą galėtų vienyti, kuris galėtų būti visiems europiečiams bendras ir priimtinas tapatybės pasakojimas. Remi Brague (Ekscentriškoji Europos tapatybė)kalba apie specifinius „europietiškumo“ kultūrinius bruožus. Vienintelis aiškus Europos kultūrinės tapatybės pagrindas, su kuriuo gali būti siejamas ir jos „demos“ yra krikščionybė. Ne renesanso Europa, o Viduramžiškoji Europa gali tapti bendro visai Europai pasakojimo ašis. Tuomet iš tiesų bent kultūros prasme būtų galima kalbėti apie krikščionybės pagrindu besikuriančią Europą, šia prasme - net ir Europos „tautą“ (krikščionis) ir ją bent iš dalies politiškai konsoliduojančią imperiją.
Jei kas ir „kėsinasi“ į tautinę kultūrinę tapatybę ir tam tikras jos apibrėžtis, yra ne europietiškumas, o globalumas. Lietuva tuo pačiu metu žengė į Europą ir į pasaulį, ir skirtumas tarp šių dviejų labai skirtingų darinių nėra pastebimas. Kaltes dėl su tapatybe siejamo nesaugumo patogiau užkrauti tam, kas arčiausiai ir labiausiai apčiuopiama - Europai ir Europos Sąjungai. Tačiau ar tautų Europai reikia stiprios vienijančios tapatybės? Būtent tas silpnas ryšys su europietiškumu, nekonkretumas to, kas yra „europietiškumas“ neabejotinai ir yra eurooptimizmo garantas. Esama ir kito nacionalumo ir europietiškumo santykio modelio, apie kurį vis daugiau pradedama kalbėti pastaruoju metu (Ivan Karstev, kiti) ir kuris paliečia ypač jauniausių Europos Sąjungos tautų lūkesčius. Tai yra reiškinys, kurį būtų galima vadinti „euronacionalizmu“.
„Euronacionalizmo“ terminą vartoju reiškiniui, kuomet ES siekiama sumodeliuoti pagal konkrečios šalies nacionalinio politiškumo modelį. ES išsiplėtė, pasipildydama šalimis, apie kurias Nyka-Niliūnas kalbėjo kaip agresyviai nacionalistines. Valstybingumo istorijos trumpumas lėmė tai, kad labiau buvo kuriamos politinės idėjos ir svajonės, politinės ambicijos, kurios virš…
Šizofrenija ir jos etiologijos teorijos
Šizofrenija serga maždaug 1 proc. Remiantis moksliniais duomenimis, šizofrenija yra polietiologinė liga. Nėra vieno pripažinto ir pakankamai pagrįsto šizofrenijos etiologijos mechanizmo. Paveldimumas. Artimų giminaičių bei dvynių tyrimai parodo, kad paveldimumas turi didelę reikšmę. Jei šeimoje yra sergančių, rizika susirgti labai padidėja, o monozigotiniam dvyniui ji yra 47 proc. Paveldimumas nėra pagal tipišką Medelio dėsnį. Tai apsprendžia keletą genų (manoma, kad per kelis recesyvinius genus, kurių vienas apsprendžia pažeidžiamumą dėl ligos, o kitas paskatina pirmojo ekspresiją. Sch sergančiųjų šeimose dažnai būna sch, šizotipiniu sutrikimu sergančių asmenų, tiesa 60- 85 proc.
Neuromediatoriai ir dopamino teorija
Sch išsivystymui svarbūs neuromediatoriai. Esant psichozėms išryškėja dop sistemos aktyvumas. Pomirtinis sch sirgusiųjų tyrimas parodo, kad bataliniuose ganglijuose bei limbinėje sistemoje yra didesnis D2 receptorių skaičius. Šiuo principu pagrįsti neuroleptikų kaip D2 blokerių gydomasis poveikis. Dopamino koncentracija galvos smegenyse yra taip pat nevienodas. Manoma, kad dopamino sumažėjimas galvos smegenų žievėje sukelia negatyvius simptomus, o jo padidėjimas požievyje- pozityvius simptomus. Taip pat svarbus NA, 5-HT, GASR rp. vaidmuo.
Dopaminerginė sch teorija. Šizofrenijoje yra sumažėjęs dopaminerginis aktyvumas mezokortikiniame kelyje (iš gumburo vetrotegmentalinių branduolių į smegenų žievę, daugiausiai- į prefrontalinę žievę, atsakingas už negatyvius simptomus) palyginti su norma. Tuo metu, kai kitame dopaminerginiame kelyje -mezolimbiniame (eina iš gumburo ventralinės tegmentalinių branduolių į limbinės sistemos nucleus acumbens, amygdala- atsakingas už pozityvią simptomatiką)-padidėjęs. Dar yra tubero-infundibulinis kelias (iš pagumburio į hipofizę- per D2 blokavimą sukelia prolaktino išskyrimą). Dar yra iš substantia nigra į nucleus caudatus -> putamen (neostriatum) (nigrostriatinis kelias- atsakingas už motorines funkcijas, yra ekstrapiramidinis sistemos dalis). Šie keliai svarbūs suprasti APV veikimą bei šalutinį poveikį- EPS, antrinę negatyvią simptomatiką sukeltą APV, hiperprolaktinemiją.
Smegenų struktūros pokyčiai
Ryškių galvos smegenų struktūr. pokyčių nebūna. Atsiradus KT bei BMR , pastebėta kad 10-50 proc. pacientų yra išsiplėtę šoniniai ir trečiasis skilveliai, o 10-35 proc. yra smegenų žievės atrofija. G.b. smegenėlių kirmino atrofija, limbinės sistemos atrofija, ypač migdolinių kūnų, hipokampo, bazalinių ganglijų.
Infekcinė teorija
Infekc. teorija taikoma dėl sch sergančių gimimo sezoniškumo tendencijų. Amerikoje sch sergantys dažniau yra gimę nuo sausio iki balandžio, o pietų pusrutulyje- birželį- rugsėjį. Manoma, kad nėštumo I trimestre patiriamas didesnis sezoninis virusinių infekcijų pavojų, kas gal sutrikdyti vaisiaus centrinės nervų sistemos vystymąsi. Manoma, kad lėtai veikiantys neurotropiniai virusai- esant paveldėtai rizikai susirgti, jie veikia kaip provokuojantis nepalankus aplinkos veiksnys. Žinoma, kad Herpes simplex virusas gali sukelti psichoze, labai panašias į Sch.
#
tags: #pseudo #kulturine #motyvacija