Antanas Strazdas - viena ryškiausių ir spalvingiausių figūrų Lietuvos literatūros ir kultūros istorijoje. Jo kūryba, atliepianti liaudies jausmus ir lūkesčius, paženklinta švietėjiško amžiaus idėjomis, yra reikšmingas feodalizmo epochos lietuvių literatūros faktas. Strazdas, dažnai vadinamas maloniniu Strazdelio vardu ir apipintas šmaikščiais pasakojimais bei anekdotais, iki šiol gyvas žmonių atmintyje, o jo kūriniai, tapę liaudies dainomis, tebėra dainuojami ir šiandien, įsitvirtinę lietuvių literatūros klasikos pavelde. Šiame straipsnyje panagrinėsime Strazdo asmenybės bruožus, jo gyvenimo peripetijas ir kūrybos ypatumus, remdamiesi archyviniais dokumentais, liaudies pasakojimais ir moksliniais tyrimais.
Archyviniai duomenys ir biografijos atkūrimas
Archyviniai dokumentai yra itin svarbūs atkuriant A. Strazdo biografiją. Svarbiausi iš jų yra paties poeto rašyti raštai, publikuoti rinkinyje „Giesmė apie siratas“ (1974), tokie kaip „Eksplikacija Vilniaus konsistorijai“, „Skundas Vilniaus universitetui prieš cenzūrą“, „Skundas Vilniaus cenzūros komitetui“. Kiti dokumentai - dvasinės vyresnybės susirašinėjimas poeto klausimais, įvairūs raportai, skundai, Strazdo tardymo ir trėmimo į Pažaislio vienuolyną dokumentai, kurių didžioji dalis paskelbta V. Vanago monografijoje „Antanas Strazdas“. Šie dokumentai atskleidžia nuolatines Strazdo kovas su šlėktomis ir klebonais, ginant savo liaudiškus įsitikinimus ir kovojant dėl pragyvenimo.
Šiandien vyrauja nuomonė, kad Antanas Strazdas gimė 1760 m. kovo 9 d. Astravo kaime (dabar Margėnų km.). Apie jo vaikystę ir jaunystę žinių beveik nėra. Pats poetas 1824 m. anketoje nurodė, kad mokėsi Kražių, Šenbergo, Ilūkstės, Daugpilio ir Polocko jėzuitų kolegijose bei Vilniaus akademijoje. 1786 m. ar 1787 m. pradžioje Strazdas įstojo į Varnių kunigų seminariją, kurią baigė 1789 m.
Gyvenimo kelias: tarp kunigystės ir kūrybos
Baigęs kunigų seminariją, Strazdas pirmuosius metus praleido Varniuose. Nuo 1790 m. jis persikėlė į Aukštaitiją, kur prasidėjo judrus, konfliktų su dvarininkais ir dvasininkais kupinas gyvenimas. 1791-1806 m. jis kunigavo Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Uoginiuose, Kupreliškyje. Vienas vizitatorių pažymėjo, kad Strazdas yra sveikas ir stiprus, moka lietuvių, rusų, latvių kalbas ir ilgai neužsibūna vienoje vietoje.
Konfliktas su Karsakiškio dvarponiu I. Petraševskiu, kurio bažnytėlėje Strazdas buvo altarista, atskleidžia sunkią to meto dvasininko padėtį. Petraševskis nevykdė sutarties sąlygų, skriaudė dvasininką, užgrobė jo namus, pardavė mantą, išdarkė koplyčią. Po šio konflikto Strazdas beveik trejus metus neturėjo pastovesnės gyvenamosios vietos.
Taip pat skaitykite: Lui Teru: ypatinga meilė prancūziškame kine
1809-1814 m. Strazdas vėl kunigavo, tačiau 1814 m. metė kunigystę, išsinuomojo valstiečio pirkią netoli Šimonių, Pienionių girios proskynoje, kur, pasak jo paties, „žemės gelmėse“ ieškojo „sau peno“, o likusį laiką skyrė literatūrai. Šiuo laikotarpiu jis išleido „Giesmes svietiškas ir šventas“ (1814 m.), išvertė į lietuvių kalbą R. Belarmino katekizmą ir rašė „lietuviškas ir lenkiškas“ eiles.
Dvasinė vyresnybė netrukus vėl ėmė persekioti Strazdą. 1815 m. Vilniaus diecezijai buvo pranešta, kad Kupiškio parapijoje gyvenantis kun. Drazdauskas dirba miško dykynę, pjauna ir pardavinėja lentas, slapta laiko gaspadinę ir turi keletą vaikų, be aprobacijos klausosi išpažinčių. Nuo 1816 m. Strazdas prisilaikė prie Kamajų bažnyčios.
1818 m. prasidėjo nauji persekiojimai dėl išleisto eilėraščių rinkinio. Eilėraštis „Pagrabas Palšio“, išjuokiantis reformatus, įžeidė juos, todėl jie parašė skundą Vilniaus diecezijai. Strazdas teisinosi, kad nenorėjo įžeisti evangelikų-reformatų tikėjimo ir teturėjo ketinimų „suteikti nekalta pramogą lietuvių liaudžiai“. Konsistorija įsakė Strazdą „sulaikyti ir išegzaminuoti“. Taip atsirado jo „Eksplikacija“, kurioje poetas išdėstė savo gyvenimo būdą ir principus. Po dvejų metų persekiojimo Strazdas buvo nubaustas ir kurį laiką dirbo Subačiaus parapijos Pelyšių dvaro kapelionu.
Netrukus Strazdas metė šias pareigas, nusipirko trobą Kamajuose ir vertėsi žemės ūkiu. Jis važinėjo po aplinkines parapijas, samdydamasis klebonams. 1824 m. poetas įsivėlė į bylą su šlėkta dėl sumušimo ir iškeikimo, kuri davė progą vyskupijai atsiskaityti su nemėgstamu dvasininku. Strazdas buvo įkalintas Pažaislio vienuolyne, iš kurio pabėgo 1829 m. Grįžęs į Kamajus, Strazdas patyrė sunkiausias dienas: dvasinė vyresnybė pardavė jo namus ir turtą iš varžytynių, uždraudė kunigauti, todėl jis turėjo elgetauti. 1831 m. jis rašė vyskupui prašydamas paramos, tačiau jos nesulaukė ir mirė 1833 m. balandžio 23 d.
Strazdo asmenybės bruožai: tarp taurumo ir prieštaravimų
Strazdas buvo tauri asmenybė, gyvenusi liaudies vargais ir lūkesčiais. Jis buvo valingas, atkakliai gynė savo pažiūras ir energingai grūmėsi su gyvenimo sunkumais, dvasinės vyresnybės persekiojimais bei lietuvių kultūros priešais. J. Katelė teigė, kad Strazdas „turėjo įprotį viską vadinti tikruoju vardu, todėl tai čia, tai ten kam nors pasakydamas tiesą, įsigijo daug nepalankumo“.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Strazdas buvo švietėjiškų pažiūrų, priešinosi baudžiavinei priespaudai, žadino socialinį ir nacionalinį sąmoningumą. Jis gerai suprato literatūros ir kultūros vaidmenį liaudies gyvenime, todėl stengėsi įgyti naudingų knygų bibliotekoms. Savo kūryba jis siekė patenkinti lietuvių valstiečių kultūrinius bei dvasinius poreikius. Strazdo pasaulėjauta atsispindi ir jo kūryboje.
Tačiau Strazdo asmenybė nebuvo vienareikšmė. Archyviniai dokumentai atskleidžia jo konfliktus su dvasine vyresnybe, baudžiamąsias bylas ir netgi įtarimus dėl netinkamo kunigui elgesio. Liaudies pasakojimai, nors ir idealizuojantys poetą, taip pat užsimena apie jo žmogiškąsias silpnybes.
Liaudies pasakojimai: tarp tikrovės ir legendos
Apie Strazdą yra išlikę daugybė įvairiausių pasakojimų, kuriuose persipina tikrovė ir fantazija. Šie pasakojimai, sklindantys iš lūpų į lūpas, atspindi liaudies požiūrį į poetą, jo santykius su dvaru, dvasininkija ir baudžiauninkais.
Pavyzdžiui, pasakojama, kad Strazdas, pasakęs gedulo kalbą mirusiam Kamajų dvaro administratoriui, išdrįso viešai pasmerkti jo žiaurumą baudžiauninkams. Kitame pasakojime teigiama, kad Strazdas, nesulaukęs vyskupo dėmesio, pasakė, jog jei būtų arkliu, vyskupas būtų jį aplankęs.
Žmonėms Strazdas buvo labai geras, mokė juos skaityti, dainas dainuoti ir dalydavosi su jais paskutiniu skatiku. Pasakojama apie jo pedagoginę išmonę, kai išvedęs vaikus į mišką ir pamatęs artėjantį debesį, jis išpjovė visiems po lazdelę ir liepė sėsti ant „žirgelių“, kad greičiau pasiektų namus.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Šie pasakojimai, nors ir apipinti legendomis, atskleidžia Strazdo populiarumą liaudyje, jo atsidavimą vargšams ir neapykantą engėjams.
Kūryba: tarp liaudiškumo ir klasicizmo
Strazdo kūryba, nors ir nedidelė apimtimi, paliko ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje. 1814 m. Vilniuje jis išleido nedidelę knygelę „Giesmės svietiškos ir šventos“, kurioje buvo išspausdinti 9 pasaulietiniai ir 2 religiniai kūriniai. Antrojo rinkinio, parengto 1824 m., nepavyko išleisti dėl cenzūros.
Strazdo dainos, plačiai prigijusios liaudyje, pasižymi lyrizmu, nuoširdumu ir artimumu liaudies dainoms. Jo kūryboje atsispindi valstietiška pasaulėjauta, gyvenimo būdas ir atsidavimas liaudžiai.
Literatūrologai pažymi, kad Strazdo kūryboje persipina liaudiškumas ir klasicizmas. Valstietiška kilmė ir gyvenimo būdas kreipė Strazdą į valstietišką tikrovės suvokimą, o kontaktai su platesniu kultūriniu gyvenimu ir lenkų literatūra skatino jį laikytis klasicistinės estetikos normų.
Įamžinimas ir atminimas
Strazdo asmenybė ir kūryba buvo įvairiai interpretuojama skirtingais laikotarpiais. XIX a. pabaigoje jis buvo laikomas lietuvių tautinio atgimimo pranašu, XX a. pradžioje - liaudies švietėju ir kovotoju už lietuvybę. Sovietmečiu Strazdas buvo vaizduojamas kaip baudžiauninkų gynėjas ir kovotojas prieš socialinę neteisybę.
1933 m. Kamajuose buvo pastatytas paminklas A. Strazdui, o jo atminimas įamžintas literatūroje, muzikoje ir dailėje. Jo kūriniai tebėra skaitomi ir dainuojami, o jo asmenybė gyva liaudies pasakojimuose ir legendose.