Italijos suvienijimas XIX amžiuje buvo ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu skirtingos Apeninų pusiasalio valstybės susijungė į vieną Italijos karalystę. Šis procesas buvo neatsiejamas nuo ryškių asmenybių, kurios savo idėjomis, politine veikla ir kariniais žygiais prisidėjo prie vieningos Italijos sukūrimo. Italų pastangos susivienyti XIX a. prasidėjo po 476 m., žlugus Vakarų Romos imperijai, italams iki pat XIX a. nepavyko sukurti vieningos valstybės. XIX a. pradžioje Apeninų pusiasalyje buvo kelios nepriklausomos valstybės, tarp kurių nebuvo glaudesnių ryšių.
Nacionalinio judėjimo ištakos ir idėjos
Nacionalinio judėjimo ištakos Italijoje siekia prancūzmečio patirtį. Napoleonas italų kunigaikštystes buvo sujungęs į vieną valstybę, pakeitęs įstatymus ir sukūręs efektyvų valdymo aparatą. Tuoj po Vienos kongreso tarp apsišvietusių Italijos gyventojų ėmė plisti nacionalinio susivienijimo idėjos. Italijos suvienijimo siekė ir italų pramonininkai bei prekybininkai. Nacionalinę vienybę skatino ir neapykanta Austrijai.
Po Vienos kongreso beveik dvidešimt metų svarbiausia pasipriešinimo austrams jėga buvo slaptos karbonarų organizacijos. Karbonarai siekė išvyti austrus iš Italijos ir labai aktyviai veikė prasidėjus 1820-1821 ir 1831 m. revoliucijoms. Revoliucijų ir sukilimų pralaimėjimas parodė silpnąsias karbonarų organizacijų savybes.
Dž. Madzinis ir "Jaunoji Italija"
1831 m. iš Genujos kilęs Džiuzepė Madzinis įkūrė naują organizaciją, turėjusią nekartoti karbonarų klaidų. Ši organizacija, pavadinta "Jaunoji Italija", buvo jau ne atskirų vietovių, o bendra nacionalinė revoliucionierių sąjunga. Madzinis siekė sukurti nepriklausomą Italijos respubliką. Gyvendamas emigracijoje Londone, Dž. Madzinis rengė sukilimus Milane, Neapolio karalystėje, Popiežiaus srityje.
Kamilas Kavūras ir Sardinijos karalystė
Sardinijos karalystėje XIX a. 6-ame dešimtmetyje įvyko daug permainų. Svarbus vaidmuo jose teko įžymiam valstybės veikėjui grafui Kamilui Kavūrui (1810-1851). Kilęs iš senos ir turtingos bajorų giminės, jaunystėje jis tarnavo kariuomenėje, daug keliavo po užsienio šalis. Paryžiuje ir Londone Kavūras susipažino su pažangiomis politinėmis bei ekonominėmis teorijomis ir toliau nuosekliai jas studijavo. Jis pasidarė tvirtas konstitucinės monarchijos šalininkas. 1852 m. tapęs Sardinijos ministru pirmininku, Kavūras ėmėsi įgyvendinti reformas, kurios sustiprino Pjemonto-Sardinijos karalystę ir pavertė ją Italijos suvienijimo centru. Kavūras rūpinosi šalies ūkiu. Sardinijoje buvo sparčiai tiesiami geležinkeliai, statomi fabrikai. Kavūro vyriausybė sudarė naudingas prekybos sutartis su Anglija, Prancūzija, Prūsija, Olandija. Vis daugiau buvo išvežama žemės ūkio produkcijos - šilko, ryžių, gyvulių, vyno. Vyriausybė padidino kariuomenę, pirko užsienyje ginklų. Kavūras norėjo išvaduoti italų žemes iš Austrijos valdžios, bet suprato, kad viena Sardinija neįveiks daug stipresnio priešo. Jai reikėjo didžiųjų Europos valstybių - Prancūzijos ir Anglijos - paramos. Todėl Sardinija per Krymo karą (1853-1856) buvo Prancūzijos ir Anglijos sąjungininkė.
Taip pat skaitykite: Apie žymius XX a. žmones
Ieškodamas paramos užsienyje, K. Kavūras suartėjo su Prancūzija. 1858 m. Plombiere K. Kavūras ir Napoleonas III pasirašė slaptą susitarimą. Prancūzija pažadėjo suteikti Kavūrui karinę paramą ir paskatinti popiežių atiduoti Sardinijai dalį savo valdų. Už tai Sardinija įsipareigojo perleisti Prancūzijai Savojos sritį Alpių kalnuose ir Nicos miestą bei jo apylinkes Viduržemio jūros pakrantėje.
Dž. Garibaldis ir "Tūkstantinė"
Dž. Garibaldis buvo vienas iš populiariausių Italijos patriotų ir karinių vadų. Jis garsėjo savo charizma, drąsa ir atsidavimu Italijos suvienijimo idėjai. Garibaldis vadovavo savanorių būriams, kurie sėkmingai kovojo už Italijos nepriklausomybę.
Kai 1860 m. pavasarį prasidėjo sukilimas prieš Neapolio karaliaus valdžią Sicilijos saloje, Dž. Garibaldis ėmė rengtis į žygį. Gegužės pradžioje daugiau kaip tūkstantis Garibaldžio vadovaujamų savanorių išplaukė iš Genujos į Siciliją. "Tūkstantinės" atvykimas suteikė naujų jėgų sukilėliams, juos parėmė valstiečiai, kurie tikėjosi, kad Garibaldis palengvins jų sunkią padėtį. Netrukus visą Siciliją užėmė sukilėliai. Jie persikėlė į Apeninų pusiasalį ir 1860 m. rugsėjo mėn., beveik nesutikę pasipriešinimo, įžengė į karalystės sostinę Neapolį. Džiūgaujančių gyventojų sveikinamas Garibaldis sudarė laikinąją vyriausybę. Nedvejodamas Dž. Garibaldis pripažino Viktorą Emanuelį II suvienytos Italijos karaliumi, bet prašė jo leidimo užimti Romą.
Kelias į suvienijimą: karai ir politiniai manevrai
Austrijai paskelbus ultimatumą, abiejų valstybių karo veiksmai prasidėjo 1859 m. balandžio mėn. Austrai įžengė į Italiją net neturėdami tinkamų žemėlapių ir nesutrukdė susijungti prancūzų ir Pjemonto kariuomenėms. Austrai buvo sumušti. 1859m. Toskanoje, Modenoje, Parmoję prasidėjo revoliuciniai sąjūdžiai, sušaukti parlamentai nutarė prijungti šias šalis prie Pjemonto.
1861 m. vasario mėn. Turine susirinko pirmasis Italijos parlamentas, kuriame nebuvo tik Romos ir Venecijos atstovų. Viktoras Emanuelis II buvo paskelbtas Italijos karaliumi, o sostine iki 1870 m. buvo Turinas.
Taip pat skaitykite: Apie įkvepiančias asmenybes
Roma prie Italijos buvo prijungta tik 1870 m., per Prancūzijos ir Prūsijos karą.
Suvienytos Italijos problemos ir iššūkiai
Suvienijusi Italiją, Pjemonto vyriausybė, neatsižvelgdama į pietinių kraštų tradicijas ir papročius, primetė jiems savo valdymo struktūrą. Neapolio karalystės papročiai ir įstatymai buvo panaikinti ir uždrausti, kraštas buvo beatodairiškai ekonomiškai išnaudojamas. Pietų italai ėmė reikšti nepasitenkinimą atėjūnais iš šiaurės.
Nors politiškai Italija buvo suvienyta, tačiau ekonominiu, socialiniu, kultūriniu požiūriu, ji buvo nevienalytė šalis. Dėl nuolatinių karų ji buvo išsekusi, plito korupcija. Tik kiek vėliau valstybė ėmė remti geležinkelių tiesimą, pramonės vystymą atsilikusiose šalies rajonuose.
Taip pat skaitykite: Psichikos liga ir nusikalstamumas