Emigracija - tai ne tik nauja pradžia, bet ir daugybė iššūkių, kurie gali paveikti psichologinę būklę. Straipsnyje nagrinėjama depresijos problema tarp lenkų imigrantų, pasirinkusių gyvenimą Anglijoje. Remiantis konkrečiais pavyzdžiais ir tyrimų duomenimis, siekiama atskleisti šios problemos priežastis, pasekmes ir galimus sprendimo būdus.
Emigracijos realybė: nuo svajonių iki iššūkių
Lietuviai, kaip ir daugelis kitų tautų atstovų, prieš keliolika metų Angliją laikė tikru aukso gyslu. Anksčiau net pagalbiniam mūrininkui, valytojui ar pievagrybių rinkėjui išeidavo susitaupyti, grįžti į Lietuvą ir bent porą mėnesių nieko neveikti. Tačiau dabar svajonių gyvenimas baigėsi - iš valytojo algos Anglijoje nebeišeina Lietuvoje pasistatyti rūmų.
Pinigai - ne viskas: ilgesys ir vienatvė
Sandra Tamkuvienė, jau devynerius metus gyvenanti Didžiojoje Britanijoje, apie grįžimą į Lietuvą susimąsto kas kartą ištikus sunkesnei akimirkai. Nors moteris „Emigrantams“ sako, kad yra laiminga, nes užtenka ir pinigų, ir artimųjų meilės, ji prisipažįsta, kad jeigu viskas, ką turi, būtų ne Anglijoje, o gimtojoje Ariogaloje, šypsotųsi daug dažniau.
„Žinote, kas labai skaudina, kai grįžti į Lietuvą aplankyti saviškių? Kai pradedi šnekėtis, visi viską matuoja pinigais. Taip, čia užtenka pinigų, čia pragyveni, gali sau kažką leisti, bet niekas nemato tos pusės, kad neturi artimųjų, kad neturi tiek patikimų draugų, kad sutinki šventes vienas. Tai yra pats skaudžiausias dalykas“, - neslepia Sandra.
Darbo paieškos ir kvalifikacijos neatitikimas
Sandros istorija - tai daugelio emigrantų patirtis. „[Ariogaloje] dirbau mokytoja lenkų ir rusų mokykloje, atlyginimas nebuvo didelis. Norėjome įsigyti būstą, imti paskolą, o pajamos buvo per mažos. Vyras irgi dirbo valstybinėje įstaigoje. Todėl nusprendėme, kad jis išvažiuos trumpam padirbėti, bet tas trumpam užtruko iki dabar“, - prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie psichologijos studijas
Mokytojos darbas Sandrai labai patiko. Ji net neįsivaizdavo, kad galėtų daryti ką nors kita. Tačiau Anglijoje ji taip pat įsidarbino mokykloje, bet jau ne mokytoja, o tiesiog valytoja. Prieš susikraudama lagaminus į Angliją, Sandra puikiai suprato: tam, kad ten pasiektų tiek, kiek turėjo gimtinėje, dirbti teks labai daug.
Depresija: nematoma emigracijos pusė
Mokykloje tik valytojos pareigas sugebėjusi iškovoti mokytoja sako puolusi į depresiją. „Nieko nesinorėjo - nei valgyti daryti, nei kur nors eiti, nieko. Gulėdavau lovoje užsidariusi ir viskas. Na, įsivaizduokite - jūs ateinate į darbą, kur galėtumėte su vaikais bendrauti, dirbti, kas jums patinka, o tereikia stalus šveisti, grindis siurbti, tualetus valyti“, - nuoskaudos neslepia „Emigrantų“ pašnekovė.
Savivertės praradimas ir aplinkinių požiūris
Ne tik pati Sandra jautėsi nieko verta. Tokia ją laikė ir kai kurie aplinkiniai: „Dar kai kurių mokytojų požiūris - praeidami netgi nepasisveikindavo, nesvarbu, kad tu toks pats darbuotojas, kaip ir jie. Aišku, buvo ir malonių mokytojų, su kuriais galėdavai pašnekėti, apsikeisti idėjomis.“
Diskriminacija ir rasizmas
„Čia mūsų niekada nelaikys savais“ - tokius žodžius jau girdėjome iš keliolikos, gal net keliasdešimties užsienyje gyvenančių lietuvių. Kad ir kiek daug pasiekę būtų, kad ir kokias aukštas pareigas eitų, ne vienas jų sako, kad vis tiek nesijaučia visaverčiais visuomenės nariais.
„Yra tas požiūris, kad esi užsienietis. Netgi darbe kartais būna tokių juokelių, kad tu - užsienietė. Kai vieną kartą būna toks juokelis, tai priimi kaip juoką, bet kai dažnai kartojasi, tai erzina. […] Kažkada mane direktorė pagyrė visiems girdint, tai viena bendradarbė pasakė: na, jūs, užsieniečiai, mūsų vietas užimate. Pasakė juoko forma. Kadangi mes su ja gerai sutariame, tai aš taip ir nuleidau. Arba, jeigu bendradarbiai savo draugams pristato, tai sako: čia mano draugė užsienietė“, - pasakoja lietuvė.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Diskriminacija darbe - tik dalis to, ką jai teko patirti. Vien dėl to, kad nėra anglai, kentėjo ir jos vyras, ir netgi vaikai. „Labai daug asocialių šeimų. Na, sakykime, eina pasiimti vaiką iš mokyklos su alaus skardine rankoje. Netgi mano vaikai neina į šalia esančias mokyklas, jie eina į trupučiuką geresnio rajono mokyklą būtent dėl šitų priežasčių. Kelis kartus teko kęsti rasistinius išpuolius, langą daužė, duris stukseno“, - prisimena Sandra.
Ji teigia neprašanti, kad ją laikytų angle, nes tokia ir nėra, tik norinti, kad ją bent šiek tiek gerbtų: „Šaukia, kad dingtume iš šitos šalies, išdaužia langą. Pavogė vaiko dviratį iš galinio kiemo. Kartą apšaukė sūnų gatvėje, išvadino visaip su keiksmažodžiais.“
Nusikaltimai ir policijos požiūris
Įsivaizduokite: jūs ramiai gyvenate, niekam nieko nedarote blogo, tačiau nuolatos kenčiate patyčias. Sunkiai dirbate, bet naktimis negalite užmigti, o vos kas nors sukrebžda - krūptelėate, nes jus apvogė jau du kartus. Sandra sako nebegalinti daugiau tverti.
„Pirmą kartą mus apvogė, kai buvome išvykę į Lietuvą. Palikome draugams daiktus - draugus apvogė ir pavogė mūsų daiktus. Antrą kartą apvogė prieš trejus metus, prieš Kalėdas. Išdaužė virtuvės langą, įėjo į namus ir viską išnešė. Mes nieko kaip ir neslėpėme - kompiuteris padėtas, televizorius. Visus papuošalus susivertė nuvilkę pagalvės užvalkalą“, - sunkiomis gyvenimo akimirkomis dalijasi Sandra.
Atvykę policininkai nerado jokių pirštų atspaudų. Tačiau Sandrą labiau už prarastus daiktus nuliūdino pareigūnų požiūris. „Jie kažkaip net nesusirūpino, sako: ai, čia tikriausiai jūsų lietuviai apvogė. Jiems galvos neskaudėjo, kai vyras ėjo apžiūrėti teritorijos ir miškelyje šalia namų rado televizorių bei pasakė, kad […] mašina sustojusi įtartinoje vietoje. Kaip tik kriminalistas nuiminėjo pirštų atspaudus, tai jis nekreipė dėmesio, sako - tai atneškit čia televizorių. Ir viskas. Kitą dieną atvažiavo kiti du tyrėjai - jie rado mūsų dokumentus, numestus miškelyje, tai atnešė“, - pasakoja Sandra.
Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos
Lietuvių namuose vagys prasisuko greitai. Jie išsinešė ne tik materialiai, bet ir morališkai brangius daiktus: „Pavogė kameras su visais įrašais, ten buvo ir visi dukros gimimo įrašai, […] taip pat pavogė visus papuošalus. Gerai, kad vestuviniai žiedai buvo kitoje vietoje paslėpti, tai šitų neišnešė.“
Kelias į priekį: integracija ir galimybės
Kad ir kokius sunkumus teko ištverti, Sandra dėl nieko nesigaili - nei kad atvažiavo į Angliją, nei kad dirbo tai, kas visiškai neatitinka jos išsilavinimo. Juk prieš devynerius metus gimtus kraštus ji paliko tam, kad visa šeima būtų kartu. „Vyras palaikė ir palaiko dabar. Kartais jis stebisi, ką aš ir kaip darau, bet palaiko. Jau priprato, kad, jei kažko noriu, tai gausiu“, - sako Sandra.
Mokslas ir naujos galimybės
Lietuvė pastojo, o gimus dukrai Laurai, tvirtai nusprendė: daugiau šitaip gyventi ji nebegali. Reikia mokytis ir, kad ir kaip sunku būtų, kovoti dėl mokytojos darbo. „Taip nubildėjau į mokslus, į koledžą, baigiau mokytojo padėjėjos kursus. Tada nusprendžiau, kad su tuo niekur nepateksi, kad reikia eiti aukščiau ir pradėjau studijuoti“, - prisimena Sandra.
Galiausiai atėjo akimirka, kai Sandra tiesiog pašoko iš laimės. „Direktorė pasakė, kad vienoje mokykloje reikalinga mokytojo padėjėja ir turėčiau nusiųsti savo CV. Nusiunčiau, nuėjau į pokalbį ir gavau darbą. Iš pradžių dirbau puse etato, buvo 17 valandų per savaitę, po to pridėjo man viršvalandžių, o vėliau davė visą etatą ir pakėlė pareigose. Dabar esu antro lygio mokytojos padėjėja. Iš viso yra keturi lygiai“, - pasakoja Sandra.
Diena, kai sužinojo, kad į mokyklą jau eis ne šveisti tualetų, o mokyti - viena laimingiausių per visą Sandros gyvenimą. „Kaip aš bijojau kalbėti angliškai, nes akcentas yra ir nuo jo niekur nepabėgsi. Kaip tik reikėjo dirbti su šeštokais, o jie jau beveik paaugliai. Labai baisu buvo. Stovėjau atsistojusi klasės kampe ir žiūrėjau, kaip, kas, kur darosi. Į mokytojų kambarį gal mėnesį laiko nėjau kavos gerti, taip baisu buvo. Niekas iš pradžių net nepajuto, kad dirbu mokykloje. Tikrai reikėjo laiko. Bet važiuodavau į darbą kaip į šventę“, - pasakoja emigrantė.
Pamažu prie naujųjų pareigų Sandra priprato. Be to, ji žino: dar šiek tiek pasimokys, dar truputį pasistengs ir taps nebe mokytojos padėjėja, o tikra pradinukų mokytoja su savo klase. „Aš darau tai, ką mokytojai liepia, dirbu su grupele. Netgi šiek tiek vertėjavau, kadangi truputį moku lenkų kalbą. Buvo lenkų šeimų, kurios nekalba angliškai, tai padėjau direktorei su jomis bendrauti. Mano paskirtis toje mokykloje padėti kitataučiams, ne tiktai dirbti mokytojos padėjėja. Taip pat įkūriau maisto gaminimo būrelį, dabar jau turiu vieną pamoką, kurioje gaminame maistą su ketvirtokais“, - kalbėdamasi su „Emigrantais“ džiaugsmo neslepia Sandra.