Leonardo da Vinči - viena ryškiausių Renesanso asmenybių, įkūnijusi humanizmo idealus. Jis buvo ne tik garsus italų menininkas, bet ir architektas, skulptorius, muzikantas, matematikas, inžinierius, išradėjas, geologas, anatomijos žinovas, kartografas, botanikas ir rašytojas. Šis universalumas ir talentų įvairovė liudija jo išskirtinę asmenybę, kuri žavėjo amžininkus ir tebedomina mus šiandien. Viename straipsnyje atskleisti unikalią jo asmenybę būtų tas pats kaip mėginti šaukštu išsemti vandenyną. Apie Leonardo da Vinči prirašyta storiausių knygų, tačiau net ir dabar biografai pripažįsta, kad dailininko asmenybę tebegaubia daugybė paslapčių. Viena tikra - šis žmogus idėjomis ir mąstymu šimtmečiais pralenkė laikmetį. Paprasti žmonės į jį žiūrėjo su baugia pagarba ir patyliukais vadino pamišėliu.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Mokslai
Leonardas gimė 1452 m. balandžio 15 d. nedideliame kalnuotame Italijos miestelyje Vinčyje, Anchio kaime netoli mažo, mėlynų, ūkanotų kalnų puslankiu apsupto Vinčio miestelio, Toskanoje, 30 km. nuo Florencijos. Menininkas neturėjo pavardės, ją atstojo gimtinės pavadinimas. Leonardo da Vinci reiškia Leonardo iš Vinčio. Jo tėvas Seras Pietras da Vinčis - pasiturintis notaras, o motina Katarina - valstiečio duktė. Jis buvo nesantuokinis vaikas. Tais laikais tokių žmonių dalia buvo nelengva: berniukas neturėjo daugybės teisių, netgi negalėjo mokytis universitete. Laimė, pirmuosius gyvenimo metus praleidęs su mama (kiek žinoma, paprasta valstiete) kaime, persikraustė gyventi pas tėvą - pasiturintį notarą. Šis greitai pastebėjo, kad Leonardo - nepaprastas vaikas.
Leonardas lankė kaimo pradžios mokyklą ir gana sunkiai išmoko rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Mieliau jis klaidžiodavo su savo mylimu dėde Frančesku. Šis buvo jam ppavyzdys. Dėdė Frančeskas išmokė Leonardą mylėti gamtą, gyvūnus. Kadangi Leonardas buvo nesantuokinis vaikas, tai tokių mokslų siekti kaip tėvo tais laikais neturėjo galimybės. Tėvas gana anksti pastebėjo sūnaus gabumus.
Pirmasis užsakymas buvo tėvo - vaikas turėjo dekoruoti kambario sieną. Tam jis rinko savo kambaryje gyvates, žiogus, driežus, skėrius, naktinius drugius ir šikšnosparnius. Ir visiškai nekreipė į dvoką, sklindantį jo kambaryje. 1469 metais jis su tėvu persikėlė į triukšmingą, turtingą Florenciją, kur Leonardui buvo suteiktas geriausias mokymas, kokį tik Florencija galėjo ppasiūlyti. Seras Pietro norėjo paremti sūnaus meninius sugebėjimus ir parodė keletą vaiko piešinių Verokjai. Leonardas gimė jaudinančiu Italijos istorijoje laikotarpiu, vėliau pavadintu renesanso vardu. XIV a. pradžioje domėjimasis graikų ir romėnų kultūra skatino mokslo ir menų atgimimą. Jaunasis Leonardas gavo įprastą ano meto išsilavinimą, tačiau jau tada ryškėjo jo didis tapytojo talentas. Sakoma, kad senjoras Pjeras pirmąkart supratęs sūnų turint gabumų, kai Leonardas papuošė skydą slibino atvaizdu.
Sulaukusį keturiolikos Leonardo tėvas įtaisė pas garsų to meto Florencijos menininką Verrocchio. Vaikinukas greitai perprato tapybos mokslus ir tapo mokytojo numylėtiniu. Jiedu drauge yra nutapę ne vieną darbą. Po kelerių metų mokinys gerokai pranoko mokytoją ir pradėjo nuobodžiauti, o į jo smegenis vis labiau smelkėsi mintys apie pasaulį ir jo sandarą. Kai Leonardui buvo apie penkiolika metų, jį pasiuntė mokytis tapybos ir skulptūros pas vieną žymiausių Florencijos menininkų - į Andrėjos del Verokjo dirbtuvę. Apie 1466 m. tapytoją, skulptorių -Andrea del Verokja. Kartu su kitais jaunais mokiniais Leonardą mokė piešimo ir tapybos, skulptūros įgūdžių. Leonardas buvo vienas geriausių Verokjo dirbtuvės mokinių. Leonardas negalėjo tikėtis geresnio lavinimosi. Studijuoti buvo sunku : jis turėjo mokytis piešti, po to - spalvų maišymo technikos, tapybos ir kalti bei lieti skulptūras iš akmens, bronzos. Taip pat studijavo krumpliaračių ir svertų mechanizmus, geometriją bei anatomiją. Mokslus dailininkas baigė po šešerių metų. Dvidešimties metų jis buvo įtrauktas į Florencijos Šventojo Luko tapytojų gildiją ir pamažu ėmė tolti nuo mokytojo Verroccio. Nors… 1472 m. Jis tapo Šv. Luko tapytojų gildijos nariu. Dauguma kurios nors profesijos žmonių būrėsi į gildijas. 1472 m. tampa Florencijos tapytojų gildijos nariu.
Taip pat skaitykite: Da Vinči: universalus genijus
Kūrybos Bruožai ir Inovacijos Mene
Vaizduojamajame mene Leonardas da Vinci sukėlė tikrų tikriausią perversmą. Kai kuriuose menininko paveiksluose atsiveria tokia erdvė, ką dabar mes vadiname 3D formatu. Meno legenda eksperimentavo ir su dažais. Tiesa, ne visada sėkmingai. Tarkim, vienas žymiausių jo paveikslų „Paskutinė vakarienė“ dėl netinkamos dažų kombinacijos prašėsi skubiai restauruojamas dar tada, kai L. Kitas šedevras - „Mona Liza“ jam pasisekė geriau. Paveikslas, turėjęs būti paprasčiausiu portretu, pavergė visą pasaulį - Paryžiuje Luvro muziejuje prie jo nuolat būriuojasi minios smalsuolių. Bėgant metams, šio kūrinio populiarumas ne tik kad neblėsta, bet vis auga. Apie paveikslą sklando gausybė mitų ir legendų. Netgi kalbama, kad „Mona Liza“ yra energijos vampyrė. Esą Luvro darbuotai yra pastebėję, kad ilgiau prie jo pabuvus pasidaro silpna, o tuo metu, kai šedevras būna nepasiekiamas lankytojams, ima blankti. Kalbama ir apie tai, kad Mona Liza iš tiesų gali būti paties da Vinci autoportretas.
Greitai Florencijoje Leonardas įsigijo nuosavą dirbtuvę. KKūrėjas, pradėjęs trečiąją dešimtį, buvo išvaizdus vyras ilgais, šviesiais plaukais ir ryškiai mėlynomis akimis. Savo išvaizdai jis skyrė daug dėmesio. Menininkas mėgo gyvūnus ir puikiai valdė arklius. Be to, jis valgė vegetarišką maistą, o tai anais laikais buvo neįprasta. Leonardą, pagarsėjusį pokštininką ir gabų muzikantą, žmonės mėgo. Tačiau genijus jautėsi vienišas ir visą savo energiją atiduodavo darbui. Leonardas da Vinčis parodė didį talentą, žmonių kūnams suteikdamas apvalumo ir vientisumo įspūdį. Jis tai sugebėjo padaryti vaizduodamas, kaip šviesa ir šešėlis krinta ant veidų, rankų, kojų ir drabužių. Dailininkas suprato, jog norint tai nutapyti, geriau vartoti aliejinius dažus, nes jie suteikia galimybę dažų sluoksniais sukurti įvairius atspalvius. Jis tikėjo, kad atidžiai stebint galima suvokti dalyko esmę ir kad menininkai turėjo atlikti svarbų vaidmenį, nes tai, ką suvokė, jie galėjo tiksliai ir kruopščiai užfiksuoti paveiksluose. Leonardsas piešė viską, kas jį supo, ypač dažnai darydavo veidų ir kūno dalių eskizus. Jis taip pat stebėjo, kaip ant veidų, pirštų, plaukų ir drabužių krinta šviesa, atskleisdama jų struktūrą. Tai, ko išmoko, dailininkas perteikė savo portretuose. Dėl šviesos ir šešėlių jo tapytos figūros atrodo trimatės iir tikroviškos. Šis įspūdis vadinamas chiaroscuro, itališkai “šviesa ir šešėlis”. Portretuose Leonardas daug dėmesio skyrė detalėms - papuošalams, drabužiams, plaukams. Leonardo da Vinčio tapyba savita tuo, kad jis sugebėjo viską vaizduoti susiedamas bei trimatėje erdvėje. Tapytojui tai pavykdavo, atidžiai ištyrinėjus šešėlius ir atsargiai parinkus spalvas. Šioje srityje menininkas savo amžininkus buvo pralenkęs mažiausiai penkiasdešimt metų. Kiti dailininkai grūmėsi su ta pačia problema, tačiau daugelis jų darbų, palyginus su Leonardo, atrodo plokšti. Naudodamas paprastą, tamsų toną, kūrėjas savo portretams suteikė papildomą jėgą. Todėl šviesa, krintanti ant lygios pozuotojų odos, stebina dar labiau.
Žymiausi Kūriniai
- Mona Liza (Džokonda): Bene garsiausias ir paslaptingiausias Leonardo da Vinči paveikslas, žavintis savo modelio šypsena ir sfumato technika. Tai Florencijos didiko Frančesko del Džokondos žmona. Atrodo Leonardas jautė ypatingą meilę paveikslui, nes jis pasiimdavo jį su savim į visas savo vėlesnes keliones.
- Paskutinė Vakarienė: Freska, vaizduojanti paskutinę vakarienę, kurią Jėzus valgė su savo apaštalais, stebinanti savo kompozicija ir dramatiškumu. Nuo 1495 iki 1497 metų Leonardas dirbo prie savo šedevro “Paskutinė Vakarienė”. „Paskutinė vakarienė“ - gilaus monumentaliosios tapybos dėsnių supratimo pavyzdys. Ji nutapyta ant siauros sienos didžiulėje, pailgoje salėje - Santa Marija dela Gracia vienuolyno valgomajame.
- Dama su Šermuonėliu: Paveiksle vaizduojama Čečilija Galerani, kuriai tuo metu galėjo būti 16 17 metų, Čečilija Galerani yra pasisukusi į nematomą pašnekovą. Jos drabužiai atspindi tuometinę „ispaniškąją“ madą. Tyrimai rodo, kad portreto dešinėje buvo vaizduojamas langas, tačiau buvo užtapytas, spėjama, paties Leonardo.
Moksliniai Interesai ir Išradimai
Menas toli gražu nebuvo vienintelė sritis, kuria domėjosi L. da Vinci. L. da Vinci priklauso daugybė išradimų. Jis sukonstravo ventiliatorių, monetų kaldinimo mašiną, įvairių skraidančių mechanizmų ir dar daugybę to laikmečio žmonėms nesuvokiamų prietaisų. Bene labiausiai jį masino anatomija. Tais laikais daryti skrodimus laikyta baisiu nusižengimu, tačiau nieko nepaisydamas menininkas juos darė. Ne šiaip tyrinėjo žmogus sandarą - viską kruopščiai fiksavo popieriuje. L.Leonardas manė, kad žinios turi būti grįstos stebėjimu. Jis sudarė grandiozinį planą: aprašyti visų pasaulio daiktų sandarą, tikėdamas, kad tai atskleis harmonijos ir proporcijos dėsnius, kurie, buvo manoma, sudaro visų daiktų pagrindą. Leonardas buvo tikras Renesanso žmogus, apdovanotas daugybe talentų ir nepasotinamu žinių troškimu. Universitete jis nestudijavo, o švietėsi originaliu, tačiau labai kruopščiu būdu. Pavyzdžiui, anatomijos jis mokėsi ligoninėje, skrosdamas lavonus.
Leonardas buvo kairiarankis. Tuomet, kai rašydavo plunksna ir tušu, tai buvo labai nepatogu, nes stumiant plunksną į priekį, ranka braukia per nenudžiūvusį tušą. Dailininkas sugalvojo geresnį dalyką. Jis rašė atbulai, iš dešinės į kkairę. Išradėjas rašė veidrodiniu raštu - tai visai kaip įprastas raštas, tik pakeltas priešais veidrodį. Veidrodinį raštą galima skaityti naudojant veidrodį. Tiesą sakant, kai tik įpranti, visai lengva skaityti ir be jo. Rašyti taip pat nėra labai sunku.
XIV a. Europoje atsirado parakas. Leonardas suprato, kad tai paveiks karo eigą. Jis suprojektavo daugybę karo įrenginių : daugiavamzdžius šaunamuosius ginklus, mechanizmą šaudyti ginklais, laikomais rankose, aptakius svaidomuosius pabūklus su stabilizatoriais ir tvirtoves, kuriose kuo geriau būtų galima panaudoti patrankas. Taip pat kūrė įvairiausius kitus mechanizmus : kranus, pjaustymo įrankius, mechanines audimo stakles ir įrangą vielai gaminti.
Taip pat skaitykite: Da Vinčio asmenybė
Išradimai ir Projektai
- Parašiutas: Vienas iš ankstyviausių parašiuto brėžinių, kuris buvo įgyvendintas tik po daugelio metų. Pirmojo nardymo kostiumo ir parašiuto autorius yra Leonardo da Vinci.
- Sraigtasparnis: Leonardo da Vinči suprojektuotas sraigtasparnio modelis, kuris pralenkė savo laiką.
- Tankas: Šarvuotas karo vežimas, skirtas apsaugoti karius mūšio lauke.
Kūrybinė Veikla Milane ir Vėlesni Metai
Nuo 1482 iki 1499 tarnavo Ludoviko Sforcos rūmuose. 1482 m. apsigyvena Milane. Teigiama, kad Leonardas menininku tapo… tik prispaudus būtinybei, prieš savo valią. pasiutimą!“ 1502 metais Leonardas turėjo tarnybą, bet iš tikrųjų pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas. tada da Vinčis mokslininkas stūmė į šalį da Vinčį menininką. organų stikliniais modeliais. Tarp kitko, širdies dešiniojo skilvelio vožtuvėlis ir dabar vadinamas jo vardu. “Paskutinė Vakarienė”. pavyzdys. Ji nutapyta ant siauros sienos didžiulėje, pailgoje salėje - Santa Marija dela Gracia vienuolyno valgomajame. savo ilgą buvimą Milane Leonardas taip pat pateikė kitų paveikslų ir piešinių (daugelis jų yra prarasti), eskizų. gruodį, Milaną užkariavus prancūzams, menininkas trumpam nuvyksta į Montoją ir Veneciją ir 1500m. įstojo į Cezario Bordžijos tarnybą. darbui centrinės Italijos tvirtovėse. 1503 m. „Džokonda“.
Nuo 1497 m. pradėjo Leonardas dirbti kartu su Luku Pačjoli, žinomu to laiko matematiku prie jo garsaus kūrinio „Divina Proportione“. Per savo ilgą buvimą Milane Leonardas taip pat pateikė kitų paveikslų ir piešinių (daugelis jų yra prarasti), eskizų. 1503 m. pavasaris - 1505 vasara - laikotarpis, kai Leonardas da Vinčis kūrė „Mona Lizą“ - vieną iš labiausiai žžinomų kada nors nutapytų portretų, kuris dar žinomas kaip „Džokonda“.
Paskutiniai Gyvenimo Metai Prancūzijoje
Gyvenimo saulėlydį, tiksliau, paskutinius trejus gyvenimo metus, L. da Vinci praleido Prancūzijoje. Joje atsidūrė paties Prancūzijos karaliaus Francis I kvietimu. Monarchas taip susižavėjo menininko darbais, kad pakvietė jį apsigyventi savo šalyje ir netgi padovanojo prašmatnią pilį Clos Lucé netoli karališkosios rezidencijos. Pasaulį genialusis kūrėjas apleido sulaukęs 67-erių. Legenda byloja, kad L. da Vinci mirties akimirką pats karalius laikė jo galvą. Biografų manymu, tai tėra legenda: šalia buvo artimiausias draugas bei mokinys Francesco Melzi. Pastarajam menininkas testamentu skyrė ir didžiąją dalį savo turtų, tarp jų visas knygas, instrumentus, piešinius ir vertinguosius užrašus apie meno paslaptis ir pan. Daugelis šių užrašų parašyti ypatingu stiliumi - iš dešinės į kairę.
Asmenybės Bruožai ir Įdomūs Faktai
- Vegetaras ir Gyvūnų Mylėtojas: Yra išlikę liudijimų, kad Leonardo dažnai eidavo į turgų, supirkdavo narvuose įkalintus paukščius ir paleisdavo juos į laisvę.
- Mažai Miegojo: Pasakojama, kad L. da Vinci per parą miegodavo daugių daugiausia kelias valandas.
- Seksualinė Orientacija: Apskritai didžiojo menininko seksualinė orientacija iki šių dienų yra diskusijų objektas.
- Išvaizda: Amžininkų Leonardo da Vinci apibūdinamas kaip patrauklus, stotingas vyras. Tačiau beveik nėra jokių žinių apie tai, kad jis būtų turėjęs romanų su dailiosios lyties atstovėmis. Niekada nebuvo sukūręs šeimos. Visa jo šeima buvo mokiniai.
- Rašymo Būdas: Leonardas buvo kairiarankis, todėl rašė iš dešinės į kairę, veidrodiniu raštu.
- Kulinarija: Leonardo labai domėjosi kulinarija ir patiekimo menu.
Leonardo Da Vinči Įtaka Kultūrai ir Mokslui
Leonardo da Vinči paliko neišdildomą įspūdį kultūrai ir mokslui. Jo meniniai darbai yra laikomi pasaulio šedevrais, o jo moksliniai tyrimai ir išradimai pralenkė savo laiką. Jis įkvėpė daugybę menininkų, mokslininkų ir inžinierių, o jo kūryba tebedomina ir žavi mus šiandien.
Populiariojoje Kultūroje
Jeigu tiksliau, Leonardas da Vinčis yra be galo mylimas visoje populiariojoje kultūroje. Jį, kaip personažą, galima sutikti įvairiose terpėse. Vien kompiuteriniuose žaidimuose jis buvo atvaizduotas 10 kartų. Jis taip pat sutinkamas ir komiksuose. Tiek „Marvel“, tiek „DC Comics“ bent aštuonis kartus yra pasiskolinę jo vardą ir vienaip ar kitaip įtraukę į istorinę liniją. Tačiau didžiausias dėmesys jam yra skiriamas televizijoje ir kine. Skirtinguose amplua, kaip svečias ar pagrindinis veikėjas, Leonardas da Vinčis buvo pasirodęs daugiau nei 20 serialų. Bene didžiausią įspaudą garsusis italas yra palikęs kine. Be to, kad jo vardu yra pavadintas vienas iš „Vėžliukų nindzių“, filmai apie jį buvo kuriame jau šimtmetį. Pirmasis filmas apie Leonardą da Vinčį pasirodė dar 1919 metais ir tai buvo tylusis kinas. Vėliau filmų apie jį daugėjo, jį yra įkūniję aktoriai Markas Rylance‘as, Patrickas Godfrey‘us, Phillipe Leroy‘us ir dar daug kitų. Kartais didžiuosiuose kino ekranuose pats Leonardas ir nepasirodydavo, tačiau labai dažnai yra minimi jo kūriniai, o dar dažniau - išradimai ir jų paslapys.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Mitai ir Tikrovė
Istorijoje mažai asmenybių, kurios savo šlove gali varžytis su Leonardu, ir tai suprantama - jis jau savo amžininkų buvo laikomas genijumi. Tačiau per šimtus metų Leonardo da Vinci asmenybė bei darbai buvo apipinti įvairiomis istorijomis. Portalas 15min L.da Vinci 500-ųjų mirties metinių proga siūlo sužinoti, kurie mitai apie Leonardo da Vinci gyvenimą ir kūrybą yra visiškai išgalvoti, o kuriuose galbūt ir slypi tiesa.
- Žilas Ilgabarzdis: Nors garsiajame autoportrete jis atrodo žilas ir barzdotas, naujausi tyrimai rodo, kad jame pavaizduotas gali būti visai ne L.da Vinci.
- Slaptos Žinutės Darbuose: Dano Browno knygos „Da Vinčio kodas“ išpopuliarintas mitas, tačiau istoriniai faktai rodo, kad paveikslai buvo kuriami pagal užsakovų nurodymus ir juose nėra slaptų žinučių, nebūdingų to meto menui.
- Mona Liza Nėra Liza: Nors daugelis mano, kad paveiksle nutapyta Lisa Gherardini, esama ir kitų teorijų. Tačiau išlikę laiškai nepalieka abejonių, kad tada, kai L.da Vinci 1503 m. pradėjo tapyti „Mona Lizą“, jo modelis ir paveiksle vaizduojamas asmuo išties buvo Lisa Gherardini.
- Dieviškoji Proporcija: Nors teigiama, kad L.da Vinci darbuose plačiai naudojama „dieviškoji proporcija“, moksliškai vadinama aukso pjūviu, neginčijamų įrodymų tam nėra.
- Vegetaras: Jokie išlikę L.da Vinci užrašai nerodo, kad jis būtų buvęs vegetaras.
- Gėjus: Galimas L.da Vinci homoseksualumas - vienas labiau tikėtinų mitų, tačiau patikimai to nei patvirtinti, nei paneigti neįmanoma.
tags: #leonardas #da #vincis #asmenybes #faktai15min