Leonardas da Vinčis - asmenybė, tapusi legenda, kurios paveikslai virto bendriniais žodžiais ir populiariosios kultūros dalimi. Jo technologinės ir mokslinės įžvalgos stebina savo laiką pralenkusiu tikslumu ir neįtikėtinai plačiu temų spektru. Archetipinis Renesanso žmogus, iškiliausias savo epochos humanistas ir daugialypis polimatas - tai Leonardas da Vinčis.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Leonardas gimė 1452 m. balandžio 15 dieną Anchio kaime, netoli Vinčio miestelio, Toskanoje, 30 km nuo Florencijos. Jo tėvas Seras Pietras da Vinčis buvo pasiturintis notaras, o motina Katarina - valstiečio duktė. Būdamas nesantuokinis vaikas, Leonardas augo tėvo šeimoje, turėjo pamotę. Jis lankė kaimo pradžios mokyklą, kur sunkiai sekėsi rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Mieliau klaidžiodavo su dėde Frančesku, kuris išmokė jį mylėti gamtą ir gyvūnus.
Vienintelis formalus Leonardo išsilavinimas buvo „skaitytuvų mokykla“, kurioje mokė matematikos įgūdžių, reikalingų prekyboje. Ten nemokė formuluoti abstrakčių teorijų, dėmesys buvo skiriamas praktinėms situacijoms. Vienas iš ugdytų įgūdžių buvo analogijų tarp skirtingų atvejų nustatymas, kuriuo Leonardas ne kartą pasinaudojo vėlesniuose moksliniuose tyrimuose. Analogijų ir struktūros suvokimas tapo jo pradiniu teorijų kūrimo metodu.
Da Vinčio ankstyvasis biografas Vazaris rašė, kad Leonardas aritmetikos mokykloje padarė tokią pažangą, kad nuolat kėlė abejones ir sunkumus mokytojui. Vazaris taip pat pažymėjo, kad Leonardas domėjosi daugybe dalykų ir lengvai išsiblaškydavo. Jam puikiai sekėsi geometrija, bet jis taip ir neįvaldė tuo metu egzistavusios pirminės algebros ir neišmoko lotynų kalbos. Artėdamas prie keturiasdešimties, jis vis dar stengėsi ištaisyti šį trūkumą, sudarinėdamas lotyniškų žodžių sąrašus ir vargdamas su gramatikos taisyklėmis.
1469 metais jis su tėvu persikėlė į Florenciją, kur Leonardui buvo suteiktas geriausias mokymas, kokį tik miestas galėjo pasiūlyti. Seras Pietro norėjo paremti sūnaus meninius sugebėjimus ir parodė keletą vaiko piešinių Verokjai.
Taip pat skaitykite: Da Vinči: universalus genijus
Verokjo dirbtuvės
Maždaug keturiolikos metų Leonardas pradėjo mokytis pas vieną iš tėvo klientų, menininką ir inžinierių Andrėją del Verokją, kurio dirbtuvės Florencijoje buvo vienos geriausių. Pasak Vazario, Verokją „apstulbino“ berniuko talentas. Verokjo dirbtuvė ir studija tapo puikia vieta Leonardui.
Verokjas taikė griežtą mokymo programą, kuri apėmė paviršiaus anatomiją, mechaniką, piešimo technikas ir šviesos bei šešėlio poveikį medžiagai. Kai Leonardas atvyko, Verokjo dirbtuvėje kūrė puošnų akmens ir bronzos Medičių antkapį, liejo iš bronzos Kristaus ir šv. Tomo skulptūrą, kūrė baltos taftos vėliavas ir kaspinus, puoštus sidabro bei aukso gėlėmis, skirtus Medičių karnavalo eisenai, kuravo Medičių antikinio meno kolekciją ir tapė paveikslus su Madonos atvaizdais pirkliams.
Verokjo dirbtuvėje svarstydavo matematikos, anatomijos, skrodimų, antikos, muzikos ir filosofijos problemas. Pasak Vazario, „visą savo dėmesį jis kreipė į mokslus, o ypač - į geometriją“. Verokjo studija labiau panėšėjo į amatininko krautuvę, kurioje amatininkai ir mokiniai gamino masinę produkciją. Paveikslų ir kitų kūrinių niekas nepasirašydavo, nes jie nebuvo individualios išraiškos darbai. Dauguma būdavo sukuriami bendromis pastangomis.
Kadangi Verokjas pirmiausia buvo kvalifikuotas auksakalys, teptuko vedžiojimą po drobę jis paliko kitiems, ypač jaunųjų menininkų būriui, kuriam priklausė ir Lorencas di Kredis. Draugiškas Verokjo būdas turėjo vieną neigiamą pusę: jis nebuvo reiklus ir griežtas mokytojas, tad dirbtuvė garsėjo kaip laiku nepristatanti užsakymų. Vazaris pažymi, kad kartą Verokjas parengė eskizus mūšio scenai su nuogomis figūromis ir kitiems epiniams meno kūriniams, „tačiau dėl kažkokios priežasties, kad ir kokia ji būtų, visi jie liko nebaigti“. Leonardas gerokai pralenks savo mokytoją visais atžvilgiais, įskaitant ir polinkį išsiblaškyti, palikti nebaigtus projektus ir ilgus metus gaišti prie paveikslų.
1472 m. Leonardas tapo Šv. Luko tapytojų gildijos nariu Florencijoje.
Taip pat skaitykite: Da Vinči gyvenimas ir darbai
Kairiarankiškumas ir rašymo būdas
Kairiarankis Leonardas puslapyje rašė iš dešinės į kairę, priešinga kryptimi žodžiams įprastuose puslapiuose, kiekvieną raidę atbulai. „Tuos užrašus įmanoma perskaityti tik su veidrodžiu“, - paaiškino Vazaris. Nors kai kas manė, kad Leonardas ėmėsi šios rašysenos kaip koduotės, kad įslaptintų savo darbus, tai netiesa. Jis šitaip rašė todėl, kad kaire ranka galėtų per puslapį slinkti kairėn ir neišteplioti jo tušu. Anuomet tai nebuvo neįprasta. Bičiulis matematikas Luka Pačolis, apibūdindamas veidrodinį Leonardo rašymą, pažymėjo, kad kiti kairiarankiai rašą panašiai.
Kairiarankiškumas paveikė ir Leonardo piešimo būdą. Kaip ir rašydamas, jis piešė iš dešinės į kairę, kad nesuteptų linijų ranka. Dauguma menininkų brūkšniuodavo pradėdami nuo apačios kairėje ir kildami aukštyn, tačiau Leonardo brūkšneliai išsiskyrė tuo, kad iš dešinės apačioje kildavo į viršų. Šiandien mums toks stilius turi papildomo pranašumo: brūkšniavimas kaire ranka tampa įrodymu, kad piešinys yra Leonardo.
Jei į Leonardo raštą žvelgtume veidrodyje, pamatytume, kad jis šiek tiek panašus į jo tėvo, o tai rodo, kad šis tikriausiai padėjo Leonardui išmokti rašyti. Tačiau dauguma jo skaičiavimų užrašyti įprastu būdu, tad lyg ir patvirtina, kad „skaitytuvų mokykloje“ veidrodinė rašysena matematikoje nebuvo itin skatinama. Atrodo, kairiarankiškumas niekam pernelyg netrukdė. Tačiau jis buvo laikomas šiokia tokia keistybe, savybe, dažniau priskiriama grėsmingam ar netikusiam, o ne nagingam ar sumaniam žmogui. Vienaip ar kitaip, šis bruožas, kaip manė ir pats Leonardas, tik pabrėžė jo išskirtinumą.
Kūrybos bruožai ir inovacijos mene
Vaizduojamajame mene Leonardas da Vinci sukėlė tikrą perversmą. Kai kuriuose menininko paveiksluose atsiveria tokia erdvė, ką dabar mes vadiname 3D formatu. Meno legenda eksperimentavo ir su dažais, nors ne visada sėkmingai. Vienas žymiausių jo paveikslų „Paskutinė vakarienė“ dėl netinkamos dažų kombinacijos greitai prašėsi restauruojamas. Kitas šedevras - „Mona Liza“ - jam pasisekė geriau. Paveikslas, turėjęs būti paprasčiausiu portretu, pavergė visą pasaulį. Apie paveikslą sklando gausybė mitų ir legendų. Netgi kalbama, kad „Mona Liza“ yra energijos vampyrė. Kalbama ir apie tai, kad Mona Liza iš tiesų gali būti paties da Vinci autoportretas.
Greitai Florencijoje Leonardas įsigijo nuosavą dirbtuvę. Kūrėjas, pradėjęs trečiąją dešimtį, buvo išvaizdus vyras ilgais, šviesiais plaukais ir ryškiai mėlynomis akimis. Savo išvaizdai jis skyrė daug dėmesio. Menininkas mėgo gyvūnus ir puikiai valdė arklius. Be to, jis valgė vegetarišką maistą, o tai anais laikais buvo neįprasta. Leonardą, pagarsėjusį pokštininką ir gabų muzikantą, žmonės mėgo. Tačiau genijus jautėsi vienišas ir visą savo energiją atiduodavo darbui.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Leonardas da Vinčis parodė didį talentą, žmonių kūnams suteikdamas apvalumo ir vientisumo įspūdį. Jis tai sugebėjo padaryti vaizduodamas, kaip šviesa ir šešėlis krinta ant veidų, rankų, kojų ir drabužių. Dailininkas suprato, jog norint tai nutapyti, geriau vartoti aliejinius dažus, nes jie suteikia galimybę dažų sluoksniais sukurti įvairius atspalvius. Jis tikėjo, kad atidžiai stebint galima suvokti dalyko esmę ir kad menininkai turėjo atlikti svarbų vaidmenį, nes tai, ką suvokė, jie galėjo tiksliai ir kruopščiai užfiksuoti paveiksluose.
Leonardas piešė viską, kas jį supo, ypač dažnai darydavo veidų ir kūno dalių eskizus. Jis taip pat stebėjo, kaip ant veidų, pirštų, plaukų ir drabužių krinta šviesa, atskleisdama jų struktūrą. Tai, ko išmoko, dailininkas perteikė savo portretuose. Dėl šviesos ir šešėlių jo tapytos figūros atrodo trimatės ir tikroviškos. Šis įspūdis vadinamas chiaroscuro, itališkai “šviesa ir šešėlis”. Portretuose Leonardas daug dėmesio skyrė detalėms - papuošalams, drabužiams, plaukams. Leonardo da Vinčio tapyba savita tuo, kad jis sugebėjo viską vaizduoti susiedamas bei trimatėje erdvėje. Tapytojui tai pavykdavo, atidžiai ištyrinėjus šešėlius ir atsargiai parinkus spalvas. Šioje srityje menininkas savo amžininkus buvo pralenkęs mažiausiai penkiasdešimt metų. Kiti dailininkai grūmėsi su ta pačia problema, tačiau daugelis jų darbų, palyginus su Leonardo, atrodo plokšti. Naudodamas paprastą, tamsų toną, kūrėjas savo portretams suteikė papildomą jėgą. Todėl šviesa, krintanti ant lygios pozuotojų odos, stebina dar labiau.
Moksliniai interesai ir išradimai
Menas toli gražu nebuvo vienintelė sritis, kuria domėjosi Leonardas da Vinci. Jam priklauso daugybė išradimų. Jis sukonstravo ventiliatorių, monetų kaldinimo mašiną, įvairių skraidančių mechanizmų ir dar daugybę to laikmečio žmonėms nesuvokiamų prietaisų. Bene labiausiai jį masino anatomija. Tais laikais daryti skrodimus laikyta baisiu nusižengimu, tačiau nieko nepaisydamas menininkas juos darė. Ne šiaip tyrinėjo žmogus sandarą - viską kruopščiai fiksavo popieriuje. Leonardas manė, kad žinios turi būti grįstos stebėjimu. Jis sudarė grandiozinį planą: aprašyti visų pasaulio daiktų sandarą, tikėdamas, kad tai atskleis harmonijos ir proporcijos dėsnius, kurie, buvo manoma, sudaro visų daiktų pagrindą.
Leonardas buvo tikras Renesanso žmogus, apdovanotas daugybe talentų ir nepasotinamu žinių troškimu. Universitete jis nestudijavo, o švietėsi originaliu, tačiau labai kruopščiu būdu. Pavyzdžiui, anatomijos jis mokėsi ligoninėje, skrosdamas lavonus.
XIV a. Europoje atsirado parakas. Leonardas suprato, kad tai paveiks karo eigą. Jis suprojektavo daugybę karo įrenginių: daugiavamzdžius šaunamuosius ginklus, mechanizmą šaudyti ginklais, laikomais rankose, aptakius svaidomuosius pabūklus su stabilizatoriais ir tvirtoves, kuriose kuo geriau būtų galima panaudoti patrankas. Taip pat kūrė įvairiausius kitus mechanizmus: kranus, pjaustymo įrankius, mechanines audimo stakles ir įrangą vielai gaminti.
Kūrybinė veikla Milane ir vėlesni metai
Nuo 1482 iki 1499 tarnavo Ludoviko Sforcos rūmuose Milane. 1502 metais Leonardas turėjo tarnybą, bet iš tikrųjų pragyvenimui jis užsidirbdavo tapydamas. Nuo 1495 iki 1497 metų Leonardas dirbo prie savo šedevro “Paskutinė Vakarienė”. 1503 m. pavasaris - 1505 vasara - laikotarpis, kai Leonardas da Vinčis kūrė „Mona Lizą“ - vieną iš labiausiai žinomų kada nors nutapytų portretų, kuris dar žinomas kaip „Džokonda“. Tai Florencijos didiko Frančesko del Džokondos žmona. Atrodo Leonardas jautė ypatingą meilę paveikslui, nes jis pasiimdavo jį su savim į visas savo vėlesnes keliones.
Gyvenimo saulėlydį, tiksliau, paskutinius trejus gyvenimo metus, L. da Vinci praleido Prancūzijoje. Joje atsidūrė paties Prancūzijos karaliaus Francis I kvietimu. Monarchas taip susižavėjo menininko darbais, kad pakvietė jį apsigyventi savo šalyje ir netgi padovanojo prašmatnią pilį Clos Lucé netoli karališkosios rezidencijos. Pasaulį genialusis kūrėjas apleido sulaukęs 67-erių. Legenda byloja, kad L. da Vinci mirties akimirką pats karalius laikė jo galvą. Biografų manymu, tai tėra legenda: šalia buvo artimiausias draugas bei mokinys Francesco Melzi. Pastarajam menininkas testamentu skyrė ir didžiąją dalį savo turtų, tarp jų visas knygas, instrumentus, piešinius ir vertinguosius užrašus apie meno paslaptis ir pan.
"Greitoji akis" ir jos įtaka kūrybai
Gali būti, kad garsusis renesanso menininkas ir išradėjas Leonardo da Vinci turėjo „greitąją akį“. Šis sugebėjimas pamatyti detales net greičiausiai judančiame ar trumpalaikiame reiškinyje gali būti vadinamojo padidėjusio mirgėjimo sintezės dažnio rezultatas, sako Bazelio universiteto Šveicarijoje genetikas Davidas Thaleris.
Didelis mirksėjimo dažnis L. da Vinci atveju gali paaiškinti, kaip jis sugebėjo apibūdinti krintančių vandens lašų formos pokyčius ir atpažinti trumpalaikes išraiškas, matomas daugelyje jo paveikslų. „Siūlau versiją, kad „Monos Lizos“ atveju Leonardo pavyko pagauti momentą, kai gimsta šypsena. Tai nėra pozuojama šypsena, kuri specialiai laikoma statiškai, bet išraiška, kai šypsena tik atsiranda“, - teigia D.Thaleris. Leonardo piešinys „Paskutinė vakarienė“ taip pat fiksuoja trumpalaikes apaštalų išraiškas.
D.Thalerio tyrimas rodo, kad laumžirgio užpakalinių sparnų mostai per šimtąją sekundės dalį skiriasi nuo priekinių sparnų mostų. Tačiau renesanso genijaus užrašų knygelės komentaras rodo, kad Leonardo galėjo pamatyti tą šimtosios sekundės dalies skirtumą - kas atitinka 100 Hz mirgėjimo sintezės dažnį ir kas yra daugmaž dvigubai daugiau, nei būdinga daugumai žmonių, sako D.Thaleris.
Leonardo da Vinci psichologinis portretas pagal Sigmundą Freudą
Anot Freudo, Leonardo charakteryje buvo neįprastų bruožų ir akivaizdžių prieštaravimų. Jis dažnai buvo neveiklus ir viskam abejingas. Leonardo da Vinci buvo taikus, ramus, visiems malonus žmogus. Leonardo da Vinci vis mažiau domėjosi tapyba, nesirūpino savo kūrinių likimu, nebaigdavo tapyti paveikslų. Dažnai juos tapydavo labai ilgai.
Freudas teigia, kad norint suvokti asmens psichiką, būtina nagrinėti jo lytinį gyvenimą. Nedaug yra žinoma apie Leonardo da Vinci seksualinį gyvenimą, bet tai, kas žinoma, yra labai svarbu. Leonardo da Vinci atsižadėjo seksualumo, ko mažiausiai galima buvo tikėtis iš menininko ir moteriško grožio portretisto.
Freudas cituoja paties da Vinci sakinį, kad įrodytų jo lytinį šaltumą: „Dauginimosi aktas ir visa, kas su juo susiję, yra taip šlykštu, kad žmonija būtų seniai išmirus, jei tai nebūtų seniai įsigalėjęs paprotys ir jei neegzistuotų dailūs veidai ir jausmingi charakteriai“.
Freudas mano, kad Šv. Ana paveiksle vaizduoja Kateriną, tikrąją dailininko motiną, kurios graži šypsena maskuoja jos skausmą dėl atimto sūnaus.
Atsižvelgus į Leonardo da Vinci nenugalimą aistrą tyrinėjimams ir jo seksualinio gyvenimo atrofiją, galima teigti, kad jo seksualinis smalsumas kilo vaikystėje, o vėliau jam pavyko sublimuoti dalį savo libido į geidulį tyrimams.
Mona Lizos šypsenos paslaptis jau seniai laikoma Leonardo da Vinci stiliaus ženklu. Yra žinoma, kad pirmieji meniniai Leonardo da Vinci bandymai buvo molinės besijuokiančių moterų ir mažų vaikų galvos. Taigi Freudas prieina išvados, kad gražios vaikų galvos - tai paties menininko atvaizdas, o šypsančių moterų veidai įkūnija jo motiną Kateriną.
Leonardo da Vinci DNR projektas ir genealogijos tyrimai
Istorikai Alessandro Vezzosi ir Agnese Sabato daugiau nei dešimtmetį praleido sekdami garsiojo „Monos Lizos“ tapytojo genealogiją. Jų sudarytas žemėlapis apima 690 metų, 21 kartą ir penkias šeimos šakas, todėl, pasak mokslininkų, jis bus labai svarbus, nes padės antropologams nustatyti L. da Vinčio DNR seką, sekvenuojant jo palikuonių DNR.
Be to, kad būtų nustatyta galimų dailininko palaikų tapatybė, dailininko DNR sekos nustatymas taip pat leistų mokslininkams geriau suprasti „jo nepaprastus talentus, ypač regėjimo aštrumą, pasitelkiant genetines asociacijas“, portalui „Live Science“ teigė Leonardo da Vinči DNR projekto atstovai.