Šiandien Lietuva gali pasigirti ne tik įspūdinga gamta, bet ir turtinga istorine praeitimi, kuri atsispindi ir kulinariniame pavelde. Kelionės po Lietuvą dažnai apima ne tik lankytinas vietas, bet ir autentiškų patiekalų degustacijas, leidžiančias pajusti šalies dvasią. Būtent tokia kulinarinė-pažintinė kelionė, pavadinimu „Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu“, kviečia į nepamirštamą nuotykį po XIV-XVI amžių Lietuvą.
Kelionės pradžia - Surdegio geležinkelio stotis
Viena iš tokių kelionių, kurią organizavo Kupiškio seniūnijos kaimo bendruomenė „Aukštaitijos Siaurukas“, vyko spalio 12 dieną Surdegio geležinkelio stotyje. Ši stotis, pastatyta 1897-1899 m., nutiesus siaurąjį geležinkelį Panevėžys-Anykščiai-Utena-Švenčionėliai, yra svarbus istorinis objektas. Nors reguliarūs reisai siauruoju geležinkeliu nutrūko 1999 m., stotis ir jos linija naudojama turistinėms pramogoms. Atnaujinta 2007 m., Surdegio geležinkelio stotis pasižymi autentišku interjeru ir istorine ekspozicija, kurioje vyksta įvairūs renginiai.
Atvykus į Surdegį, edukacinėje pažintinėje programoje buvo galima paragauti patiekalų, kuriuos valgė ir gėrė XIV-XVI a. Lietuvos didikai, bajorai ir miestiečiai. Programos metu dalyviai buvo supažindinti ne tik su istorine virtuve, bet ir su to laikmečio etiketu bei linksmomis istorijomis.
Kėdainiai - miestas su turtinga istorija
Kelionės metu taip pat buvo aplankyti Kėdainiai - muziejus po atviru dangumi. Gidės Reginos pasakojimas apie XIV amžiuje minimą miestą, kuris net 290 metų priklausė Radviloms, buvo itin įdomus. Kelionė prasidėjo Kėdainių širdyje - Senosios Rinkos aikštėje. Dalyviai susipažino su Rotušės istorija, fotografavosi prie paminklo Radviloms „Skrynia”, žavėjosi rudenėjančia Džiazo gatvele ir susipažino su sinagogų kompleksu. Didingame Radvilų mauzoliejuje buvo galima išgirsti istorinį pasakojimą apie ten saugomus 6 unikalius XVIII a. dailės paminklus - kunigaikščių Radvilų sarkofagus. Apsilankymas senamiestyje praturtino istorinę patirtį, kuria vėliau buvo pasidalinta su mokiniais.
Viduramžių valgymo kultūra Naujamiestyje
Viduramžių valgymo kultūros buvo mokomasi Naujamiestyje (Panevėžio rajonas). Vilija Petkūnienė ir Gitana Zaviežienė pristatė programą „Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu”. Tai kulinarinė kelionė po XIV-XVI amžius, ragaujant tai, ką valgė Lietuvos didikai, bajorai, miestiečiai ir valstiečiai. Dalyviai ragavo alaus sriubą, lazankes, autentišką grietinę, kabino valgius iš vieno dubens, o taukuotas rankas šluostėsi į staltiesės kraštus.
Taip pat skaitykite: Atraskite LDK virtuvę
V. Petkūnienė pasakoja: „Labai sudomino ne tik patiekalai, receptai, bet ir pats etiketas, kaip žmonės elgdavosi prie stalų tuo laikmečiu, kaip stalus serviruodavo, kaip pateikdavo maistą, ir, žinoma, visokios, įvairios pikantiškos detalės, kurios mums dabar kelia nuostabą, šiandien atrodo keistai“.
Programą lankytojams naujamiestietės pristato duetu. Vilija svečius vaišina istoriniais faktais, įdomybėmis, o Gitana sukasi virtuvėje. Idėjos autorės pasakoja, kad pasirengti priimti vieną grupę užtrunka. Reikėtų laikytis šiandienai neįprasto viduramžių etiketo. Burną valytis tektų į staltiesės kraštą, nes servetėlę gaudavo tik ypatingai gerbiamas arba turtingas žmogus. Teks valgyti šakute su dviem dantukais. Kiekvienas pristatomas patiekalas turi labai įdomią istoriją, kuri kartais patiekalams suteikia naujo skonio.
Istorinė Lietuvos virtuvė
Kaip patikino V. Petkūnienė, istorinė Lietuvos virtuvė yra labai persipynusi su kitų tautų virtuvėmis. Nemažai patiekalų į Lietuvą atkeliavo per karo žygius, santuokas su kitataučiais, atsivežtus belaisvius.
Kartą viduramžiais vieno išminčiaus paklausė: „Kiek, kada ir ką turi valgyti žmogus, kad būtų sveikas ir ilgai gyventų?“. „Visais laikais maistas, jo sudėtinės dalys, pateikimas priklausė nuo žmogaus turtingumo. 60 proc. to, ką valgė viduramžiais lietuviai, sudarė grūdas bei įvairiausios sėklos. Jas maišydavo, saldindavo medumi. Likusius 30 proc. sudarė mėsa ir tik 10 proc. pieno produktai. Kodėl tokie procentai? Grūdą buvo lengviau užauginti negu gyvulį, be to, grūdus lengva sandėliuoti, išlaikyti, kai karšta ar šalta“, - protėvių racioną nubrėžė edukatorė.
Programa sukurta pagal Rimvydo Laužiko (Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekano, Muzeologijos katedros vedėjo, profesoriaus, daktaro) knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė“. Patiekalai gaminami remiantis knygoje užrašytais receptais. Duonos sriuba, „lazankės“, kalakutiena su marinuotomis ir keptomis daržovėmis, gardus desertas ir dar visokių gardų, pagardų bei smagių dainų ir žaidimų - visa tai laukia edukacinės programos dalyvių.
Taip pat skaitykite: "Laimės Skonis Aš Ir Kiti" programa
Programos populiarumas ir sėkmės paslaptis
Kol Panevėžio miestas ir rajonas diskutuoja, kaip į šį kraštą pritraukti daugiau turistų, V. Petkūnienė ir G. Zaviežienė sėkmingai pritaikė savo sėkmės formulę Naujamiestyje ir pasitinka svečius ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių. Aplankę Krekenavos regioninį parką, ten esantį apžvalgos bokštą, riedėdami Pakruojo dvaro link, ekskursantai nepraleidžia progos stabtelėti ir papietauti pagal viduramžių papročius.
V. Petkūnienė pasakoja: „Per metus sulaukėme daugiau nei 50-ies lankytojų grupių. Mažiau nei 15-os žmonių į edukaciją nepriimame. Rengiame ir išvažiuojamąsias edukacijas, bendradarbiaujame su Aukštaitijos siaurojo geležinkelio administracija… apie senąją lietuvių virtuvę nuotaikingą programą išgirdo daugiau nei 1 200 žmonių“.
Idėjos užuomazgos - Rimvydo Laužiko knygoje „Lietuvos istorinė virtuvė“. V. Petkūnienė pasakoja: „Pamačiau jos aprašą ir supratau, kad man šitos knygos reikia. Panevėžio knygyne buvo likęs vos vienas egzempliorius, jį įsigyti skubėjau tą pačią dieną. Ją perskaičiau vienu prisėdimu. Skaitydama antrą kartą, jau žymėjausi idėjas, mintis, su kuriomis ir atėjau pas G. Zaviežienę. Taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas.“
Kurdamos naują verslą, moterys jokios piniginės paramos neieškojo, viską parengė iš savų santaupų ir padedami geranoriškų žmonių. Rado, kas keturšakėms šakutėms du vidurinius dantukus išpjaus, nes viduramžiais šakutės tik du juos turėjo, kas lininių staltiesių parūpins, nes anksčiau žmonės taukuotas rankas ne į servetėles, bet į staltiesę valydavo, kas viduramžių metą menančius drabužius pasiūs…
Edukacinės programos evoliucija
Programoje „Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijos padažu“ pristatoma ne tik istorinė virtuvė, bet ir XIV-XVI a. etiketas, pasakojamos linksmos istorijos, žaidžiami viduramžių stalo žaidimai, įteikiamos dovanos.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba sergant vėžiu
„Dėl to ir pavadinimas programos toks - pristatome ir skonį, t. y. valgius, papasakojame gardžių istorijų, sužadinančių klausytojų smalsumą, ir dar įtraukiame edukacijos dalyvius pažaisti, nevaržyti savo emocijų, - pasakoja Vilija. - Kol Gitana sukasi virtuvėje ir ruošia viduramžiškus patiekalus - ropes, lazankes, duonos sriubą, autentišką grietinę ir kt. - aš bendrauju su svečiais. Praskleidžiu viduramžių paslapties šydą, papasakoju, kokių nuopelnų Bona Sforca turi lietuviškai virtuvei, kaip bajorai prie stalų elgdavosi… Leidžiu ir edukacijos dalyviams į staltiesę rankas nusivalyti, duonos gabaliuką ant grindų numesti. Ir labai dažnai sulaukiu pačiai sau netikėtų klausimų.“
Anot V. Petkūnienės, neatsakyti klausimai jos neapleidžia ir skatina skaityti daugiau, domėtis giliau ir gausinti žinias apie viduramžių virtuvę. Per metus moterims pačioms programa nepabodo, tik dar labiau žadina smalsumą ir verčia turtinti jau esamą edukacinę programą. Taip maisto ruošimo ir istorijų pasakojimo paslaugas papildė viduramžių dainos bei šokių programa.
Ateities planai
Nors šiuo metu komanda susitvarko keturiese, planuojama laiką, kad būtų galima ir paatostogauti. Tačiau mintys jau sukasi apie naujas edukacijos temas. Pradėta rinkti informacija, kalbinti vietos senoliai, kad pagelbėtų paruošti programą apie karaimų papročius.