Įvadas
Jonas Basanavičius - išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje, dažnai vadinamas tautos patriarchu. Mokslininkas, tautinio judėjimo veikėjas ir ideologas, jis paliko gilų pėdsaką lietuvių kultūroje ir visuomenėje. Šiame straipsnyje nagrinėjama J. Basanavičiaus asmenybė, jo indėlis į lietuvių tautos atgimimą, mokslo ir kultūros puoselėjimą, atskleidžiami jo gyvenimo ir veiklos aspektai, kurie turėjo didelės įtakos Lietuvos raidai.
Jono Basanavičiaus gyvenimo kelias
Kilmė ir jaunystė
Jonas Basanavičius gimė 1851 metais Ožkabaliuose, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jo autobiografijoje teigiama, kad Basanavičių giminė kilusi iš Užnemunės. Ūgtelėjęs mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią baigė 1873 m. Vėliau studijavo Maskvos universiteto medicinos fakultete ir įgijo gydytojo specialybę 1879 m.
Darbas Bulgarijoje
Po studijų J. Basanavičius 25-erius metus (nuo 1883 m.) dirbo gydytoju Bulgarijoje. Šis laikotarpis buvo svarbus jo asmenybės formavimuisi ir pasaulėžiūrai. Bulgarijoje jis ne tik praktikavo mediciną, bet ir domėjosi šalies kultūra, istorija, dalyvavo visuomeninėje veikloje.
Grįžimas į Lietuvą ir veikla Vilniuje
Nuo 1905 m. J. Basanavičius daugiausia gyveno Vilniuje, kuris tuo metu tapo lietuvių mokslo ir visuomeninio judėjimo centru. Grįžęs į Lietuvą, jis aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, siekdamas puoselėti lietuvių kalbą, kultūrą ir tautinę savimonę.
Vilnius J. Basanavičiui grįžus iš Bulgarijos tapo lietuvių mokslo ir visuomeninio judėjimo centru. 1905 m. J. Basanavičius vadovavo Didžiajam Vilniaus Seimui. 1907 m. Vilniuje įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, 1911 m. įsteigė Vilniaus pramonininkų lietuvių bendrovę „Vilija“. Buvo Lietuvos Tarybos narys.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip motyvuoti save mokytis
Gedimino bokšto išsaugojimas
J. Basanavičius nuo sunaikinimo išgelbėjo Vilniaus simbolį − Gedimino bokštą. 1911 m. carinė rusų valdžia buvo parengusi projektą, pagal kurį Gedimino pilies kalną planuota panaudoti vandentiekio reikalams − ant Gedimino pilies kalno turėjo būti įrengtas vandens rezervuaras. J. Basanavičiaus iniciatyva Lietuvių mokslo draugija kreipėsi į rusų valdžią, prašydama neleisti ardyti Gedimino pilies. Nepavykus susitarti su vietos valdžia, J. Basanavičius nuvyko į tuometinę Rusijos sostinę Peterburgą, kur, siekdamas apsaugoti Gedimino pilį nuo sugriovimo, susitiko su aukštais valdžios pareigūnais.
Paskutiniai gyvenimo metai
1919 m. Lenkijos kariuomenei užėmus Vilnių, J. Basanavičius nepasitraukė į Kauną, kaip daugelis lietuvių veikėjų. Jis iki pat savo mirties gyveno Vilniuje. Simboliška, kad J. Basanavičius mirė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną - Vasario 16-ąją. Tą pačią dieną, 1889 metais, mirė ir jo žmona Gabriela Eleonora Mohl. J. Basanavičius buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse su ypatinga pagarba. Laidotuvėse tuo metu lenkų okupuotame Vilniuje dalyvavo tūkstančiai įvairių tautybių žmonių, o pati laidotuvių eisena buvo nusitęsusi arti kilometro. Išlikęs kino siužetas apie Lietuvos patriarcho laidotuves Vilniuje yra įtrauktas į Lietuvos nacionalinį registrą. 1929 m. ant J. Basanavičiaus kapo buvo pastatytas skulptoriaus R. Biknerio sukurtas masinės gamybos antkapinis paminklas, kuriame iškalti šie žodžiai: „Daktaras Jonas Basanavičius - tautos prisikėlimo tėvas“.
Jono Basanavičiaus indėlis į lietuvių kultūrą ir visuomenę
Tautosakos tyrinėtojas ir puoselėtojas
J. Basanavičius tyrinėjo Lietuvos istoriją, tautosaką, išleido mokslinių veikalų. Jis parašė studiją „Vilnius lietuvių dainose”. Pasak J. Basanavičiaus, „lietuvių dainos yra senovės paminklai, kuriuose randame daug žinių apie Vilnių. < … > Dažnai aprašyta jose tūli atsitikimai, kurių Vilniuje būta įvairiais laikais. Dainos žino minėti ne tik Vilnių, bet pažįsta labai gerai ir patį miestą su jo bromais, brukuotomis gatvėmis ir kai kada aprašo gamtos ypatybes - aukštus kalnus mieste ir jo apygardoje. < … > Iš dainų taipogi aišku, kokios svarbos Vilniaus miesto turėta visos tautos gyvenime ir jos likime.
Lietuvių mokslo draugijos įkūrimas
Svarbus J. Basanavičiaus nuopelnas - Lietuvių mokslo draugijos įkūrimas 1907 m. Ši draugija tapo svarbiu lietuvių kultūros ir mokslo centru, vienijančiu įvairių sričių mokslininkus ir intelektualus. Draugija rūpinosi lietuvių kalbos, istorijos, tautosakos, etnografijos tyrinėjimais, leido mokslinius leidinius, rinko ir saugojo kultūros paveldą.
Didžiojo Vilniaus Seimo vadovas
1905 m. J. Basanavičius vadovavo Didžiajam Vilniaus Seimui, kuris suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos istorijoje. Seime buvo iškeltas reikalavimas dėl Lietuvos autonomijos, aptarti politiniai ir socialiniai klausimai, svarbūs to meto visuomenei.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Veikla Lietuvos Taryboje
J. Basanavičius buvo Lietuvos Tarybos narys, aktyviai dalyvavo rengiant Lietuvos nepriklausomybės aktą. Jo parašas puikuojasi ant šio svarbaus dokumento, kuris įtvirtino Lietuvos valstybės atkūrimą.
Vilniaus gynėjas
J. Basanavičius rūpinosi Vilniaus išsaugojimu, kovojo prieš carinės valdžios planus sunaikinti Gedimino pilies kalną. Jo dėka šis svarbus Lietuvos simbolis buvo išsaugotas ateities kartoms.
Asmenybės įamžinimas
J. Basanavičiaus atminimas įamžintas įvairiose vietose Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, jam pastatyti paminklai, memorialinės lentos. Tai rodo, kokį didelį autoritetą ir pagarbą jis pelnė savo darbais ir veikla.
- 1967 m. J. Basanavičiaus atminimui įamžinti Vilniuje, prie Domaševičiaus g. 9 namo pagrindinio fasado buvo pritvirtinta memorialinė lenta. Čia J. Basanavičius gyveno 1920−1927 m.
- 1972 m. memorialinė lenta pritvirtinta Vilniuje prie Latako g. 1/2 namo pagrindinio fasado. Šiame name J. Basanavičius su pertraukomis gyveno 1905-1915 m.
- Kaip rašoma ant pastato Lydos g. 6 / Pranciškonų g. 3 esančioje memorialinėje lentoje, J. Basanavičius yra kurį laiką gyvenęs čia 1908-1917 m. J. Basanavičiaus mirties vieta − namas Vilniaus g.
- 1997 m. Jono Basanavičiaus vardas suteiktas Vilniaus miesto vidurinei mokyklai, įsikūrusiai S. Konarskio g. 27. Mokykloje įkurtas dr. J. Basanavičiaus Atminimo kambarys (vėliau pertvarkytas į Etnokultūrinio ugdymo centrą), kuriame sukaupta daug medžiagos apie J. Basanavičiaus veiklą Vilniaus krašte.
- 2001 m. lapkričio 20 d. minint J. Basanavičiaus 150-ąsias gimimo metines Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos kieme atidengtas paminklinis akmuo J. Basanavičiui pagerbti. Paminklinis akmuo savo kontūrais primena Lietuvos žemėlapį.
- 2001 m. Vilniuje, prie Santariškių klinikų (Santariškių g. 2, Verkių seniūnija) buvo pastatytas paminklas − koplytstulpis J.
- J. Basanavičius pavardė iškalta Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje skulptūroje „Vienybės medis“ (skulpt. Tadas Gutauskas), kurioje minimos 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių. Skulptūra pastatyta 2009 m.
- 2005 m. gruodžio 5 d. minint Didžiojo Vilniaus Seimo 100-ąsias metines Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmuose atidengtas skulptoriaus G. Jokūbonio sukurtas J. Basanavičiaus kamerinės skulptūros paminklas − ant aukšto granitinio postamento stovinti bronzinė skulptūra. J. Basanavičius pavaizduotas skaitantis svarbiausią Lietuvos valstybės atkūrimo dokumentą - 1918 m.
- 2018 m. lapkričio 23 d. Vilniuje, aikštėje priešais Lietuvos nacionalinę filharmoniją (Aušros Vartų g. 5), buvo iškilmingai atidengtas paminklas tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, jo 167-ojo gimtadienio proga. Paminklo autoriai - skulptoriai Gediminas Piekuras ir Algirdas Rasimavičius, architektas Gediminas Antanas Sakalis. Ant neaukšto, 45 cm pjedestalo, pastatyta 2 m 70 cm aukščio dr. Jono Basanavičiaus skulptūra.
- Vilniaus Naujamiesčio ir Senamiesčio mikrorajonuose Jono Basanavičiaus vardu pavadinta gatvė.
- Nuo 1997 m. Vilniuje veikia J.
Bibliografijos rodyklė
2015 m. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka išleido pirmąją dalį leidinio „Jonas Basanavičius: bibliografijos rodyklė”. Jį sudarė Jadvyga Kulikauskienė. Bibliografijoje suregistruoti J. Basanavičiaus gyventu laikotarpiu ir vėlesniais metais išleisti darbai: istorinės ir folkloro studijos, tautosakos rinkiniai, straipsniai, dokumentai, laiškai bei smulkesnės publikacijos. Iš viso − 2456 anotuoti aprašai, suteikiantys žinių apie 1875-2013 m. paskelbtus įvairios apimties J. Basanavičiaus tekstus. Bibliografijos rodyklės sudarytoja parengė pratarmę „Prisiminkime Lietuvos mylėtoją”. Knygoje pateikiamas literatūros tyrėjo, dr. Sigito Narbuto įžanginis straipsnis „Jono Basanavičiaus bibliografija - jo tarnystės kalbai, mokslui ir tėvynei ženklai”, nurodomos „Jono Basanavičiaus gyvenimo ir veiklos datos”. Yra asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės. Leidinys iliustruotas J. Basanavičiaus knygų viršeliais ir kt.
Jono Basanavičiaus gimtinė ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas
Gimtinės istorija
Jono Basanavičiaus gimtinė Ožkabaliuose ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas - unikalus kultūros ir gamtos objektas Suvalkijos krašte.
Taip pat skaitykite: Kultūros asmenybės Lietuvoje
Bartninkų bažnyčios metrikų knygose Basanavičių pavardė pirmąkart paminėta 1694 metais. Tais metais Mykolas Basanavičius su kūma Bartninkų bažnyčioje krikštijo naujagimį. Kad Basanavičiaus šeima gyveno Ožkabaliuose, užrašyta 1705 m. kovo 5 d. kito naujagimio metrikose, o nuo XVIII a. Alytaus ekonomijos inventoriuose Ožkabalių kaimo ūkininkai Basanavičiai minimi nuolat.
Ožkabalių kaimo žmonės nuo XVII a. buvo Alytaus karališkojo stalo ekonomijos laisvi žemdirbiai ūkininkai: nėjo baudžiavos, nemokėjo mokesčių, neleisdavo vyrų į kariuomenę. Tuo metu Jono Basanavičiaus protėviai buvo labai turtingi ūkininkai: turėjo 90-100 margų (60 ha) žemės, laikė aštuonetą arklių, kas tais laikais buvo retenybė. Tik vėliau, XVIII amžiuje, įvedus baudžiavą, gyvenimas pablogėjo, reikėjo mokėti činšines prievoles ir natūrines duokles, vyrai privalėjo eiti lažą.
Autobiografijoje Jonas Basanavičius rašė, kad gyvenamasis Basanavičių namas buvo pastatytas 1832 metais. Didžiulį kiemą iš keturių pusių supo medinis gyvenamasis namas - stuba, didelis senos architektūros kluonas su erdviomis palėpėmis, medinė dviejų dalių klėtis, du dideli tvartai baltomis plūkto molio sienomis. Nuošaliau stovėjo molinė aliejinė, dar atokiau medinė jauja linams džiovinti, kurioje buvo įrengta ir pirtis. Tarp aliejinės ir jaujos buvo tvenkinys linams mirkyti ir gyvuliams girdyti. Visi pastatai iš pradžių buvo dengti šiaudais, vėliau ūkiniai pastatai perdengti medinėmis skiedromis. Jono Basanavičiaus tėvai turėjo 40 margų (33 ha) žemės, ūkininkavo, augino vaismedžių sodą, aliejinėje spaudė aliejų apylinkių gyventojams.
Ūkį paveldėjo Jono Basanavičiaus brolis Vincas, vėliau - jo vaikai. Laikui bėgant sodyba nyko, prie to prisidėjo ir sodybą niokoję gaisrai. Dar Jonui mokantis gimnazijoje, jo užrašuose pažymėta, kad 1867 m. birželio 29 d. sudegė tėviškės gyvenamoji stuba, vėliau ji buvo atstatyta. Autobiografijoje jis mini dar vieną gaisrą tėviškėje, kuris kilo 1921 m. balandžio 3 d. Tada sudegė visi pastatai, išskyrus gyvenamąjį namą. Jonas Basanavičius kiek galėdamas padėjo brolio vaikams atstatyti tėviškę.
1939 m. Vinco Basanavičiaus duktė Konstancija Šmulkštienė parašė prašymą Prezidento Antano Smetonos kanceliarijai, kuriame prašė padėti suremontuoti Jono Basanavičiaus sodybą. Tuomet į Ožkabalius komandiruoto muziejininko Antano Rūkštelės ataskaitoje matyti, kad Basanavičių sodyba buvo labai apleista: namo stogo konstrukcijos ir sienos supuvusios, pamatai nusėdę, perdengimo sijos įgriuvusios, paremtos ramsčiais. Sodyboje nelikę baldų ar daiktų. Buvo planuojama atstatyti naują namą pagal senojo pavyzdį, tačiau atstatymo darbai neprasidėjo - kilo karas, o 1944 m. visi mediniai Basanavičių sodybos pastatai sudegė. 1975 m. sodyboje dar gyveno Jono Basanavičiaus dukterėčia K. Šmulkštienė, kuriai kaimynai buvo įrengę nedidelę patalpą, uždengę apirusio molinio tvarto stogą. Po dešimties metų sodyboje jau niekas nebegyveno, nebeliko nė vieno statinio.
Atkurta sodyba-muziejus
Atkurta Jono Basanavičiaus gimtoji pasiturinčio Suvalkijos regiono ūkininko vienkiemio sodyba su tradiciniais gyvenamaisiais ir ūkiniais trobesiais. Atstatytoje stuboje - XIX a. pabaigos - XX a. pradžios pasiturinčio valstiečio gyvenamoji aplinka, eksponuojami to laikotarpio baldai, interjero detalės, tekstilė, keletas Jono Basanavičiaus asmeninių daiktų. Dviejų dalių klėtyje su prieklėčiu eksponuojami įvairūs buities daiktai, namų apyvokos reikmenys, tekstilė ir įrankiai. Sodybos klojimas pritaikytas renginiams, klojimo šalinėje laikomi įvairūs grūdų kūlimo ir vėtymo mechanizmai, žemės apdirbimo padargai. Ūkiniuose pastatuose įrengtos parodinės erdvės, edukacinė patalpa.
Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas
Norėdami įprasminti visuotinį tautos pakilimą ir ryžtą kurti naują Lietuvą, 1988 m. rudenį ant Tauro kalno susitikę vilniečiai - inžinierius Vitalius Stepulis, Vilniaus pedagoginio instituto docentas Algimantas Kepežėnas ir Vilniaus universiteto docentas Vygandas Čaplikas - iškėlė idėją pasodinti Atgimimo ąžuolyną. Netrukus prie šios iniciatyvos prisidėjo geografas Rimantas Krupickas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas. Bendraminčiai susibūrė į iniciatyvinę grupę ir pradėjo dairytis tinkamos vietos būsimam ąžuolynui. Lapkričio 23 d. viešai paminėjus Jono Basanavičiaus gimimo metines jo gimtuosiuose Ožkabaliuose, R. Krupickas iškėlė mintį pasodinti ąžuolyną netoli patriarcho gimtinės. Tuometiniam Vilkaviškio rajono Bartninkų kolūkio pirmininkui Vladui Markauskui pritarus šiai vilniečių idėjai, buvo sutarta ąžuolyną sodinti greta Jono Basanavičiaus gimtinės, parengtas jo projektas, išrinktas Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno vardas, sutarta dėl sodinimo pradžios datos.
1989 m. kovo 29 d. trys iniciatyvinės grupės nariai, atvykę į būsimo ąžuolyno vietą, paruošė vietą talkai: pažymėjo kelius, giraičių ribas, pasodino pirmuosius ąžuoliukus. Kovo 31 d. Kylant Atgimimo bangai, Jono Basanavičiaus gimtinės kieme 1975 m. buvo pastatytas koplytstulpis. 1988 m. lapkričio 4 d. Rima Lipšienė Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo savaitraštyje paragino atgaivinti Lietuvos tautinio atgimimo tėvo gimtąją sodybą. Sodybos atstatymui „Drobė“ pasiūlė paaukoti 100 tūkst. rublių. 1989 m. sausio 9 d. Bartninkuose susirinkusi iniciatyvių vilniečių grupė aptarė, kokius darbus reikia atlikti atkuriant Jono Basanavičiaus sodybą ir įrengiant joje memorialinį muziejų. Pradėta rinkti istorinius duomenis apie sodybą, tais pačiais metais surengta pirmoji Tautinio atgimimo ąžuolyno sodinimo talka. Architektei Živilei Mačionienei parengus Jono Basanavičiaus gimtosios sodybos atkūrimo projektą, prasidėjo darbai. 1991 m., minint Jono Basanavičiaus 140-ąją gimimo sukaktį, buvo atstatytas gyvenamasis namas ir klėtis, parengta patriarcho gyvenimą ir veiklą atspindinti ekspozicija. Atkuriamos sodybos priežiūra rūpinosi Vilkaviškio rajono kultūros skyrius. 1995 m. buvo atkurta karvidė, 1996 m. - sodybos kluonas ir rūsys, 1998 m. - kiaulidė. 1998 m. Jono Basanavičiaus gimtinei ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynui buvo suteiktas kultūros paminklo statusas. 2006 m. pavasarį šis kultūros paveldo objektas tapo savarankiška biudžetine įstaiga - Jono Basanavičiaus sodyba-muziejumi, pavaldžia Marijampolės apskrities administracijai, o nuo 2010 m. liepos 1 d.
Edukacinės programos
Šiuo metu Jono Basanavičiaus gimtinėje vykdoma 16 nuolatinių edukacinių programų. Edukacinės programos metu dalyviai susipažįsta su tipiška Suvalkijos pasiturinčio ūkininko sodyba, valstiečių namų apyvokos daiktais ir darbo įrankiais, išklauso pasakojimą apie Jono Basanavičiaus vaikystę, santykius su šeimos nariais, jam nutikusius nuotykius, linksmas ir įdomias istorijas, kurias mažajam Jonukui pasakojo tėvas. Ekskursijoje po Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną lankytojai sužino jo sodinimo istoriją, susipažįsta su ąžuolyno giraitėmis, aplanko vardinius ąžuolus. Išgirsta pasakojimą apie ąžuolų rūšis, jų sodinimą, naudą, apie ąžuolą lietuvių liaudies mitologijoje, tautosakoje, etnografijoje. Edukacinės programos dalyviams siūlomas patrauklus būdas susipažinti su ta sritimi, kuri sulaukė išskirtinio Jono Basanavičiaus dėmesio nuo mažumės iki pat senatvės, - etnine kultūra. Jonas Basanavičius gimė ir augo Suvalkijoje, todėl daugiausia dėmesio skiriama šio regiono etnokultūrai. Edukacinės programos dalyviams pasakojama apie taikomąjį, vaizduojamąjį ir paprotinį liaudies meną, kuris buvo glaudžiai susijęs su valstiečio buitimi - nuo darbo įrankių, interjero, tekstilės iki margučių, sodų. Pamokoje suvalkietiškoje stuboje inscenizuojama autentiška XIX amžiaus slaptosios lietuviškos mokyklos aplinka, pasakojama apie spaudos draudimo laikus, daraktorių mokyklas. Supažindinama su draustąja literatūra, daraktorių mokyklų mokymo priemonėmis. Edukacinės programos dalyviams pateikiama pasakojimų ir klausimų iš valstybės atkūrimo istorijos. Programa skirta Kalėdų laikotarpiui. Dalyviai supažindinami su Kalėdų eglutės atkeliavimo į Lietuvą ir Suvalkiją istorija, jos puošimo tradicijomis. Programa skirta advento ir Kalėdų laikotarpiui. Ji susideda iš dviejų dalių: pirmoje dalyje edukacinės programos dalyviai supažindinami su to laikotarpio papročiais, folkloru, burtais, žaidžia žaidimus. Edukacinė programa skirta gavėnios laikotarpio ir Velykų papročiams pristatyti. Jos dalyviai supažindinami su tradiciniais kiaušinių dažymo būdais, dažniausiai dažymui naudotais augalais. Aptariama velykaičių spalvų ir raštų simbolika, papasakojama, kokią paskirtį šventės metu atliko Velykų eglutė, kuo svarbi Velykų bobutė. Pasakojama apie Jono Basanavičiaus margučių rinkinį. Edukacinės programos dalyviai supažindinami su XIX-XX a. sandūros Sūduvos valstiečių maisto gaminimo ypatumais, prietarais, tradicijomis ir folkloru. Dalyviai gali parodyti savo sumanumą atpažindami įvairius grūdus ir buities rakandus. Edukacinėje programoje pasakojama apie XIX-XX a. sandūroje Lietuvoje valstiečių gamintus ir mėgtus kavos pakaitalus. Dalyviai sužino, kokie augalai šiam gėrimui gaminti buvo naudojami dažniausiai, kaip jie virsdavo kavos gėrimu ir kokiomis maistinėmis savybėmis pasižymėdavo. Pristatomi prieskoniai ir priedai kavai gardinti bei užkandžiai, kuriuos šeimininkės tiekdavo kava vaišindamos svečius. Edukacinės programos metu dalyviai išsiaiškina, kas gi yra tie cukriniai riestainiai, kada jais vaišinamasi, iš ko jie gaminti. Edukacinėje programoje būsima nuotaka supažindinama su senųjų vestuvių pradinio etapo - vakarynų - papročiais. Pradžioje vyksta vyriausios pamergės rinkimai. Vėliau nuotaka atsisveikina su rūtų darželiu, pinamas rūtų vainikėlis, ji apdainuojama, apdovanojama, pašokdinama. Aiškinamasi, kaip nuotaka turi elgtis vestuvių metu, kad santuokinis gyvenimas būtų sėkmingas ir laimingas. Programos metu jaunavedžiai supažindinami su senųjų suvalkietiškų vestuvių papročiais ir patys patiria ano meto vestuvininkų išbandymus. Edukacinio užsiėmimo dalyviai sužino apie senuosius šios šeimos šventės papročius.
Norėdami įprasminti visuotinį tautos pakilimą ir ryžtą kurti naują Lietuvą, 1988 m. rudenį ant Tauro kalno susitikę vilniečiai - inžinierius Vitalius Stepulis, Vilniaus pedagoginio instituto docentas Algimantas Kepežėnas ir Vilniaus universiteto docentas Vygandas Čaplikas - iškėlė idėją pasodinti Atgimimo ąžuolyną. Netrukus prie šios iniciatyvos prisidėjo geografas Rimantas Krupickas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas. Bendraminčiai susibūrė į iniciatyvinę grupę ir pradėjo dairytis tinkamos vietos būsimam ąžuolynui. Lapkričio 23 d. viešai paminėjus Jono Basanavičiaus gimimo metines jo gimtuosiuose Ožkabaliuose, R. Krupickas iškėlė mintį pasodinti ąžuolyną netoli patriarcho gimtinės. 1989 m. kovo 29 d. trys iniciatyvinės grupės nariai, atvykę į būsimo ąžuolyno vietą, paruošė vietą talkai: pažymėjo kelius, giraičių ribas, pasodino pirmuosius ąžuoliukus. Kovo 31 d. 1989 m. balandžio 1 d. daugybė žmonių su ąžuoliukais iš visos Lietuvos suvažiavo į Ožkabalius. Tądien ant aukščiausios Ąžuolyno kalvos, pavadintos Aukuro kalnu, buvo pasodintas iš Stelmužės ąžuolo gilės išaugintas medelis, vėliau pramintas Stelmužiuku. Per tris balandžio savaitgalius apie 3500 sodintojų pasodino 30 hektarų ąžuolyną, apie 9000 medelių.
Atminimo įamžinimas Ąžuolyne
1990 m. Po 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių prie Aukščiausiosios Tarybos buvo nuspręsta, kad tautos atgimimo istorijos netektis reikėtų įprasminti ir Ąžuolyne, Represijų aukų giraitėje. Tų pačių metų pavasarį puslankiu buvo pasodinta trylika ąžuoliukų Sausio 13-osios aukoms atminti, o jų centre - Loretos Asanavičiūtės liepaitė. Greta pasodinti penki medeliai broliams latviams, 1991 m. sausio 20 d. žuvusiems už savo Tėvynės laisvę. Rudenį šalia buvo pasodinti devyni ąžuoliukai žuvusiems Medininkuose, Šalčininkuose ir prie Aukščiausiosios Tarybos. Prie kiekvieno medelio padėta po lauko akmenį, ant kurių iškalti aukų vardai. 1995 m. rudenį pradėta sodinti Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų giraitė. Pirmasis ąžuoliukas buvo skirtas žinomai dainų atlikėjai Veronikai Povilionienei. 1997 m. ant Aukuro kalno buvo atgabentas didžiulis riedulys, čia pagal etnologo Liberto Klimkos ir architektės Vitalijos Stepulienės projektą įrengtas aukuras. Riedulyje skulptorius D. Kučas iškalė baltiškojo pasaulio suvokimo ženklus. Akmenyje simboliškai įprasminta ir Jono Basanavičiaus gimimo bei mirties data. Kiekvienais metais paskutinį balandžio šeštadienį Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne tradiciškai organizuojama Ąžuolyno diena. Šventės metu vyksta Ąžuolyno sumanytojų, sodintojų, Kovo 11-osios Akto signatarų, Vasario 16-osios klubo, lietuvių inteligentijos sueiga, lankomi vardiniai ąžuolai, sodinami pavieniai ąžuoliukai visuomenei nusipelniusiems asmenims ir svarbioms datoms atminti. 2014 m. švenčiant Tautinio atgimimo ąžuolyno 25-metį pradėta sodinti paskutinė ąžuolyno giraitė, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. 2017 m. balandį pasodintas paskutinis 25 ąžuolų guotas.
#
tags: #lietuviu #kulturai #ir #visuomenei #isipareigojusios #asmenybes