Šis straipsnis skirtas išnagrinėti įvairius psichikos sutrikimus, jų etiologiją, simptomus ir gydymo būdus, siekiant geriau suprasti šias ligas ir galimybes padėti sergantiems asmenims. Gera psichinė sveikata yra būtina žmogaus gerovei ir visuomenės gerovės pagrindas, todėl svarbu ugdyti aplinkinių toleranciją ligoniui, kas pagerins gydymą ir reabilitaciją.
Įvadas
Psichikos ligos yra paplitę ir užima pirmą vietą tarp kitų ligų. Mokslinė - techninė revoliucija ir su ja susiję reiškiniai didina nervinę, psichinę ir emocinę įtampą, žalodami nervinę bei psichinę sistemą. Dėl to dažniau sergama neuroze, funkcinėmis nervų sistemos ligomis, alkoholizmu, narkomanija, dažniau apima depresija, daugiau gimsta fiziškai ir psichiškai nepilnaverčių vaikų. Turinčių psichikos sveikatos sutrikimų žmonių skaičius vis didėja. Vis sudėtingesni žmonių tarpusavio santykiai. Rizikos veiksniai, sukeliantys psichikos ligas taip pat yra: skurdas, nedarbas, vienatvė, migracija, karai, socialinis-ekonominis neužtikrintumas. Jei ilgai kankina prasta nuotaika, nerimas ar baimė, jei pasitaiko keistų minčių, pojūčių ar veiksmų, jei suskaudus kuriam nors organui ar kitaip sunegalavus, nepavyksta nustatyti ligos, būtina kreiptis į psichiatrą. Psichinė sveikata - psichinio normalumo būsena. Psichiškai sveikas žmogus save suvokia kaip vientisą asmenybę, jo psichikos funkcijos yra darnios, jis pakankamai pasitiki savimi, yra savarankiškas ir suvokia atsakomybę už savo veiksmus. Jo tikrovės suvokimas neiškreiptas, jis sugeba prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, susidoroti su iškilusiais sunkumais. Psichinė sveikata sąlygoja tinkamą organizmo santykį su aplinka. Psichiškai sveiko žmogaus mąstymas, emocijos, elgesys adekvatus. Jis sugeba valdyti neigiamas emocijas, atsparus frustracijai, save vertina teigiamai, pasitiki savimi, yra savarankiškas. Kai pažeidžiama psichinių procesų darna, sukeliami įvairūs keisti, nežinomi, dažnai bauginantys pojūčiai, jausmai, mintys, keičiasi žmogaus charakteris ir elgesys. Psichikos sveikatos sutrikimas - tai tokia liguista būsena, išsivysčiusi sutrikus organizmo veiklai dėl biologinių, genetinių, socialinių, psichologinių, cheminių, fizinių veiksnių. Visi psichikos sutrikimai skirstomi į egzogeninius ir endogeninius. Egzogeniniai atsiranda dėl išorinių veiksnių, o endogeniniai vystosi dėl įvairių vidinių priežasčių.
Smegenų ligos sukeltos demencijos (F00-F03)
Demencija - tai sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas. Sąmonė sutrikusi nebūna. Paprastai pažinimo proceso sutrikimus lydi, o kartais būna iki jų atsiradimo, emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas.
Alzheimerio liga
Alzheimerio liga yra nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai.
Kraujagyslinė demencija
Demencija yra smegenų infarkto, sukelto kraujagyslinio susirgimo, pavyzdžiui, hipertoninės ligos, rezultatas. Infarktai paprastai būna maži, bet jų efektai kumuliuojasi. Paprastai atsiranda staiga po kelių insultų dėl trombozės, embolijų ar hemoragijų galvos smegenų kraujagyslėse. Šiuo atveju anamnezėje galima hipertenzija ir išeminės destrukcijos židiniai smegenų pusrutulių baltojoje medžiagoje.
Taip pat skaitykite: Apie įkyrias mintis ir psichikos būseną
Demencija, nesusijusi su Alzheimerio liga ar smegenų kraujagyslių pažeidimu
Progresuojanti demencija su įvairia neurologine simptomatika, atsirandančia dėl specifinio morfologinio nervų sistemos pakenkimo, kurį, manoma, sukelia tam tikras paveldimas faktorius. Prasideda paprastai vidutiniame ar vyresniame amžiuje, bet gali bet kuriame suaugusiojo žmogaus amžiuje.
Hantingtono liga
Demencija, atsirandanti kaip plačios smegenų dalies degeneracijos išraiška. Hantingtono liga paveldima autosominiu-dominantiniu būdu. Simptomų dažniausiai atsiranda trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje.
Parkinsono liga
Demencija, kuri atsiranda nustatytos Parkinsono ligos fone.
Amnestinis sindromas
Sindromas, kai dominuoja didelis atminties sutrikimas neseniai ir seniai buvusiems įvykiams. Nors išlikęs sugebėjimas pakartoti, sugebėjimas išmokti naują medžiagą yra gerokai pablogėjęs, nebesiorientuojama laike. Gali būti konfabuliacijų, tačiau suvokimas ir kitos kognityvinės funkcijos, tarp jų ir intelektas, paprastai išlieka nepakenktos.
Deliras
Etiologiškai nespecifinis organinis smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais.
Taip pat skaitykite: Kaip atsikratyti viešojo kalbėjimo baimės?
Organinis haliucinozinis sindromas
Sutrikimas, kuriam būdingos nuolatinės ar pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei. Gali būti kliedesinė haliucinacijų interpretacija, tačiau kliedesiai nėra dominuojantis klinikinis požymis.
Katatoninė būklė
Sutrikimas, kuriam būdingas sumažėjęs (stuporas) ar padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais.
Organinis kliedesinis (šizofrenijai būdingas) sutrikimas
Sutrikimas, kai vyrauja nuolatiniai ar pasikartojantys kliedesiai. Jie gali būti kartu su haliucinacijomis.
Organiniai nuotaikos (afekto) sutrikimai
Sutrikimai, kuriems būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio. Sutrikimai gali atitikti depresijos, hipomanijos, manijos ar bipolinio sutrikimo kriterijus (žr.
Organiniai asmenybės sutrikimai
Sutrikimas, kuriam būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas (žr.
Taip pat skaitykite: Smegenų baimė ir nerimas: sprendimai
Lengvas kognityvinis sutrikimas
Tai sutrikimas, kuriam būdingas atminties susilpnėjimas, sunkumai mokytis ir sumažėjusi dėmesio koncentracija, kai atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas, bandant atlikti užduotį, dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima. Šie simptomai yra nepakankami demencijos (F00-F03) arba delyro (F05.-) diagnozėms nustatyti. Ši diagnozė turi būti nustatoma tik esant ryšiui su somatine patologija ir neturi būti naudojama, jei yra bet kuris psichikos ar elgesio sutrikimas, klasifikuojamas F10-F99. Šis sutrikimas gali atsirasti prieš, kartu arba po daugelio smegenų ir sisteminių infekcinių ar somatinių sutrikimų. Nebūtinai randamas pirminis neurologinis smegenų pakenkimas. Šis sutrikimas turi būti skiriamas nuo poencenfalitinio sindromo (F07.1) ir potrauminio sindromo (F07.2), atsižvelgiant į skirtingą etiologiją, švelnesnius ir ne tokius gausius simptomus bei trumpesnę eigą.
Organinis asmenybės ir elgesio sutrikimas dėl smegenų ligos, pažeidimo ar disfunkcijos
Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai.
Poencefalitinis sindromas
Šis sindromas apima liekamuosius nespecifinius ir kintančius elgesio pokyčius, atsirandančius sveikstant po virusinio ar bakterinio encefalito.
Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas (F10-F19)
Šis poskyris apima platų spektrą sutrikimų, kurie skiriasi sunkumu ir klinikine išraiška, bet visus juos galima susieti su vienos arba daugiau psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu (gali būti skiriamos medicininiams tikslams arba ne). Trečiasis kodo ženklas nurodo vartotą medžiagą, o ketvirtasis - klinikinę būklę. Kodai turi būti naudojami kiekvienai atskirai medžiagai, kaip reikalaujama, bet reikia pažymėti, kad ne visi keturženkliai kodai gali būti pritaikyti visoms medžiagoms.
Identifikuoti vartotą psichoaktyviąją medžiagą reikia remiantis kiek įmanoma daugiau šaltinių: anamneze, objektyviu kraujo ir kitų kūno skysčių mėginių tyrimu, būdingais somatiniais ir psichologiniais simptomais, klinikiniais požymiais ir elgesiu bei kitais šaltiniais, tokiais kaip paciento turimi narkotikai ar trečiųjų asmenų liudijimai. Dauguma narkomanų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį, tačiau sutrikimo diagnozė turėtų būti klasifikuojama (kai tai įmanoma) pagal medžiagą arba jų klasę, kuri sukėlė ar labiausiai prisidėjo prie klinikinio sindromo atsiradimo.
Ūmi intoksikacija (.0)
Tai būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas, elgesys ir kitos psichofiziologinės funkcijos bei reakcijos. Sutrikimai yra tiesiogiai susiję su ūmiu medžiagos farmakologiniu poveikiu. Ilgainiui ūmios intoksikacijos sukelti sveikatos sutrikimai praeina. Pasveikstama visiškai, išskyrus atvejus, kai pažeidžiami audiniai arba atsiranda kitų komplikacijų, tokių kaip trauma, paspringimas vėmalų mase, delyras, koma, traukuliai ir kitos medicininės komplikacijos. Jų pobūdis priklauso nuo vartotos medžiagos farmakologinio poveikio ir vartojimo būdo.
Žalingas vartojimas (.1)
Tai psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai.
Priklausomybės sindromas (.2)
Tai elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo. Tipiškiausi šio sindromo požymiai yra stiprus troškimas vartoti psichoaktyviąją medžiagą, sunkumas kontroliuoti vartojimą, vartojimas, nepaisant žalingų pasekmių, medžiagos vartojimas individui yra svarbesnis nei kiti veiksmai ar įsipareigojimai, padidėjusi tolerancija vartojamai medžiagai ir kai kuriais atvejais fizinės abstinencijos būklė.
Abstinencijos būklė (.3)
Tai grupė įvairiai besiderinančių ir įvairaus sunkumo laipsnio simptomų, atsirandančių visiškai ar santykinai susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio ir nuolatinio vartojimo. Abstinencijos būklės pradžia ir eiga priklauso nuo laiko ir nuo medžiagos, kuri buvo vartota prieš pat susilaikymą ar vartojimo sumažinimą, rūšies bei dozės. Abstinencijos būklę gali komplikuoti traukuliai.
Abstinencijos būklė su delyru (.4)
Tai būklė, kuriai esant, abstinencijos būsena (žr. .3) yra komplikuota delyru, aprašytu F05.-. Gali būti ir traukulių.
Psichozinis sutrikimas (.5)
Tai psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo ir nepaaiškinama vien kaip ūmi intoksikacija arba dalis abstinencijos būklės. Šiam sutrikimui būdingos haliucinacijos (dažniausiai klausos, tačiau gali būti ir kitų jutimo organų), klaidingi pažinimai, kliedesiai (dažnai paranoidinio arba persekiojimo pobūdžio), psichomotorinio aktyvumo sutrikimai (sujaudinimas arba stuporas) ir nenormalus afektas, kuris gali svyruoti nuo intensyvios baimės iki ekstazės.
Amnezinis sindromas (.6)
Tai sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu trumpalaikės ir ilgalaikės atminties pakenkimu. Pakartojimas paprastai išlieka nepakitęs, o trumpalaikei atminčiai yra pakenkiama labiau nei ilgalaikei. Dažniausiai būna didelių laiko ir įvykių eiliškumo suvokimo, taip pat sugebėjimo išmokti naują medžiagą sutrikimų. Konfabuliacijų gali būti arba ne.
Rezidualinis arba vėlai atsirandantis psichozinis sutrikimas (.7)
Sutrikimas, kai alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos sukelti kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai užsitęsia ilgiau nei laikotarpis, per kurį, kaip priimta manyti, tiesiogiai veikia psichoaktyvioji medžiaga. Sutrikimo pradžia turėtų tiesiogiai sietis su alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos vartojimu. Tie atvejai, kai sutrikimas prasideda vėliau nei medžiagos vartojimo epizodas, turėtų būti koduojami šiame skyriuje, tik kai yra aiškūs ir įtikinami įrodymai, kad būklę galima susieti su rezidualiniu medžiagos poveikiu. Reminiscencijos gali būti atskiriamos nuo psichozinių sutrikimų dėl savo epizodinės prigimties, dažniausiai neilgos trukmės, kartais besikartojančių ankstesnių, susijusių su alkoholiu ar narkotikais, pojūčių (angl.
Šizofrenija, šizotipiniai ir kliedesiniai sutrikimai (F20-F29)
Šis skyrius apima svarbiausią šios grupės sutrikimą šizofreniją, šizotipinį sutrikimą, nuolatinius kliedesinius sutrikimus ir didesnę grupę ūminių bei praeinančių psichozinių sutrikimų. Šizofreniniams sutrikimams apskritai yra būdingi esminiai ir specifiniai mąstymo bei suvokimo sutrikimai ir neadekvatus arba blankus afektas. Būdinga aiški sąmonė, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikrų kognityvinių trūkumų, bėgant laikui, gali atsirasti. Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, pasireiškiančios balsais, komentuojančiais arba aptariančiais pacientą trečiuoju asmeniu, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai. Šizofreninių sutrikimų eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu, gali būti vienas arba daugiau epizodų su visiška arba daline remisija. Šizofrenija neturėtų būti diagnozuojama, kai yra ryškių depresijos ar manijos simptomų, nebent yra aišku, kad šizofrenijos simptomai pasireiškė anksčiau už afektinius. Šizofrenija taip pat neturi būti diagnozuojama, esant aiškiai smegenų ligai, narkotinei intoksikacijai ar abstinencijai. Klinikiniame vaizde dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, ypač klausos, ir kiti suvokimo sutrikimai.
Žinomų žmonių psichikos ligos
- Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche): Diagnozė - mozaikinė šizofrenija. Simptomai - didybės manija, neadekvatus elgesys, stiprūs galvos skausmai.
- Edgaras Alanas Po (Edgar Allan Poe): Diagnozė - psichikos sutrikimas, tiksli diagnozė nenustatyta. Simptomai - tamsos baimė, atminties spragos, persekiojimo manija, neadekvatus elgesys, haliucinacijos.
- Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau): Diagnozė - paranoja. Simptomai - persekiojimo manija.
- Gi de Mopasanas (Guy de Maupassant): Diagnozė - progresuojantis smegenų paralyžius. Simptomai - hipochondrija, polinkis į savižudybę, siautėjimo priepuoliai, klejonės, haliucinacijos.
- Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway): Diagnozė - depresija, psichikos sutrikimas. Simptomai - persekiojimo manija, polinkis į suicidą, nervų priepuoliai.
- Francas Kafka (Franz Kafka): Diagnozė - neurozė, funkcinė psichastenija, neperiodiškos depresinės būsenos. Simptomai - įsiaudrinimas pakaitomis su apatijos priepuoliais, miego sutrikimai, baimės, psichosomatiniai sutrikimai.
- Nikolajus Gogolis: Diagnozė - šizofrenija, periodinė psichozė. Simptomai - regėjimo ir klausos haliucinacijos, apatijos ir slopinimo laikotarpiai (iki visiško nejudrumo ir nereagavimo į išorės dirgiklius), kuriuos keisdavo aktyvumo laikotarpiai, depresija, sunkios formos hipochondrija, klaustrofobija.
- Virdžinija Vulf (Virginia Woolf): Diagnozė - depresija, haliucinacijos, košmarai. Simptomai - apimta gilios depresijos, V.Vulf skųsdavosi, kad visą laiką girdi balsus paukščių, giedančių Senovės Graikijos alyvmedžiuose. Ji dažnai ir ilgai negalėdavo dirbti dėl nemigos ir košmarų.
Praktiniai Aspektai ir Gydymo Būdai
Depresija - tai liga, turinti aiškius, moksliškai pagrįstus diagnostikos kriterijus, apibrėžtus ir pagrįstus gydymo metodus. Bet tai yra tik vieni iš gydymo metodų, beje, gelbstintys tik lengvo sutrikimo atveju, o sunkesniais atvejais yra tik gretutiniai ir papildomi. Daugybė mokslinių institutų analizuoja, tiria cheminius smegenų procesus, neuronų veiklą, atranda vaistines medžiagas, kurios sąveikaudamos su tam tikromis neuronų grupėmis suaktyvina, moduliuoja jų veiklą. Svarbu, kad žmogus kreiptųsi pagalbos. Tikėtis, kad „išsivaikščios“ galima, bet kam kankintis? Depresija yra labai nemaloni ir kankinanti liga. Nuo danties skausmo įprasta gerti vaistus, o čia dažnai skauda net labiau. Jei jautiesi gerai, tai turbūt neverta dairytis atgal. Nebent esi per daug aktyvus ar kalbus, o gal tai tau sako kiti? Gydymas yra labai įvairus: medikamentinis, psichologinė pagalba, psichoterapija. Artimieji turi nebijoti rodyti iniciatyvą, patys klausti, siūlyti, ieškoti pagalbos. Geriau padaryti per daug nei nepadaryti nieko ar pavėluoti. Klaida yra kaltinti artimą matant, kad jo nuotaika bloga ar jis apatiškas, kaip ir klaida būtų imti prikaišioti, jog nesveiksta, spausti ir aktyviai nurodinėti, kad „kiek gi galima sirgti“. Artimieji taip pat žmonės, jie išgyvena, liūdi dėl artimo ir labai dažnai pavargsta būti šalia, tampa nervingi. Patartina nesusikoncentruoti į „gero specialisto“ paieškas, taip galite prarasti daug brangaus laiko. Pirmiausia kreiptis reikia į savo poliklinikos Psichikos sveikatos centrą. Manoma, kad labai svarbus kontaktas tarp gydytojo ir paciento. O jei sveikimas vyktų komplikuotai, specialistas spręs dėl vaistų keitimo, pasitarimo su kolegomis, o gal siuntimo į stacionarą. Jei žmogų vargina tik liūdna nuotaika, turbūt pirmiausia iš tiesų pakanka paieškoti psichologo ar psichoterapeuto. Budi savanoriai konsultantai. Krizių įveikimo centre psichologo konsultacijos teikiamos per „Skype“ arba atvykus į Krizių įveikimo centrą, Vilniuje.
Narkotikai
Amfetaminai
Priklauso prie labiausiai paplitusių narkotikų. Fizinės priklausomybės potencialas yra mažas, psichinės - vidutinio laipsnio iki didelio. Įprasčiausias vienos amfetaminų grupės pavadinimas - „speed“. Pirmąkart susintetinti XIX a. pabaigoje medicinos tikslams. Buvo vartojami nuo bronchų išsiplėtimo, miego sutrikimų, neurozės, paralyžiaus ir Parkinsono ligos. Tačiau medicinoje išsikovoti pripažinimo neįstengė. Vis dėlto svarbų vaidmenį suvaidino per II pasaulinį karą: amfetaminai buvo dalijami kareiviams, kad jie taptų budrūs ir agresyvūs ir galėtų pamiršti alkį bei skausmus. Amfetaminas dažniausiai vartojamas miltelių arba tablečių pavidalu. Tai stimuliuojantis narkotikas. Jis didina savigarbos jausmą, spontaniškumą, pagreitina mąstymą. Amfetaminas mažina sugebėjimą kritiškai viską vertinti ir didina pasirengimą rizikuoti, taigi ir nelaimių tikimybę. Be to, narkotikas pakelia kūno temperatūrą ir kraujo spaudimą. Praėjus poveikiui dažnai apima depresija, nuo silpnos iki vidutinės (vad. psichinės pagirios).
"Ecstasy"
"Ecstasy" vadinami amfetaminai MDMA, MDEA ir MDBD. "Ecstasy" teturi nedidelį fizinės ir vidutinio laipsnio psichinės priklausomybės potencialą. MDMA pirmąkart susintetintas 1898 m. 1913 m. farmacijos firma "Merck" įregistravo jam patentą. Buvo ketinama jį vartoti apetitui slopinti, tačiau produktas į rinką nepateko. 1965 m. amerikietis chemikas A. Shulginas iš naujo pagamino "Ecstasy" ir susižavėjo jo poveikiu. Su narkotiku eksperimentavo keli psichiatrai, norėdami ištirti jo naudą psichoterapijai. Galiausiai "Ecstasy" neprasimušė ir vėl buvo pamirštas. Tačiau 9-o dešimtmečio pabaigoje ėmė labai greitai plisti ir tam nesugebėjo sukliudyti net ir tai, kad daugelyje šalių jis buvo uždraustas. Pavadinimas "Ecstasy", priimtas 1981 m., išsikovojo pripažinimą vietoj "essence", "love" ir "Adam". Biologiškai aktyvi medžiaga MDMA - balti, kartūs milteliai, priklausantys fenetilamino grupei. "Ecstasy" dažniausiai siūloma piliulių pavidalu, dažnai su atspaudais. Veiklioji medžiaga rezorbuojama plonojoje žarnoje ir tik maža dalimi pasiekia smegenis. Kaip ir veikiant tam tikriems antidepresantams, jose paskatinamas pačiam kūnui būdingo mediatoriaus serotonino paskirstymas. Poveikis sulyginamas su pažįstamu gyvenimo laimės pojūčiu. Ūmus svaiginamasis poveikis yra tarp haliucinogenų (mažesnis nei LSD) ir amfetaminų. Esant mažesnei dozei persveria stimuliuojantis poveikis, kai dozė didesnė - į pirmą vietą iškyla haliucinogeniškas poveikis. Nepageidaujamas pašalinis efektas - apetito slopinimas. Be to, gali džiūti burna, pykinti ir svaigti galva, traukti raumenis, padidėti kraujo spaudimas, kilti nerimas ir sutrikti miegas. Jei "Ecstasy" vartojama reguliariai, haliucinogeniškas poveikis greitai mažėja. Tai priklauso nuo to, kad paties kūno serotonino atsargos ištuštėja ir turi būti pirma vėl papildytos. Lieka panašus į amfetamino ir atpalaiduojantis poveikis. Tipiški serotonino trūkumo simptomai - galvos ir galūnių skausmai, jautimasis lyg sudaužytam, apetito stoka, nuovargis. Tuo, kad "Ecstasy" užslopina kūno perspėjimo sistemą, susilaukiama nenatūralių sunkumų, apkrovų. Todėl "Ecstasy" gali sukelti rimtą fizinę žalą. Galimi kepenų uždegimai ir širdies funkcijos sutrikimai. Asmenims, kurie neatsparūs ligoms, gali išsilieti kraujas į smegenis, po to ištikti apopleksija.
Haliucinogenai
1954 m. haliucinogenais buvo pavadinta grupė medžiagų, kurių vartojimas kokybiškai keičia sąmonę. Jiems priklauso daugelis augalinių narkotikų, kaip kanapės, grybai, kaktusai, taip pat grupė cheminių medžiagų, kaip kad LSD. Haliucinogenų sukeltas svaigulys - tai haliucinacijos, jutiminių įspūdžių sąmyšis, laiko pojūčio ir minčių tėkmės sutrikimai. Prie pavartojimą vyraujanti jausminė būklė sustiprinama: gerai nusiteikę vartotojai patiria malonias apsvaigimo būsenas, o baimingai nusiteikusius tam tikrais atvejais gali ištikti siaubo būsena. Kai kurie išsiugdo įsitikinimą galį skraidyti. Kiti laiko save nepaprastai gabiais. Pavartojus haliucinogenų galimi pusiausvyros sutrikimai, pykinimas ir galvos svaigimas. Pakyla kūno temperatūra ir padažnėja kvėpavimas, greičiau plaka širdis, kyla kraujo spaudimas. Perdozavus gali paralyžiuoti kvėpavimą. Iš beveik 6 tūkst. visame pasaulyje žinomų grybų rūšių apie 80 turi psichoaktyvių veikliųjų medžiagų, tokių kaip psilocibinas ir psilocinas. Narkomanų aplinkoje jie vadinami Magic Mushrooms, arba magiškieji grybai. Jau senosios Pietų Amerikos kultūros žinojo ypatingą kai kurių grybų poveikį. 1957 m. šveicaras A. Magiškieji grybai veikia haliucinogeniškai, t.y. jie iškreipia suvokimą. Vis dėlto jų poveikis nėra toks stiprus kaip LSD. Magiškieji grybai dažniausiai džiovinami, nes kitaip ilgiau laikant veikliosios medžiagos yra. Be to, nedžiovinant susidaro pavojingų nuodų, kurie gali sukelti vėžį. Taip pat netinkamai laikant pavojų kelia beatsirandantys pelėsiai.