Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama Manto Adomėno kelionė į Jeruzalę, remiantis jo paties įžvalgomis, patirtimi ir istorinėmis sąsajomis. Kelionė į Jeruzalę - tai ne tik fizinis judėjimas, bet ir intelektualinė bei dvasinė patirtis, kuri atveria naujas perspektyvas ir leidžia giliau pažinti šio miesto istoriją ir kultūrą. Straipsnyje remiamasi Adomėno tekstu "Kelionė į Jeruzalę", kuriame jis dalijasi savo įspūdžiais ir apmąstymais apie šį miestą.
Kelionės pradžia ir pirminiai įspūdžiai
Adomėnas savo kelionę į Jeruzalę pradėjo dar būdamas pakeliui į Palestiną, skaitydamas Radvilos Našlaitėlio "Kelionę į Jeruzalę". Ši knyga, pasak autoriaus, atsivėrė jam tik atsidūrus pačiame mieste. Adomėnas knygą lygina su miestu, teigdamas, kad įdėmiai skaitomoje knygoje, kaip ir mieste, nuolat grįžti į tas pačias kryžkeles, eini tomis pačiomis minčių gatvėmis ar skersgatviais.
Pirmutiniai ir stipriausi įspūdžiai Jeruzalėje Adomėnui buvo karštis ir tuštuma. Autorius pastebi, kad nuo Radvilos Našlaitėlio laikų mieste mažai kas pakito. Jis aprašo, kaip piligrimai eina gatvės viduriu, saulei kepinant, o turkai vaikšto palei namus, pavėsiuose. Kūnas pats, kaip supratingas galvijas, neraginamas ima ieškoti šešėlio, vėsos, instinktyviai pajusti, iš kur atsklinda kaitra, atsistoti taip, kad bent kiek gaivintų iš kiemo ar nuo gatvės kampo dvelkiąs vėjelis. Nepaisant arabų daugybės, regėti, jog miestas pustuštis.
Radvilos Našlaitėlio "Kelionė į Jeruzalę" kaip kelionės vadovas
Adomėnas savo kelionėje naudojasi Radvilos Našlaitėlio "Kelione į Jeruzalę" kaip savotišku kelionės vadovu. Jis įdėmiai perskaitė Šventojo Karsto bažnyčios aprašymą bent penkis kartus, kruopščiai lygindamas juos su savo paties atsilankymų potyriais. Reginiai persipina su Radvilos frazėmis; dalykiškas aprašymo ritmas persiduoda tavo paties žingsniams.
Taip pat skaitykite: Šeimos poveikis asmens savivertei
Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad knygoje, kaip ir mieste, nuolat atrandi ką nors nauja. Kitąsyk ką nors nekart praeini nepastebėjęs, kol galiausiai kaži kas priverčia sustot, įsimąstyt, išvysti glūdėjusią vaizdo ar sakinio prasmę.
Politinė ir religinė situacija Jeruzalėje
Adomėnas atkreipia dėmesį į politinę ir religinę situaciją Jeruzalėje. Dėl neramumų musulmonai nebeleidžia krikščionims užeiti į Uolos Kupolo šventovę ar net į jos kiemą - Herodo supiltą Šventyklos pakylą, kur kitados stovėjo Saliamono šventykla. Pabūgę palestiniečių savižudžio bombos ar susišaudymo metu pasiklydusios kulkos, neskrenda svetimšaliai maldininkai ir turistai, nors visa kas parengta jiems priimti. Kavinės ir viešbučiai atnaujinti Jubiliejiniams metams.
Autorius aprašo prekijų desperatiškas pastangas ką nors įsiūlyti. Nuo rožančių, padarytų iš alyvmedžio, ir žemės, atvežamos iš Damasko, iš kurios sako, buvęs nulipdytas Adomas, taip pat įvairių akmenėlių, suvertų panašiai kaip rožančiai, kryžių su Šventosios Žemės vietų relikvijomis, Viešpaties Karsto modelių ir kai kurių kitokių (gražių, tegu ir mažai kam reikalingų) daiktų lūžtančios krautuvėlės nekantrauja pravėrę duris - o niekas neatvažiuoja, neužeina. Prekijų nenumaldomos pastangos ką nors įsiūlyti dvelkia desperacija.
Jeruzalė kaip knyga ir miestas
Adomėnas Jeruzalę apibūdina kaip miestą, kuris yra panašus į knygą. Knyga jau daug kartų lyginta su miestu, ir atvirkščiai.(Tereikia prisiminti Platono Valstybę - ten aprašomas miestas, kuris, kaip kad vienur prasitaria Sokratas, galimas daiktas, tegyvena vien tik jį aprašiusiųjų žodžiuose, taigi, knyga ir yra miestas…) Įdėmiai skaitomoje knygoje, kaip ir mieste, nuolat grįžti į tas pačias kryžkeles, eini tomis pačiomis minčių gatvėmis ar skersgatviais. Kai kuriose vietose, loci252, kai kuriose pastraipose ir puslapiuose norisi apsistoti ilgesniam laikui; kaskart sugrįždamas vis aptinki ten ką nors nematyta ir nauja.
Ši metafora leidžia giliau suprasti Jeruzalės daugiabriauniškumą ir sudėtingumą. Miestas, kaip ir knyga, reikalauja įdėmaus skaitymo ir interpretavimo.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai kelionių aspektai
Išvados
Manto Adomėno kelionė į Jeruzalę - tai ne tik fizinė kelionė, bet ir dvasinė bei intelektualinė patirtis. Autorius, naudodamasis Radvilos Našlaitėlio "Kelione į Jeruzalę" kaip kelionės vadovu, dalijasi savo įspūdžiais ir apmąstymais apie šį miestą. Adomėnas atkreipia dėmesį į politinę ir religinę situaciją Jeruzalėje, taip pat į miesto panašumą į knygą, kurią reikia įdėmiai skaityti ir interpretuoti. Kelionė į Jeruzalę Adomėnui tampa galimybe giliau pažinti šio miesto istoriją, kultūrą ir dvasią.
Papildoma informacija apie kitas knygas ir autorius
Straipsnyje taip pat pateikiama informacija apie kitas knygas ir autorius, kurie nagrinėja įvairias temas, susijusias su istorija, kultūra, politika ir visuomene. Šios knygos gali būti įdomios skaitytojams, kurie domisi panašiomis temomis kaip ir Manto Adomėno kelionė į Jeruzalę.
Lietuvių autorių grožinės knygos:
- Benas Lastauskas „Tiems, kurie neskaito“
- Dalia Staponkutė, „Vivat Regina!“
- Kotryna Zylė „Mylimi kaulai“
- Sara Poisson „Šito gyvenimo skonis“
- Mantas Adomėnas „Moneta & labirintas“ (I ir II dalys)
Lietuvių autorių negrožinės knygos:
- Deimantė Rudžinskaitė „Pasaulietė“
- Violeta Tapinienė „Susigrąžinto laiko blyksniai“
- Leonidas Donskis „Blogis yra laikinas“ (sud. Laimantas Jonušys)
- Norbertas Černiauskas „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ 10 proc.
- Laima Baršauskienė „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“
- Narius Kairys „Yura yura. 88 šventyklų kelias“
Verstinės grožinės knygos:
- Bartosz Polonski „Robčikas“
- Georges Perec „Gyvenimas vartojimo instrukcija“
- Olga Tokarczuk „Empūsijas“
- Ian McEwan „Pamokos“
- Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Gatopardas“
Taip pat skaitykite: Kelionės Gidas: Oranžinis Traukinys