Įvadas
Juokdarys - asmenybės tipas, dažnai apibūdinamas kaip spalvingas, smagus, aštrialiežuvis, judrus, veiklus ir komunikabilus žmogus. Ši sąvoka puikiai tinka apibūdinti prozininką Vytautą Misevičių (1924-1994), kurio kūryba ir asmenybė paliko ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje. Šiame straipsnyje panagrinėsime V. Misevičiaus gyvenimą, kūrybos kelią, asmenybės bruožus ir jo indėlį į lietuvių literatūrą, ypač vaikų literatūrą.
Vytautas Misevičius: Asmenybės bruožai ir optimizmas
O. Rašinio antraštės žodžiai bene tiksliausiai apibūdina savitą ir labai produktyvų mūsų prozininką Vytautą Misevičių. V. Misevičius buvo ne tik produktyvus rašytojas, bet ir žmogus, tryškęs optimizmu bei geranoriškumu. Kaip teigė jo vaikų ir jaunimo knygų redaktorė Dalia Montvilienė, V. Misevičius buvo „kaip spalvingas žmogus, smagūs, aštrialiežuvis, nepaisant solidžios kompleksijos, judrus, veiklūs, ir šilto, ir šalto mačiusius, labai komunikabilūs“. Net ir sunkiai sirgdamas, jis išliko pozityvus ir planavo kūrybinę veiklą ateičiai.
Kūrybos kelias ir iššūkiai
V. Misevičiaus kūrybos kelias nebuvo lengvas. Atėjęs į literatūrą pačiais prieštaringiausiais 1945 m., dar gana žalias, nei didesnių mokslų, nei gyvenimo patirties nespėjęs pasisemti jaunuolis susidūrė su dideliais keblumais ir kliūtimis. Dirbant periodikoje, kūrybai laiko likdavo nedaug. Ėmęs rašyti dirbdamas periodinėje spaudoje, norom nenorom turėjo atiduoti duoklę to meto idėjiškumo reikalavimams ir komjaunuoliškai jaunystei. Šios aplinkybės lėmė pirmųjų knygų turinį ir meniškumą, ne visada teigiamą. Jos stūmė į temų ir žanrų gausą, veikėjų ir siužetų margumyną, tendencingą, tikrovės neatitinkantį gyvenimo vaizdavimą. Nepaisant to, rašytojas sugebėjo atrasti savo nišą, ypač vaikų literatūroje.
Indėlis į vaikų literatūrą
Įvairiapusis rašytojas dalijo save įvairaus amžiaus skaitytojams, o geriau jam sekėsi vaikų literatūroje. Jo literatūrinės pasakos, realistiniai apsakymai, istorinės nuotykių apysakos ir romanai, pradėta ir puoselėta pažintinė „Smalsučio“ serija pagyvino tos literatūros raidą, atliko teigiamą vaidmenį ugdant naują pamainą. Pats V. Misevičius geriausiomis savo knygomis laikė Danuko Dunduliuko nuotykius ir Jaunąjį pagonį. Jis praturtino vaikų literatūrą įvairiais žanrais ir temomis, sukūrė įsimintinus personažus ir ugdė jaunųjų skaitytojų patriotiškumą.
Danukas Dunduliukas: Naujoviškas personažas vaikų literatūroje
Danukas Dunduliukas, gana naujoviškas vaikiškų paveikslų galerijoje, atsirado ne iš karto. Pradžioje buvo Danukas Dunduliukas (1972), o po septynerių metų naujoje knygoje Danuko Dunduliuko nuotykiai (1979) tas pats herojus jau sugyvintas, paniręs į sūkuringesnę nuotykių, žemiškų ir vaikiškų, stichiją. Skaitytojai ir kritikai kaipmat gerai įvertino knygos transformaciją. Dinamiškas nenuoramos portretas piešiamas be pretenzijų į mąstymo slinktis ar psichologizmą. Atskirų humoristinių apsakymų efektas išgaunamas parodant gerus smalsuolio norus, siekius ir jų įgyvendinimą neadekvačiomis priemonėmis ar būdais. Vyrauja sąmojingumo, atsitiktinumo, persistengimo motyvai, vaikiški ar paaugliški nuotykiai ir žaidimai sekant suaugusiaisiais, leidžiant simpatingajam Dunduliukui pasijuokti ir iš savęs. Šis personažas išsiskyrė savo žaismingumu ir gebėjimu patraukti jaunųjų skaitytojų dėmesį.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
„Smalsučio“ serija: Pažintinės literatūros indėlis
V. Misevičiui priklauso ir savo metu populiarios „Smalsučio“ serijos pradininko bei vieno aktyviausių nedidelių pažintinio pobūdžio vaikų knygelių (Šviesos miestas, Šešėlių karalystė, Tikštukas ir kt.) autoriaus garbė. Jo išmonės vaisius ‒ nuolatiniai personažai Smalsutis ir senelis Tomas, kurių dialogai sėkmingai panaudojami supažindinant su mokslais, visuomenės gyvenimu, skaitytojas pamažu vedamas nuo elementarių prie sudėtingesnių dalykų. Ši serija padėjo jauniesiems skaitytojams suprasti pasaulį ir skatino domėjimąsi mokslu.
Literatūrinės pasakos: Fantazijos ir moralės derinys
Nerašyta vaikų literatūros taisyklė ‒ daugelis prozininkų ir poetų mažiesiems kuria ir literatūrines pasakas. Ne išimtis ir V. Misevičius, deklaravęs, kad „naujos pasakos, kaip ir senosios, turi ugdyti vaiko fantaziją, skatinti mylėti, svajoti, nugalėti.“ Tą savo šūkį jis ėmėsi įgyvendinti su pirmąja vaikų knyga Margirio pasakos (1962), fantastiniu kūriniu apie mielą ir judrų berniuką, tinginę karalaitę, kvailą poną. Paskui daugelį metų pasakų nerašė, o į praeito šimtmečio devintąjį dešimtmetį atėjo su didelėmis pasakomis-apysakomis Juodojo džentelmeno galas (1981) ir Karaliūnas Gargaliūnas (1987). Parašytos jos didelę kūrybinę patirtį sukaupusio pasakotojo plunksna ir užima deramą vietą tiek jo, tiek ir kitų rašytojų kūryboje tarp šio žanro kūrinių, išsiskirdamos didesniu detektyvinių ir nuotykinių elementų svoriu. V. Misevičiaus pasakos išsiskyrė įdomiais siužetais ir moralinėmis pamokomis.
Istorinė nuotykių proza: Tautinės savimonės ugdymas
Daugiausia darbštumo prireikė rašant istorinę nuotykių prozą, kuri laikytina svariausia V. Misevičiaus literatūrinio palikimo dalimi. Kad iš tikrųjų taip, patvirtina paties autoriaus prisipažinimas apie medžiagos romanui Meškų akademija kaupimą: „…ilgai teko rinkti, sijoti medžiagą archyvuose, o ypač iš senų žmonių. Užmojį imtis istorijos temų ir platesnių drobių joms atskleisti skatino dvi priežastys: rašytojo noras, „kad vaikai, paaugliai, jaunuoliai daugiau pažintų savo krašto istoriją“ ir kad mūsų rašytojai apie savo šalį tėra sukūrę tik tiek, jog suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų. Iš tikrųjų rašyta turint aiškų siekį - skatinti jauną žmogų dideliems patriotiniams žygiams, skiepyti Lietuvos meilę.
„Jaunasis pagonis“: Patriotizmo ir tautinės vienybės idėjos
Išėjus Jaunajam pagoniui (1983), vieningai pažymėta, kad šis romanas ‒ vienas svarbiausių laimėjimų visoje V. Misevičiaus kūryboje. Mintis, kad „tėvynė kaip ir motina ‒ tiktai viena. Kas nori turėti dvi tėvynes, tasai lieka be jokios“, eina per visą romaną, kuriame svarbiausi ‒ istorinio, ne nuotykinio pobūdžio įvykiai ir veikėjai, vedantys į tautinės vienybės kelią. Pagrindinis herojus - jaunas karžygys, o kūrinys prisiliečia prie Lietuvos valstybės kūrimosi ištakų, skaudžių tautos ir jos sūnų dramų.
Kiti istoriniai kūriniai: Autentiškumo ir vaizdingumo derinys
Visus V. Misevičiaus istorinės tematikos kūrinius sieja jų autoriaus gebėjimas sukurti autentišką, vaizduojamam laikotarpiui būdingą foną, koloritą, nuotaiką. Sakyčiau, to pasiekta meninės intuicijos ir rašytojui būdingo savito vidinio vaizduojamo meto regėjimo dėka. Užtat ir prieš kelis dešimtmečius skaitytų jo knygų ‒ Karalienės Barboros juokdarys (1980), Meškų akademija (l918), Čičinskas (1968), Kryžiuočio kapas (1966) ‒ prisimenama labiau istorinė, ne nuotykinė pusė. V. Misevičius sugebėjo įtraukti skaitytojus į praeities įvykius ir perteikti to meto dvasią.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Kalbos stilius ir įtaka
Ne redaktorių, o paties rašytojo nuopelnas, kad jo kūrinių kalba ir gana informatyvi, ir gana savita, vaizdinga. Didžiausias autoritetas rašytojui čia buvo gyvoji kalba ir tautosaka. Iš liaudies kūrybos jis mokėsi paprastumo ir aiškumo, liaudies patarlių išmintis jam padėjo įvaldyti originalų sentencijų ir šmaikštavimų stilių. O tai labai svarbu istorinės tematikos kūriniams. V. Misevičiaus kalbos stilius buvo paveiktas tautosakos, o tai suteikė jo kūrybai unikalumo ir žavesio.
Literatūros kritika ir pripažinimas
Literatūros kritika V. Misevičiui nebuvo perdėm palanki, neką tepadėjo, kaip pats yra prisipažinęs. Gal taip buvo dėl šio rašytojo polinkio pasišaipyti ir iš kritikų, gal tiesiog iš pavydo, nedrįstant prieštarauti ne visai palankiems kai kurių autoritetų vertinimams. Nepaisant kritikos, V. Misevičiaus knygos buvo populiarios tarp skaitytojų ir jo indėlis į lietuvių literatūrą yra neginčijamas.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas