Įvadas
Šiame straipsnyje remsimės biologės, besidominčios šunų psichologija, R. Sailor, išsamiais ir informatyviais patarimais, pateikiamais jos tinklapyje, kuriame ji publikuoja medžiagą. Aptarsime, kaip suprasti gyvūnų, ypač šunų, elgseną, bendravimo ypatumus ir kaip užtikrinti mandagų ir pagarbius santykius su jais. Aptarsime, kaip suprasti gyvūnų, ypač šunų, elgseną, bendravimo ypatumus ir kaip užtikrinti mandagų ir pagarbius santykius su jais.
Bendravimo Skirtumai tarp Žmonių ir Šunų
Plačiai paplitęs posakis, kad nėra blogų šunų, yra tik blogi šeimininkai, teisingas tik iš dalies. Jeigu šeimininkas ignoruoja šuns poreikius, tada jis blogas šeimininkas savo šuniui. Bet jeigu jis, bendraudamas su savo keturkoju augintiniu, naudoja neteisingus signalus, jo negalima vadinti blogu šeimininku. Jam tiesiog reikia surasti bendrą kalbą su savo šuniu.
Visi be išimties šunys labai puikiai seka ir reaguoja į menkiausius žmonių judesius ir mano, kad kiekvienas judesys ar veido išraiška turi prasmę. Tačiau šunims kiekvienas judesys yra aiškus signalas, turintis didžiulį poveikį jų elgsenai ir reakcijoms.
Visi mūsų bendravimo skirtumai išplaukia iš to, kad mes priklausome skirtingoms biologinėms rūšims. Žmonės, taip kad kaip gorilos, šimpanzės ir kitos beždionės, priklauso primatams. Toks elgesys turi nedidelį poveikį bendraujant su šunimis, kurie, nežiūrint kartais naudojamo lojimo ir urzgimo, daugiausiai bendrauja vizualiai, norėdami padaryti įspūdį kitiems greičiau nutyla, negu ima kelti triukšmą, ir stengiasi kuo tvirčiau stovėti ant kojų, taip kad jos negali būti naudojamos kitokiai veiklai.
Dar dažniau negu įprastais „vertimo sunkumais” žmonės supainioja savo šunis ko nors juos mokindami - pavyzdžiui, kartoja žodžius nepriklausomai nuo to, ką daro šuo.
Taip pat skaitykite: Kas yra Mandagus ir Doras Elgesys?
Kitas svarbus dalykas yra tai, kad žmonės nesitengia ar nemoka skaityti šuns kūno kalbos. Nors dažnai sakoma, kad mūsų šunys myli mus besąlygiškai, taip nėra. Kiekvienas gyvas padaras turi savo nuotaikas, ketinimus, būsenas. Šuniui, kaip ir žmogui, yra laikas, kai jis nori bendrauti, ir yra laikas, kai jis nori pabūti vienas ar tiesiog pailsėti. Šitą jo norą irgi reikia gerbti, o šuo visada siunčia žmonėms vizualinius signalus apie savo nuotaikas ketinimus ir norus.
Daugelį konfliktų tarp žmonių ir šunų sukelia tai, kad vieni kitus supranta neteisingai. Dauguma šunų vadinami problemiškais todėl, kad šeimininkai neteisingai supranta jų elgseną arba todėl, kad jie neteisingai supranta šeimininkų elgesį. Iš to gali išplaukti nemalonios pasekmės, tokios kaip įkandimai ir panašiai.
Žmogiškųjų Savybių Suteikimas Gyvūnams
Žmonės dažnai linkę sužmoginti savo augintinius, suteikdami jiems žmogiškąsias savybes. Šunų savininkai, kalbėdami apie savo šunis, neretai naudoja tokius žmogiškus terminus, kaip pavydas, kaltė, išankstinis apgalvojimas ir pan. Šitai ne tik neturi jokio faktinio pagrindo, bet dažnai veda į nesusipratimus, interpretuojant šunų elgseną.
Žmonės yra vieninteliai gyvūnai Žemėje, bendravimui sukūrę ir išvystę sudėtingą ir abstrakčią žodinės kalbos sistemą. Tačiau bendravimas nebūtinai turi būti sudarytas iš žodžių bei jų junginių. Gyvūnų pasaulyje, kur žodžių nėra, bendravimas ne tik įmanomas, bet jis nuolat vyksta ir aiškiai perduoda informaciją. Žmonėms bendravimas ir kalba yra glaudžiai susiję tarpusavyje.
Kūno Kalbos Svarba
Šunys bendrauja tarpusavyje, naudodami visus savo jutimus. Regėjimas jiems vaidina labai svarbų vaidmenį, nes snukio išraiškos ir kūno padėtys yra vaizdiniai bendravimo signalai. Lojimas, urzgimas, kaukimas ir kitos garsinės išraiškos perduoda bendrą informaciją, tačiau būtent vaizdiniai signalai gyvūnų pasaulyje naudojami perduodant detalią informaciją apie jų norus, nenorus, ketinimus ir nuotaikas.
Taip pat skaitykite: Mandagus elgesys ugdymo įstaigoje
Šunys bendravimui daugiausiai naudoja savo kūno kalbą. Ypatingai svarbios kūno dalys informacijai perduoti yra galva ir joje esančios akys, dantys, lūpos, ausys, antakiai ir įvairios raukšlės, taip pat ir uodega. Kadangi šunys gerai supranta savo gentainių kūno kalbą, jie puikiai skaito ir žmonių kūno kalbą. Signalams jautrūs šunys, versdami žmogaus kūno kalbą į šunų kūno kalbą, tam tikrose situacijose gali sureaguoti visiškai kitaip, negu tikisi žmogus. Pavyzdžiui, žmogišką pasisveikinimą palinkstant į priekį su ištiesta ranka ir šypsena (rodant dantis) toks šuo gali suprasti kaip grėsmę ir dominavimą. Teisinga kūno kalba šuniui gali suteikti pasitikėjimo jausmą, o neteisinga - padaryti šunį nervingu.
Mandagus Elgesys su Šunimis
Keistas dalykas - šeimininkai kasdien sužmogina savo šunis, aprūpindami juos lovomis, žaislais, rankšluosčiais, drabužiais, šukuosenomis ir t.t., bet kažkodėl neteikia jiems tokios pagarbos, kokią paprastai teikia nepažįstamiems žmonėms. Žmonės spokso šunims į akis, puola juos glostyti, šnekina (dažnai susijaudinę), eina prie jų artyn, stovi tiesiai prieš juos ir net bando juos apkabinti, nors niekas jų prieš tai nesupažindino. Kai susitinka du svetimi žmonės, jie pirmiausiai prisistato, mandagiai pasikalba ir susidaro įspūdį vienas apie kitą. Tada jie arba nenori bendrauti vienas su kitu ir nueina kas sau, arba nori bendrauti toliau, ir tik artimiau vienas kitą pažinę, leidžia tarpusavyje elgtis familiariau. Kitoks elgesys žmonių visuomenėje būtų nemandagus ir gali baigtis įvairiais konfliktais. Kai susitinka du svetimi šunys, jie irgi turi savo mandagumo ir bendravimo etiketą. Mandagūs šunys niekad nesiartins vienas prie kito iš priekio, žiūrėdami vienas kitam į akis. Žiūrėjimas tiesiai į akis šunų kalba reiškia iššūkį, dominavimą, įtampą, kurie lengvai gali baigtis konfliktu. Jie prieina iš šono ir apuosto vienas kitą. Tik susirinkę visą informaciją, naudodami savo nosį ir akis, šunys nusprendžia, ar jie nori bendrauti, ar ne. Ir tik pradėjus jiems bendrauti daugiau, jų elgesys vienas kito atžvilgiu tampa familiaresnis.
Kaip Teisingai Pasisveikinti su Šunimi
Žmogaus susitikimas ir pasisveikinimas su šuniu, kurį šuo suprastų, turėtų atrodyti taip. Pirmiausiai reikia leisti šuniui pačiam prieiti prie žmogaus ir jį apuostyti, neliečiant šuns, nešnekinant ir nežiūrint jam į akis. Apuostymas gali tęstis nuo kelių sekundžių iki minutės, ir labai svarbu netrukdyti šuniui šio ritualo metu ir nepasitraukti. Kai šuo baigia uostinėti žmogų, jis pats duos ženklą, ką ketina daryti - ar pasitraukti, ar kovoti, ar ignoruoti ar draugiškai bendrauti. Norėdamas bendrauti šuo gali tiesiog švelniai pasitrinti į žmogų. Tai ženklas, gal žmogus jau gali glostyti šunį. Jei šuo nori žmogų ignoruoti, reikia jo norus gerbti ir suprasti. Kadangi dauguma žmonių iš nežinojimo laužo šunų etiketo taisykles, kai kurie šunys tampa baikštūs ar net agresyvūs.
Apkabinimų Problema
Kitas įprastas nesusipratimas yra apkabinimas. Žmonės, kaip visi primatai, artimai glebėsčiuojasi. Naujagimiui primatui tai yra natūrali ir patogi bei saugi padėtis, nes jam gyvybiškai svarbu būti kuo arčiau motinos krūties. Šunims, kurių anatomija kitokia, nei beždžionių ir žmogaus, apsikabinimas turi kitokią prasmę ir yra susijęs arba su dominavimo demonstravimu, arba poravimusi. Kaip tik dėl skirtingo apkabinimo interpretavimo kyla daug problemų tarp vaikų ir šunų. Vaikai glebėsčiuoja šunis, rodydami jiems savo meilę ir švelnumą, bet šuo šį gestą gali suprasti kaip dominavimą bei agresiją ir staigiai sureaguoti, įspėdamas vaiką, neretai ir grybštelėjimu dantimis. Jei kur rasite žmonių, apkabinusių savo šunis, nuotraukas, atidžiau jas pastudijuokite, įsigilinkite į žmogaus veido ir šuns snukio išraiškas. Pamatysite, kad daugumoje atvejų laimingas tokioje nuotraukoje tik žmogus, o šuo dažniausiai rodo savo nepasitenkinimą, nesaugumą ir panašiai.
Šunų Dresūra ir Komunikacija
Daugelis šunų šeimininkų patiria didelį nusivylimą, nes nesuvokia, kad šunys nesupranta to, ką mes jam sakome - jis tiek reaguoja į signalus (taip pat ir į garsinius signalus, kuriuos mes vadiname kalba). Norint išvengti nesusipratimų ir pilnai džiaugtis bendravimu su šunimis, būtina suprasti, kad šuns prigimties nepakeisi, šuo visada liks šuniu.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko elgesį
Kadangi bendravime vieno individo siunčiami signalai, keičia kito individo elgesį, žmonės turi atkreipti dėmesį į tai, kokius signalus jie siunčia šunims. Dažnai šuo sureaguoja į savo šeimininko siunčiamą signalą, nors šeimininkas visiškai neketino siųsti jokio signalo.
Apskritai, šunys labiau linkę reaguoti į vaizdinius signalus nei į garsinius. Tai būtų naudinga prisiminti dresuojant šunis. Dresūroje žmonės paprastai daugiausiai dėmesio skiria tai, ką jie sako, kokias komandas naudoja, o šunys pirmiausiai reaguoja į tai, ką žmogus tuo metu daro (t.y., pirmiausiai reaguoja į kūno kalbos siunčiamus signalus). Todėl dresuodamas šunį, žmogus pirmiausiai turi kreipti dėmesį į savo kūno kalbą ir išmokti valdyti savo kūno judesius, kad jo komandos nesiskirtų nuo kūno kalbos.
Stovėjimas ištiesus nugarą ir pakėlus, o ne nuleidus pečius gali turėti didžiulės įtakos tam, ar jūsų šuo atsisės, ar ne. Kūno svorio perkėlimas pirmyn arba atgal, net jei jis beveik nepastebimas žmogaus akiai, šuniui yra labai aiškus signalas - bailų benamį šunų jis gali paskatinti prieiti link jūsų arba bėgti nuo jūsų. Gilus kvėpavimas ar kvėpavino sulaikymas gali turėti įtakos tam, ar šunų kovos bus išvengta, ar ji kaip tik bus pradėta. Paprasčiausias apsisukimas ir judėjimas nuo šuns gali labai padidnti šansą, kad šaukiamas šuo ateis, nes šunims kryptį rodo kojos ir veidas. Palinkimas pirmyn ir ištiestos pirmyn rankos sustabdys judantį link jūsų šunį (net ir nežymus palinkimas pirmyn jautram šuniui gali reikšti „stop” signalą), kaip ir judėjimas link šuns. Norint, kad šuo eitų reikiama linkme arba liktų vietoje, reikia išmokti valdyti erdvę aplink šunį (panašiai kaip, valdydami erdvę aplink ganomus gyvūnus, dirba ganymo šunys). Paprasčiausiai reikia savo kūno judesiais užblokuoti tuos kelius, kuriais nenorite, kad šuo eitų, ir šuniui nieko kito neliks, kaip tik būti ten, kur jūs norite. Blokavimui gali užtenkti palinkimo į vieną ar kitą pusę, į priekį, gali prireikti žengti žingsnį link šuns ir pan. Svarbu stebėti šuns reakciją ir nustoti daryti blokuojamą judesį tuo momentu, kai šuo paklūsta (t.y., laiku nuimti spaudimą). Jeigu reikia nustumti šunį (pavyzdžiui, kai jis šokinėja ar lipa ant žmogaus), geriau tą daryti ne rankomis, o kūnu - šuo daug geriau tai supras.
Komandų Mokymas
Mokand šunį komandų, reikia pasirinkti kuo paprastesnius ir aiškesius žodžius, ir visada naudoti tik juos (be jokių variacijų, nes kitaip tik sukelsite sumaištį šuns galvoje). Komandos kartoti, kaip tai linkę daryti dauguma žmonių, jokiu būdu nereikia.
Visi žmonės, kurie dirba su gyvūnais, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio, šalies, kalbos, naudoja panašius garsinius signalus tam tikroms situacijoms (nors patys garsai ar žodžiai gali būti skirtingi). Taigi, bendra taisyklė yra naudoti trumpus, pasikartojančius garsus, kai norima skatinti gyvūno veiksmus, ir vieną garsą, kai norima, kad gyvūnas to veiksmo nedarytų. Pavyzdžiui, norint kad šaukiamas šuo ateitų arba bėgtų greičiau, reikia naudoti trumpus pasikartojančius garsus, kaip plojimą rankomis, caksėjimą liežuviu, ar trumpus pasikartojančius žodžius. Kai norima šunį pristabdyti ar apraminti, reikia naudoti vieną ilgą raminantį garsą. O kai norima sustabdyti judantį ar darantį nenorimą veiksmą šunį, reikia naudoti vieną trumpą ir staigų garsą („ne”, „fu” „ei” ir pan.). Dar įtakos turi ir balso tonas. Šunims autoritetą reiškia žemas tonas (prisiminkite, kaip urzgia dominuojantis šuo ar vilkas, rodydamas kitiems savo autoritetą), todėl šuo geriau klausys daugumos komandų, jei jos ištariamos ramiai ir žemesniu balsu. Bet skatinant šuns veiklą ir greitinant jo veiksmus, reikia aukštesio tono.
Žmogaus ir Šuns Santykiai
Žmonės ir šunys turi daugybę galimybių tarpusavio supratimui. Tiek šunys, tiek žmonės lengvai prisitaiko prie aplinkos, bendradarbiauja tarpusavyje ir su kitos rūšies individais. Abi šios rūšys yra žinduoliai, medžiotojai, socialiniai gyvūnai, naudoja „kalbą‘, yra agresyvūs ir naudoja bendravimo ritualus. Žmogaus ir šuns bendrabarbiavimas, prasidėjęs prieš tūkstančius metų, tęsiasi iki šiol. Būdami socialiniai gyvūnais ir medžiotojais, tiek šunys, tiek žmonės išvystė sudėtingas bendravimo sistemas. Geriausi ir sėkmingiausi yra ne tie, kurie pasirodo geriausiai, bet tie, kurie geriausiai supranta kitų judesius bei signalus ir atitinkamai siunčia atsakomuosius signalus. Išmokę suprasti vienas kito signalus, žmogus ir šuo bendradarbiauja labai sėkmingai. Tačiau nereikia manyti, kad geri žmogaus ir šuns santykiai atsiranda automatiškai. Nežiūrint visų mūsų panašumų, bendravimo skirtumai tarp šių rūšių yra didžiuliai ir galii turėti netgi fatališkų padarinių.
Mandagumas Kelyje
Artėjant Tarptautinei moters dienai psichologė siūlo vyrams laikytis tam tikrų taisyklių ir pateikia mandagaus vairavimo patarimus.
Nevažiuokite „prilipę“ prie moters vairuojamo automobilio. Prieš sukdami iš anksto įjunkite posūkio signalą. Automobilius statykite tam skirtose vietose. Nemirksėkite ilgosiomis šviesomis, jei stipriai viršijate greitį ir skatinate pasitraukti. Vairuokite dėmesingai ir stenkitės nepažeisti kelių eismo taisyklių. Padėkokite, jei moteris jus užleido. Nukreipkite mintis į malonius dalykus. Ar pastebite, kad moterys naudoja itin paprastą ir veiksmingą bendradarbiavimo būdą - šypseną. Moterys yra įpratusios mintyse paburbėti, pagalvoti, ką apie agresyviai ar nekultūringai vairuojančius galvoja, bet jos nesiima fizinių veiksmų.
Kelionės su Augintiniu
Kelionės su savo pūkuotu draugu gali būti įdomus nuotykis, tačiau tam reikia kruopštaus planavimo. Pradėkite paiešką kruopščiai tikrindami kiekvieno viešbučio naminių gyvūnėlių politiką. Daugelis viešbučių teigia, kad yra draugiški naminiams gyvūnėliams, tačiau nustato griežtus apribojimus. Ieškokite svorio apribojimų, veislės draudimų ir augintinių, leidžiamų kiekviename kambaryje, skaičių.
Geriausi šunims draugiški viešbučiai siūlo ne tik augintinius. Jie teikia patogumus, kurie leidžia jūsų šuniui jaustis kaip namie. Ieškokite viešbučių, kuriuose siūlomos šunų lovos, maisto ir vandens dubenys ar net pasveikinimo skanėstai.
Nepasitikėkite vien tik viešbučio aprašymu. Perskaitykite kitų šunų savininkų, kurie ten apsistojo, apžvalgas. Jie dažnai teikia vertingų įžvalgų apie tikrąjį viešbučio naminių gyvūnėlių draugiškumą. Apsvarstykite viešbučio aplinką. Ar tai šalia parkų ar šunims draugiški paplūdimiai pasivaikščioti? Ar netoliese yra naminių gyvūnėlių restoranų? Užsisakykite iš anksto, ypač per piko kelionių sezonus. Daugelyje viešbučių yra ribotas skaičius naminių gyvūnėlių draugiškų kambarių.
Įpakuokite mėgstamą šuns lovą ar antklodę, kad sukurtumėte namų jausmą naujoje aplinkoje. Įtraukite keletą mėgstamų žaislų, kad jie linksmintųsi ir sumažintų nerimą. Užtikrinimas, kad jūsų šuo jaustųsi saugus naujoje aplinkoje, pradedant nuo pažįstamų daiktų pakavimo iš namų. Atsineškite sulankstomo maisto ir vandens dubenėlių, kad būtų lengva laikyti ir naudoti. Pakankamai supakuokite įprastą savo šuns maistą visai viešnagei (be to, šiek tiek papildomai, jei vėluojate).
Visada supakuokite tvirtą pavadėlį ir apykaklę su naujausiomis ID žymėmis. Apsvarstykite atsarginę kopiją, jei prarandate. Jei jūsų šuo nėra mikroschemoje, apsvarstykite šią parinktį prieš kelionę. Įpakuokite daugybę atliekų maišų pasivaikščiojimams ir puodų pertraukėlėms. Įtraukite augintinių augintinių valymo servetėles arba purškalą, kad galėtumėte greitai valyti. Atsineškite savo šuns skiepijimo įrašų kopiją ir visus būtinus vaistus. Pakuokite pagrindinį pirmosios pagalbos augintinių rinkinį, įskaitant tokius daiktus kaip tvarsčiai ir antiseptinės servetėlės.
Visada laikykite savo šunį ant pavadėlio viešose viešbučio vietose. Ši praktika užtikrina saugumą visiems. Visada nešiokite atliekų maišus ir išvalykite iškart po savo šuns. Norėdami greitai valyti savo kambaryje, naudokite „Pet-Safe“ servetėles. Jei avarija įvyksta viešbučio kilimuose, nedelsdami informuokite darbuotojus. Prieš pradėdami apsigyventi naktį, mankštinkite juos. Pasinaudokite nurodytomis naminių gyvūnėlių pagalbos vietomis, kurias pateikė viešbutis.
Kaip Teisingai Paglostyti Šunį
Visų pirma, labai svarbu pasiklausti pirmiausia šeimininko, o vėliau ir šuns (taip!) leidimo. Jei šeimininkas neleidžia - ką gi, vadinasi, negalima. Jei leidžia, galima pakalbinti šunį. Būtent, pradžioje pakalbinti, o ne pulti glostyti. Trukdyti savais reikalais užsiėmusiam šuniui yra taip pat nemandagu, kaip trikdyti užsiėmusį žmogų. Todėl reikia tiesiog pakalbinti (galima paklausti šuns vardo ir pašaukti vardu), paplekšnoti ranka sau per šlaunį, negarsiai švilptelti.
Daugeliui šunų nepatinka, kai žmogus pasilenkia virš jų lyg pabaisa iš fantastinio filmo virš bejėgės aukos. To nemėgsta daugelis gyvūnų, nes gamtoje virš tavęs palinkęs daug didesnis kitos rūšies gyvūnas paprastai reiškia grėsmę. Nereikėtų kišti rankos tiesiai šuniui į snukutį. Nors šunų pasaulyje sveikinamasi apsiuostant, nepamirškite, kad šuns uoslė pakankamai jautri ir jūsų kvapą jis kuo puikiausiai užuos, jei ranką laikysite vos vos prieš save. Be to, rankos laikymas netoli jūsų leis šuniui pačiam nuspręsti, kokio pobūdžio kontakto jis nori.
Jei šuo pribėga, vizgina uodegą, džiaugsmingai šokinėja - viskas akivaizdu, bendrauti jis tikrai nusiteikęs. Jei šuo ramiai vizguliuodamas uodega prieina, ramiai apuosto ranką ir lieka stovėti prie jūsų - jis tai pat nusiteikęs bendravimui, tiesa, galbūt kiek ramesniam. Jei šuo prieina, bet stovi taip, kad jūs jo nepasiektumėte - jis nusiteikęs draugiškai, tačiau būti glostomas nenori. Jei šuo glostomas traukiasi - tai taip pat reiškia prašymą jo neglostyti. Jeigu šuo gūžiasi, traukiasi, laiko pakėlęs priekinę koją, nusisuka, dreba - globstymas jam kelia ne džiaugsmą, o baimę ar kitus nemalonius pojūčius, tad reikėtų nedelsiant liautis. Jei šuo atrodo įsitempęs, sustingęs, nesvarbu, prieš glostant ar glostymo metu - tai labai rimtas signalas, kad gyvūnas jaučia labai didelį diskomfortą ir prie jo rankų geriau nekišti. Jei šuo urzgia, rodo dantis, šiaušiasi, šiepiasi - tai labai griežtas ir aiškus NE! Nuo tokio gyvūno reikia ramiai ir lėtai atsitraukti.
Trijų ar Penkių Sekundžių Taisyklė
Paprasčiausias būdas tai patikrinti - trijų ar penkių sekundžių taisyklė. Ji labai paprasta - glostant šunį kas trys ar penkios sekundės reikia visiškai patraukti rankas nuo gyvūno ir stebėti jo reakciją. Jei šuo nesitraukia, jei nerodo toliau aprašytų įtampą rodančių ženklų, galima glostyti dar keletą sekundžių - iki kito patikrinimo.
Šuns Kūno Kalba
Jei šuo prie jūsų glaustosi, atsišlieja į jus, kiša jums po rankomis kurias nors savo kūno dalis, tai reiškia, kad jis mėgaujasi jūsų dėmesiu ir glamones galima tęsti. Jei šuo nusisuka nuo jūsų, vaidinasi, jis tyliai sako, kad jam jūsų dėmesio, ko gero, jau užteks. Jei šuo nusipurto, tai rodo, kad jūsų veiksmai jam kėlė įtampą ar kažkokius nemalonius pojūčius. Jei šuo laižosi sau lūpas, jis jaučia įtampą, tad geriau jį palikti ramybėje. Jei šuo žiūri taip, kad matosi akių baltymo krašteliai - tai ženklas, kad jis bijo, nervinasi ar jaučia įtampą, tad geriau rankų prie jo nekišti. Jei šuo sustingsta ir atrodo įsitempęs - labai svarbu sureaguoti į šitą kūno kalbos signalą ir ramiai atsitraukti.
Kur Galima Glostyti Šunį
Kai kurie šunys patys kuo puikiausia praneša, kur jie norėtų būti glostomi ar kasomi - kiša galvas ar nugaras po rankomis, bruka galvą į skreitą, kad pakasytumėt paausį ar atsiremia pasturgaliu jums į kojas ir prašosi būti kasomi būtent ten. Beje, kai kuriems šunims kasymas patinka daug dažniau nei glostymas. Mokslininkų teigimu, maždaug 60 procentų šunų nemėgsta, kai jiems glostoma galva. Bet kuriuo atveju, nereiktų brukti rankos šuniui į snukutį ar akis, siekiant viršugalvio. Geriau pabandyti pakasyti paausius, ir, jei šuo neprieštaraus, pabandyti paliesti ir aplink ausis esančias vietas. Kad uodegos, kokia graži ir pūkuota ji bebūtų, glostyti nevalia, turbūt ir sakyti nereikia. Taip pat nereikėtų liesti snukučio, kojų, kišti rankos stovinčiam šuniui po pilvu, o štai krūtinę pakasyti galima. Jei šuo moka „duoti labas“, jokiu būdu negalima suspausti letenos - šunų letenos jautrios spaudimui, o mažus šunis taip galima ir sužaloti. Taip pat nereikėtų apkabinti šuns, ypač nepažįstamo.