Šis straipsnis skirtas giliau pažvelgti į depresijos patirtis, atsigavimo procesus ir vilties spindulius. Remiantis asmenine patirtimi ir įžvalgomis, siekiama nušviesti šią sudėtingą temą ir suteikti supratimą tiems, kurie susiduria su depresija, bei jų artimiesiems.
Asmeninė patirtis ir psichikos sveikatos kelionė
Pirmą psichozės epizodą patyrus 1996 m., o po antrojo 1999 m. tapus neįgalia, diagnozė, jog visą gyvenimą teks gerti vaistus, atrodė atimanti bet kokią viltį pasveikti. Kasdienybė, paženklinta antidepresantų, neuroleptikų (ilgiau nei 15 metų neuroleptikų politerapijos), normotimikų ir trankviliantų vartojimu, atnešė ne tik psichologinių, bet ir fizinių iššūkių: antro tipo diabetą, aukštą cholesterolio lygį, odos ligas (egzemą), nutukimą ir prastėjančią dantų būklę.
Nors paskutinė hospitalizacija buvo 2005 m., gydytojo žodžiai apie kitus pacientus, vartojančius tuos pačius vaistus ir sėkmingai dirbančius ar besimokančius, kėlė sumišimą ir neviltį. Tačiau situacija pradėjo gerėti nuo 2008 m., kai pradėtos psichosocialinės reabilitacijos paslaugos ir gauta stipendija. Įsigijus nuosavą būstą ir baigus socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikacinius mokymus, atsirado daugiau stabilumo ir galimybių. Šešeri metai darbo socialinėje įmonėje „Neįgaliųjų Naujasis teatras“ kaip projektų vadybininkei, vertėjai ir epizodinių vaidmenų aktorei suteikė prasmės ir įsitraukimo į visuomenę.
Atsistatymas (Recovery) ir vilties svarba
Atsistatymas, sveikimas, remisija - tai žodžiai, kurie asmeniškai labai priimtini. Atsistatymas arba atsigavimas reiškia gebėjimą gyventi geriau, kaip pats tai supranti. Tai geri santykiai ir teigiami ryšiai su kitais žmonėmis, savitarpio pagalba, santykiai su šeima, draugais ir globėjais. Viltis ir optimizmas yra atsigavimo pagrindas.
Seminare, kuriame dalyvavo Lesley Smith iš Škotijos atsistatymo tinklo (Scottish Recovery Network), daug diskutuota apie atsistatymo (recovery) sampratą. Lesley, kaip psichikos sveikatos sistemos vartotoja, dalijosi savo asmenine patirtimi. Seminaro dalyviai kalbėjo, kad visiems juk būna sunku, kartais prireikia pagalbos. Tad kodėl paprašyti kitų arba specialistų pagalbos turi būti gėda? Juk tai normalu. Kodėl turėtų būti gėdinga palūžti, išgyventi sunkius momentus?
Taip pat skaitykite: Kaip elgiasi kiti
Negalima pasikeisti be tikėjimo, kad geresnis gyvenimas yra ir galimas, ir pasiekiamas. Sveikstant svarbu įgyti teigiamą požiūrį į save ir savo tapatybę. Atsistatymui svarbu gyventi prasmingai ir turėti tikslą. Prasmę kiekvienas suvokiame skirtingai: vieni atranda dvasingumo svarbą, kiti - dirbdami arba užmegzdami stipresnius tarpasmeninius ar bendruomenės ryšius. Ypač didelis dėmesys skiriamas stipriosioms pusėms, asmeninei atsakomybei ir savo gyvenimo kontrolei. Tai gali būti sunku, bet labai svarbu atsistatymui.
Įgalinimas ir tapatybės formavimas
Įgalinimas vyksta, kai žmonės, turintys psichikos sveikatos paslaugų vartojimo patirties, įtraukiami į savo bendruomenes, į sprendimus dėl jų pačių gydymo ir pagalbos. Seminaro vedėja ragino: „Dažnai esame linkę kalbėti apie tai, ko negalime, tačiau reikia tarsi pakilti virš diagnozės. Labai svarbu įsisamoninti, kad ne liga tave kontroliuoja, kad gali daugiau. Valdykite savo gyvenimą, prisiimkite atsakomybę už savo veiksmus.“ Juk diagnozė nėra vienintelė mūsų tapatybė. Svarbu suformuoti kitą tapatybę - pvz., būti seserimi, teta, aktyviu visuomenininku, menininku, skaniai gaminti ir t. t.
Kūrybinė išraiška kaip būdas suprasti ligą
Norėčiau pasidalinti viena menine ir kūrybine idėja, kurią įgyvendinau Lietuvos kultūros tarybos lėšomis. Turiu pažįstamą dailininkę (ji serga sunkia psichikos liga, dažnai gydoma elektrošokais). Mano buvo pageidavimas, o ne reikalavimas iš dailininkės, kad ji sukurtų paveikslą, kuriame matytųsi mano liga, bet neįžeidžiančiai (pvz., ne varžteliai kristų iš galvos kaip karikatūrose, ne kokios kirmėlės ten knibždėtų, galva nebūtų skilusi į dvi dalis ar susiūta ir pan.). Ji sukūrė plakatą „Žmogus“, pasiūlė jam pritaikyti jam žodžius, kurie bus jame įrašyti. Aš taip interpretuoju šį plakatą: „Šiame kūrinyje aš išties matau savo likimą. Paukštis simbolizuoja kūrybą, polėkį, o raudona spalva - gyvenimą, gyvybę, bet jame taip pat vaizduojama liga, kryžius, apsėdimas, kurių negali atsikratyti, kurių nebenori. Raudonas paukštis kraujagyslėmis ir nervais išvagoja tavo galvą ir ją nudažo srūvančiu krauju. Jis taip pat yra laiške ant suliniuoto popieriaus, su trūkinėjančiomis linijomis, kurį skaitau drauge su jumis taip atsiverdama.
Depresijos patirtys: asmeninė istorija
Maždaug per pusę metų palaipsniui išsivystė depresija. Mano sąskaitoje - 18 psichiatrų, 4 psichologai, 9 skirtingos diagnozės ir 16 išbandytų psichotropinių vaistų. Pradžia - pas prieinamiausią psichiatrą poliklinikoje, kuris diagnozuoja vidutinio sunkumo depresiją. Rašo vaistus. Terapijos nesiūlo, nes esą tai brangu ir neveiksminga. Vėliau - gausybė pusbrangių ir itin brangių sostinės psichiatrų ir jų variacijos: depresija, asmenybės sutrikimas A arba B, o gal C ir dar keli variantai, kurių pavadinimai asocijuojasi su seilėtekiu (ne saulėtekiu) ir katatonija. Su viskuo sutinku, atidžiai vykdau nurodymus: pumpuoju vaistukus, mankštinuosi ir einu į darbą. Deja, judu žemyn pragaran, garmu, net dūmai rūksta. Po trijų mėnesių ir skirtingų vaistų bandymų, nebeeinu į darbą, ištisą dieną tyrinėju 50 lubų baltumo atspalvių.
Artimieji, matydami, kad manęs jau beveik nebėra, įkalba pagulėti ligoninėj. Pirmoji mane apdovanojo šizofrenijos diagnoze, didelėmis dozėmis antipsichotinių vaistų ir pažintimis, kurios parodė kelią į šviesą. Į tą kitą šviesą - kur tunelio gale. Bandymų nusižudyti istorijos, tikslūs receptai, kur ir kaip, bei aktualios detalės „kaip ne iki galo“ beveik sveiką merginą per kelias savaites pervertė į beveik gyvą būtybę. Mačiau sveikstančių, bet tai ne mano likimas. Aš neišėjau, mane kone išnešė. Vėliau - dar kelios ligoninės, kasdien (tikrai taip - kasdien) keičiami vaistai, naujos diagnozės (beje, šizofrenija panaikinama tuojau pat) ir… aš. Kažkur ten anapus, šiapus manęs nebuvo. Nes nuo tokių kiekių ir mišinių vaistų žmogus tampa daržove. Kalambūras, ar ne? Bet kai jis išsipildo, kai negali mąstyti, paeiti ir suvokti aplinkos, pradedi prašyti eutanazijos. Ir aš prašiau. Prašiau kiekvieną vakarą. Iš dalies man pasisekė, kaip žmonės sako, neturiu tokių didelių sėklidžių, kad išdrįsčiau pakelti prieš save ranką. Ir pasisekė, kad artimieji ne debilai.
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl katė nemiega su jumis
Psichiatrijos skyriuose gydosi mieli, draugiški ir iš pažiūros sveiki žmonės. Tokie, kaip jūs ir jūsų bičiuliai. Tiesiog jiems labiau skauda, kankina nemiga arba nori išvengti privalomosios karo tarnybos, susižvejodamas diagnozę. Pripažinsiu, ligoninėj sutikau daug šviesių žmonių, kurie tikisi gyventi maloniau. Būtent - tikisi. Bet nenori. Ir užmėtykit mane akmenimis nesutikdami, bet didžioji dauguma jų galvoja sėdmenų raumenimis, o ne galva. Pilnos ligoninės, šimtai, tūkstančiai kūnų guli ir laukia. Ko? Kol suveiks vaistai. Guli ir laukia. Ir stena, ir vaitoja, ir keikiasi, ir plūsta pykčiu. Kiti guli namie. Arba darbe prie stalo. O mažoji dalis tyliai savęs klausia - ką daryti, kaip išsigelbėti? Ir ieško. Sulaukia daug pašaipų, kritikos ir atmetimo, nes juk visiems viskas tinka, tai ko tau netinka, ko negali vienu daktaru pasitikėti, ko čia ieškai, gerk vaistus ir tylėk, nes VISI TYLI. O aš netyliu ir man ne gėda. Gėda turi būti gydytojams, kurie vienam žmogui su tais pačiais simptomais diagnozuoja skirtingas ligas, kurie gydo nuo šizofrenijos, kai jos net kvapo nėra. Ir jūs manot, kad aš čia tokia viena? O ne. Pilnos ligoninės slankioja, nepaeina ir tyli.
Artimųjų vaidmuo ir parama
Antra svarbiausia dalis visose depresijos istorijose, mano manymu, yra sergančiojo artimieji. Manieji, pradžioje nekreipę dėmesio net į tokius pasakymus kaip „noriu mirti“, vėliau susitelkė ir padarė viską, ką galėjo ir ko negalėjo, kad man padėtų kapstytis aukštyn. Taigi, tik užsiminsiu, o darykit taip, kaip jums šviečia. Jei matote, žinote, kad jūsų artimasis kamuojasi - nedelskit, meskit visus darbus ir padėkit:
1) Nereikia užjausti, kartu sugulus verkti ir aimanuoti, kaip viskas blogai. Nereikia suprasti (nors sergantysis to labai nori). Padėkite darbais, ne žodžiais. Paimkit žmogų ant rankų ir nuneškit, jei pats nenueina;
2) Linksminti ir tampyti depresuojantįjį po teatrus bei parodas gali atrodyti visai nebloga mintis. Deja, ji vargu gelbėja. Galvokit, kaip padėti pasveikti, o ne kaip išblaškyti. Depresijos nereikia užmiršti, iš jos reikia atsibusti;
3) Supraskite, sergantysis pradžioje nėra pajėgus išspręsti savo skausmo, jam reikia blaivaus proto, skaidrių minčių. Ir gali būti, kad jūs pats jų neturite, jums baisu ir nežinote, ką daryti. Tai normalu. Ieškokite, kas žino;
Taip pat skaitykite: Kaip verslas veikia vartotojus
4) Taip, gerų specialistų sprendimai kainuoja daug. Skolinkitės, imkite paskolas, darykite, ką išmanot, o ne kukuokit, kad nėra išeities. Nes paminklai kapuose irgi kainuoja, bet kažkaip visi juos pasistato;
5) Būkite kantrūs. Labai kantrūs. Drąsiai galiu teigti, kad mane išgelbėjo artimųjų parama ir sprendimai. Man tiesiog neleido ištižti ir nusvaigti, o ėmėsi ieškoti gerų specialistų, mąstančių ne vien pagal sovietinius vadovėlius.
Patarimai įklimpusiems į depresiją
1) Visokių „pajudėkite“ ir „sveikai maitinkitės“ patarimų pilnas internetas - skaitykit ir pildykit;
2) Jei psichiatras jus supranta, užjaučia ir gražiai šypsosi - dar nereiškia, kad jis jums padės. Jeigu matot, kad niekas nesikeičia ir iš gydytojo išgirstat nekaltus „nežinau“ daugiau negu tris kartus - bėkit šalin. Jis tikrai nežino ir nenori prisiimti atsakomybės dalyvauti jūsų sveikime;
3) Griežtai meskit forumų apie depresiją skaitymą. Jei norit pabendrauti su savais - eikit į dienos stacionarą, gulkit į ligoninę ir kalbėkitės į sveikatą. Nieko naujo neišgirsit, bet gyvas bendravimas gydo, kitaip negu googlinimas pasislėpus po kaldra;
4) Apsilankykite pas endokrinologą ir pasitarkite dėl hormonų tyrimų. Kai kurie psichotropiniai vaistai stipriai keičia hormonų pusiausvyrą. Psichiatrai, deja, tai pamiršta. Dar svarbiau - depresijos priežastis gali būti hormonų disbalansas;
5) Pasikartosiu - ieškokit specialisto, kuris su jumis bendradarbiauja, kuris atsako į visus (net pačius kvailiausius) jūsų klausimus. Kuris nukreipia pas kitus gydytojus, kuris masto sistemingai ir nuosekliai;
6) Nebijokite. Kalbėti, klausti ir dešimtą kartą eiti pas naują gydytoją. Taip taip, lietuviškas mentalitetas neleis manyti, kad čia jie durni, o ne jūs. Imkit ir pamanykit. Nes aš taip sakau, teigiu ranką ant Biblijos laikydama: psichikos sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje yra kūdikio stadijoje. Ji tiek ir veika: valgo, miega ir kakoja;
7) Ne rašinio tema, bet paminėsiu. Būrėjos, Reiki, aromaterapija, moters energijos žemėlapio braižymas ir kitos alternatyvos gali būti papildoma pramoga, bet nesitikėkite, kad auros fotografai ir kvėpavimo specialistai jus pagydys. Protingai leiskite pinigus. Žinau, kad viliatės. Išmeskit savo naivumą, griežtai;
8) Ir pats svarbiausias patarimas. Jis dovanojamas tik jums. Vieninteliam, kuris išskaitėte iki galo. Nueikite į virtuvę, paimkite keptuvę ir trenkite tris kartus sau per galvą. Šį pratimą kartokite kiekvieną rytą. Pažadu (su ta pačia Biblija po ranka) - vieną rytą jūs prabusite. Ir pamatysite viską kitaip. Taip, kaip dabar matau aš.
9) Ieškokite, eikite, būkite kantrūs, nepasiduokite sistemai, negerkite visko, ką kiša, netikėkite viskuo, ką sako, nenuleiskite rankų, judėkite pirmyn. Kol esi gyvas - viskas įmanoma!
Tikriausiai tikitės sužinoti, kaip man pasisekė išsivaduoti ir kokie stebuklingi patarimai jums bus patiekti ant delno. Tik tiek: aš pabėgau iš sistemos. Palydėta sukamųjų judesiu prie smilkinio. Kaip nutuokiate iš rašinio stiliaus, aklai nepasinėriau į vedas, šakar makar jogą ir neguliu bažnyčioj kryžiumi. Visko po truputį, daug žmonių man padėjo atsipeikėti ir padeda iki šiol.
Kitos patirtys ir įžvalgos
Šiandien kalbuosi su drąsia moterimi, kuri ne vienus metus sirgo depresija, o pajutusi pirmuosius simptomus ne tik nebijojo kreiptis pagalbos, bet apie savo patyrimą papasakojo artimiesiems ir kolegoms. Dėl ekonominės krizės darbe ilgą laiką teko dirbti padidintu krūviu: už save ir dar kitą žmogų. Buvau išsekusi. Man tada buvo 30 metų, buvau ką tik ištekėjusi, išvažiavome į povestuvinę kelionę. O aš visiškai nebuvau pasiruošus kultūriniam šokui, daug dirbdama visiškai nepasidomėjau, kur važiuoju. Ir man ten labai nepatiko. Buvau pradėjusi aktyviai gilintis į krikščionybę. Tuo metu tai provokavo kaltės, nuodėmingumo jausmus, kurie buvo susiję su mano kompleksais.
Turėjau eiti pietauti su drauge. Ir prasidėjo: apėmė beprotiškas nerimas, dirglumas, norėjosi verkti - buvo labai negera. Niekada daugiau gyvenime nesijaučiau taip kaip tą dieną. Tokia būsena užėjo staiga. Paskambinau draugei, pasitarėme, kad reikia skambinti terapeutei. Prieš kurį laiką jau buvau lankiusi terapiją, tad, kai prasidėjo krizė, tą pačią dieną nuėjau pas psichologę, o kitą dieną - pas psichiatrę. Psichiatrė pasakė: tau - depresija. Atrodė, kad tai netiesa, buvo baisu, nes žinia buvo labai netikėta. Bet kartu diagnozė suteikė jausmą, jog situaciją kontroliuoju, kad suprantu, kas vyksta, ir žinau, ką daryti. Neįsivaizdavau, kad tai, ką išgyvenu, yra depresija. Niekas aplink mane prieš tai nesirgo, nebuvau su tuo susidūrusi. Nerimas, kurį nuo pat pradžių patyriau, nebuvo įprastas, kasdienybėje patiriamas nerimas. Tai gerokai intensyvesnis jausmas, paprastai tokio nejauti gyvenime. Vėliau atėjo ir įkyrių minčių. Pavyzdžiui, labiausiai dabar atsimenu, kad pradėjau galvoti, jog vyras, su kuriuo bučiavausi prieš daug metų, tai nufilmavo ir atsiųs dabar į mano darbo el. Jokio pagrindo taip galvoti neturėjau, pati situacija visiškai nekompromituojanti ir joje nėra nieko ypatingo. Šiandien net nebijočiau, kad bendradarbiai ją pamatytų. Tada pradėjau jausti begalinę kaltę. Daugiau tokios nesu jautusi ir niekam to nelinkėčiau pajusti. Prisiminiau įvairias smulkmenas, kurios yra visiškai nereikšmingos, ir kurių įprastai net neatsimenu, o čia pasąmonė iškelia krūvas smulkių situacijų iš praeities. Pavyzdžiui, kaip darželyje vaikui kokio nors žaislo nedaviau, močiutei nepaskambinau 3 kartus per savaitę. Darbe atrodydavo, kad, jeigu padarysiu klaidą, mane uždarys į kalėjimą. Tai ne ta pati kaltė, kurią jaučiame būdami sveiki. Pasveikus užsidarė ta skrynelė ir vėl viso to neatsimenu. Nuolat jaučiausi kažką blogo padariusi, kalta, bloga, nevykusi.
Tada prasidėjo somatika: moteriškos bėdos, grybeliai, kurie niekada nepraeina. Jau ir ginekologė sakė, kad nebegali niekuo padėti. Vėliau kartkartėmis suskausdavo šonas. Ypač tuomet, jei reikėdavo išvykti į užsienį. Galvodavau, o kas, jei man bus apendicitas, reikės ieškoti gydytojo svetur, kiek bus problemų. Negalavimai, kurių niekas negali paaiškinti, bet su jais reikia gyventi diena iš dienos. Išgyvenau nuolatinį nesaugumo jausmą. Pirmus metus man padėjo prisiminimai apie pirmąją meilę. Nors buvau ką tik ištekėjusi, nuolat apie ją galvojau. Tai buvo įkyrios mintys, kurių nenorėjau, kartu jos mane gelbėjo. Tuo metu labiausiai padėjo terapeutės patarimas žiūrėti į tas įkyrias mintis kaip į filmą, leisti joms eiti, ir tiek. Po kelių mėnesių atėjo ir minčių apie savižudybę. Ramiai darže raviu ir staiga prisimenu, kaip mano mokyklos laikais nusižudė mokytoja, tada dar 2-3 prisiminimai apie savižudybes, toliau plūsta visa tai, ką esu ta tema perskaičiusi. Galvojau, dieve, juk aš nenoriu to daryti, kodėl turiu apie tai galvoti. Patyriau tas mintis kaip atskiras nuo savęs. Nieko su jomis nedariau, žinojau, kad tai lyg simptomas. Iš anksto žinojau, jog man taip gali nutikti, mane buvo įspėję. Tas jausmų intensyvumas buvo diena iš dienos ir dar naktį, ryte atsikeldavau šlapia - ištikta panikos. Naktimis sapnuodavau košmarą po košmaro. Neišgyvenau ypatingo liūdesio ir nebuvo taip, kad gyvenimas man nemielas. Labiausiai tą patirtį palyginčiau su didžiuliu nuolatiniu danties skausmu. Kaip vieną sunkiausių akimirkų pamenu pavasario dieną, kai mane toks nerimas, tokia kaltė buvo apėmusi… Einu gatve ir girdžiu kregždučių klykavimą.
Taip gyvenau trejus metus, jie man buvo itin sunkūs. Į psichoterapiją pirmus metus ėjau 2, o kartais ir 3 kartus per savaitę, antrus metus - po 1-2 kartus per savaitę, vėliau - vieną. Terapiją iš viso lankiau 6 metus, tęsiu ir dabar. Juk terapija iš esmės yra labai geras dalykas. Labai užteko terapeutės palaikymo. Aš ja pasitikėjau ir tikėjau. Man tai labai padėjo mažiau laukti ir tikėtis iš kitų žmonių. Pats žinojimas, kad, jei man bus blogai, galiu visada nulėkti ir pasikalbėti - buvo be galo svarbus. Taip pat pusmetį kartkartėmis ėjau pas psichiatrę. Gėriau vaistus nuo nerimo ir antidepresantus. Aš galvoju, kad vaistai man padėjo tik sumažinti nerimą, aš jų nevartojau nuolat, gėriau tik kai užeidavo stiprus nerimas. Labiausiai padėjo terapija, savęs pažinimas.
Man sakė: jei gali dirbti - dirbk, kad nepakeistum savo įprasto gyvenimo ritmo. Taip ir dariau. Dirbau, save išlaikiau, už savo terapiją, psichiatrės konsultacijas ir vaistus pati mokėjau, neėmiau jokių papildomų atostogų. Taip pat ieškojau malonių veiklų: mokiausi dainuoti ir tapyti, ieškodavau kūrybinės atsvaros darbui. Psichoterapeutė su psichiatre ir vyras sakė daryti tai, kas man patinka, ir fiziškai judėti. Eidavau vakarais po 1-1,5 val. greitai pasivaikščioti, dviračiais važiuodavom. Nuoširdžiai klausiau skatinimo rūpintis savimi. Visa tai daryti nebuvo lengva. Nenorėdavau niekur eiti, bet ir nebuvo labai sudėtinga prisiversti. Žinojau, kad ar gulėsiu, ar eisiu - mintys bus tos pačios. Aš labiau veiklos žmogus. Įkyrios mintys persekiojo ilgai, gal visus trejus metus. O ir vėliau jų dar pasitaikydavo. Tačiau po metų mano būsena šiek tiek stabilizavosi. O po trečių metų jau supratau, kad galėsiu gyventi. Bet ir praėjus šešeriems metams kartkartėmis mane apima kaltė.
Darbe apie tai, kad sergu depresija, kalbėjau atvirai. Visų pirma negalėjau nuslėpti to, jog blogai jaučiuosi. Antra - meluoti vis tiek nemoku ir nenoriu. Trečia - man rūpėjo aplinkinių švietimas, norėjau, kad jie daugiau suprastų apie tokias ligas. Ir ketvirta - o kas čia tokio, kai sergi gripu, juk pasakai apie tai kitiems. Žinoma, suprantu, kad tai priklauso nuo santykių kolektyve. Kolegos mane tikrai palaikė: ir pasijuokdavome kartu iš to, kas su manimi vyksta, ir neįsižeisdavau dėl netinkamų komentarų, nes mačiau, kad žmonės nuoširdžiai stengiasi padėti. Visi stengėsi padėti ir suprasti, bet niekas neturėjo apie depresiją žinių. Girdėjau, kad be reikalo geriu vaistus. Kita draugė patarė nueiti pas parapsichologę ar bioenergetikę. Buvo itin sunkios pirmos ligos dienos, jau buvau užsirašiusi pas psichoterapeutę ir dar turėjau laiko. Todėl ryžausi pasinaudoti rekomendacija. Moteris man iškart sukėlė įtarimų: pradžioje ilgai pasakojo, ką ji yra baigusi ir ką išgydžiusi, vėliau pasakojo ilgas keistas istorijas ir davė keistas užduotis… Nenorėjau tiesiog atsistoti ir išeiti, tad likau iki galo. Nors supratau, kad tai yra tragedija. Jos paslauga kainavo daugiau nei profesionalaus psichoterapeuto konsultacija.
Depresija: išgydoma liga
Per pastaruosius 15 metų Lietuvoje sergamumas depresija padidėjo 40 %. Ir tai tik matoma ledkalnio viršūnė. Daugelis sergančiųjų savo būsenos neatpažįsta kaip depresijos. Nuo ligos pradžios iki kreipimosi pagalbos neretai praeina keleri sunkūs metai. Jei skaitydami depresijos simptomus atpažįstate savo patirtį, pirma žinia, kurią turite išgirsti - depresija yra išgydoma liga. Vilties pasveikti iš tiesų yra. Tuo tarpu tiesa yra ta, kad depresija yra tokia pat tikra liga kaip vėžys, cukrinis diabetas ar lūžę kaulai. Girdėdama daugelio žmonių pasakojimus, galiu tvirtai pasakyti, kad depresija sergančio žmogaus patiriama kančia dažnai būna daug didesnė nei mūsų dažnai vieninteliu „tikru“ vadinamas fizinis skausmas.
Pagalbos galimybės
Jei manote, kad tai, ką išgyvenate šiuo metu, gali būti depresija - kreipkitės pagalbos į psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą. Jei kyla įtarimų, kad jūsų artimasis serga depresija - padėkite jam rasti pagalbą ir susitarti dėl pirmojo susitikimo su specialistu. Nekentėkite vienatvėje.
Krizių įveikimo centre (Giedraičių 60 A, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00-20.00 Visa papildoma informacija - puslapyje www.klausau.lt.
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. Rašyti el.
tags: #mano #depresijos #istorija