Mezgimas ir nėrimas - tai ne tik amatai, bet ir meno formos, turinčios gilias istorines šaknis. Šiame straipsnyje panagrinėsime mezgimo ir nėrimo istoriją Lietuvoje ir pasaulyje, atskleisdami jų raidą, tradicijas ir reikšmę.
Mezgimo ir nėrimo ištakos
Mezgimo ir nėrimo ištakos siekia senovę. Archeologiniai radiniai rodo, kad mezgimo technika buvo žinoma jau prieš kelis tūkstantmečius. Lietuvoje seniausi mezgimo pavyzdžiai, datuojami trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduriu, rasti Šventojoje (Palangos dalis, Šventosios gyvenvietės). Tai iš liepos karnų mazgų ir surištų žvejų mazgais tinklų fragmentai, ruoželiniu pynimu per vidurį ir ripsiniu pakraštyje pinto demblio dalis, pinto apdaro gabaliukas. P. Kulikauskas Medžionyse (4-5 a. pr. Kr.) rado vytinių vilnos juostelių fragmentų, Kurmaičių kapinyne (2 a. pr. Kr.-4 a.) - nenustatytos nertinės medžiagos.
Vis dėlto, tikrasis mezgimo ir nėrimo suklestėjimas prasidėjo viduramžiais. Tuo metu šie amatai tapo ne tik būdu pasigaminti drabužius ir kitus praktiškus daiktus, bet ir būdu išreikšti save, papuošti aplinką.
Mezgimas ir nėrimas Lietuvoje: nuo senovės iki šių dienų
Lietuvoje mezgimas ir nėrimas turi gilias tradicijas. Lietuvių mezginiai išsiskiria savo raštais, spalvomis ir technika. R. Rimantienės duomenimis, Lietuvos teritorijoje seniausi, datuojami trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduriu, rasti Šventojoje. Elvyros Pečeliūnaitės‑Bazienės tyrimų duomenimis, Bikavėnų kapinyne (apie 10 a.) rasta ašutinė juostelė buvo po juostele, nupinta iš vielučių. Rastos iš metalo pintos moteriškos kepurėlės pakraščiai buvo papuošti įvertais kabučiais. perlais ir brangakmeniais papuošti nerti mezginiai.
Renesanso laikotarpiu labiausiai Vakarų Europoje 16 a. plintančių balinto lino, balto ir spalvoto šilko, metalo gijų mezginiai drabužiams puošti, prabangos dalykų į Lietuvą parsiveždavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų jaunimas, studijuojantis Bolonijos, Heidelbergo, Ingolstadto, Krokuvos, Leipcigo, Leuveno, Miuncheno, Paduvos, Prahos, Wittenbergo ir kituose universitetuose. 17 a. prabangiais nėriniais buvo puošiami drabužiai, interjeras, patalynė, transporto priemonės. 1633 karaliaus Vladislovo Vazos patvirtintame Vilniaus apdailininkų (pasamonininkų) cecho statute nurodoma, kad privaloma gaminti ir parduoti tik aukščiausios kokybės dirbinius iš sidabro ir aukso vielelių, šilko, pusiau šilkinių siūlų. Prabangūs mezginiai (pintos juostelės, kutai) būdingi miesto ir dvaro kultūrai. Mezginiai, kuriais puošėsi moterys ir vyrai, buvo panašūs į paplitusius gretimuose kraštuose - balti arba spalvoti, su perlų ir brangakmenių intarpais. Jau 17 a. ėmė rastis mezgimo verslo apribojimų, draudimų įvežti tokius mezginius, kurie buvo mezgami Vilniuje (pvz., pardavinėti ne savo darbo nėrinius vingiuotais pakraščiais, vadinamąsias karunkas) ir kitus dirbinius. 17 a. antroje pusėje mezginiai ėmė plisti ir kaime, kai dėl Lenkijos ir Lietuvos Valstybės-Rusijos karo (1654-1667) kilusios suirutės bajorai ir brangesnių, ir pigesnių mezginių be muitų galėjo įsivežti iš užsienio ir pardavinėti savo valdose.
Taip pat skaitykite: Kaip elgiasi kiti
19 a. viduryje Europoje vėl plintant balt mezginių madai Lietuvos kaime dar gyvavo lininių pinikų pynimo tradicija. A. Juškos sudarytame lenkų-lietuvių kalbų žodyne 19 a. pirmoje pusėje minimi megztiniai - kaptonai, paskelbtose dainose - moterų dėvimos megztos kepurėlės, mezginiai, kuriais puošiami nuometai ir galvos. Specialiomis lentelėmis arba šeivutėmis nupintais geometrinių raštų mezginiais dažniausiai buvo puošiami moterų drabužiai - prijuosčių pakraščiai ir pažemiai, nuometų, drobulių galai ir perdrobuliai, apeiginės pirmaryčių marškos. 19 a. Iki 20 a. pradžios mezginiais su kutais buvo puošiami drobulių, nuometų, rankšluosčių, skarinių galai, mezginiais iš metmenų ir ataudų arba pridėtinių siūlų - skaros ir šalikai. Iki 20 amžiaus vidurio etnografiniai pinikų raštai išliko simetriški geometriniai. Komponuojamos kelios ar keliolika eilių kilpelių iš supintų ir sumazgytų siūlų pluoštelių, įvairaus dydžio sutankintų mazgelių rombai, pailgi stačiakampiai ažūriniame fone. Kartais pinikų raštas įvairinamas simetriją suardančiais išilginiais kontrastingos spalvos dryžiais. Pinikais iš audeklo galų buvo mazgomos moterų kepurėlės. Nuo 20 a. 8 dešimtmečio dėl verstinės literatūros įtakos šia technika neriama ne tik kai kurios dalys, bet ir visi dirbiniai: moterų krepšeliai, dirželiai, sienų papuošalai, plinta zoomorfinių ir augalinių motyvų, grubios faktūros erdvinės reljefinės pinikų kompozicijos. 21 a. šeivelėmis pinti mezginiai.
Iki 20 a. pradžios išliko seniausias kilpinis nėrimas vienu virbalu. Vakarų Lietuvoje vyrai nusinerdavo stamantrių storų kasdieninių kumštinių pirštinių. 19 a. pradžioje Lietuvoje būta vąšeliu nertų mezginių. Paprastas kilpas derinant su stulpeliais, įvairaus ilgio pynelėmis, spurgeliais, ištemptų siūlų kilpomis buvo mezgamos staltiesės, puošnios skaros, drabužių elementai ir jų pakraščių apdaila. Dažniausiai mezgamas ažūrinis stačiakampių langelių tinklas su pasikartojančiu geometriniu, stilizuotu augaliniu arba zoomorfiniu ornamentu. Mezginiais pagal tradiciją buvo puošiami moteriški drabužiai, rankšluosčių, užvalkalų galai, iš po lovatiesės išleidžiami prielovių, paklodžių pakraščiai, neriami perdrobuliai, marškonės ir vilnonės kepuraitės. 20 a., ypač viduryje, tampa madingi rankomis įvairia technika neriami išmegztu arba išsiuvinėtu vienspalviu ar įvairiaspalviu raštu puošiami dekoratyviniai lininiai ir medvilniniai tinklai, iš kurių daromi interjero elementai (užuolaidos, lovatiesės, staltiesės ir kiti užtiesalai) arba jie gražinami.
Iki Antrojo pasaulinio karo dekoratyvinius mezginius populiarino mokyklos, mezgimo kursai, kuriuos 1926-1940 rengė Lietuvos žemės ūkio rūmai, jų leidžiama spauda. 20 a. viduryje mezgami madingi smulkūs, lengvučiai, dažniausiai juodi mezginiai - moterų skrybėlaičių vualiams, grubesni, pastelinių spalvų tinkleliai - vyrų plaukams prilaikyti. Moterys kai kur ir po Antrojo pasaulinio karo iš pakulinių virvelių nusinerdavo kasdieninį apavą - čempes, 20 a. Virbalais megzti mezginiai istoriniuose dokumentuose pirmą kartą paminėti 1684 pakartotinai duotoje privilegijoje (vietoj per 1654-1667 karą su Rusija dingusios) - Vilniaus vengriškų kepurių (vadinamųjų magierkų), gelumbės gamintojų, kariškų drabužių siuvėjų ir kojinių mezgėjų cecho įstatuose nurodyta, kad meistras privalo mokėti trimis virbalais be klaidų numegzti raštuotas kojines, pirštines. Tik Vilniaus cecho meistrai turėjo teisę dirbti Vilniuje, Kaune, Gardine, Naugarduke, Minske, Polocke, Daugpilyje ir jų apylinkėse. Iki 19 a. pabaigos mezginiai buvo mezgami iš natūralios spalvos arba augaliniais dažais dažytų lininių, vilnonių, medvilninių, nuo 19 a. antros pusės - sintetiniais dažais dažytų verpalų. Vienspalviai, dvispalviai ir daugiaspalviai mezginiai mezgami įvairių spalvų eilutėmis, raštas neriamas įvairių spalvų siūlais arba pabrėžiamas faktūra: įvairiai neriamos akys arba jų grupės sujungiamos, pridedama akių, jos persukamos. Pirmosios rašytinės žinios apie Žemaitijoje mezgamus margus mezginius rodo, kad daugiaspalvis mezgimas pirmiausia paplito Vakarų Lietuvoje. Šiaurės Aukštaitijoje, Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje 16 a.-20 a. pradžioje raštuotos spalvingos pirštinės buvo gera dovana svečiams. Pirštinėse ir kojinėse virbalais buvo ratu išmezgami stilizuoti augaliniai ir zoomorfiniai ornamentai, kartais žodžiai, inicialai, datos. Viename raštuotame mezginyje derinama 2-3 arba daugiau pagrindinio rašto motyvų. Kumštinių pirštinių raštas ištisinis, nykštys mezgamas tuo pačiu arba smulkesniu raštu, pirštuotų pirštinių raštas smulkus, Mažojoje Lietuvoje jo fone viršuje per visą plaštaką mezgamas stambus ornamentas. Kojinių kulnas dvigubinamas išneriant kas antrą akį. Virbalais megzti megztiniai, liemenės, suknelės, šalikai labai paplito 20 a. viduryje.
19 a. ėmė plisti mašinomis megzti mezginiai. 1835 Vilniuje A. Mozelis įsteigė mezginių ir mechaninio siuvinėjimo manufaktūrą. 19 a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo kurtis mezgimo fabrikai, steigėsi necentralizuotos kojinių mezgimo dirbtuvės, namudininkės mezgė supirkėjams. 20 amžiaus pradžioje atsirado ir rankinių mezgimo mašinų. Paplito mašininis apatinių ir viršutinių drabužių (megztinių, suknelių, moteriškų ir vaikiškų kostiumėlių) mezgimas. Megztų drabužių rūšys, formos, spalvos ir mezgimo technika glaudžiai susijusi su bendrąja drabužių mada, rankų darbo prestižu ir krašto ekonomine padėtimi. Lietuvių tautinio judėjimo laikotarpiu (nuo 19 a. 3 dešimtmečio) mezginiais siekta parodyti lietuvių kūrybingumą, per pasaulinę ekonominę krizę (20 a. 3-4 dešimtmečiai) - mažiau išlaidauti. 21 a. mezgama norint turėti originalių drabužių, interjero detalių. Tautodailininkės Emilija Navickienė, Raisa Valdajevaitė (tradicinės pirštinės), Irena Felomena Juškienė (riešinės), Birutė Ona Boreišienė, Matilda Miglė Nainienė, Lilija Simanavičiūtė (drabužiai), Janina Čekelienė, Z. Valiukevičienė, R. Žiagūnienė (lininės, medvilninės staltiesės ir staltiesėlės) ir kitos stengėsi išsaugoti ir puoselėti mezginių etnografinių raštų tradiciją. Lietuvoje nuo 20 a. antros pusės mezgimas taikomas tekstilėje (Virginija Degenienė, Jūratė Petruškevičienė, Genorata Razmienė, Danutė Valentaitė) ir scenografijoje (Dalia Mataitienė).
Mezginių, kaip ir kitų rankdarbių, gamyba ir prekyba 1930-1940 rūpinosi tautodailininkų kooperatyvas Marginiai, turintis parduotuvių ir skyrius Kaune, Panevėžyje, Vilniuje, nuo 1944 - daugelyje didesnių miestų parduotuves turintis Lietuvos dailės fondas (veikė iki 1994), 1966-1989 - Liaudies meno draugija. 1989 susikūrusi Lietuvos tautodailininkų sąjunga rengia mezginių parodas Lietuvoje ir užsienyje, savo parduotuvėse parduoda sąjungos narių gaminius. Žurnale Rankdarbiai plius Visažinis, Mezginių pasaulis skelbiami mezginių konkursai, brėžiniai, pavyzdžiai, aprašomi naujausi tautodailininkų kūriniai.
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl katė nemiega su jumis
Mezgimas kaip terapija ir bendruomenės kūrimas
Šiandien mezgimas ir nėrimas išgyvena renesansą. Tai ne tik būdas pasigaminti originalius drabužius ar interjero detales, bet ir puiki terapinė priemonė. Mezgimas ramina, padeda susikaupti, mažina stresą. Ne veltui mokslininkai įrodė, kad mezgimas, nėrimas, siuvinėjimas ir kiti rankdarbiai yra toks pats efektyvus kovos su stresu būdas kaip ir mankšta ar sportas. Pirštų galuose esantys nervai susiję su smegenų dalimi, reguliuojančia žmogaus psichiką ir vidaus organų veiklą.
Be to, mezgimas ir nėrimas buria žmones į bendruomenes. Kaip pasakoja Siūlų namų savininkė Aušra, šiais laikais ateiti į parduotuvę ir tiesiog nusipirkti siūlų jau niekam nebeįdomu. Tai turi būti jauki, svetinga vieta, kur moterys galėtų pabendrauti, pasidalyti ne tik mezginių raštais, schemomis, bet ir gyvenimiškomis problemomis.
Kaunietės Pasaulinę mezgimo viešumoje dieną jau spėjo paminėti ketvirtadienį. Tradiciškai visos rinkosi "Casa Lana" Siūlų namuose. "Šįkart nusprendėme neužsiimti labdara, neapmezginėti dviračių, medžių, nenerti pledų - tiesiog būti drauge, - pasakoja Siūlų namų savininkė. Vienais metais moterys kūrė mandalų instaliaciją, į kurią bandė sumegzti pačias geriausias emocijas, mintis, palinkėjimus. Vis dėlto labiausiai A.Dimšaitei įsiminė ta Pasaulinė mezgimo viešumoje diena, kai specialiai tai progai organizatorės išsinuomojo raudoną kilimą, o tuo kilimu ėjo moterys, pasipuošusios savo mezginiais. "Pamenu, viena klientė atėjo su nudėvėtu megztuku ir pasakojo, kad jis turi stebuklingų galių - vos jį apsivilkusi pajunta teigiamų emocijų įkrovą, - prisimena Aušra. - Tąkart moterys išgirdo daug smagių megztų drabužių istorijų - kaip su jais buvo eita į pirmąjį pasimatymą, į darbo pokalbį. Pasirodo, mūsų spintose gyvena daugybė širdžiai brangių drabužių.
Aušra džiaugiasi, kad jos akcentuojamą bendravimo idėją palaiko Pasaulinė mezgimo viešumoje diena. Tądien visame pasaulyje į viešas erdves - kiemus, mokyklas, parkus, kavines, skverus - su savo rankdarbiais išeina visi mezgantys ar norintys išmokti tai daryti žmonės. Mezgimo viešumoje dienos (angl. Worldwide Knit in Public Day) tikslas - parodyti, kad šis užsisėmimas skirtas įvairaus amžiaus, įvairaus socialinio sluoksnio žmonėms. Ši diena, kai žmonės su savo mezginiais pabyra į gatves, - tarsi taikus protestas prieš XXI a. žmonių susvetimėjimą, vergystę technologijoms. Pasaulinę mezgimo viešumoje dieną sumanė Danielle Landes, taip afišuojanti bendrystės idėją. O kad taip nutiktų - visuotinio mezgimo virusas įgytų kuo didesnį mastą - Danielle kviečia viso pasaulio mezgimo entuziastus kasmet antrąjį birželio šeštadienį išeiti į parkus, skverus su savo mezginiais ir prasmingai bendrauti. 2005 m. visame pasaulyje vyko 25 tokie renginiai, dabar - per 10 tūkst. Moterys, neretai ir vyrai pradėjo ne šiaip sau megzti, bet tai daryti organizuotai, turėdami galvoje konkrečią iš anksto paskelbtą renginio temą ir labdaros gavėją. Taip imta megzti ligoninėms, našlaičių namams, senelių prieglaudoms.
Amigurumi: mezgimo menas iš Japonijos
Viena iš populiariausių mezgimo technikų šiuo metu yra amigurumi. Tai japonų menas nerti mažus, mielus žaisliukus. Jolanta Antanaitienė, lietuviško prekės ženklo "Vilnaragis" savininkė, pasakoja, kad amigurumi žaislai pradėti megzti Japonijoje pagal populiarius to meto animacinių filmukų herojus. Nunerti vąšeliu pagal specialią schemą galima bet ką - lėlę, gyvūną, maisto produktus, namų apyvokos daiktus. Nors jokio praktinio panaudojimo jie neturi, tačiau gali tapti šaunia dovana ar namus puošiančia dekoracija. Beje, amigurumi žaislai - ir savaip išskirtiniai.
Taip pat skaitykite: Kaip verslas veikia vartotojus
Jolanta teigia, kad mezgti žaisliukus - labai atsakingas darbas. Žaisliukus mezgu tik geriausių emocijų lydima. Kaip sakoma, piktas negali maisto gaminti, o žaislų - juo labiau. Kartais naują žaislą neriu labai ilgai. Per tą laiką jis man pasidaro be galo brangus. Toks brangus, kad sodinu jį ant lentynos ir apgyvendinu pas save. Arba pas savo anūkėlę. Žiūriu tuomet ir galvoju: jau toks kokybiškas išėjo, kad, rodos, net gaila duoti vaikui žaisti. O kartais užbaigiu kokį žaisliuką pagal naują schemą ir jau žinau - daugiau tokio niekada nemegsiu.
Jolanta taip pat pasakoja, kad rankų darbą geriausiai gali įvertinti tik tas, kuris pats neria, mezga, užsiima rankdarbiais. Ne visi supras, kad prie vieno žaisliuko sėdžiu valandų valandas, o kartais ir savaites. Trys dienos skirtos žaislui numegzti, prikimšti, suformuoti ir dar dvi dienos - viskam surinkti ir gražiai susiūti. Visada vienu metu gaminu tik po vieną žaisliuką. Ir visi mano žaislai yra nunerti ir išsiuvinėti visiškai vienodai - tiksliai toje pačioje eilutėje rasite akytes, nosį, burnytę.
Mezgimas ir nėrimas teatre
Mezgimas ir nėrimas taip pat rado savo vietą teatre. Dailininkė Dalia Mataitienė spektakliui „Sibiro haiku“ kostiumus kūrė megzdama. Ji pasakoja, kad prieš skaitydama knygą „Sibiro haiku“, pradėjau nerti, megzti ir pinti, siekdama išsiugdyti kantrybę ir mėgavimąsi darbo procesu. Susipažinusi su knygos veikėjais, netikėtai susitapatinau su sese Dalia, kuri būdama tremtyje iš savo garbanotų plaukų mezgė skaras, pasakojančias įvairias istorijas. Iškart supratau, kad tai bus mano raiškos forma šiame spektaklyje. Visą kūrybinį procesą mane lydi mezginiai, nėriniai ar šiaudiniai sodai, atsikartojantys tiek scenografijoje, tiek mezginių schemose. Megzdama leidau sau improvizuoti skirtingo storio siūlais, spalvomis ir tekstūromis.
Dalia teigia, kad jai padėjo kelios talentingos mezgėjos, bet didžiąją dalį mezginių numezgiau pati. Mezgančių žmonių Lietuvoje labai daug. Tai yra tiesiog mūsų kultūros dalis. Tai atsispindi ir skaitant knygą „Sibiro haiku“. Mezgimas, siuvinėjimas - mūsų tautinio kostiumo kūrybos elementai. Net tremtyje žmonės mezgė, siuvinėjo. Aišku, siuvinėti buvo paprasčiau. Megzti pradėjau prieš metus, bet dabar kitaip net neįsivaizduoju. Todėl, kuriant šiam spektakliui kostiumus, pats įdomiausias dalykas ir buvo mezgimo improvizacija. Neįdomu sugalvoti „teisingą megztinį“ (o taip būtų lengviausia), bet žavi galimybė improvizuoti - megzti laisva ranka, ką nors keisti, deformuoti… Kiekvienas kostiumas turi tarsi savo atskirą kompoziciją. Būtų sunku kitam nurodyti, kaip ir kas turėtų būti. Todėl tiek daug mezgiau pati. Labai malonus pojūtis. Tuomet gimė emocija. Įdomu, kad mezgimo kaip tam tikro užsimiršimo momentą pajutau važiuodama traukiniu. Tai yra ir „Sibiro haiku“ tema. Mezgimas - kaip procesas, kaip traukinio bėgiai, kaip tam tikras atsikartojimas. Tai yra apmąstymo, susikaupimo procesas, apsaugantis nuo nerimo. Susikaupimas vienam darbui atitolina nuo visų įvykių, nuo streso darbe. Tai - tam tikra meditacija, svarbi ir „Sibiro haiku“ temai.
Šiuolaikinės tendencijos: mezgimas ir nėrimas buityje
Šiandien mezgimas ir nėrimas grįžta į mūsų buitį. Žmonės vis dažniau renkasi rankų darbo daiktus, vertindami jų unikalumą, kokybę ir tvarumą. Mezgami ne tik drabužiai, bet ir interjero detalės: pagalvėlės, pledai, užuolaidos, staltiesės.
Viena iš šiuolaikinių tendencijų - megzti pašluostukai ir rankšluostukai. Tai ne tik praktiški, bet ir gražūs daiktai, kurie gali papuošti bet kurią virtuvę. Kaip teigia I. R. Merkienė, M. Pradedam nuo drąsiausių 😉 , “kaip visada”. Ir tęsiam ta tvarka, kokia dovanėlės buvo teikiamos. Mano pašluostukai megzti įvairiais tekstūriniais raštais iš Rosarios4 For Nature 11, 37, 82. Labai paprasti ir lakoniški, bet tikrai nebuvo lengvai padaromi, nes vis atrodė, kad reikia kažkaip įmantriau, meistriškiau, išradingiau. Pradėdama kiekvieną save suimdavau į nagą ir priversdavau galvoti apie tai, ką mielai naudočiau pati. Man švariam ir labai paprastam daiktui net pakabukas trukdė - numezgiau pirmai pašluostei, pagalvojau, kam pašluostei kabliukas, o ir atrodo kažkaip per daug, ir nuardžiau, kitoms net nebandžiau. Norėjau pridėti kiekvienų siūlų galiukų, jei Vaidai norėtųsi tuos pakabukus pasidaryti, bet kažkaip jie krepšelyje nelabai atrodė… 😉 . Pirmajam pašluostukui raštą parinkti buvo vienas juokas - kaip jau minėjau, vaflis yra vienas mano mėgiausiausių raštų visose tekstilės rūšyse. Skrendančių žąsų trikampėliai taip pat greitai geltonam kamuoliukui prilipo, o rausviems medeliams raštą radau vienoje draugės dovanotoje prancūziškoje knygoje, tokioje unikalioje, kad jokiame internete tų raštų nerandu ir visi man labai patinka. Niuansas tik, kad visi raštai ten ne schematiškai pavaizduoti, o aprašyti. Prancūziškais sutrumpinimais. Aš jos vengiu, kaip tik galiu, ieškau ten raštų pačioje paskutinėje vietoje, kai niekur nieko tinkamo nerandu. Vaidos B. M. megzti rankšluostukai iš Drops Safran 18 ir 50, modelis - “Slip Stitch Dishtowels In Blackbird Linen“. Nukeltų akių raštai tokio tipo mezginiuose yra labai mylimi - jie ir tekstūrą bei apimtį duoda, ir abi pusės yra gražios, o Vaida dar tokį subtilų spalvų derinuką parinko, kad jis pats vienas sukuria tokios elegantiškos, tikros ir labai gražios virtuvės įvaizdį. Guntos Jarutės austas rankšluostis su padėkliukais. Siūlai - Bairro Alto 01 ir 27. Nertų padėkliukų modelis - “Citrus Coaster“. Gunta ne taip seniai realizavo savo svajonę ir įsitaisė audimo stakles - tai tuo pačiu apmetimu ir Joanai rankšluostuką nuaudė, ir sau (vidurinėje nuotraukoje matote abu, skirtingo ilgio kutukais). Joana dar tą patį vakarą pasakė žinanti, kur jis bus naudojamas kaip takelis 🙂 . Kaip matote, mano gauta dovanėlė apačioje ir Joanos atsiųstos nuotraukos viršuje truputį skiriasi. Ten nėra to gražiojo maišiuko su karvutėmis, kurį aš savo snieguotam kieme nufotografavau. O krepšelyje su karvytėmis nėra rausvo pašluostuko ir tik vienas žaliai geltonas. Kaip jau minėjau vakarėlio reportaže, modulinis mezgimas yra Joanos arkliukas ir labai gera namuose turėti tokią ryškią kitos mezgėjos stiliaus dalelę. Jelenos Girjos megzti pašluostukai Jurgitai, kuriuos ji pati šventiškoje aplinkoje ir nufotografavo. Neišsiklausinėjau šventės metu, ar Jurgita specialiai taip spalvas rinko, bet išėjo tai super dailus perėjimas nuo ryškesnio rožinio dryžuoto per tarpinėmis spalvomis taškuoto iki visai tamsiai pilko. Labai pralinksmino Daumantė, instagrame pasidalinusi nuotrauka vienu šluostuku šalia geriamo kavos puodelio. Jolantos Vainutienės nertas rankšluostėlis “šaltibarščiams šluostyti” iš Schoppel-wolle Zauberball Cotton 2393. Jurgitos Sadauskienės megztas rankšluostukas iš Schachenmayr Egypto Cotton 131. Gana plona medvilnė leido nemažą akių skaičių, iš kurio Jurgita sudėliojo savo atpažįstamo stiliaus geometrinę kompoziciją. Beje, ir ji, ir Anna, ir Jolanta pasakojo, kad labai buvo smagu tokius daiktus megzti. Annos Dambrauskienės megzti pašluostukai. Jolantos Žilinskienės megzti rankšluostukai iš Rosarios4 For Nature 32 ir 83. Spėju, mes su Jolanta abi buvom šios temos didžiausios entiuziastės. Aš įsikvėpinėjau muziejuose, Jolanta tuo pat metu jau atkreipė dėmesį į įvairiausius megztus rankšluostukus internete. Aš dar tik galvojau metų temą, ji jau ją įvardijo. Ir Daliai megzti rankšluostukai - tikrai ne vieninteliai. Bandydama įvairius raštus ir modelius, ji nusimezgė savo namams, jaučiu, kad ne viena Dalia bus taip apdovanota. Ir aš ištikimai jai palaikau kompaniją - apetitas atsiranda bevalgant, o mezgimo džiaugmas bemezgant. Imi derinti siūlus, bandai raštus. Daiktas nedidelis, o malonumas ir nauda gerokai viršija sąnaudas. Dalios Liepuonienės megzti rankšluostukai iš Schachenmayr Cotton Bamboo 84, modelis -“Catty-Corner Washcloth + Hand Towel“. Dar vienas modelis iš nuostabaus Purl Soho (Vaidos ir Rimutės modeliai taip pat) lobyno. Tai, kas originaliose dizainerių nuotraukose primena smulkų vafliuką, realybėje yra iš kampo mezgamas angliškas stulpelis šachmatine tvarka (“paukščio akis”). Turint dar galvoje tokį gana slidų bambuko ir medvilnės derinį, tai reikalų Dalia, panašu, turėjo 😉 . Tai iš Dalios žodžių, kad tikrai labai gerai gerai (išbandytas!) kilo juokeliai apie jau panaudotus mezginius. Rimutė, nusprendusi numegzti Gražvydei puodkėles, nes pirmos buvo norų sąraše, labai mane stebino, vis ateidama prisipirkti siūlų - niekaip nesupratau, ką ji tokio grandiozinio mezga! Supratau, pamačius numegztas - nepaisant liaunos medžiagos, jos idealiai laikė formą, taip tvirtai viską surišo perpintų akių raštas. Mūsų kalėdinė skalbinių virvė baigėsi, bet nesibaigė mezginiai, naujos idėjos tikrai sulapos ir duos vaisių, pabandysime ir mes kartu su dalimi mezgimo pasaulio grąžinti kuo įvairesnę tekstilę į mūsų buitį, virtuvę taip pat, kad ilgalaikiai, tikri ir tvarūs daiktai palaipsniui išstumtų patogius, bet taršius vienkartinius. O ir ne tik apie ekologiją kalba - kaip savo mezginiais mes kuriam unikalius drabužius savo ir artimųjų spintoms, taip ir buitis tebūna tokia pat asmeniška ir skirtinga, atspindinti šeimininkų stilių ir grožio pajautimą, tegu mus supa tik įsimenantys ir išsiskiriantys daiktai.