Emocijos ir jausmai vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį kiekvieno žmogaus gyvenime. Jie padeda mums suprasti save, reaguoti į aplinką ir užmegzti ryšius su kitais. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra emocijos ir jausmai, kaip juos atpažinti ir valdyti, bei kokią įtaką jie daro mūsų raidai ir elgesiui.
Emocijų ir Jausmų Apibrėžimas
Emocijos kyla spontaniškai ir trunka neilgai, o jausmai yra kiek intensyvesni ir ilgiau trunkantys. Tiek emocijos, tiek jausmai kyla nuolatos, padeda užmegzti santykį su mus supančia aplinka, parodo, kaip vertiname konkrečią situaciją, ar yra patenkinami mūsų poreikiai. Šios vidinės būsenos mums padeda suprasti tai, ką išgyvename bei reaguoti.
Emocijos yra žmogaus santykio su vidinio ir išorinio pasaulio objektais išgyvenimas. Nuo to, kokias žmogus emocijas išgyvena (teigiamas ar neigiamas), priklauso jo aktyvumas, sveikata, nuotaika. Jausmai - tai žmogaus santykių su tikrovės daiktais ir reiškiniais išgyvenimas. Jais reiškiasi vienokie ar kitokie žmogaus poreikiai, jie skatina žmogų veikti, kad tuos poreikius patenkintų. Jausmai reiškiasi veido ir viso kūno judesiais, kalbos intonacijomis.
Emocijos yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo momentu. (E`motion: E - išorės link, motion - judesys.) Tai vidaus judesys išorės link. Pasak Isabelle Filliozat, kai emocijos negali būti išgyventos, išreikštos, išgirstos, dažnai jos daro neigiamą įtaką darbui, skatina net smurtą.
Nors yra buvę mėginimų teikti šiems žodžiams skirtingas reikšmes, tačiau psichologinėje literatūroje manoma, kad jausmai ir emocijos yra sinonimai. Jausmai tiek reikšmingi žmogaus gyvenime, tiek daug jie teikia pasitenkinimo, komforto bei nusivylimų, kad atsispindi ir grožinėje literatūroje, ir kitose meno šakose. Čia dažniausiai jausmai iškeliami į aukščiausių humaniškų vertybių rangą.
Taip pat skaitykite: Kaip elgiasi kiti
Emocijų Kilmė ir Biologinis Pagrindas
Emocijų kilmė aiškinama labai įvairiai. Pirmasis, bandydamas atskleisti biologinę emocijų prigimtį, Č. Darvinas teigė, kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir kad psichikai vystantis, emocijos turėtų išnykti. Emocijos - tai instinktyvių veiksmų rudimentas, t.y. emocijų išraiškos - tai buvusių naudingų judesių liekanos. Teigiamų emocijų išraiškos judesiai priešingi neigiamų emocijų išraiškos judesiams. Pasitenkinimo reakcijos išraiška yra priešinga pykčio išraiškai.
Artimas Darvinui yra amerikiečių filosofo ir psichologo V. Džemso bei danų gydytojo K. Langės požiūris. Jie teigia, kad emocijų kilmė nulemta pakitimų motorinėje sferoje. Emocijos kyla dėl judesio (pavyzdžiui, žmogus juokiasi, todėl jam linksma). Taigi, fiziologiniai procesai - emocijų šaltinis, o ne pasekmė. Pavyzdžiui, V. Džemsas yra suformulavęs posakį, jog mes ne dėl to verkiame, kad liūdime, o dėl to esame liūdni, kad verkiame.
S. Šachterio nuomone, emocijos kyla, kai tam tikros situacijos ar stimulo suvokimas sukelia pakitimus kūne (Pvz., sutikę miške vilką mes susigūžiame arba puolame bėgti). Šie pakitimai siunčia žinią į smegenis ir taip kyla tam tikros emocijos patyrimas. (šiuo atveju - išgąstis).
Jei kada nors jautėte, kad širdis daužėsi sparčiau dėl baimės, tada supratote, kad emocijos sukelia ir stiprias kūno reakcijas. Autonominė nervų sistema kontroliuoja nevalingas kūno reakcijas, tokias kaip kraujo tekėjimas bei virškinimas. Nervų sistema yra atsakinga už kovos arba skrydžio rėžimo reakcijas. Ankščiau atlikti emocijų psichologiniai tyrimai didžiausią dėmesį skyrė automatinėms reakcijoms, o šių dienų tyrimai tiria smegenų vaidmenį emocijoms. Pavaizduodami tam tikras smegenų reakcijas į emocijas tyrėjai įrodė, kad migdolinė smegenų liauka tampa aktyvesnė žmonėms parodžius bauginančius vaizdus.
Somatiniai (kūno) reiškiniai glaudžiai susiję su emocijomis. Jau Aristotelis savo psichologijoje rašė: “Atrodo, kad visas sielos emocines būsenas lydi tam tikri kūno reiškiniai, pavyzdžiui, pyktį, romumą, baimę, gailestį, drąsumą, taip pat džiaugsmą, meilę ir neapykantą”.
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl katė nemiega su jumis
Emocijų Rūšys ir Jų Poveikis
Mokslininkai, tyrinėjantys emocijas, nuolat diskutuoja, kiek yra bazinių universalių emocijų. Galime rasti įvairius skaičius - nuo 5 iki 27 ar net daugiau. Apie emocijų universalumą vienas pirmųjų (neskaitant antikos filosofų) ėmė kalbėti dar Charlesas Darwinas. Jis teigė, kad tam tikros emocijos yra universalios ir bendros visiems žmonėms, kad ir iš kokios šalies, žemyno ar tautybės jie būtų. Tačiau kodėl reakcijos ir elgesys kartais būna toks skirtingas? Paulas Ekmanas - psichologas, emocijas tyrinėjantis daugiau nei 50 metų, teigia, kad kiekvienas jausmas turi savo istoriją, kuri slepiasi giliau. Emocijos vystosi laike.
Emocijas klasifikuodami psichologai susiduria su problema, pagal kokius kriterijus derėtų skirstyti emocines būsenas. Populiariausias yra R. Plutchiko emocijų įvairovės aprašymas (1960 - 1980). Ištempto pusrutulio skerspjūvyje pavaizduotas emocijų pusrutulis, kurį sudaro 4 pirminių emocijų poros: ekstazė - sielvartas, pritarimas - antipatija, akylumas - stebėjimasis, įtūžis - panika. Intensyvumo mažėjimo kryptimi jausmai silpnesni. Plutchikas pabrėžia, kad šitaip galima geriau aprašyti ypač miglotus jausmus.
Šuns šeimininkas, matydamas kenčiantį šunį, kenčia kartu su juo. Kiekvienas nustebimas rodo, kad visuomet turime ateities vaizdinį. Nustembame, kai kas nors atsitinka visai kitaip. Dažniausiai žmogus apsidraudžia nuo pernelyg didelių staigmenų, bando numatyti visas įmanomas galimybes. Taigi nustebimas reiškia, jog kažko nepavyko numatyti, tačiau kartu staigmenos yra gyvenimo druska - be jų būtų nuobodu.
Visos aukštesnės būtybės susijusios sudėtingais socialiniais ryšiais, formuojančiais įvairius socialinius jausmus, kuriuos galima įžvelgti sudėtinguose visuomeniniuose poelgiuose. Daugelis meilę laiko reikšmingiausiu jausmu. Tačiau toks vertinimas nedaug reiškia, nes tai yra vienas diferencijuočiausių jausmų. Apskritai meilė yra prieraišumo jausmas, į kurį įtraukiamos įvairios psichikos dalys; kai kurios iš jų yra nuolatinės, kitos jas papildo, kai kurios dominuoja slopindamos kitas. Meilės, kaip prieraišumo jausmo, pagrindas yra atsidavimas vienas kitam, apimąs švelnumą, gerumą, palankumą. Individų išsiskyrimas gimstant (evoliuciškai prasidėjęs nuo paprasto ląstelių dalijimosi) kompensuojamas prieraišumu. Mylimas asmuo tampa neatimama Aš dalimi: kas nutinka jam, panašiai ar net dar stipriau liečia mus. pasiaukojimą. Meilė remiasi abipusiu patrauklumu, t.y. Įsimylėjimas praeina, svarbesniu dalyku tampa interesų bendrumas, bendri tikslai, dvasinis artumas. Todėl meilė irgi tam tikra užduotis. Jei į tai neatsižvelgiama, netenkama ryšio pilnatvės.
Pasak Benesch’o, Aristotelis tokią nuostatą vadina artimumo jausmu, skatinančiu iš geros valios gera daryti kitiems. Dažniausiai aukojasi draugai. Nors draugystė ne tokia intymi kaip meilė, norint sukurti gerus santykius, reikia ne mažesnės asmeninės simpatijos, abipusio vertinimo, atidumo, pasitikėjimo. Draugai iš dalies atsisako savo interesų vienas kito labui, tačiau netampa vienas nuo kito priklausomi. Antipatija yra bendras apibūdinimas, apimantis visas negatyvias emocijas be atviro priešiškumo. Tokia nuostata galima daiktų, gyvūnų, asmenų, idėjų atžvilgiu. Agresija viena daugiausiai psichologijos nagrinėjamų emocijų. Tai neuroanatominės struktūros nulemtas elgesys. Yra bent 37 agresiją aiškinančios teorijų grupės: nuo zoopsichologinių iki kibernetinių.
Taip pat skaitykite: Kaip verslas veikia vartotojus
Pažintiniai jausmai - itin ryškus pavyzdys, kaip jausmai persipina su kitais psichiniais procesais. Vidiniai potyriai interpretuojami ir įtraukiami į aukštesnių intelektualinių bei pasaulėžiūrinių ryšių struktūrą. Viltis - tai emocinis išgyvenimas, kylantis laukiant norimo įvykio ir atspindinti numatomo jo realaus išsipildymo tikimybę. Žmogus visada orientuojasi į ateitį, todėl viltį galima vadinti pamatine emocija. Ji reiškiasi kaip tvirtas įsitikinimas, savikliova, tikėjimas keliamais tikslais, optimistinė įtampa, ateities ilgesys. Tačiau ji gali nuvesti ir apgaulingais klystkeliais: realius lūkesčius išstumia nerealių pasakų šalių vaizdiniai. Vis dėlto išgyvenant sunkias situacijas (pvz., būnant kalėjime) viltis reikalinga, reikia mokytis viltis.
Ši emocijų dalis susijusi su jau buvusiomis emocijomis. Žmogus ne tik išgyvena tam tikras jausmines būsenas, bet ir mėgina nuolat jas atnaujinti ir keisti: nepakankamas - sustiprinti, perdėtas - prislopinti, slogias pakeisti “gražiomis svajonėmis”. Tokia konfrontacija jau pati savaime yra emocionali. Tai yra meditatyvus emocionalumas, kitaip tariant, savęs pažinimas gilinantis į savo išgyvenimus. Pagal apdorojimo intensyvumą meditacinės emocijos svyruoja nuo paprasto delsimo, kol jausmas nuščius, iki vidinės ekstazės. Meditacinės emocijos labiau nei momentinės būsenos padeda save emociškai realizuoti.
Kaip Atpažinti Savo Emocijas?
Pirmoji emocijų pažinimo ir atpažinimo mokykla - šeima. Tėvų gebėjimas pastebėti, atpažinti ir įvardinti vaiko emocines būsenas padeda vaikui suprasti save ir aplinką, turi įtakos jo raidai - padeda formuotis smegenų struktūrų jungtims, kurios kontroliuoja kognityvinius procesus (mąstymą, suvokimą, atmintį), taip pat turi įtakos vaiko fiziniam vystymuisi. Palankiai vaiko raidai yra būtina, kad tėvai nuo mažų dienų stengtųsi suprasti savo vaiko emocinių reakcijų priežastis bei mokėtų tinkamai į jas reaguoti - pripažindami ir įvardindami vaikui kylančius jausmus bei paaiškindami, kas šiuos jausmus sukėlė: “Atrodai nusiminęs, gal norėtum man daugiau papasakoti, kas atsitiko?”, “Matau, kad tu pyksti, nes šiandien nepavyko mums išeiti į lauką”, “Taip, suprantu, man irgi būtų pikta”. Augdamas vaikas jausmų ir emocijų atpažinimo, jų raiškos mokosi mokykloje, bendraamžių būryje. Šis mokymasis tęsiasi ir suaugus.
Vidinei žmogaus raidai taip pat reikalingas sąmoningumas ir savistaba. Kiekvienas, norintis labiau suprasti ir pažinti save, turi atkreipti dėmesį į savo jausmus, kasdien savęs paklausti:
- Kaip aš šiandien jaučiuosi?
- Koks elgesys ar aplinkos veiksnys šį jausmą sužadino?
- Koks praeities išgyvenimas ar įvykis susijęs?
bei pastebėti savo kūno reakciją: Gal aš įsitempęs? Gal padažnėjo kvėpavimas? Gal pila prakaitas? Gal širdis neramiai plaka?
Reikia atsiminti ir tai, kad mes ne visada patiriame gryną emocijos formą. Skirtinguose įvykiuose bei situacijose patirti kelias susipynusias emocijas yra dažnas reiškinys. Santuoka ar vaikų gimimas gali būti lydimi itin plataus spektro emocijų: nuo džiaugsmo iki nerimo.
Kaip Tinkamai Išreikšti Emocijas?
Kita svarbi emocinės kompetencijos dalis yra jausmų ir emocijų išraiška. Ji gali būti nebrandi, kai savo jausmus išreiškiame destruktyviu, netinkamu būdu, bei brandi, kai reaguojame apgalvotai bei pritaikydami socialinius įgūdžius. Dažniausiai daugumą sunkumų aplinkoje sukelia destruktyvi jausmų išraiška, kuri būna labiau pastebima, tokia, kaip fizinis smurtas, patyčios, šaukimas, kaltinimai. Verta pastebėti, kad prie žalingos išraiškos priskiriamas ir jausmų užgniaužimas.
O kaip tinkamai išreikšti jausmus ir emocijas? Kaip tai atlikti?
- Atpažinkite, koks jausmas Jums kilo bei koks konkretus aplinkos veiksnys ar elgesys jį sukėlė. Pavyzdžiui, ar Jums neramu, nes laukia sunkus pokalbis? O gal pikta ir liūdna, nes sutuoktinis pasakė skaudžius žodžius? Gal bijote susirgti?
- Pastebėkite savo kūno reakcijas. Pavyzdžiui: Gal įsitempėte? Gal širdis plaka tankiau? Pakito kvėpavimas? Išpylė prakaitas?
- Jei kyla stipri emocija - kiek nusiraminkite. Atraskite sau malonius ir jums priimtinus nusiraminimo būdus.
Emocijų demonstravimas yra vienas pagrindinių komponentų, kuris yra mums geriausiai žinomas bei suprantamas. Mes praleidžiame daug laiko bandydami suprasti kitų žmonių emocines išraiškas. Tyrėjai tiki, kad daugelis mūsų kūno išraiškų yra universalios, pavyzdžiui mūsų šypsena reiškia, kad esame laimingi ir patenkinti, o susiraukimas reiškia, kad esame nelaimingi ir nepatenkinti. Kultūriniai skirtumai taip pat turi didelę įtaką kaip mes išreiškiame bei suprantame emocijas.
Penki Scenarijai, Nulemti Konkrečių Emocijų
Emocijos apsprendžia būsimą mūsų elgesį. Kiekviena jų koduoja savyje tam tikrą scenarijų, pagal kurį elgsis emocijos apimtas žmogus. Apžvelkime penkis scenarijus, nulemtus konkrečių emocijų.
1. Pyktis
Pykčio skalėje yra įvairaus intensyvumo pykčio: nuo lengvo ar stipraus susierzinimo iki įsiūčio. Pyktį lengva sukelti net kūdikiams, pavyzdžiui, suimant tvirtai už rankos ir neleidžiant atlikti tam tikro veiksmo. Scenarijus aiškus: kitas asmuo neleidžia man įvykdyti mano ketinimų. Jei asmuo trukdo ne atsitiktinai, o tikslingai, kryptingai, pyktis gali dar sustiprėti. Pykčio išskirtinė savybė ta, kad jis skatina būsimą pyktį ir šitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio gali būti sunku ištrūkti.
Pagrindinis pykčio scenarijaus naratyvas - kažkas (tyčia) man trukdo, blokuoja, neleidžia, atima, skriaudžia. Pagrindinė pykčio žinutė - „traukis man iš kelio“. Skiriasi ne tik pykčio intensyvumas, bet ir jo pobūdis. Pavyzdžiui, pasipiktinimas gali būti nukreiptas į save arba į kitus. Bloga nuotaika - pasyvaus pykčio ženklas. Stiprus pyktis rodo, kad kantrybė artėja prie ribos. O kerštas yra pykčio pastūmėtas veiksmas, kai po ilgų refleksijų apie skriaudą asmuo imasi atsakomųjų veiksmų. Pykčio scenarijui dažnai svarbus objektas, į kurį nukreipiame atsakomuosius veiksmus.
Susierzinimas gali sukelti pasyvią agresiją arba lėtą „virimą“, kai ilgainiui jaučiamas pyktis kaupiasi, kol pagaliau prasiveržia. Nusivylimas, frustracija dėl pasikartojančių nesėkmių gali inspiruoti užgauliojimus, šauksmus ir ginčus. Dar intensyvesnė pykčio emocija - tendencingas bandymas nuolat įsivelti į nesantaikas ir prieštaravimus. Tai skatina užgauliojimus, rėkimą, ginčus ir pasipriešinimą, bandymus pakenkti kitam. Pyktis yra emocija, kuria siekiama paveikti mums padariusį skriaudą ar įžeidimą kitą asmenį taip kad tas mums nusikaltęs asmuo kentėtų. Čia žymu aktyvus, net agresyvus noras įžeisti kitą. Supykęs žmogus dažniausiai kartoja tas pačias frazes, yra monotonija. Pykstantis, pvz., kivirčijantis, kraujas “užverda”, veidas kaista, raumenys įsitempia. Pyktis glaudžiai susijęs su valdžios problema. Kai apribojama mūsų teisė kontroliuoti, kenčiame laisvės suvaržymą, kurio daugiau ar mažiau stengiamasi atsikratyti.
2. Liūdesys
Liūdesys yra atsakas į svarbią netektį. Jis padeda mums šiek tiek atsitraukti ir parodyti kitiems, kad mums reikalinga parama. Liūdesio emocijų intensyvumas taip pat skiriasi: nuo nusivylimo, kad neatitinka lūkesčiai, drąsos praradimo, nuolat patiriant nesėkmes, iki beviltiškumo, tikėjimo, kad nieko gero ir gražaus neįvyks, desperacijos, kai nelieka jokios vilties. Toliausiai liūdesio skalėje rikiuojasi gedulas, netekus kažko labai svarbaus, didžiulis sielvartas, kai liūdesys ir kančia yra itin stiprūs.
Liūdesio scenarijus apima du esminius dalykus: nusivylimą ir beviltiškumą. Galime jausti nedidelį ar stiprų nusivylimą arba labai stiprų beviltiškumą, desperaciją. Visos liūdesio situacijos susijusios su netekties jausmu. Didžiausia ir stipriausia netektis, kokią gali patirti žmogus, yra artimo žmogaus netektis. Tokiose situacijose patiriamas ne tik sielvartas, bet ir agonija. Pats sielvartas yra labiau pasyvi emocija, kurios metu jaučiamas stiprus beviltiškumas. Na, o agonija yra protestas, bandymas susigrąžinti tai, kas prarasta.
Liūdesio scenarijaus naratyvas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašus į pykčio - ir vienu, ir kitu atveju kažko netenkame. Tačiau pykstant objektas yra gana aiškus - jis mums trukdo, neleidžia, atima. Liūdint tokio aiškaus objekto dažniausiai nėra. Elgesys, apėmus liūdesiui, gali būti skirtingas - nuo atjautos ir paramos ieškojimo iki protesto ar atsitraukimo. Pavyzdžiui, nusivylimas gali skatinti ieškoti paramos, gedėti ir raudoti, atsitraukti, išprovokuoti gėdos jausmą ar nuolatinį grįžimą mintimis prie įvykusios nesėkmės ar netekties (ruminavimą). Bejėgiškumas gali priversti ieškoti paramos, jausti gėdą, atsitraukti arba norėti ir bandyti protestuoti.
3. Baimė
Baimė skirta apsaugoti mus nuo galimų pavojų. Ji apima spektrą nuo nerimo ar susirūpinimo iki didelio, viską užvaldančio siaubo. Nerimas ar jaudulys gali būti įvairaus intensyvumo - tiek silpnas, tiek stiprus, o siaubas paprastai būna tik didelis ir intensyvus. Baimė taip pat priklauso nuo pavojaus pobūdžio - ar jis staigus ir netikėtas, ar numanomas ir gresiantis kurį laiką. Iškilus staigiam pavojui, reaguojame žaibiškais atsakomaisiais veiksmais (pavyzdžiui, sustingstame arba bėgame). Kai nerimaujame dėl būsimo, numanomo pavojaus, dažniausiai nuolat būdraujame ir jaučiame įtampą kūne. Be to, reakcijos į staigų pavojų paprastai veikia kaip analgetikai - sumažina skausmą, o nuolatinis nerimas dėl būsimo pavojaus skausmą didina.
Laukdamas tokio pavojaus, pavyzdžiui, chirurginės operacijos, žmogus gali išgyventi labai stiprią baimę ir net panikos atakas. Baimė dar sustiprėja, jei žmogus turi nelabai sėkmingos ankstesnės patirties, susijusios su chirurginėmis intervencijomis. Šis baimės jausmas gali stipriai sumažėti ar apskritai išnykti atvykus į ligoninę. Kitaip tariant, baimė mažėja, kai imamasi konkrečių veiksmų ir priemonių grėsmei įveikti. Baimė yra labai stiprus jausmas. Bijant sunku tuo pat metu dar ką nors jausti ar netgi mąstyti. Regis, protas susikoncentruoja vien tik į šią emociją.
Baimės scenarijuje svarbiausi yra nerimas ir siaubas. Tačiau po tuo slypi kur kas daugiau - kiekviena baimė yra susijusi su skausmo - tiek fizinio, tiek psichologinio - tikimybe. Kokie galimi atsakomieji veiksmai jaučiant baimę? Jei stipriai nerimaujame ar jaudinamės, galime bandyti pabėgti ar nuolat grįžti mintimis prie galimo baimės šaltinio. Kai šis nerimas sustiprėja, galime lyg sustingti - nepajėgiame pratarti žodžio ar pajudėti. Kai baimė labai stipri, staigi ir nekontroliuojama, prasideda panika.
Aukštesniųjų gyvūnų bei kūdikių vadinamasis Moro refleksas byloja apie išgąsčio reakcijų svarbą. Kilus pavojui, automatiškai įsikimbama. Ir suaugę jaučia šį sąstingį. Trumpam gali sutrikti pulsas, kvėpavimas, susiaurėti sąmonė. Baimė irgi paralyžiuoja. Fiziškai ji reiškiasi kaip padažnėjęs pulsas, išsiplėtę akių vyzdžiai, rankų “laužymas”, psichiškai - kaip beviltiškumo jausmas, siaubas. Nors gausybė baimės formų slegia žmogų, bebaimingumas irgi būna pavojingas. Nors baimė negatyvi, žmogus, pasitaikius progai, jos ieško savo valia: antai per atrakcionus žmonės baimę išgyvena kaip pasitenkinimą, net maži vaikai gali mėgautis baime. Baimė skirstoma į tris formas: paprasta baimė, siaubas ir išgąstis. Baimės priežastys miglotos. Baimė yra ir rezultatas, ir priežastis.
4. Pasibjaurėjimas
Pasibjaurėjimas yra mūsų reakcija į tai, kas gali būti nuodinga, toksiška tiek fiziškai, tiek ir socialine prasme. Pasibjaurėti galime ne tik kvapu, skoniu, vaizdu ar garsu, bet ir nepatinkančia, bjauria kito asmens išvaizda ar net idėjomis. Emocijas tyrinėjantys mokslininkai pastebėjo, kad universalus pasibjaurėjimą keliantis dirgiklis yra žmogaus kūno išskyros - kraujas, fekalijos, šlapimas. 1955-aisiais amerikiečių psichologas Gordonas Allportas pasiūlė įsivaizduoti mintyse pasibjaurėjimo eksperimentą: pirmiausia pagalvokite apie seiles savo burnoje ar jas nurykite. Tada įsivaizduokite, kad išspjaunate jas į stiklinę ir išgeriate.
Įdomu tai, kad pasibjaurėjimo, kaip atskiros emocijos, nejaučia maži vaikai. Jis susiformuoja maždaug tarp ketvirtų ir aštuntų gyvenimo metų. Maži vaikai gali atsisakyti maisto dėl to, kad jiems nepatinka skonis, tačiau tai nėra tas pat, kas pasibjaurėjimas.
Pasibjaurėjimo scenarijuje visuomet yra du „veikėjai“ - nepatinka ir šlykštu. Galime jausti silpną ir stiprų jausmą, kad kažkas nepatinka, tačiau šleikštulys dažniausiai būna tik intensyvus. Visos pasibjaurėjimo būsenos susijusios su toksiškumu, nuodingumu. Pagrindinė pasibjaurėjimo žinutė - „dink iš čia“. Kaip elgiamės jausdami pasibjaurėjimą? Jei emocija silpna, galime tiesiog vengti, atsitraukti nuo situacijos. Jei stipresnė - kyla antipatija, tuomet ne tik vengiame ar atsitraukiame, bet ir „nužmogėjame“ - elgiamės mechaniškai.
5. Džiaugsmas
Džiaugsmas susijęs su maloniais jausmais, kurie kyla tiek naujose, tiek pažįstamose situacijose. Pagrindiniai džiaugsmo scenarijaus elementai - taika ir ekstazė. Šių dviejų komponentų intensyvumas skiriasi. Taikingumas gali būti tiek silpnas, tiek intensyvus, tačiau ekstazė paprastai būna itin stipri ir intensyvi. Džiaugsmo žinutė yra „tai nuostabu!“. Įdomu tai, kad apie malonumo ir pasitenkinimo emocijas žinome kur kas mažiau nei apie nemaloniąsias.
Kai jaučiame džiaugsmą, pasitenkinimą, galimi veiksmai taip pat priklauso emocijos intensyvumo. Pavyzdžiui, sensoriniai malonumai gali skatinti mėgautis jais ir ieškoti daugiau. Pramogos, pasilinksminimai padeda įsitraukti, pajusti tarpusavio ryšį, skatina garsiai reikšti savo pasitenkinimą kitiems, kartoti tai, kas linksma ar malonu. Būdami apimti ekstazės dažniausiai siekiame išlaikyti, t. y. kartoti, tai, kas sukėlė šį malonumą. Fridrichas Schilleris džiaugsmą vadino Dievo dovana. Džiaugsmo jausmas mus išlaisvina, praturtina, nuskaidrina bei sušildo. Džiaugsmo išgyvenimas gali būti skirtingų krypčių bei nevienodo intensyvumo. Daug pasyvesnės ir visuotinesnės yra linksmumo bei pasitenkinimo būsenos.
Emocijos ir Poreikiai
Tenkinant poreikį, žmogaus emocijos kinta. Pajutęs kokį trūkumą, žmogus pirmiausia jaučia nepasitenkinimą, įtampą ir kančią. Poreikiui virtus motyvu, žmogus jau žino ir supranta, ką jis turi padaryti, kad išsivaduotų iš tos įtampos. Emocinių išgyvenimų kaita priklausys nuo to, ar seksis patenkinti savo poreikius. Jeigu norai nesunkiai įvygdomi, kyla pasitenkinimo jausmų banga, išnyksta kančia ir įtampa, patiriamos teigiamos emocijos; o jeigu žmogui sunku ar neįmanoma patenkinti poreikio, jei veikla neduoda teigiamų rezultatų, kyla nusivylimas, neigiamos emocijos neatlėgsta, lieka įtampa ir nepasitenkinimas.
Nuotaika ir Jos Poveikis
Nuotaika - sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena, pasireiškianti kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas, kuriame išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri išgyvenimai. Nuotaiką gali sąlygoti savijautą (iš nuotaikos pokyčių kartais diagnozuojama prasidedanti liga). Priklausomai nuo mūsų nuotaikos tas pats įvykis gali nudžiuginti, suerzinti arba nuliūdinti.
Ką Daryti, Kai Jaučiamės Blogai?
Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija reikalauja sudaryti žmogui “visiškas fizinės, psichinės ir socialinės gerovės sąlygas”. Deja, šis aukštas tikslas nepasiekiamas. Sunkumai, skausmas, rūpesčiai, nelaimės ir kančios yra žmogaus egzistencinės situacijos dalis. Kaip tvarkomasi su savo rūpesčiais? Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą išsiugdo tam tikras strategijas. Vienas lengviau nusimena, kitas nuvertina sunkumus, dar kitam atrama - juokas, kai kurie savo psichines kančias “perstumia” į fizines ligas; dauguma su savo kančia mėgina susidoroti savyje. Vis dėlto kenčiama ne tik dėl savęs pačių, bet ir dėl kitų.
Valia ir Emocijos
Valios dėka, žmogus, siekdamas tikslo, gali nugalėti neigiamas emocijas, kliūtis ir veikti toliau. Valia turi būti ugdoma kaip asmenybės savybė. Apibrėžti pagrindines valios savybes, jų asmenybinius skirtumus, rasti ryšį tarp emocijų ir valios.