Portretas - tai žodis, dažniausiai vartojamas apibūdinti žmogaus piešinį, tapybą arba fotografiją, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas žmogaus veidui arba asmenybei. Tačiau portretas turi ir gilesnę, psichologinę prasmę, kuri apima asmenybės, charakterio ir net pasąmonės atskleidimą. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologinio portreto apibrėžimą, jo įvairius aspektus ir reikšmę žmogaus pažinimui bei savęs pažinimui.
Portreto sąvokos kilmė ir reikšmė
Žodis „portretas“ į lietuvių kalbą atėjo iš lotynų kalbos, kur „portrait“ reiškė „atvaizdą“ arba „atvaizdį“, susijusį su žmogaus išvaizda. Lotynų kalboje šis žodis atsirado iš žodžio „portrahere“, kuris susideda iš dviejų dalių: „por“ - priekis, ir „trahere“ - traukti, vesti. Taigi, portretas gali būti laikomas kažkuo, kas „traukia į priekį“ arba atvaizduoja tą, kas matoma priešais akis. Lietuvių kalboje šis žodis buvo įtvirtintas XVIII a. ir dažnai naudojamas tiek meninėse, tiek kasdieninėse kalbos situacijose.
Kita vertus, žodis portretas taip pat gali būti naudojamas kaip metafora, kalbant apie žmogaus asmenybę ar charakterį. Šis žodis taip pat atspindi svarbų kalbos vystymosi aspektą - derybinį priesagų naudojimą. Lietuvių kalboje galime matyti portreto arba portretų formas, kurios rodo žodžio lankstumą pagal skaitį ir linksnį. Be to, lietuvių kalbos atveju įdomu paminėti žodžio „portretas“ gramatines ypatybes. Tai yra maskslaudinis (substantyvas), kurį galima taikyti tiek vyr. giminei, tiek moter.
Psichologinis portretas kaip savęs pažinimo metodas
SUAUGUSIOJO PSICHOLOGINIS PORTRETAS - tai transformuojantis, auginantis sąmoningumą, gilus savęs pažinimo metodas, remiantis žmogaus gimimo data. Žmogaus vystymasis fizine, emocine ir dvasine prasme vyksta pagal prigimtinį, iš anksto užprogramuotą kodą. Gimimo data nėra tik nereikšminga skaičių eilutė, šis ilgalaikis kodas daro tiesioginę įtaką žmogaus charakteriui ir gyvenimo kokybei. Didžiulis kiekis informacijos padeda žmogui suvokti savo prigimtines savybes, atpažinti savo talentus, paslėptus troškimus, gyvenimo pamokas bei uždavinius. Pasąmonėje glūdinti informacija pasako apie vaikystės traumas, baimes, nepatenkintus poreikius, stresines situacijas, taip pat nurodo priežastis neišmoktų ir besikartojančių gyvenimo pamokų. Tai unikalus metodas, suteikiantis atsakymus į visus tau rūpimus klausimus.
Psichologinio portreto konsultacijai kviečiama registruotis, jei:
Taip pat skaitykite: Kaip elgiasi kiti
- Patiri stresą dėl įvykių, kurie vyksta dabartiniame tavo gyvenime.
- Jauti, kad asmeniniai santykiai sunkiai klostosi, arba turi jau griūvančius santykius.
- Jauti tėvų daromą įtaką tavo ar tavo šeimos gyvenimui.
- Sunkiai sprendžiasi karjeros, veiklos, darbo, kolektyvo uždaviniai.
- Patiri bendravimo ir auklėjimo sunkumus su savo vaikais.
- Susikūrei materialinę gerovę, tačiau jauti vidinę tuštumą ir neaiškų trūkumą, rūpi egzistenciniai klausimai.
- Esi smalsus žmogus ir tau įdomu, ką apie tave gali papasakoti tavo gimimo data.
- Trokšti pažinti save.
Pasitikėk savo gimimo data ir suteik jai progą išsikalbėti.
Vaiko psichologinis portretas
„Iš pradžių vaikai myli savo tėvus. Po kurio laiko ima juos teisti. Retai kada jiems atleidžia….“ - O. Turbūt niekas nenori patirti vaikų teismo, priekaištų, arba sužinoti, kad jo suaugęs vaikas sėdi psichologo kabinete ir bando išsiaiškinti vaikystėje patirtas traumas. Vaiko psichologinis portretas - tai pagalba tėvams, norintiems geriau ir giliau pažinti, koks žmogus atėjo į jų pasaulį, kokias naujas patirtis teks išgyventi visiems šeimos nariams. Kiekvienas vaikas unikalus ir skirtingas, todėl ir „priėjimas“ prie kiekvieno yra skirtingas. Psichologinis portretas aiškiai parodo, kokie skirtingi vaikų charakteriai, temperamentai, troškimai ir poreikiai, todėl tik žinodamas prigimtines kiekvieno vaiko savybes, galėsite lengvai rasti bendrą kalbą.
Psichologinis portretas mene
portrètas (pranc. portrait < lot. protraho - ištraukiu; iškeliu aikštėn), vaizduojamosios dailės žanras; tapybos, grafikos, skulptūros arba meninės fotografijos kūrinys, vaizduojantis konkretų žmogų arba žmonių grupę. Žmogus vaizduojamas iš priekio (en face), iš profilio, visu ūgiu (skulptūroje - statula), iki juosmens (svarbus ne tik veidas, bet ir rankos; skulptūroje - biustas), iki kelių, kartais vaizduojama vien galva.
Pagal vaizduojamųjų asmenų skaičių gali būti vieno žmogaus, dviejų (porinis), kelių (grupinis) žmonių portretas. Poriniame portrete vaizduojami žmonės dažniausiai yra sutuoktiniai ar giminystės ryšiais susiję asmenys. Grupiniuose portretuose vaizduojama grupė žmonių, kuriuos jungia bendra veikla ar giminystė (šeimos portretas); kartais toks portretas atrodo kaip buitinio žanro paveikslas (Rembrandto Daktaro Nikolauso Tulpo anatomijos pamoka 1632, Nakties sargyba 1642). Grupiniame portrete vaizduodamas įvairių charakterių žmones dailininkas siekia išsaugoti kiekvieno jų savitumą, todėl kartais yra tapoma atskirų žmonių portretai, o vėliau iš jų kuriama bendra kompozicija.
Pagal vaizdavimo būdą ir dailininko požiūrį į portretuojamąjį portretas gali būti monumentalus, kamerinis, humoristinis, satyrinis (šaržas, karikatūra), idealizuotas ar realistinis, psichologinis, reprezentacinis portretas. Dažniausiai portretai kuriami iš natūros (asmuo pozuoja dailininkui) arba iš etiudų, fotografijų, monetų, antspaudų, pasakojimų, aprašymų. Kartais portretai pagrįsti tik dailininko fantazija arba ikonografine tradicija (imaginacinis portretas, sarmatiškasis portretas). Dažnai portreto kompozicija papildoma peizažu, natiurmortu, panaudojami mitologinio, istorinio ar buitinio žanro elementai. Kurdamas portretą dailininkas stengiasi atskleisti tiek išorines, tiek vidines portretuojamojo ypatybes. Didžiųjų meistrų sukurti portretai yra to laikotarpio dokumentas, kuris leidžia pajusti praėjusių epochų dvasią, parodo dailininko ir portretuojamojo santykį.
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl katė nemiega su jumis
Portreto raida per istoriją
Portretai kurti jau senovės Egipte, jų atsiradimą veikė faraono kultas. Šiuose portretuose portretuojamojo panašumas jungiamas su dieviškumo bruožais (Nefertitės biustas, 1360 pr. Kr., skulptorius Tutmozis). Kurti ir realistiniai portretai (faraono raštvedžio Kai). Senovės Graikijoje buvo kuriami apibendrinti, nuo 5 a. pr. Kr. pabaigos - labiau individualizuoti filosofų, poetų, visuomenės veikėjų portretai (Demetrijo, Lisipo kūriniai). Suklestėjo helenizmo skulptūroje ir tapyboje. Senovės Romoje buvo kuriami ne tik valdovų, filosofų ar rašytojų, bet ir paprastų žmonių portretai. Portretuose buvo tiksliai perteikiama žmogaus išorė, akcentuojama individualios charakterio ypatybės. Stengtasi perduoti vaizduojamojo psichologinę būseną, vengta pagražinimo ir idealizavimo. Reikšmingi senovės Egipto mirusiųjų al Fajumo portretai (plitę 1 a. pr. Kr.-4 a. po Kr.), tapyti enkaustikos, rečiau temperos technika, tvirtinti raiščiais prie mirusiojo veido (vietoj pomirtinės kaukės).
Viduramžiais Europoje didikų portretai buvo įterpiami dažniausiai į sudėtingas skulptūrines arba tapytas religines kompozicijas (realybė ir iliuzija jungiami viename kūrinyje), puošiančias sakralinius pastatus. Bizantijos dailėje plėtotas grupinis portretas (Šv. Vitalės bažnyčios Ravennoje interjero dekoras, 530-545). Realistiškumas, individualizacija būdinga viduramžių Kinijos (ypač Sungų dinastijos laikotarpio, 10-13 a.) ir Japonijos portretams.
Renesanse portretas tapo vienu svarbiausių dailės žanrų. 15-16 a. portretuose sustiprėjo humanistiniai akcentai, stengtasi perteikti psichologinę charakteristiką, portretuojamąjį imta sieti su aplinka, vaizduoti dažniausiai peizažo ar interjero fone, atsirado perspektyvos elementų. Labiausiai suklestėjo tapybinis portretas, kuris dažniausiai idealizuotas. Italijos dailėje vaizduota daugiausia aristokratai. Portretų nutapė Leonardo da Vinci, Rafaelis, Tiziano, J. van Eyckas, A. Düreris, L. Cranachas, H. Holbeinas jaunesnysis, J. Fouquet, Jeanas ir François Clouet.
Portretas suklestėjo baroko laikotarpiu. Kurti reprezentaciniai, idealizuoti aristokratų portretai; labiausiai jie vertinti Prancūzijoje (Ch. Le Bruno, H. Rigaud tapybos, A. Coysevoxo skulptūros kūriniai). Nyderlanduose kurti tikroviškumu ir demokratiškumu pasižymintys miestiečių, pirklių, amatininkų portretai. Portretuojamieji jau ne taip idealizuoti kaip Renesanse; portretas įgavo tikroviškumo, gyvybingumo (Rembrandto portretai). Intymumu išsiskiria P. P. Rubenso portretai. Grupinių portretų sukūrė F. Halsas, B. van der Helstas.
18 a. dailininkai idealizavo portretuojamus asmenis. Šio laikotarpio portretams būdinga pompastiškumas, puošnumas, prabanga, dekoratyvumas, moterys dažnai pagražintos; portretuojamojo vidinė būsena tapo ne tokia svarbi. Bet ir šiuo laikotarpiu sukurta dvasingų portretų (J.‑B. S. Chardino, J.‑B. Perronneau, W. Hogartho portretai). Plito portretinės miniatiūros. Naujos realistinės tendencijos Europos portreto mene pasireiškė 18 a. antros pusės-19 a. pradžios tapytojų T. Gainsborough, J. Reynoldso, F. J. de Goyos kūriniuose. Klasicistiniams prancūzų J. L. Davido, J. A. D. Ingres’o portretams būdinga rami nuotaika, statiška kompozicija, preciziškas piešinys, romantiniams tapytojų T. Géricault, E. Delacroix, O. Kiprenskio, K. Briullovo, Ph. O. Rungeʼs, skulptoriaus F. Rude’o portretams - intymumas, šviesos ir šešėlių žaismas. Satyrinių bruožų turinčių portretų sukūrė H.‑V. Daumier.
Taip pat skaitykite: Kaip verslas veikia vartotojus
Nuo 19 a. prancūzų fotografas Nadaras vienas pirmųjų sukūrė psichologinį fotografinį portretą. Atsiradusi fotografija nesumenkino portreto reikšmės dailėje. 19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje reikšmingų portretų sukūrė impresionistai, postimpresionistai. 19 a. pabaigos postimpresionistų ir 20 a. pradžios modernistų kūryboje portretas tapo plastinių ieškojimų vienu pagrindų. T. de Łempicka. C. Brâncuşi. P. Picasso, H. Matisse’as, V. van Goghas, E. Munchas, A. Derainas, S. Dalí, G. Rouault, A. Modigliani, O. Kokoschka, G. Groszas, E. Schiele, E. Nolde, O. Dixas, F. Auerbachas, F. Baconas, skulptoriai A. Giacometti, E. Barlachas savo kūriniuose dažnai deformavo realų žmogaus vaizdą, siekė dekoratyvumo, emocingumo. Tapytojai R. Guttuso, D. Rivera, D. A. Siqueirosas, S. Maeda (1901-77), skulptoriai K. Dunikowskis, W. Aaltonenas laikėsi realistinių tradicijų, akcentavo humanistines, demokratines idėjas. Rusijoje nuo 4 dešimtmečio portretas tapo vienu pagrindinių dailės žanrų. 1940-50 suklestėjus abstrakčiajam ir nefigūriniam menui, portreto svarba sumenko. 20 a. viduryje portreto žanro atgimimas siejamas su L. Freudo, A. Katzo, J. Rustino (1928-2013), H. Hodgkino, R. B. Kitajaus kūryba. Portretą naujai interpretavo poparto atstovai (A. Warholas, D. Hockney), neoekspresionistai, neorealistai (G. Richteris). 20 a. 2-4 dešimtmetyje vokiečių fotografas A. Sanderis kūrė įvairių socialinių sluoksnių miestiečių, 5-6 dešimtmetyje R. Avedonas, D. Arbus, C. Sherman - socialinių, seksualinių tipų portretų. Jungtinėse Amerikos Valstijose 7 dešimtmetyje fotorealistinių portretų, vaizduojančių šiuolaikinį Vakarų žmogų, sukūrė tapytojai Ch. T. Close’as (g. 1940), G. Helnweinas (g. 1948), skulptorius R. Mueckas (g. 1958) ir kiti. Portretą pradėjus traktuoti postmodernistiškai, žmogaus atvaizdas buvo niveliuotas iki ženklo ar simbolio, kartais tik bendrais bruožais primenančio žmogų. 20 a. pabaigos-21 a. pradžios dailėje portretas išlieka socialinės tikrovės, jos kritikos priemonė (M. Dumas, g. 1953, kūriniai), vyrauja nykimo, destrukcijos, kaitos vaizdiniai (pasitelkiama koliažo, fotomontažo technika). Portretų sukūrė fotografai M. Testino (g. 1954), J. Telleris (g. 1964), G. Schneideris (g. 1954), B. von Zwehl (g. 1972).
Portretas Lietuvoje
Lietuvoje jau 14 a. Laurušavo evangelija buvo iliustruota portretais. 16 a.-17 a. pradžioje paplito didikų, dvasininkų skulptūriniai (antkapinių paminklų ir epitafijų), tapyti, raižyti portretai. Portreto raidą skatino tradicija tapytus atvaizdus dovanoti funduotoms bažnyčioms, aukštiesiems pareigūnams, artimiesiems. 16-17 a. buvo populiarūs ir tam tikrų žmonių, kartais - valstybės ar Bažnyčios veikėjų reprezentaciniai portretai (Vilniaus vyskupų portretų galerija). Portretai buvo tapomi pagal keletą Vakarų Europos tapybos tradicinių kompozicijos schemų: žmogus buvo vaizduojamas klūpantis (ankstyviausia schema; vartojama su religinio turinio scenomis), stovintis (populiariausia; daugiausia taip vaizduoti feodalai), sėdintis (iš pradžių taip vaizduoti dvasininkai, vėliau ir pasauliečiai). Sukurta raitų karvedžių portretų. Didikai buvo vaizduojami su valdžios atributais, garbės ženklais, kompoziciją papildančiais herbais, įrašais. Portretus tapė Lietuvoje ir Lenkijoje laikinai ar nuolat gyvenantys užsienio dailininkai G. D. Schultzas, P. Danckersas, A. van Westerveltas, J. Šreteris (Schrötter, 1641-85). Portretų, pasižyminčių bizantiškosios dailės tradicijomis, nutapė vietos meistrai. Išliko 16-17 a. nežinomų Lietuvos ir užsienio tapytojų sukurtų portretų (S. Varševickio SJ, 1693, kašteliono M. Volskio, 17 a., O. Mickevičienės, 1689). Žymesni skulptūriniai portretai: italo G. M. Padovano ir olando S. van Herwijcko sukurti portretiniai medaliai (16 a.), italo G. F. Rossi - vyskupo J. Tiškevičiaus biustas (1652).
18 a. gausiai kurti barokiniai, rokokiniai reprezentaciniai, imaginaciniai ir epitafiniai portretai, dvaruose, retkarčiais ir bažnyčiose, kauptos portretų galerijos. Vietos ir svetimšalių dailininkų portretuose reiškėsi prancūzų tapybos įtaka. 18 a. viduryje daug grafinių portretų išraižė H. Leibovičius. 18 a.-19 a. pradžioje, įsigalėjus klasicizmo dailei, portretuose ėmė nykti tradicinės kompozicijos schemos, įsitvirtino šaltas oficialumas, atsirado demokratinių tendencijų, vėliau jos stiprėjo. 19 a. realizmo, romantizmo bruožais pasižyminčių portretų sukūrė J. Rustemas (J. Sniadeckio portretas, 1823, Autoportretas su feza), V. Vankavičius (Vyras geltona liemene 1836), K. Ripinskis (I. Monkevičiaus portretas). 19 a. viduryje-19 a. pabaigoje įvairių visuomenės sluoksnių žmonių raiškių portretų nutapė K. Ruseckas (Autoportretas 1831-40, Besijuokiantis italas 1832), J. Zenkevičius (S. Daukanto portretas, 1850), A. Šemešys (L. Kondratavičiaus portretas, 1854), Alfredas ir Edvardas Matas Römeriai, V. Slendzinskis, N. Silvanavičius. 19 a. akvarelės technika nutapyta daug miniatiūrinių portretų. Skulptūrinių portretų sukūrė K. Jelskis, portretinių medalių - A. Römeris. Vienas žymiausių 19 a.
20 a. pirmaisiais dešimtmečiais portretas tapo vienu populiariausių žanrų. Daugiausia jų buvo tapoma ir daroma skulptūrinių. Dažniausiai buvo kuriami miestiečių, kultūros veikėjų portretai. Siekta išorinio panašumo, psichologinės charakteristikos, raiškios kompozicijos ir kolorito. Raiškių portretų nutapė A. Varnas, K. Sklėrius, P. Kalpokas, J. Šileika, J. Vienožinskis. Paplito įvairių rūšių skulptūriniai portretai (dažniausiai tikslios išorinės charakteristikos). Raiškios plastikos portretų sukūrė J. Zikaras, P. Aleksandravičius, portretinių medalių - P. Rimša, J. Zikaras. Grafinių portretų išraižė M. Katiliūtė, J. Kuzminskis, V. K. Jonynas, S. Žukas. 20 a. pradžioje Vilniuje kūręs fotografas A. Jurašaitis paliko gausią lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų (J. Basanavičiaus, Lazdynų Pelėdos ir kitų) portretų galeriją.
Po II pasaulinio karo vyravo ideologizuoti, kanoniniai darbo žmonių, partinių darbuotojų, lojalių kultūrininkų portretai. Dažnai jie romantizuoti, heroizuoti, pateikiantys aktyvią, kuriančią asmenybę. Nuo 7 dešimtmečio, be tapytų ir skulptūrinių portretų, daugiau kuriama grafinių, kartais ir taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių su portretais (D. Kvietkevičiūtės gobelenas Poeto Oskaro Milašiaus portretas 1983). Šių laikų portretuose įvairiais, dažnai netikėtais aspektais atskleidžiama žmogaus dvasiškumas, jausmų niuansai, išryškinama intelektualumo, emocingumo, dvasinės rimties, taurumo bruožai. Vartojamos novatoriškos ir tradicinės meninės priemonės.
Išraiškingų grupinių portretų nutapė S. Veiverytė. Monumentalių ir kamerinių, skulptūrinių portretų sukūrė K. Bogdanas, G. Jokūbonis, N. Petrulis, V. Vildžiūnas, E. Radauskaitė, V. Šerys, L. V. Strioga, D. O. Matulaitė. Daug subtilių grafinių portretų išraižė J. L. Paškauskaitė, L. Lagauskas, A. Načiulis, M. P. Vilutis, V. Jurkūnas (g. 1946). Žymių žmonių psichologinių portretų sukūrė fotografai A. Sutkus, A. Kunčius, R. Rakauskas, A. Baltėnas, A. Aleksandravičius, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, A. Macijauskas, R. Požerskis, A. Budvytis.
Žmogaus aprašymas: portretas, charakteristika ir būdo bruožai
Aprašant žmogų, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į išvaizdą, bet ir į charakterį, būdo bruožus bei tarpusavio santykius.
Išvaizdos aprašymas
- Bendras įspūdis: Ūgis (žemas, aukštas, stotingas, ištįsęs, mažaūgis, liemeningas), laikysena, amžius.
- Veido bruožai:
- Veidas (tamsus, šviesus, besišypsantis).
- Kakta (aukšta, siaura).
- Antakiai (tankūs, lenkti).
- Lūpos (putlios, siauros).
- Nosis (tiesi, trumpa).
- Smakras (kampuotas, apvalus).
- Plaukai (šviesūs, vešlūs).
- Rankos: Šiurkščios, įdiržusios.
- Apranga: Apsivilkęs, apsimovęs, užsidėjęs, užsimovęs, užsisegęs.
Charakterio bruožai
- Teigiami: Aktyvus, atkaklus, bebaimis, darbštus, drąsus, energingas, griežtas, iniciatyvus, kūrybingas, kruopštus, narsus, pareigingas, reiklus, stropus, veiklus, kilnus, doras, garbingas, taurus, orus.
- Neigiami: Išpaikėlis, opuolis, nepatiklus, įtarus, negrabus, pasipūtėlis, lipšnus, meilingas, atidus, kandus, pašaipus, ironiškas, dygus, užgaulus, atžarus, stačiokas, storžievis, veidmainis, godus.
Žodžiai, nusakantys žmonių tarpusavio santykius
Skeptikas, aferistas, šarlatanas, egoistas, ambicingas, arogantiškas, fantastas, kolegiškas, filantropiškas, melancholiškas ir pan.
Frazeologizmai
Akių dūmėjas, geros galvos, vėjo, akių dūmėjas, geros galvos, vėjo botagas, tinginių maišas, molio Motiejus, vėjo pamušalas, tinginių pantis, pagyrų puodas.
Kiti apibūdinimai
Iš akies trauktas Mietą prarijęs Pelų maišas Iš pieno plaukęs Salonų lėlė Juokų maišas Aukso širdis Angelo siela Į pilvą išėjęs Iš stuomens ir liemens Be galvos.
Mobingas: psichologinis teroras darbo vietoje
Mobingu darbo vietoje yra laikomas ilgą laiką (pusmetį ir daugiau) trunkantis nuoseklus planingas teroras, nukreiptas prieš pavienius asmenis ar nedideles jų grupes. Tyrimų duomenimis, psichologiniais smurtautojais darbo aplinkoje neretai tampa klientai ir (ar) kiti įstaigose nedirbantys asmenys, tačiau labiausiai šokiruoja faktas, kad dažniausiai darbe darbuotojai yra ujami ir žeminami savo bendradarbių, o dar dažniau - vadovų.
Mobingo priežastys
- Organizacinis: Būdingas organizacijoms, kuriose stinga bendradarbiavimo kultūros, vientisos vertybių sistemos, vyrauja abejotina lyderiavimo kokybė, dviprasmiškumas, vaidmenų konfliktai, nekreipiama dėmesio ar net palaikomos intrigos bei apkalbos, kur puolėjui sudaromas palankus klimatas, nes nėra atsakomybės už netoleruojamą elgesį (nes jis toleruojamas). Dažna darbuotojų kaita, neapibrėžtos, neaiškios pareigos, per didelė sprendimų priėmimo laisvė, kontrolės trūkumas arba, priešingai, perdėta kontrolė ir autonomijos trūkumas - dažnai tai įvardijama, kaip blogas organizacijos mikroklimatas yra palankūs ženklai formuotis mobingui.
- Socialinis: Atsiranda dėl ignoruojamų konfliktų (pvz., kai nepastebimi jokie konfliktai ir neįsitraukiama į jų sprendimą), vadovų grįžtamojo ryšio darbuotojams apie jų darbą nebuvimas, giminystės ar intymūs ryšiai kolektyve, netolygus darbo krūvio paskirstymas. Socialinio lygmens mobingas gali atsirasti, kai darbuotojai pastebi, kad karjeros galimybes nulemia santykis su vadovu, o ne darbiniai sugebėjimai, kai vyrauja spontaniški ir dvigubų standartų sprendimai, t. y.
Mobingo požymiai
Išskyrimas, psichologinis teroras, gąsdinimai ar priekabiavimas yra vieni ryškiausių mobingo skiriamųjų ženklų. Mobingas dažniausiai taikomas pavieniams asmenims, kartais iš pirmo žvilgsnio yra sunkiai pastebimas, neretai tai reiškiasi stipresniojo valdžia silpnesniajam, psichologiniu ar jėgos, galios demonstravimu atstumiant, išskiriant, pažeidžiant.
- Vengimas bendrauti, lydimas demonstratyvių, paniekinančių gestų, kalbėjimas užuominomis, tiesiogiai nieko nepasakant.
- Ignoravimas ar uždraudimas bendrauti su auka kitiems kolektyvo nariams.
- Nepagrįstas aukos darbo vietos perkėlimas atskiriant jį nuo bendradarbių.
- Liguistas neigimas ir abejojimas teigiamais aukos darbo rezultatais, darbo įnašu, priimtais sprendimais ir t.
Mobingo auka
Aukos portretas: išsiskiriantis (pvz., darbinėmis ar asmeninėmis savybėmis, kompetencijomis, gebėjimais, vertybėmis ar jų laikymusi), sąžiningas, itin orientuotas į darbą ir jo rezultatus asmuo. Pagal Dieter Zapt ir jo kolegas, tai dažniau moteris nei vyras.
Mobingo pasekmės
Mobingas, be abejonės, turi neigiamos įtakos psichologinei ir fizinei asmens sveikatai. Ši patirtis keičia įsitikinimus apie save, kitus žmones ir pasaulį, susijusius su pasitikėjimu, teisingumu. Mobingas pažeidžia asmens profesinį tapatumą, iškreipia darbo patirties ir jo tęstinumo suvokimą, turi įtaką asmeninei ir darbo reputacijai, asmens funkcionavimui šeimoje ir kitose asmeninio gyvenimo sferose. Tokia psichologinio smurto patyrimo trauma gali turėti įtakos naujų susirgimų atsiradimui ar esamų paūmėjimui. Moksliškai pagrįsta, kad mobingas susijęs su širdies ir kraujagyslių ligomis (Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tai laikoma viena iš dažniausių mirties priežasčių), virškinamojo trakto, miego sutrikimais, galvos skausmu, nuovargiu, išsekimu, imuniteto nusilpimu. Potrauminiam stresui, depresijai, kurie taip pat gali būti susijęs su mobingo patirtimi praeityje, tikriausiai tektų paskirti visą straipsnį.
Mobingo prevencija
Mobingo prevencija, visuomenės ir ypač vadovų švietimas šia tema atlieka esminį vaidmenį kovojant su mobingo reiškinio atsiradimu. Atpažinus esamą mobingą ir norint jį sustabdyti, gali prireikti objektyvaus trečiosios šalies įsikišimo sprendžiant „nematomus“ konfliktus ir, be abejonės, pagalbos nukentėjusiajai šaliai.
tags: #mano #psichologinis #portretas